-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Trumpas, vos aštuonis mėnesius tetrukęs jo vadovavimas ministrų kabinetui laiko iš laiko perspektyvos vertintas nevienareikšmiškai. Visgi istorijos tyrinėtojai sako, kad J. Černiaus sprendimai bylojo apie jo išmintį ir aukštą politinę moralę
Jonas Černius (iki 1919 metų – Černiauskas) gimė XIX amžiaus pabaigoje Kupiškyje. Būsimas generolas ten pat baigė pradinę mokyklą, o vėliau – Panevėžio gimnaziją. Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, tapo savanoriu. J. Černius baigė ne vienus karo mokslus, tarnavo Elektrotechnikos batalione, Technikos pulke. 1929 metais baigė Briuselio aukštąją karo inžinerijos mokyklą, po trejų metų – Prancūzijos generalinio štabo akademiją. Gana sparčiai karininkas kilo ir tarnybos laiptais. Ketvirtajame dešimtmetyje tapo Karo technikos štabo, Kauno karo mokyklos, Vyriausiojo štabo valdybos Operacijų skyriaus viršininku, kariuomenės štabo viršininku. Brigados generolo laipsnis jam suteiktas 1937 metais.
J. Černius 1939 metų kovo 28 dieną, kone Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, paskirtas XX ministrų kabineto ministru pirmininku ir šias pareigas ėjo iki lapkričio 21 dienos. Vos prieš metus Lietuva buvo sulaukusi Lenkijos ultimatumo dėl Vilniaus ir diplomatinių santykių užmezgimo. Istorikas pasakoja, kad po šio įvykio prezidentas Antanas Smetona premjeru paskyrė gerą savo bičiulį, politinį bendražygį, dažną svečią Smetonų namuose kunigą Vladą Mironą. O 1939 metų kovo 20 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas Lietuvai padiktavo antrą ultimatumą, kuriuo reikalavo atiduoti Klaipėdos kraštą.
„Manyčiau, jis buvo žmogus, labai jautriai ir atsargiai vertinęs žmonių gyvybes ir nelinkęs tuščiai jomis švaistytis. Tai turbūt labiau kalba apie jo išmintį ir politinę moralę.“
Istorikas A. Kasparavičius
„Šis ultimatumas priimamas, įvyko V. Mirono vyriausybės griūtis, nes visuomenė buvo įbauginta, sutrikusi, reikalavo naujų žmonių. Visi valstybėje matė, kad problemų daug ir jų vis daugėja“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.
Pasak jo, prezidentas A. Smetona nuo kunigo V. Mirono pasuko link generolo J. Černiaus. Istoriko manymu, gal tai nebuvo pats geriausias sprendimas, tačiau prezidento logiką galima suprasti.
„Visgi, mano supratimu, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, generolo skyrimas premjeru 1939 metų pavasarį liudijo tik viena – Lietuvos valstybingumas išgyveno tam tikrą politinę krizę, joje buvo ir Lietuvos politinis elitas. Krizei suvaldyti prezidentas nerado jokio kito tinkamo asmens, jokio civilio. Jis atsigręžė į klasikinį kariškį, į Joną Černių“, – sako A. Kasparavičius.
Jonas Černius jaunystėje. LIMIS nuotr.
Kalbant apie J. Černių kaip apie premjerą, būtų sudėtinga išskirti kažką ypatingo – šias pareigas ėjo per trumpai, kad būtų spėjęs palikti istorijoje ryškesnį pėdsaką.
„Manyčiau, kad tapęs Lietuvos Respublikos 20-uoju ministru pirmininku, generolas J. Černius su tomis pareigomis geriau ar prasčiau, bet vis dėlto susitvarkė. Tuo labiau kad jam tvarkytis teko sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Jis pradėjo vadovauti, kai valstybė neteko uosto, neteko gabalo savo teritorijos – Klaipėdos krašto. Kita vertus, akivaizdu, kad Europa stovėjo ant karo slenksčio ir valstybei, premjerui, ministrų kabinetui reikėjo galvoti, ką daryti. Manyčiau, kad J. Černius bandė gelbėti tai, ką buvo įmanoma išgelbėti“, – svarsto istorikas.
