-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečiui Vladui Kairiui prieš porą savaičių sukako 75-eri, o dar šiek tiek anksčiau jis tapo absoliučiu sunkumų kilnojimo meistrų pasaulio čempionu.
Jis galėjo būti pavadintas veteranų pasaulio čempionu, bet ne taip seniai pasikeitus terminams Vladas – nebe sporto veteranas, o meistras.
Sportinius laurus panevėžietis skina nuo jaunystės. Tai jaunam buvo vienas juokas.
Tačiau V. Kairys pasaulio čempiono titulą nuskynė ne tik jau būdamas brandaus amžiaus, bet ir perėjęs tikrus pragaro ratus: išgyvenusiam komą vėl teko mokytis vaikščioti.
Augęs Panevėžio rajone, Ramygaloje, V. Kairys pamena mokykloje turėjęs reiklius kūno kultūros mokytojus, skatinusius siekti sporto rekordų.
„Dabar vaikai žiūri televizorių arba gyvena interneto naujienomis. Mes tokio amžiaus laiką leisdavome sportuodami. Sportas buvo turbūt didžiausia mūsų pramoga“, – gyvenimą prieš šešias dešimtis ir daugiau metų mena Vladas.
Būdamas vaikas jis ne kartą sirgo plaučių uždegimu, dėl to išsivystė astma, kamuojantį ir dabar. Net ir tokie negalavimai sportuoti jam netrukdė. V. Kairys dar mokykloje išbandė daugybę sporto šakų, dalyvaudavo varžybose ir daugelį kartų nugalėdavo.
„Ko nemėgau, tai bėgioti. Bet užtat patiko kilnoti sunkumus, man tai atrodė tikrų vyrų sportas“, – šypsosi Vladas.
Kad įrodytų esantis tikras vyras, paauglystėje pats pasigamino štangą – prie metalinio vamzdžio primontavo automobilio ratus.
Tokią štangą jis ir raudavo, ir stumdavo. Čempionas paaiškino, kad stumti štangą – ją iškart iškelti. Raunama štanga iš pradžių iškeliama iki krūtinės, o tada keliama aukštyn.
Šį rugsėjį nuvykęs į Suomijoje surengtas pasaulines sunkumų kilnojimo varžybas, V. Kairys stūmimo rungtyje iškėlė 90 kilogramų, rovimo rungtyje – 65 kilogramus. Bendras rekordas, užtikrinęs jam pasaulio čempiono vardą, – 155 iškelti kilogramai.
Panevėžietis varžėsi meistrų, kuriems 75-eri ir daugiau metų, kategorijoje. Vykstant varžyboms, iki 75-erių jam tetrūko dešimties dienų, tačiau varžybų organizatoriai į tai nekreipė dėmesio.
Panevėžio sporto manieže 75-erių Vladas Kairys treniruojasi tris kartus per savaitę po tris valandas. G. Kartano nuotraukos
„Kai jaunystėje Vladas man pasipiršo, iš karto perspėjo, kad pirmoje vietoje jam sportas, o aš turėsiu susitaikyti, kad man bus skirta tik antroji vieta“, – juokiasi V. Kairio žmona Danutė.
Į ją nustebusiomis akimis pažvelgęs sutuoktinis pareiškė, kad taip negalėjo sakyti.
Danutė šypsodamasi patikina, kad tokius mylimojo žodžius širdy nešiojasi visą gyvenimą.
Abu jie ramygaliečiai, dargi bendramoksliai.
Danutė mokykloje taip pat nemažai sportavo, tačiau rinkosi mergaitiškas sporto šakas. Viena jų – gimnastika. Ramygaloje gimnastai nebuvo rengiami, tad treniruotis važinėdavo į Vadoklius.
D. Kairienė neslepia, kad buvo taip įsimylėjusi Vladą, taip jis patiko, kad visiškai neatkreipė dėmesio į jo žodžius apie skirtą antrą vietą mylimojo gyvenime.
Čempiono žmona pripažįsta, kad ir nugyvenus daugiau nei pusę amžiaus kartu, nei jos meilė Vladui, nei šio jai neišblėso. Taigi abiejų pasirinkimas buvo pats geriausias.
