Popieriuje išsaugotos Panevėžio gatvių paslaptys

Popieriuje išsaugotos Panevėžio gatvių paslaptys

Pasiskaičius senus laikraščio numerius nesunku pajusti, kaip ir kuo prieš dešimtmečius gyveno panevėžiečiai.

Į klausimą, kas yra miestas, žmonės atsako skirtingai. Vieni gali apibrėžti, kad tai gyvenvietė, kurioje labai daug žmonių, kiti minės čia esančias gamyklas ir fabrikus, daugybę automobilių, didžiulius pastatus, triukšmingas gatves ir kita.

Istorikai miestų atsiradimą vertina kaip civilizacijos pradžią, istorinių kultūrų gimimą kartu su didžiuoju žmonių pasitraukimu iš gamtos pasaulio.

Lietuvoje dabar suskaičiuojami 103 miestai. Panevėžys savąjį miesto vardą nešioja jau ilgus šimtmečius. Kas vyko mūsų mieste, kaip jis atrodė prieš keturis penkis šimtus metų ar dar seniau, galima sužinoti tik iš kuklių istorinių šaltinių. O štai beveik prieš šimtą metų egzistavusio Panevėžio vaizdą nesunku atkurti vartant nuo 1924 metų leidžiamo „Panevėžio balso“ numerius.

Susitikimai gatvėse

Miestas vis dėlto – tai pirmiausia žmonės. Be jų ir pastatai, ir gatvės prarastų savo paskirtį, sunyktų.

Senojoje spaudoje ieškojome to, kas parodytų kasdienį, įprastą senojo Panevėžio gatvių vaizdą, padėtų įsivaizduoti po tas gatves vaikščiojusius žmones.

Štai vieną 1929 metų lapkričio dieną praeiviai galėjo atkreipti dėmesį į „Panevėžio balso“ redakcijos duris veriantį dvasininką.

1929-ųjų rudenį miesto valdyba, ruošdamasi kunigaikščio Vytauto mirties 500 metų sukakties minėjimui, Skaistakalnio parkui buvo suteikusi Vytauto Didžiojo vardą. Tačiau panevėžiečiai ir toliau jį vadino senuoju vardu arba tiesiog „Jesnagurka“.

„Praėjusią savaitę į redakciją buvo užėjęs bolševikų ištremtas kunigas Medžis Povilas iš Zamošės, Latvijos parubežy. Išvaizdos visokeriopai suvargusios. Ne tik gaili, kad viską palikęs turėjo išvažiuoti, kiek gaili tų žmonelių, kurie nebeturės dvasios reikaluose rūpintojo“, – rašė „Panevėžio balsas“ ir pabrėžė, kad kunigas žadėjo laikraščio puslapiuose pasidalinti prisiminimais iš gyvenimo bolševikinėje Rusijoje.

Suvargusių žmonių gatvėse buvo galima sutikti gana dažnai. Ne viename laikraštyje randame pavargėlių sąrašus. Viename tų pačių 1929 metų laikraščio numeryje pateikiama: „Šv. Vincento a Paulo Dr-joje užsiregistravę pavargėliai. Senamiesčio gatvėje: Juknevičius Jonas Nr.35, Keršauskienė Marijona Nr. 4, Kvedarienė Salomėja Nr. 55, Ladukas Petras Nr. 35.“ Ir taip vienuolika pavardžių. Surašyti pavargėliai ir iš Stoties, Staniūnų, Šiaulių, Ukmergės, Vilties, kitų miesto gatvių.

Matyti, kad ir anuomet jaunimas ne visuomet atrodė ir elgėsi taip, kaip derėtų, kaip norėtų suaugusieji. Prieš beveik aštuoniasdešimt metų rašyta: „Įdomu, kiek šiemet gatvėse bus mokinių, vaikštančių girtų, rūkančių, su chlystais, kuokais, lazdelėmis. Kiek su peisokais, kiek marksiščiausiais ar poetiškiausiais plaukais, kiek su sukaišiotomis į kiešenius rankomis, kiek su susikibtomis pažastimis, kiek stoviniuojančių trotuaruose.“

Beje, ir išsiblaškėlių anksčiau būta: „Nežinia kas Panevėžio pašte paliko vieną emaliuotą puoduką ir pirštinaites. Kieno yra, gali atsiimti pašto raštinėje darbo valandomis. Neatsiėmus iki šių metų gruodžio 15 dienos šie daiktai bus perduoti vietinės prieglaudos reikalams sunaudoti.“

Ne visada ramu ir gražu

Mieste tylu ir ramu nebūdavo ir tais laikais, kai gatvėmis vienas paskui kitą nelakstydavo automobiliai, o ir žmonių gyveno mažiau.

Štai kaip laikraštyje prieš aštuoniasdešimt metų buvo apibūdinamas miestas: „Panevėžys savotiškas aukštaičių pramonės, prekybos ir kultūros centras. Jis nuolat didėja: statomi nauji mūrai, tiesiamos naujos gatvės (o kad netiesiamos, tai planuose seniai nutiestos). Gyventojų skaičius nemažas, siekia net 20 000. Šią vasarą Panevėžyje padirbta daug naujų šaligatvių ir paplatinti senieji, kad nereikėtų einant alkūnėmis boksuotis, kad nebūtų šaligatviuose kamšaties.“

Bet, kaip rašoma kitame numeryje apie sutvarkytus šaligatvius: „Trotuarai dabar jau būtų žmoniškesni, jei ne kieno „gudrus“ išgalvojimas ties vartais nuolaidžius padaryti, kur trotuaras gerokai pasiaurėja. Beveik kasdien gali pamatyti, kaip kas nusirita kūliais, o žiemą tai bus tikros komedijos. Taip niekur niekas nedaro.“

„Trotuarais“, tai yra šaligatviais, žingsniuojantieji neretai galėjo ir į peštynes pakliūti.

„Ukmergės gatvėje ties Mirkės krautuve prie skerdyklos būtinai reikėtų, kad dežuruotų policininkas, nes čia visuomet įvyksta girtuoklių peštynės, kurie net nekaltus užpuldinėja. V. 15 d. buvo užpuolę Mikalauską, žymų Miežiškių visuomenininką, kurį net su peiliais vijosi. Bet tam pavyko pabėgti į policiją ir tuos „didvyrius“ suimti. Paaiškėjo, kad jie buvo iš Kulbių km. Ir užpuolė keršto tikslu, nes Mikalauskas, būdamas tvarkingas šaulys girtuokliams nenusilenkia.“

Spaudoje būdavo skelbiami ir policijos surašyti protokolai tvarkos pažeidėjams. Štai ištraukos iš 1939 metų numerio: „VII.22 Vl. Janus-as būdamas girtas Stoties gatvėje laužė tvoras ir štankėtais apsiginklavęs veržėsi į arbatines. Stanislovas P-as girtas su dviračiu Klaipėdos g. užmigo. Liepos 19 d. Jonas Tamol-as ir Antanas Gog-is būdami girti Ramygalos gatvėje sukėlė triukšmą su muštynėmis.“

Buvo laikas, kai Panevėžio gatvių pavadinimai rašyti lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis.

O štai dar ir tokį vaizdą miesto gatvėse buvo galima pamatyti: „1937 m. rugpjūčio 3 d. 13 val. buvo apiplėštas Centralinio Žydų banko Panevėžio skyrius. Plėšikas, bebėgdamas Ukmergės ir Tilto gatvėmis, išmėtė dalį pagrobtų pinigų, kuriuos, kaip buvo pastebėta, pasiėmė kai kurie piliečiai.

Rastus pinigus prašome grąžinti iki šių metų rugpjūčio 9 d. Negrąžinusieji iki nurodyto laiko bus skaitomi padarę nusikaltimą, už kurį grąsos kalėjimas.“

Apie šį žaibišką apiplėšimą „Panevėžio balsas“ rašė: „Pasirodo, panevėžiečiams žinomo susibankrotijusio B. sugalvota amerikonišku gangsterišku būdu „pigiai ir lengvai“ iš karto praturtėti – apiplėšiant banko kasą!!! Nors banke lengvai „susitvarkė“, pasiimdamas iš kasos apie 10 000 litų, bet su tais pinigais pasprukti jam nesisekė – policijos užkluptas per susišaudymą žuvo. Taip baigė gyvenimą žmogus, kurs ko imdamasis dėl netvarkingumo bankrutuodavo ir, be nuskriaustųjų ašarų, nieko gera nepaliko.“

Prie Nevėžio

Per miestą tekantis Nevėžis visada buvo svarbi gyvenimo dalis, aplink jį sukosi daug įvykių. Tad visada buvo svarbu, kaip atrodo upė, jos pakrantės, aplinka.

