A. Gudo nuotr.

Prabangą rado ne drabužiuose

Prabangą rado ne drabužiuose

Drabužių dizainerė- stilistė, kostiumų dailininkė, kūrėja panevėžietė Inga Jurkevičiūtė šiuo metu išgyvena žodžiais sunkiai apsakomą džiaugsmą. Glėbyje ji sūpuoja vos trijų savaičių dukrytę Pią Eleną. Tačiau netgi tuomet, kai ant rankų mažylė, ir kartu mažais žingsneliais juodvi tik pradeda kurti dienos ritualus, Inga negali negalvoti apie darbą. Jos mintys vis sukasi apie naują drabužių kolekciją, kurią jau senokai nori įgyvendinti.

„Vis nerasdavau tam ūpo, bet gimus dukriukui gavau gerą spyrį tą padaryti“, – šypsosi jauna mama.

I. Jurkevičiūtės darbus galima išvysti tiek Panevėžio teatre „Menas“, tiek televizijoje, tiek įvairiausiuose madų pristatymuose. Dar šią vasarą kartu su kolega Inga pabaigė kurti kostiumus lietuviškam siaubo filmui. Prieš keletą metų ji, kaip kostiumų dizainerė, sužibėjo ir žinomo režisieriaus Mykolo Vildžiūno sukurtame seriale jaunimui „Bloga mergaitė“.

Anot Ingos, visos šios profesinės virtuvės yra be galo skirtingos, tačiau jai – neapsakomai įdomios ir viliojančios.
„Esu lengvai prijaučianti visų šių krypčių gurmanė, bet, matyt, didžiausia mano meilė visgi būtų drabužių kūryba ir stilizavimas kino ar teatro aikštelėje bei darbas su individualiais klientais“, – prisipažįsta pašnekovė.

Dizainerė sako mėgstanti kostiume kurti pasaką, tad neretai jame galima įžvelgti savotišką istoriją, pasakojimą apie magiškus elfus ar vandenynų piratus. A. Gudo nuotr.

Mados vėjai – ir teatre

Pasak I. Jurkevičiūtės, nors visos sritys, kuriose jai tenka darbuotis, turi panašumų, visgi tiek teatro, tiek kino specifika labai skiriasi.

„Yra niuansų, kurie būdingi tik kinui ar, sakykime, tik teatrui, – patikina kūrėja. – Pavyzdžiui, aktyviam šokio spektakliui norėtųsi naudoti kuo mažiau sagų ar užtrauktukų, o kino ekrane jie gali būti sunkūs, masyvūs ir labai išreikšti kostiume, nes jie netrukdo judėti, nevaržo.“

Ar nesunku plaukioti tokiuose skirtinguose dizaino vandenyse?

Anaiptol. Pasak Ingos, kiekviena sritis savaip žavi ir yra „neapsakomo įdomumo“, nes kiekvieną dieną turi galimybę išmokti kažką naujo ir tobulėti.

Paklausta, nejaugi teatre taip pat gali dvelkti naujosios mados ir dizaino vėjai, panevėžietė tik nusišypso: „Žinoma!“
„Klasikinių siluetų derinimas ar sujungimas su naujomis formomis, medžiagiškumu, ne tik pagyvina sceną, bet ir suteikia pačiam charakteriui naujų spalvų ir jausmų“, – dalijasi patirtimi kostiumų dailininkė.

Meniškumo gyslelę paveldėjo iš šeimos

Tvirtus estetikos ir meno pagrindus I. Jurkevičiūtei dar vaikystėje sudėjo šeima. Tėtis daug muzikavo, buvo įkūręs roko grupę „Talismanas“. Mama – piešdavo, tapydavo, užsiėmė rankdarbiais, floristika.

„Augau apsupta nuostabių tetų ir dėdžių, kurie taip pat puoselėjo vienokią ar kitokią meno šaką, tad su laiku bręsdama tiesiog organiškai jutau norą pasukti kūrybos labirintais“, – sako Inga.

Didžiausia mokytoja ir mūza iki šių dienų jai vis dėlto yra mama. Jauna moteris juokiasi, jog jau mokyklos suole turėjo įtarimų, kad teks suktis kūrybos karuselėje. Juolab kad entuziazmo tikrai nestigo: paprašyta ką nors nupiešti ar sukonstruoti, niekada neatsisakydavo to padaryti. O kur dar įvairiausi popamokiniai būreliai, dailė, keramika…
Taigi po abitūros egzaminų I. Jurkevičiūtė apsisprendė studijuoti menus. Ir niekada nesigailėjo Vilniaus dailės kolegijoje baigusi mados dizainą. Sako, mokslai sudėliojo gerus techninius pagrindus, ant kurių dabar gali improvizuoti, lipdyti savo fantazijos vaisius.

„Studijos taip pat apdovanojo nuostabiais žmonėmis, kurie vėliau tapo ne tik kolegomis, bet ir draugais. Tad iki šių dienų bendraujame ar įgyvendiname vieną kitą projektą“, – šypsosi dizainerė.

Paklausta, ar niekada nesigailėjo pasirinkusi studijuoti mados dizainą ir ar iš artimųjų nesulaukė atkalbinėjimų dėl profesijos pasirinkimo, Inga tik mosteli. Pasak jos, tokie pokalbiai šeimoje jau tapę klasika.

„Tėvukai ir dabar sako: Inga, tai gal kokią mediciną?.. – juokiasi. – Bet pas mus šeimoje nė su žiburiu nerasi tiksliukų – visi dainininkai ar piešėjai. Tad mano pasirinkimu tėvai tikrai nebuvo nustebinti. Priešingai, labai palaikė ir skatino siekti savo tikslų.“

Tačiau neatmeta galimybės, jog jeigu turėtų chemijos ir fizikos gabumų, drįstų sau mesti iššūkį ir tapti gydytoja.

A. Gudo nuotr. I. Jurkevičiūtės kūryba.

Gyvena meile

I. Jurkevičiūtė teigia esanti gana savikritiška, tad visai nenuostabu, jog po įvairiausių teatro premjerų tiek dėl kostiumų, tiek ir dėl scenografijos vis randa prie ko prikibti.

„Visada norisi kažką patobulinti. Pasižiūri ir matai: et, galėjau čia daugiau tos draperijos paduoti ar ryškesnį toną naudoti“, – juokiasi pašnekovė.

Kurdama Inga sudeda visas jėgas, laiką, meilę ir siekia tik pačio geriausio rezultato. Bet ir pati puikiai supranta, jog tobulumui ribų nėra.

„Savikritika yra sveikas prieskonis, – mano kostiumų dailininkė. – Be jos būtų tik savistagnacija ir visiškai neįdomu gyventi.“

Savo santykį su kūryba kasdien gvildenanti I. Jurkevičiūtė sako, jog kurti jai reiškia gyventi ir begyvenant džiaugtis. Kurdama ji jaučiasi labai laiminga ir taip save tarsi įprasmina.

O galingiausias variklis, niekada neleidžiantis sustoti, anot Ingos, jos gyvenime yra meilė. Bet ne tik ta, romantiškoji.
„Tai ir meilė muzikai, skoniui, jūrai, kvapams, seniems vintažiniams papuošalams, gėlynams, potyriams, odai, mintims, kelionėms, įkvepiantiems žmonėms… – su užsidegimu vardija kūrėja. – Galėčiau tęsti ir tęsti!“

Tvarumo kultūra

I. Jurkevičiūtė sėkminga, ne vieną kolekciją pristačiusi mados dizainerė, garsiai kalbanti apie tvarią madą ir vartojimo atsakomybę. Paklausta, kodėl jai šitai taip svarbu, Inga gerai apgalvoja atsakymą.

„Manau, kad tai ne tik svarbu man, o mums visiems. Reikia apie tai kalbėti. Esu dėkinga „Upcycled by Lt“ projektui ir jo įkūrėjai Vidai Strasevičiūtei. Man teko prie šio projekto prisidėti ir skatinti tvarios mados judėjimą, panaudojant senus kailio ar odos likučius kuriant aksesuarą ar rūbą“, – pasakoja Inga.

Dizaineriai dažnai kritiškai kalba apie begalinę mados priklausomybę nuo tendencijų, apie mados pramonės propaguojamą perteklių, apie vartotojų sąmoningumo stoką. Tad I. Jurkevičiūtei labai gera matyti, kad šiuo metu žmonės darosi sąmoningesni.

„Džiugu, kad vis jaunesni žmonės dažniau renkasi ar įtraukia į savo garderobą drabužius, pirktus iš antrų rankų, domisi vintažu, patys bando perdaryti rūbą ar prikelti jį naujam gyvenimui, – sako panevėžietė kūrėja. – Šiuolaikinė mados kultūra skatina saugoti ir tausoti mūsų planetą, tad jau darosi negero tono ženklas švaistytis naujais pirkiniais.“

Galerija

Pasakų kūrėja

Pasak Ingos, jos kūriniai yra skirti tikrajam romantikui. Žmogui, kuris myli gyvenimą, yra laisvas ir nesuvaržytas pasaulio tyrinėtojas, dievina puikią muziką ir, žinoma, ilgus pokalbius.

Kokios drabužių detalės, kūrimo braižas atspindi, jog tai – Ingos Jurkevičiūtės kolekcija? Kiek kūryboje galima matyti pačios autorės emocijų, išgyvenimų, patyrimų?