„Būdavo ir taip, kad į sporto stovyklas išvažiuodavusio vyro nematydavau po mėnesį ar ilgiau. Trūkdavo man jo, laukdavau, ilgėdavausi, o sulaukusi džiaugdavausi“, – sako žmona.
Laukiant mylimo vyro sėdėti, žiūrėti pro langą ar grąžyti rankų nebūdavę kada. Augo dvi dukros ir sūnus, reikėjo rūpintis vaikais.
O susituokė Danutė ir Vladas, kai jis buvo baigęs elektriko, ji – finansinius mokslus. Tiesa, elektriku V. Kairys sako taip ir nedirbęs, persikvalifikavo į santechnikus. Dirbo statybose, važinėjo po Lietuvą. Gavęs Rožyne sklypą, statėsi namą. Samdyti statybininkai sumūrijo sienas, visa kita didžiuliame name sumeistrauta paties Vlado.
Nuklydęs į vaikystės metus V. Kairys prisimena reiklius Ramygalos mokyklos kūno kultūros mokytojus. Bandydavusiems išsisukti nuo pamokos tekdavo tvarkyti mokyklos aplinką.
„Tikrai taip būdavo. Nenorintieji sportuoti žiemą į rankas gaudavo kastuvą sniegui kasti, rudenį ir pavasarį įduodavo grėblį stadione ar mokyklos teritorijoje prikritusiems lapams grėbti“, – mena V. Kairys.
Ir vaikai mieliau rinkdavo sportą, o ne darbo terapiją.
Atvažiavus mokytis į Panevėžį, puikius Vlado fizinius duomenis pastebėjo šio miesto pedagogai. V. Kairys įstojęs į Panevėžio profesinę technikos mokyklą, tuomet veikusią Šermukšnių gatvėje, kur dabar įsikūrusi įmonė „Metalistas“.
Šios mokyklos kūno kultūros mokytojas nutarė, kad Vladui labiausiai tiktų kilnoti štangą.
Sportuoti jam sekėsi, tad būdamas 22-ejų tapo sporto meistru.
„Esu toks žmogus, kuriam nesinori komandinio sporto. Noriu siekti asmeninių rekordų“, – pripažįsta V. Kairys.
Anot V. Kairio, nors gali atrodyti, kad sunkumų kilnotojai gyvena skaudančiais sąnariais ir „suvarytu“ stuburu, iš tiesų yra atvirkščiai. Pasak panevėžiečio, retam skauda nugarą, mat jos raumenys puikiai ištreniruoti.
„Kol imiesi kelti štangą, turi nemažai treniruotis, atlikti daug apšilimo pratimų. Jei to nedarysi, nugarai – galas“, – paaiškino Vladas.
Bėgant metams, nuo kilnojimo V. Kairiui tapo sunkiau ištiesti pirštus, jie liko kiek pritraukti, sakytum, priaugo prie štangos. Gerai nebeiškelia jis ir vienos rankos, nors rekordinį svorį vis tiek pakelia.
Jaunystėje iš aktyvaus sporto Vladas pasitraukė, kai teko uždirbti pinigų namo statyboms. Dirbo tikrai daug, sportui nebebuvo laiko.
O kai didžiulis sovietinio projekto namas buvo pastatytas, vaikai užauginti, gyvenimą aptemdė nelaimė.
Grįžusį iš komandiruotės, vos išlipusį iš automobilio ir žengusį į gatvę Panevėžio pramoniniame rajone, Vladą partrenkė pro šalį važiuojanti mašina.
„Nugabentas į ligoninę, penkias paras buvau ištiktas komos. Pamenu, kad atsipeikėjęs pamačiau begulintis prie lovos pririštomis rankomis. Netoliese buvusios seselės paprašiau atrišti, o toji paklausė, ar gerai elgsiuosi. Supratau, kad labai blaškiausi, todėl teko mane pririšti“, – pasakoja Vladas.
Pasaulio čempionu V. Kairys tapo po išgyventos komos.
V. Kairio išgyventą komą kaip didžiausią siaubą mena Danutė. Anot žmonos, baisiausia, kad labai sudaužyta buvo Vlado galva, tiesiog sutraiškyti vienos kojos kaulai.
„Daktarai pasakė, kad Vladas išgyvens, jei kraujas nubėgs nuo smegenų“, – siaubingą žinią pamena žmona.
Stiprus, sportiškas vyras išgyveno. Vieną mėnesį buvo gydomas ligoninėje, parvežtas į namus iš lovos nesikėlė dar keturis mėnesius, kol sugijo kaulai. Paskui pradėjo, kaip pats sako, vos ne vos pašliaužioti po namus. Vaikščioti teko mokytis iš naujo.
Vladas tada buvo 58-erių. Sunkiai paeinančiam nustatytas neįgalumas.
Bet kur tau valingas ir ištvermingas vyras susitaikys su neįgaliojo dalia!
„Visą gyvenimą daug dirbęs, po avarijos apgijęs pasijutau turintis be galo daug laiko. Aišku, galėjau gulėti lovoje prie televizoriaus, bet toks gyvenimas – ne man. Nors ir šlubčiodamas, pradėjau vaikščioti į sporto rūmus, o ten ėmiausi vėl kilnoti štangą“, – pasakoja V. Kairys.
Po patirtos nelaimės štangos kilnojimas, pasak Vlado, grąžino jį į gyvenimą, padėjo įveikti negalią, negana to, pakylėjo iki pasaulio čempionų.
„Po to, kai pakilau iš komos, sportuoju jau dešimt metų“, – skaičiuoja V. Kairys.
Jis vardija šalis, aplankytas vykstant į sunkumų kilnojimo varžybas: Vengrija, Lenkija, Italija, Suomija, kaimyninės Latvija ir Estija.
Jose vykusiose varžybose Vlado dalyvauta jau brandžiame amžiuje. O jaunystėje kilnojant štangą išmaišyta Sovietų Sąjunga.
Dabar, kai renovuojami „Aukštaitijos“ sporto rūmai, treniruotis Vladas eina į maniežą Marijonų gatvėje.
Lanko jį tris kartus per savaitę, o treniruojasi apie tris valandas. Namie irgi daro mankštas.
Treniruotis Vladui sutrukdė tik pandemija.
Sportininkas gana sunkiai sirgo kovidu, tai paūmino jo turimą astmą. Liga pasitraukė palikusi sąnarių skausmą. Kad numalšintų jį, Vladas sako esantis priverstas dar daugiau treniruotis.
Beje, siaučiant pandemijai jis yra dalyvavęs nuotoliniame pasaulio sunkumų kilnojimo meistrų čempionate. Štangą ir stūmė, ir rovė prieš filmavimo kamerą, o vaizdas buvo transliuojamas internetu. Susumavus paaiškėjo, kad Vlado rezultatas geriausias – panevėžietis ir tąkart tapo pasaulio čempionu.
V. Kairys pripažįsta, kad čempiono titulu jam tenka dalintis su mylima žmona Danute.
„Danutė – mano trenerė. Ji pasirūpina, kad nepervargčiau, gerai pailsėčiau, skaniai ir sočiai pavalgyčiau“, – šypsosi Vladas, meiliai žiūrėdamas į žmoną.
Jis sako valgantis viską, nes kaipgi nevalgysi, kai žmona taip skaniai gamina. O visokius „laipsnius“ jam, čempionui, tenka pamiršti. Juos ragaudamas, anot Vlado, taip ir liksi ant sofutės, nepakilsi ant nugalėtojų pakylos.
Danutė ir Vladas Kairiai ne vien rūpinasi puikiais savo namais.
Abu savanoriauja taip pat Rožyne esančiuose paramos organizacijos „SOS vaikai“ šeimos namuose. Danutė ten tvarko ir dalina atnešamą labdarą, Vladas nudirba įvairius ūkio darbus.
Anot senjorų sutuoktinių, būti reikalingiems tiems, kam reikia pagalbos, yra ir gera, ir prasminga.