Jo teigimu, viena rimtesnių premjero politinės strategijos krypčių buvo bandymas 1939 metų pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje sudaryti trijų Baltijos valstybių gynybinę sąjungą. Kitaip tariant, karinę sąjungą, kad kilus išorės grėsmei, visos trys valstybės galėtų jai organizuotai pasipriešinti.
„Deja, mūsų šiauriniai kaimynai, ypač patys šiauriausi – estai – apie tokią sąjungą iš esmės nieko nenorėjo girdėti ir kategoriškai atsisakė. Tokiai sąjungai nepritarė ir tuometis Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis“, – teigė A. Kasparavičius.
Gynybinė sąjunga nebuvo sukurta ir pasekmės – liūdnos. Jau 1939 metų rugsėjį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žlugus Lenkijos valstybei, visos trys Baltijos šalys paeiliui – pradžioje Estija, vėliau Latvija, paskiausiai Lietuva – pateko į Sovietų Sąjungos politinį protektoratą. Baltijos šalyse įkurdintos sovietų karinės įgulos ir valstybės praktiškai neteko savarankiškos užsienio politikos su visomis to pasekmėmis.
Karo mokykla.
A. Kasparavičiaus teigimu, generolą J. Černių galima pagirti už tai, kad prasidėjus karui, jam pakako nuovokos, ryžto ir drąsos organizuoti dalinę mobilizaciją ir taip lyg bandyta sustiprinti karinį geopolitinį šalies saugumą. Tuo metu jau vyko Vokietijos ir Lenkijos karas, buvo įsitraukusi ir Sovietų Sąjunga. Pasak istoriko, į Lietuvos kariuomenę pašaukta keliasdešimt tūkstančių naujų karių. Jo teigimu, svarbu tai, kad Latvija ir Estija mobilizacijos nevykdė – joms tai atrodė perteklinė, nereikalinga priemonė.
„Žvelgiant giliau, manyčiau, kad galbūt gerai, jog J. Černius organizavo mobilizaciją, bet galbūt jo, o iš dalies ir prezidento A. Smetonos klaida buvo ta, kad šiek tiek per anksti vėl paleido kariuomenę. Kaip tyčia ji paleista prieš prasidedant Sovietų Sąjungos ir Lietuvos deryboms dėl savitarpio pagalbos sutarties sudarymo ir sovietinių įgulų Lietuvoje dislokavimo“, – svarsto istorikas.
Jo teigimu, paleisti mobilizuotus žmones spaudė ekonominės priežastys. Keliasdešimties tūkstančių Lietuvos vyrų pašaukimas į kariuomenę ir išlaikymas joje valstybei kainavo labai brangiai – tiesiog bijota finansinio kracho.
„Jeigu ta mobilizuota kariuomenė būtų pratempusi dar bent dešimt dienų, 1939 metų spalio pradžios derybos galėjo pakrypti šiek tiek kitaip, manyčiau, Lietuvai labiau naudinga linkme, – svarsto istorikas. – J. Černiui ir A. Smetonai buvo būdingas įžvalgumas, bet galbūt jo šiek tiek pritrūko. Bent jau taip atrodytų žvelgiant iš XXI amžiaus pradžios perspektyvos.“
Kalbant apie generolą J. Černių, pasak A. Kasparavičiaus, reikėtų nepamiršti, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis elgėsi labai garbingai.