Juoda spalva ir poetiškai romantiški siluetai, kurie žaidžia kartu puikioje simbiozėje tarp klasikinio, boho ir punk stiliaus vandenų, yra jos skiriamasis braižas. Dizainerė sako mėgstanti kostiume kurti pasaką, tad neretai jame galima įžvelgti savotišką istoriją, pasakojimą apie magiškus elfus ar vandenynų piratus.

„Kūryboje išreikšta juoda spalva man simbolizuoja ramybę ir natūralumą. Žaismas medžiagiškumu, faktūromis, siluetais, funkcionalumu suteikia apdarui daugiau spalvų ir charakterio“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vienija estetikos suvokimas

Ingai labai patinka lietuvių kūrėjų stilius, juos visus kūrėja sako labai gerbianti ir pati nesibodinti pasipuošti savo mados favoritų drabužiais. Paklausta, ar visų mūsų šalies dizainerių kūryba panaši, nes tokie rinkos reikalavimai, teigia apskritai nemananti, kad mūsų tautiečių kūryba vienoda.

„Taip, galbūt mes turime panašų estetikos suvokimą, todėl pats dizaino braižas gali atrodyti ganėtinai artimas vienas kitam. Rinka, be abejo, diktuoja, ko jai reikia – patogumo ir funkcionalumo“, – įsitikinusi ji.

Ar mūsų požiūris į madą stipriai skiriasi nuo kitų pasaulio šalių? I. Jurkevičiūtė sako, jog nenorėtų, o ir negalėtų šio klausimo suabsoliutinti, nes tai labai subjektyvu.

„Gal mūsų požiūris į madą yra artimesnis skandinavų šalims, – svarsto. – Man atrodo, kad mūsų dizainas yra labai adekvatus vyraujančiam klimatui, kuris neretai ir padiktuoja kūryboje savo formas ir medžiagas. Mes esame labiau link šiaurės, tad ir mūsų darbuose vyrauja daugiau aptakių formų, minimalizmo, kuris truputį dvelkia rimtimi. Kaip koks gilus ežeras ar didi miško giria…“

A. Gudo nuotr.

Vertina žmones, o ne daiktus

I. Jurkevičiūtė nė neslepia, jog dažnai girdimas posakis „Batsiuvys – be batų“ jai puikiai tinka. Sako, būna net dienų, kai valandų valandas gali stovėti prie atviros spintos ir tarsi medituoti galvodama, ką gi šiandien apsirengus.
Tačiau pati ji šiandien prabangos nematuoja nei turimais daiktais, nei drabužiais. Prabanga jai – neapsakomai geras laikas su artimais žmonėmis.

„Tai yra tikrasis auksas ir žiba ryškiausiai. Nuostabiausias dalykas, kuris mums lieka, manau, yra emocija ir potyris. Kada pagalvojame apie kažką gražaus, daiktų mes niekada neatsimename. Visada pirma mintis būna gera emocija, potyris ir žmogus“, – kalba Inga.

Apranga atspindi nuotaiką

Nuosavos studijos idėjos autorė ir įkūrėja, taip pat turinti ir savo prekinį ženklą, I. Jurkevičiūtė prisipažįsta mintį apie tai brandinusi dar studijų metais. Kad reikėtų įkurti savo asmeninę kūrybos erdvę, kur galėtų realizuoti mintis ir įgyvendinti visus susikaupusius sumanymus.

Dizainerė dar ir dabar puikiai pamena, kaip vieną šaltą žiemos vakarą, kartu su tuomete grupės drauge Emilija Žukauskaite, įkūrė studiją, kurioje pristatė ir savo pirmąją kolekciją, skirtą odos aksesuarams.

Inga sako, jog kiek save atsimena, mėgdavo ir vis dar mėgsta eksperimentuoti. Tą išduoda ir jos išskirtinis stilius.
„Apranga man visada atspindėdavo nuotaikas ir aktualijas, tai, kuo aš gyvenu. Pavyzdžiui, šiomis dienomis vyrauja sportinis, mommy stilius su vintažiniu aksesuarų šleifu“, – šypteli dizainerė, kuriai didžiausia laimė dabar yra tiesiog būti mama.

Miestą atranda iš naujo

Kai baigusi mokyklą I. Jurkevičiūtė išvyko studijuoti ir gyventi į Vilnių, grįžimai į Panevėžį tuomet tapo vis retesni ir retesni. Bet galiausiai dešimtmetį sostinės bohemoje besisukusią menininkę prieš pat pandemiją užklupusi sunki artimojo liga sugrąžino į gimtąjį kraštą.

„Galiu drąsiai sakyti, kad su dabartiniu Panevėžiu aš tik susipažįstu kiekvieną dieną ir man jis labai patinka. Čia apima tokia ramybė – parkai, marios… Miestas vis gražyn ir gražyn, o kur dar mylimas darbas teatre ir nuostabūs žmonės jame!“ – gražių žodžių gimtajam miestui negaili I. Jurkevičiūtė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų