Pokyčiai nykstančias Antaninių tradicijas perkelia į miestus

Nuo seno birželio 13-ąją švenčiamos Antaninės. Tą dieną ne tik sveikinami Antanai, bet ir paminima šienapjūtės pradžia.

Šventasis Antanas Paduvietis Lietuvoje visada buvo ir tebėra vienas populiariausių ir mylimiausių šventųjų. Taip pat vienas svarbiausių tikintiesiems: vargdienių, kenčiančių užtarėjas, ligonių gydytojas. Jam meldžiamasi pametus ar praradus kokį nors daiktą, norint susilaukti vaikų arba šiaip sunkiomis akimirkomis.

Bet įdomiausia tai, kad Antaninių šventė Lietuvoje turi ir gilesnes, ikikrikščioniškąsias tradicijas, kurios, deja, šiuolaikiniame pasaulyje neišvengiamai nyksta.

Apie antrosios populiariausios po Joninių šventės papročius ir modernėjimą diskutavome su Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialiste, etnologe Asta VALIUKEVIČIENE.

– Papasakokite, kokia gi šventė yra senosios Antaninės – galbūt žinoma, nuo kada jos švenčiamos?

– Vienu sakiniu, Antaninės yra šienpjovių šventė – šienavimo pradžia. Tiksliai atsakyti, kada ji atsirado, turbūt nepavyktų. Kur tos Antaninių šaknys, reikėtų gerai paieškoti, bet greičiausiai neatkapstysime. Mat jos gerokai gilesnės negu mums žinomos krikščioniškos tradicijos.

Lietuvoje buvo šienaujama nuo labai seniai, nes senuosiuose kapuose tarp įkapių aptinkama įvairiausių dalgelių. Dalgeliai, dedami į kapą, simbolizuoja, kad šienavimas buvo svarbus darbas. O šienapjūtė buvo labai, labai svarbi šventė, menanti seniausius laikus. Atėjus krikščionybei, ji tapo šv. Antano ir įgavo konkrečią birželio 13-osios datą. Anksčiau šventė turbūt ir neturėjo tikslios datos, bet šienapjūtę būdavo geriausia pradėti per jauną mėnulį.

– Kokie buvę Antaninių papročiai?

– Pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms, dabar jau labai daug papročių yra nunykę. Bet pagrindiniai jų buvo susiję su šienapjūte, jos pradžia.

Vyrai išeidavo į laukus gana anksti – paprastai dar tamsoje, kad su aušra galėtų pradėti pjauti. Pirmą dieną grįžus po šienavimo, šeimininkė, kurios pievas tą dieną šienaudavo, vyrus apliedavo vandeniu – ir kuo gausiau. Šienpjoviai nepykdavo – kvatodavosi, mat visi suprasdavo apliejimo vandeniu prasmę. Tai buvo maginis veiksmas: kad šienapjūtė būtų sausa, kad nebūtų lietaus ir kad nupjauta pieva vėliau gautų pakankamai drėgmės bei greitai atželtų.

Visi veiksmai anuomet turėjo specialias sekas, šienapjūtė – irgi. Nebūdavo taip, kad visi šienpjoviai vienodai eina į pievą ir pjauna. Pirmą pradalgę padarydavo arba vyriausias, arba geriausias pjovėjas, nors dažnu atveju tai sutapdavo. Jis būdavo vadinamas barvedžiu – tuo, kuris veda barą.

Dar vienas įdomus paprotys: kai šienpjoviai grįždavo ir nakčiai pakabindavo dalgius, prieš tai juos būtinai reikėdavo papustyti – pagaląsti. Jeigu nepapustai dalgio, tai ant jo naktį laumės jodinėja. Palanksto, gadina ašmenis ir kitą dieną būna blogai pjauti.

Vėliau, jau atsiradus stipresnėms krikščioniškoms tradicijoms, dėmesys buvo skiriamas visiems Antanams.

Šventė prasidėdavo ne birželio 13-ąją, per Antanines, bet iš vakaro. Sutemus, kai visi būdavo jau po darbų, kaimelio ar miestelio bendruomenė tyliai apeidavo namus, kuriuose gyveno Antanai, ir ant durų pakabindavo vainiką. Kad ryte nubudęs Antanas rastų ir žinotų, jog pasveikino, neužmiršo. Buvo toks gražus paprotys…

O šv. Antanui melsdavosi ne tik per Antanines, bet ir, pavyzdžiui, pametus, pradanginus kokį nors daiktą. Manydavo, kad šventasis gali tą daiktą grąžinti ar bent padėti prisiminti, kur jis padėtas, arba paskatinti tą, kam jis paskolintas, atnešti atgal.

Asta Valiukevičienė.

Į šv. Antaną kreipdavosi ir moterys, kurios ilgai negalėdavo susilaukti vaikų. Melsdavosi, nešdavo į bažnyčią kaip auką vaikiško dydžio juostą, kuria tradiciškai per krikštynas, vardynas buvo apjuosiamas vaikelis. Tikėdavo, kad šv. Antanas joms padės susilaukti. Bet darydavo taip nebūtinai per Antanines.

Kadangi šventė turi senesnes, gilesnes tradicijas, visi kiti Antaninių papročiai siejasi su žemdirbiška, senąja lietuviška kultūra ir šienapjūtės pradžia.

Pagal senuosius papročius, visų darbų pradžia ir pabaiga būdavo paminima. Būdavo tam tikri ciklai, ir Antaninės sutapdavo su vasaros ciklo pradžia.

Išlikę ir įvairių su tuo susijusių patarlių bei posakių. Štai, sakoma: šv. Antanas sietuvę pakabino. Tai reiškia, kad baigėsi pavasariniai – sėjos darbai, ir nuo šv. Antano prasideda šienapjūtė. Vadinasi, prasideda ir vasara. Keičiasi ciklas – iš pavasario virstame į vasarą.

Tai buvo svarbi data tam etapui paminėti. Šieno pjovimo talkose įvykdavo ir savotiška jaunuolių iniciacija į vyrus. Jei tave priima, pirmą kartą išeini su vyrais pjauti šieno, tai jau savotiškas pripažinimas – esi tinkamas būti vienu iš jų, o nebe šiaip berniokas, piemenukas.

– Gal Antaninių šventė turėjo ir kažkokių tradicinių valgių?

– Manyčiau, nebuvo labai specifinių patiekalų. Bet būdavo tradiciniai vasaros valgiai. Kai vyrai išeidavo pjauti šieno, maistą jiems atnešdavo į pievas. Paprastai tai būdavo kokie nors žalibarščiai, rūgęs pienas – įprasti šalti vasaros patiekalai, kad gaivintų, kad sunkiai neprisivalgytum, neapsunktum.

Aišku, po visos šienapjūtės vaišės būdavo gausesnės. Bet šeimininkai vaišindavo tuo, ką turėdavo.

– O skirtinguose Lietuvos regionuose Antaninių tradicijos skyrėsi?

– Kadangi tradicijos jau senokai nunykusios, ta šventė jau nėra pažymima taip, kaip anksčiau. Ši šventė agrarinė, bet šienaujama jau seniai kitaip, tad nebėra kaip panaudoti senųjų apeigų. Iš tikrųjų jau ir mažai bešvenčiama… Bet tie papročiai, kurie išliko, gana panašūs visuose regionuose.

Šienapjūtė itin gausi dainų – tai rodo labai seną šventės kilmę. Tad štai dainos įvairiose Lietuvos regionuose išties yra kažkiek skirtingos. Nors visose jose, žinoma, bus ir frazė „bėk, bėk, bareli“ ar garsažodis „valioj“.

Kiekvienas kraštas turi mylimesnių dainų, bet ryškių papročių, kad skirtųsi, nelabai yra.

– Šiais laikais, keičiantis klimatui, jau būna, kad iki Antaninių šienapjūtė pabaigiama. Ar tai turi įtakos pačiai šventei?

– Dabar su gamta sudėtinga – ir lyja, ir sninga, ir viskas vienu metu… Visgi pagrindiniai akcentai išlieka. Nors ir traktoriais, be didelių talkų, bet pievos tebešienaujamos ir pagrindinė šienapjūtė paprastai būna birželį. Gal kas nors pradeda ir gegužę, bet masinis šieno pjovimas būna jau vasarą.

Laiko skaičiavimas ūkyje dirbantiems žmonėms irgi išlikęs panašus. Jiems vasara prasideda tada, kai pradeda pjauti šieną, nes iki tol buvo kiti – pavasario darbai.

– Nūdiena rodo, kad vaikams jau labai retai suteikiamas Antano vardas. Kaip manote, ar bėgant laikui ir Antaninių šventė nenunyks?

– Ji jau nyksta. Mano akimis, su visomis mūsų lietuviškomis šventėmis vyksta labai įdomus procesas.

Kaime pasikeitė žemdirbystės tradicija, viskas pasidarė mechanizuota – naudojamos mašinos, o ir pačios kaimų bendruomenės mažiau susitinka. Bet susiklostė toks savitas reiškinys, kad senosios tradicijos atgimsta, įgauna naujas formas ne kaime. Mieste niekas neina žolės pjauti dalgiais, tačiau organizuojamos šventės platesnei auditorijai, o joms pritaikomi, įpinami senieji papročiai – ir tai tikrai susilaukia žmonių dėmesio.

Manau, jog papročiai ir toliau keisis, kas nors dar nunyks. Bet šiuo metu galima stebėti įdomų procesą – daugelio agrarinių švenčių atgimimą mieste, kur nėra agrarinės kultūros. Žmonėms tiesiog tai įdomu. Todėl ieško ir atranda kitą senųjų tradicijų pateikimo, o kartu ir išlaikymo būdą. Štai Rumšiškių muziejuje vyksta naktigonės arba būna šieno pjovimo talka – parodomos šienpjovystės tradicijos. Ir tai sulaukia lankytojų dėmesio. Talkos kaip ir dirbtinės, nes rengiamos ne iš tikrųjų, bet, kita vertus, taip jos atgimsta.

Taigi, manau, papročiai kažkiek sunyks, kažkiek keisis ir išliks tai, ką galima pritaikyti šioms dienoms.

– Birželis – savitai išskirtinis mėnuo: su Antaninėmis, vasaros saulėgrįža – Rasų, arba Joninių, švente. Ar jis visada buvo tok svarbus?

– Žmogus anksčiau gyveno ciklais. Mūsų protėviai turėjo tikslius atskaitos taškus, kada kas turi prasidėti. Tarkime, po Antaninių, po talkų, prasidėdavo naktigonės, kai vyrai išeidavo ganyti arklių. Visi žinome, kad per žiemos saulėgrįžą būdavo pradedama laukti šviesos ir saulės. Apie sausio 6-ąją – Trijų karalių šventę, seniau vadinamą Žvaigždžių diena, danguje atsiranda trys žvaigždelės: pasimato Šienpjovių – Oriono – žvaigždynas. Jis vis kyla, kyla ir matome vis aukščiau ir aukščiau.

Birželis yra pats šviesiausias mėnuo ir dangus pats šviesiausias, daugiausia saulės. Dėl šviesaus naktinio dangaus žvaigždės matomos mažiau, bet svarbu, kad turime Šienpjovių žvaigždyną. Tai ženklas, kad šienapjūtės pradžia yra svarbi ir pats mėnuo – svarbus. Jis ir pavadinimų turėjo daug daugiau. Anksčiau taip pat buvo vadinamas birželiu, tačiau buvo ir biržis, netgi vadintas šienpjovių mėnesiu, šienpjoviu. Tai – kaip atskaitos taškas, virsmas, nes birželį yra Rasos, vasaros saulėgrįža – visiškai priešingas taškas nuo žiemos saulėgrįžos.

Birželis – labai svarbus. Jau metų vidurys, nuo dabar viskas pradeda keistis. Po Rasų šventės viskas po truputį eis link ramybės periodo…