1936 metų liepą žmonės spaudoje skaitė: „Nevėžis išdžiuvo tiek, kad vietomis pasimatė dumblėtas užterštas dugnas, o kur dar vandens kiek yra – kriaukliais ir nešvarumais ypač iš „Maisto“ paėjęs. Reikėtų bent kur apie Plūkius jį užtvenkti, nes, kai kiek vanduo pakiltų, upė turėtų gražesnį vaizdą ir vanduo būtų švaresnis. Tai pareina nuo miesto savivaldybės.“

Vienas skaitytojas „Panevėžio balse“ publikuotame savo laiške rašo: „Einu ir žiūriu į susimąsčiusį Nevėžį, kurio vanduo šioje vietoje tikrai pasiekia nešvarumo rekordą. Štai, karvė, į upės vidurį įbridusi, mirko savo nudribusį pilvą ir patenkinta žiūri, kaip čia maudosi pulkai mergyčių ir berniukų.“

1940 metų birželį išėjęs pasivaikščioti žmogus: „Tarp Nevėžio ir Pajuosčio plento prie sentikių kapinių rado mažą gyvą kūdikį. Prie jo motinos-mergaitės raštelis, kuriame parašyta, kad dėl sunkių gyvenimo sąlygų kitaip pasielgti negalėjusi, drauge primindama, kad kūdikis nekrikštytas.“

Nevėžio pakrantės, Skaistakalnio parkas – Jasnagurka vadintas, būdavo mėgstama pasivaikščiojimų vieta.

Apie P. Puzino gatvę, ir dabar išlikusią tuo pačiu pavadinimu, 1929 metų lapkritį rašyta: „Lentų stirtos, kaip Kaukazo kalnai, o gatvėje nėra nė vieno lentgalio trotuarų“, – teisingai ir vaizdžiai išsireiškė vienas ponas apie P. Puzino gatvės galą, nusileidžianti į Nevėžį prie Ligoninės liepto. Nejaugi neatsiras „jėgos“, kuri privers ponus padaryti nors mažiausius trotuarus toje gatvėj, kuria taip dažnai ir taip daug žmonių vaikšto.“

Vis dėlto: „Remontuojant kelius ir gatves, reiktų atsižvelgti ir į žmonių reikalus. Pušaloto vieškelis visi metai suardytas ir žmonės visi metai kankinasi su arkliais ir automobiliais. Reikėjo bent viena kelio pusė neišardyti, kaip kitur daroma. Gatves atitiesiant, reikėtų nors laikinai padaryti trotuarus prie išsikišusių namų, o kitaip žmonėms reikės po keliasdešimt metų vaikščioti grindiniu, kaip Sodų gt.“

Miesto gatvių vardai

Straipsnis, pavadintas „Panevėžys XX-me amžiuje“, spausdintas 1937 metų laikraščio numeryje: „Ap. Virš. A. Staškevičius apie Panevėžio apskrities gyvybinius reikalus suteikė tokių žinių: Panevėžio apskrities savivaldybių metinė sąmata prašoksta milijoną litų.

Ligoninėje kasdieną yra apie 170 ligonių, bet patalpos vis per mažos ir kitais metais dar pristatys. Nuolatinių gydytojų ligoninėje dabar yra 9, be to, 5 atlieka stažą.

Apskrityje veikia 10 gimdymo punktų ir 5 ambulatorijos. Prie ligoninės veikia pieno virtuvė viduriuojantiems vaikams. Tokių virtuvių Lietuvoje yra trys: dvi Kaune, viena Panevėžy.

Labai rūpinamasi plentų statyba. Pernai sujungtas plentu Panevėžys su Ramygala, šiemet jungiamas su Pumpėnais. Rūpinamasi ir miestelių tvarkymu.“

Kai kurių Panevėžio gatvių pavadinimai keisti ne po vieną kartą, kai kurie išliko tokie pat visą laiką. Pavyzdžiui, Elektros gatvė. Panevėžio kraštotyros muziejaus turimoje fotografijoje matyti, kad gatvių pavadinimai rašyti ir lenkų bei žydų kalbomis.

1930 metais rašyta: „Panevėžyje yra gatvių, kuriose nėra lentelių su gatvių pavadinimu. Taip pat daugely gatvių yra namų be numerių. Tokiu būdu tenka klausinėtis, kur tokia gatvė ar, ir suradus gatvę, skersai išilgai ją išvaikščioti, kokio namo numerio beieškant.“

Straipsnyje „Miesto gatvių vardai“ rašyta: „Kiekvienas padorus miestas stengiasi žymesnes savo gatves kilnesniais ir žymesniais vardais pavadinti. Kaunas turi Laisvės alėją, Donelaičio, Vytauto, Kęstučio ir t. t. Ir Panevėžy nieko negali prikišt tokiems gatvių vardams: Respublikos, Klaipėdos, Vasario 16 d. ir kt. Tačiau kodėl niekas nepaaiškina, ką reiškia tokie vardai, kaip Hercelio, Icelio ir kt.? Juk kitos net didelės gatvės. Tokio vysk. Valančiaus, žmogaus, bene daugiau Lietuvai padariusio už Kudirką, vardo gatvelė kažkur užkišta. Taip nesielgiama. O ką sako Marijos gatvės vardas? Nieko. Ir daug tokių rasim. Apskritai, reiktų perkontroliuot viso Panevėžio miesto visų gatvių vardai, kaip kartais visai atsitiktinai ir nelemtai išdygę. Tai miesto tarybos ir valdybos, žinoma, galioj. Bet, kad ta operacija pasisektų, turi susiinteresuoti pirmučiausia tautiškasis elementas ir šaulių sąjunga.“

Problemų gatvėse būta ne tik dėl pavadinimų. Rašyta ir taip: „Einant kai kuriomis gatvėmis oras, oras!! Nosį užsiėmus reikia skubėti: tik ne nuo kaminų dūmų, bet nuo pūvančių gatvėj silkių galvų, pamazgų, kurios pravėrus duris pilamos (gal būt, kad nedulkėtų) gatvėn. Tais klausimais reikia pasirūpinti, kad jie greičiausiu laiku būtų pašalinti.“

Palygintas su Šiauliais

„Panevėžio balse“ gyventojų pastabas, nusiskundimus komentuodavo valdžios atstovai. Štai straipsnyje „Dėl Panevėžio miesto planavimo“ pasisakė Panevėžio miesto technikos inžinierius M. Stanevičius.

Prieš beveik aštuoniasdešimt metų inžinierius teigė: „Bendras miesto plano sudarymas, žinoma, yra labai aktualus klausimas. Šis planas yra jau ruošiamas. Kiek man yra žinoma, nė vienas Lietuvos miestas tokio plano dar neturi ir faktinai kol kas neturi galimumo jo paruošti, nes bemaž kiekvienais metais prie miestų priskiriami vis nauji plotai, kuriuos yra reikalinga į planą įtraukti ir kurių priskyrimas trukdo išplanavimą.“

„Povilo Puzino gatvės pratęsimo už upės klausimas yra dar labai tolimas. Tariu, tai gali įvykti ne anksčiau kaip per 50–100 metų, todėl juo rūpintis yra per anksti.“

„Kas link garsios Puzino ir Marijos gatvių alkūnės, kame nuolat stovi vanduo, turiu pareikšti, kad, kiek pamenu, miesto Valdyba kiekvienais metais imasi įvairių, tarsi, tikslių, priemonių, bet tikslas sunkiai atsiekiamas, kadangi vieta labai žema ir neturi nuolaidumo.“

„Sulyginimas Panevėžio miesto su Šiaulių miestu yra teisingas. Šiauliams daug geriau yra tvarkytis, nes šis miestas karo metu (turima omeny I-asis pasaulinis karas – aut. pastaba) buvo visai nudegęs ir dabar atstatomas iš naujo. Kad sutvarkius panašiai ir Panevėžį, reikėtų jį pirma sunaikinti (sudeginti arba sugriauti), tuomet, be abejonės, miestą atstatant būtų išvengta daugelio esamų pas mus ydų, su kuriomis labai sunku kovoti.“

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite