Pokario Panevėžys, Lenino aikštė. ARCHYVO nuotr.

Pokaris: laikmetis, pakeitęs tautos mąstymą

Išgyvenę vieną žiauriausių karų, lietuviai neatsikvėpė – susidūrė su dar vienu okupantu, naikinusiu ne tik fiziškai.

Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui, atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, vėl suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Žmonės neteko turėto turto – atėmus žemę, išmuštas pagrindas iš po kojų. Be viso to, įvairiausiais būdais brukta sovietinė ideologija. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Šie pasakojimai dažnai perduoti ir vaikams, anūkams. Kaip tokia situacija paveikė žmonių mąstymą, kas tuo metu vyko ir atsispindėjo įvairiuose kūriniuose, kultūroje, tyrinėjo mokslininkai. Viena jų Violeta Davoliūtė-Opgenorth knygoje „Sovietų Lietuvos kūrėjai ir griovėjai: atmintis ir modernybė po Antrojo pasaulinio karo“.

Didžiuliai pokyčiai

Istorikas ir Seimo narys Arvydas Anušauskas sako, kad pokariu kitaip gyveno tik tie, kurie, kaip sakoma, norėjo gerai gyventi jau prie naujos okupacinės valdžios jai įtikdami. Jų gyvenimas buvo visai kitoks. Visų pirma, visų kitų gyvenimas buvo sudėtingas materialiniu požiūriu. Be to, vyko trėmimai, teroras, pasipriešinimas. Visa tai buvo aktualu ir miestui, ir kaimui.

„Kažkaip mes dažniausiai kalbame apie kaimus, bet tuo metu viskas vyko visoje Lietuvoje. Situacija buvo sudėtinga“, – pasakoja jis.

Kolektyvizacija, jo teigimu, galima sakyti, buvo žmonių nuvarymas nuo žemės. Ji, pasak istoriko, susijusi ir su miestu. Netekus žemės, netekus turto, buvo įvesti ir apribojimai keltis į miestus, bet šešto dešimtmečio pradžioje jie buvo panaikinti.

„Tiesą sakant, žmonės ir be to panaikinimo ieškodavo, kaip išgyventi, kaip pragyventi, ir vis tiek keldavosi į miestus. Tad kolektyvizacija lietė ir miestą, ir kaimą“, – pasakoja A. Anušauskas.

Pasipriešinimas taip pat vyko ir mieste, ir kaime. Ryšių punktai, medikai dažniausiai būdavo miestuose ir miesteliuose. Istorikas sako, kad intensyvios kolektyvizacijos metu – 1948–1953 metais – žmonės netekdavo turto, priešinęsi kolektyvizacijai buvo tremiami, suimami. Naudotos ir kitos priemonės.

„Žiūrint iš dabartinės tolimos perspektyvos, netgi efektyvesnė priemonė buvo mokesčių užkėlimas“, – sako A. Anušauskas.

Istoriko Arvydo Anušausko teigimu, gyvenimas Lietuvoje pokariu buvo sudėtingas materialiniu požiūriu – su nauja, sovietų, valdžia atėjo trėmimai ir teroras. DELFI nuotr.

Įformindavo mokesčių nepriemoką, kurios žmogus nuo savo ūkio fiziškai neįstengdavo sumokėti, ir sodindavo į kalėjimą, atvažiuodavo ir viską atimdavo. Pasak istoriko, visko buvo – išsivesdavo ir paskutinę karvę. Miestuose gyveno amatininkai, tokia privati veikla kurį laiką buvo leidžiama.

„Paskui viskas sugrūsta į kooperatyvus ir ta privati veikla, vaizdžiai tariant, buvo „užlenkta“, – pasakoja istorikas.

Tuo laiku keitėsi ir miestų bei miestelių gyventojų sudėtis. Ekonomine prasme iki karo žydai sudarė didelės dalies miestelių struktūrą. Pasak A. Anušausko, pokariu atėjus naujai valdžiai, atvyko ir naujų persikėlėlių.

„Iki 1953 metų Lietuvą papildė, jei neklystu, 130 000 žmonių, atvykusių iš Rusijos. Absoliuti jų dauguma buvo susijusi su karinėmis represinėmis struktūromis ir jų šeimų nariai. Buvo ir šiaip specialistų, kurie buvo siunčiami į Lietuvą darbuotis“, – dėsto istorikas.

Be to, ypač Vilnijoje, Vilniuje, pokariu iki 1947 metų dėl repatriacijos išvyko lenkai. A. Anušausko teigimu, Vilnių užpildė nauji žmonės, kurie užėmė senamiestį, paliktus, apleistus butus ir kuriam laikui pakeitė miestą.

Veždavo vagonais

Tie, kurie pritarė, įtiko naujajai valdžiai, miestuose gyveno saugiai. Pasak A. Anušausko, kaimuose tokiems nebuvo taip saugu, nes naudotos priemonės, tokios kaip prievartinė mobilizacija, nepriemokų skaičiavimas ir paskutinės karvės išvedimas, žmones vertė ieškoti užtarimo. Tad aktyviausius valdžios potvarkių vykdytojus jie skųsdavo partizanams. Istoriko žodžiais, tokių aktyvių žmonių kaimuose, be represinių struktūrų atstovų, tokių kaip vadinamieji stribai, buvo vos keletas tūkstančių. O miestuose situacija buvo kitokia. Čia buvo saugu, iš dalies ramu, o kovinės veiklos rezistentai miestuose nevykdė. Čia vyko kita, labiau konspiracinė veikla.