„Kai Lenkija buvo smarkiai mušama, lenkų kariuomenė patyrė didžiulių nuostolių, labai greitai traukėsi, buvo sparčiai triuškinama, atsirado dideli karo pabėgėlių srautai. Lietuva, vadovaujama A. Smetonos ir premjero J. Černiaus, suteikė politinį prieglobstį Lenkijos karo pabėgėliams, taip pat ir žydų tautybės žmonėms, kuriems nacistinės Vokietijos okupacija buvo mirtinai grėsminga“, – pasakoja A. Kasparavičius.
1939 metų rudenį Lietuvoje atsidūrė keliasdešimt tūkstančių civilių pabėgėlių ir apie 20 tūkst. lenkų karių.
„Sakyčiau, tai rodo labai humanišką poelgį. Nepaisant to, kad tuo metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti – iki pat karo pradžios lenkai buvo užėmę pietryčių Lietuvą ir Vilnių – ir premjeras, ir prezidentas rado savyje jėgos ir pasitikėjimo savimi karo parblokštam kaimynui ištiesti pagalbos ranką. Tai puikus ženklas, daug pasakantis apie generolo politinius principus“, – mano istorikas.
Brigados generolas Jonas Černius. Mejerio Smečechausko/LCVA archyvo nuotr.
Nors 1939 metais J. Černius siekė trijų Baltijos valstybių karinės sąjungos, buvo įvykdyta dalinė mobilizacija, tačiau 1940 metais, jau nebebūdamas premjeru, jis pritarė, kad tauta nesipriešintų. Tam įtakos galėjo turėti ne vienas veiksnys.
„Generolas pamatė, kaip žiauriai ir kaip efektyviai vokiečiai sutriuškino Lenkiją ir kaip kitą pusę Lenkijos vėl taip pat efektyviai ir labai greitai užėmė sovietai. Manyčiau, kad jis, kaip moralus ir racionalus žmogus – kariškis, turi gebėti skaičiuoti savo kareivių gyvybes, savo karinės technikos pajėgumus – jau 1939 metų rudenį pamatė, kad tokios valstybės kaip Lietuva, ypač viena, su savo tokiais ekonominiais, fiziniais, kariniais resursais, praktiškai nepajėgios efektyviai priešintis“, – sako A. Kasparavičius.
Jo teigimu, nereikia pamiršti, kad net ir būdamas premjeru, J. Černius mąstė ne kaip politikas, bet kaip generolas.
„Tikru politiku jis niekada ir nebuvo. Jokiai politinei partijai niekada nepriklausė. Jis buvo kadrinis kariškis ir apie politines pasekmes negalvojo. Jis turbūt galvojo, kaip išsaugoti visuomenės gyvybinį potencialą ir, kai atsiras spraga, iškovoti nepriklausomybę, o ne organizuoti pasipriešinimą tik tam, kad jis būtų. Jis buvo kariškis praktikas. Pamatęs, kad Lietuva neturi sąjungininkų pasipriešinti sovietams, kad didieji priešai labai efektyviai tvarkosi, ko gero, kaip kariškis, tiesiog nematė prasmės paguldyti keliasdešimt tūkstančių vyrų vien tam, kad būtų kažkur užfiksuota, jog Lietuva priešinosi“, – svarsto istorikas.
Įtakos tokiai generolo nuomonei, jo manymu, greičiausiai turėjo ir kitų Europos šalių pavyzdžiai. 1940 metų pradžioje ne viena Vakarų Europos valstybė nepasipriešino naciams.
„Tokie precedentai, ko gero, J. Černiui darė įspūdį ir poveikį. Manyčiau, jis buvo žmogus, labai jautriai ir atsargiai vertinęs žmonių gyvybes ir nelinkęs tuščiai jomis švaistytis. Tai turbūt labiau kalba apie jo išmintį ir politinę moralę. Šiuo atveju nebūčiau linkęs jo kaltinti pasidavimu, išankstine išdavyste ir panašiai. Aš traktuočiau jį kaip labai racionalų žmogų, veikiantį atsižvelgiant į labai konkrečias politines karines aplinkybes“, – svarsto istorikas.
Jo teigimu, aplinkybės lėmė J. Černiui vadovauti Vyriausybei laiku, kuris nebylojo nei jo, nei Lietuvos naudai. Tuo metu visi jėgos svertai buvo priešų rankose.
Brigados generolai Antanas Gustaitis ir Jonas Černius prie sklandytuvo „Biržietis“ Baltijos šalių aviacijos varžybų metu. LIETUVOS AVIACIJOS MUZIEJAUS nuotrauka
Atsistatydinus J. Černiaus Vyriausybei, jis grąžintas į kariuomenę. Per pirmąją sovietų okupaciją jam teko dirbti Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso štabo viršininku. Jam pavyko išvengti 1940–1941 metų represijų, o 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Pasak A. Kasparavičiaus, represijų išvengė ne vien J. Černius, bet ir nemažai kitų žymių Lietuvos kariškių, lyderių, politikų, intelektualų ir pan. Pavyzdžiui, profesorius, teisininkas Mykolas Romeris, filosofas Stasys Šalkauskis ir kt.
„Kalbant labai apibendrintai, reikėtų suvokti, kad pirmas okupacijos laikotarpis apėmė vos metus ir sovietinė represijų mašina nespėjo išsiskleisti, visko apimti. Kita vertus, pirmiausia buvo represuojami tie, kurie buvo kažkaip „apsišvietę“ represinių organų akyse – lietuvių politiniai, kariniai veikėjai, turėję kažkokių kontaktų su į valdžią atėjusiais lietuvių bolševikais, arba įskųsti žmonės“, – sako A. Kasparavičius.
Istoriko teigimu, tuo metu bendro plano, kad būtų suimti visi, nebuvo, o represijos vyko etapais. Pirmieji asmenys represuoti 1940 metų birželį, rugpjūtį, vėliau represijos tęstos rudenį, pavieniai asmenys arba jų grupės represijų sulaukė 1941 metų žiemą, pavasarį.
„Nebuvo vienos masinės akcijos. Sovietinės represijų sistemos neorganizuotumas turbūt ir leido didžiąja dalimi generolui J. Černiui išvengti pirmojo represijų etapo. Manyčiau, kad įtakos turėjo ir tai, jog generolas nebuvo pasižymėjęs jokiose politinėse Lietuvos vidaus batalijose“, – sako A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, 1940–1941 metų represijos skiriasi nuo vykdytų 1944–1953 metais. Pastarosios buvo žymiai masiškesnės, o pirmosios buvo labiau taškinės – imti tie, kuriuos reikėjo.
„Kalbant labai apibendrintai, 1940–1941 metų represijos daugiausia buvo politinių sąskaitų suvedinėjimas su politiniais oponentais. Tuo metu vėlesnės represijos jau sisteminio pobūdžio. Tai buvo sovietinės valdžios įtvirtinimas ir turėjo aiškiai socialinį bruožą – „išvalyti“ visuomenę nuo tam tikrų socialinių sluoksnių juos suimant, ištremiant ar nužudant“, – teigė istorikas.
Jo manymu, Lietuvos komunistams, kurie iš esmės ir organizavo pirmąsias represijas, J. Černius pirmiausia asocijavosi su kadriniu karininku.
„Nežiūrint to, kad premjero pareigoms jį pasirinko A. Smetona, J. Černius nebuvo nei krikščionis demokratas, nei aršus tautininkas. Ko gero, tai taip pat leido kurį laiką išvengti represijų“, – svarsto istorikas.
1944 metais J. Černius jau nebebandė likimo ir kartu su kitais Lietuvos politinio elito atstovais, karininkais, intelektualais, žurnalistais pasitraukė į Vakarus.
„Manyčiau, kad tai buvo labai protingas sprendimas. Tie, kurie tokio sprendimo nepriėmė, vėliau už tai brangiai sumokėjo“, – sako A. Kasparavičius.