„Be abejonės, naudojosi tomis galimybėmis, kurios atsivėrė. Pavyzdžiui, represinių, partinių struktūrų žmonės naudojosi tuo, kad Karaliaučiaus sritis užimta, vokiečiai ten nuvaryti ne tik nuo žemės, bet ir iš savo butų, viską ten palikę. Tad susitarę veždavo kas vagonais, kas sunkvežimiais baldus, indus, turtą į savo butelius, juos apstatydavo. Partinės struktūros gaudavo ne vieną skundą, kad kai kas pradėjo nekukliai gyventi. Tokių atvejų buvo tikrai ne vienas ne tik kur nors Maskvoje, bet ir Lietuvoje“, – sako jis.

Istorikas pasakoja, kad partinių bosų algos tam tikru laikotarpiu nebuvo labai didelės, bet jie turėjo galimybes gauti pagerintą maisto davinį. „Jie turėjo daugybę privilegijų, kurios viešumoje, nedirbant to darbo nomenklatūroje, nebuvo jaučiamos ir matomos“, – sako istorikas.

„Čia beveik atitinka tą mitą apie „gerą“ Maskvą – pati ištrėmė, pati paleido.“

A. Anušauskas

Pasak jo, vienas kitas tūkstantis žmonių į nomenklatūrą pateko dar dėl savo prieškario veiklos. Jie iš principo nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, visais būdais kenkė jai, dirbo Sovietų Sąjungos slaptosioms tarnyboms ar slaptoms komunistinėms organizacijoms.

„Jie tikrai nejautė diskomforto. Tai buvo jų valdžia, ideologija. Jiems buvo saugu ir puiku. Diskomfortą, manau, jautė pirmiausia eiliniai mokytojai, medikai, inteligentija, ūkininkai, buvę šauliai. Didžioji dalis gyventojų jautė diskomfortą, tačiau mažoji anaiptol. Jie visa tai gynė kaip savo valdžią su visais jos atributais“, – sako jis.

Lūžis visuomenėje

Pasak A. Anušausko, akivaizdus požymis, kad visuomenė pradeda prisitaikyti, buvo laikas, kai pradėjo grįžti tremtiniai. Labai nedidelė jų dalis sugebėjo susigrąžinti savo turtą, įsikurti tuose pačiuose namuose, iš kurių buvo ištremti.

„Kitiems arba neleisdavo, arba turto negrąžindavo. Galėjai ten „kolchoze“ dirbti, bet kaip ir visi kiti“, – jis sako, kad dauguma žmonių turėtų namų neatgavo.

Tremtinių grįžimui, istoriko teigimu, priešinosi Antanas Sniečkus, tuometis Lietuvos vadovas. Prireikė net Maskvos įsikišimo.

„Čia beveik atitinka tą mitą apie „gerą“ Maskvą – pati ištrėmė, pati paleido“, – sako A. Anušauskas.

Jis pasakoja, kad pamačius, jog tremtyje lieka nepaleisti vien lietuviai, susidarė paradoksali situacija – visi išvažinėjo, o lietuvių tremtiniams niekas neleido grįžti, nes tai turėjo daryti vietinės partinės struktūros, o A. Sniečkus tą darbą stabdė. Tad 1958 metų liepą „iš viršaus“ buvo nuleista direktyva ir lietuviai taip pat pradėjo grįžti namo.

Istoriko teigimu, intensyviausiai žmonės grįžo nuo 1958 iki 1963 metų, kai buvo paleisti patys paskutiniai tremtiniai. Tuo metu jau nebuvo aktyvaus rezistentų pasipriešinimo, pakeista ekonominė struktūra, o darbo nebuvo.

„Pavyzdžiui, 1959 metų surašymas parodė, kad pora šimtų tūkstančių žmonių dirba namų ūkyje. Ką tai reiškia? Tai bedarbiai. Juk oficialiai bedarbių nebuvo – neturėjo būti, bet žmonės darbo neturėjo“, – teigia A. Anušauskas.

Tad pradėta kalbėti apie industrializaciją, stambių gamyklų statymą.

„Iš tikrųjų taip ir prasidėjo tikrasis prisitaikymas. Lietuviai plūstelėjo į miestus, kur buvo statomos įmonės, ir juos užpildė. Miestai pradėjo keistis. Vilnius, visi kiti – jie pradėjo labai sparčiai lietuviškėti“, – kalba apie ryškius to meto pokyčius istorikas.

Kaimui industrializacija atsirūgo. Čia pradėta melioracija ir antrasis nuvarymas nuo žemės.

„Sugalvota, kad efektyviausia didžiuliai stambūs ūkiai, nors iš tikro didžiąją dalį produkcijos – pieną ir visa kita – Lietuvoje ir toliau tyliai tiekė smulkūs prie sodybų esantys ūkeliai, bet sugalvota industrializuoti, kurti stambius ūkius, visokius susivienijimus. Tas antras nuvarymas nuo žemės, ko gero, ne mažiau brangiai kainavo nei kolektyvizacija. Dešimtys tūkstančių viensėdžių buvo nugriauta“, – pasakoja apie pasekmes jis.

Be to, padaryta žala gamtai.

„Labiausiai nukentėjo tie žmonės, kurie nuvaryti nuo žemės sukelti į vadinamuosius kolūkinius centrus, kaimelius. Jiems antrasis atplėšimas nuo žemės buvo labai skausmingas. Dalis viską palikę išvažiavo į miestą“, – kalba apie dar vieną plūdimo į miestą bangą A. Anušauskas.