Po kauke – ir Užgavėnių veidas

Kiekvieną žiemą palydinčios Užgavėnės turi kur kas gilesnę istoriją, nei daugelis manome. Nepaisant to, daug šios šventės tradicijų yra susiformavusios vos prieš kelis dešimtmečius, bet tapusios tokios įprastos, kad nustebsite sužinoję, jog mūsų protėviai švęsdavo visai kitaip.

Kuo skyrėsi Užgavėnių linksmybės tada ir dabar, klausėme etnologo, Vytauto Didžiojo universiteto docento daktaro Arūno VAICEKAUSKO.

– Ar tiesa, kad net Užgavėnių šventės kilmė nėra tiksliai žinoma?

– Mūsų šaltiniai tikrai labai vėlyvi. Nors tai ne tik lietuvių šventė – švenčia visas krikščioniškas pasaulis.

Užgavėnės susietos su Velykų data, bet kodėl, atsakyti jau problema. Su Velykų šventėmis viskas aišku: jos atėjo kartu su krikščionybe. Tačiau Užgavėnės akivaizdžiai nėra susietos nei su bažnytine liturgija, nei su krikščioniška ideologija. Tai grynai liaudiška šventė. Jeigu žiūrėtume iš krikščionybės taško, Užgavėnės net ne šventė – eilinis antradienis prieš prasidedant gavėniai. Bet pagal liaudišką tradiciją – viena didžiausių metinių švenčių.

Kadangi ji tokia reikšminga, pradėta ieškoti senųjų Užgavėnių šaknų. Mokslininkai tarsi pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni šventę bando sieti su velykinių švenčių ciklu, kiti – su lygiadieniu, Naujaisiais metais, kurie ikikrikščioniškoje Europoje buvo švenčiami kovo mėnesį.

Aš pats esu iš tų tyrinėtojų, kurie mano, kad senieji Užgavėnių papročiai susiję su laiko pasikeitimu. Užgavėnės yra tokia pati laiko kaitos šventė, kaip ir Kalėdos. Pažiūrėję į papročius, apeigas, pamatysime, kad didelio skirtumo nėra. Ir vienur, ir kitur akcentuojamos vaišės, yra persirengėliai, kaladės tampymas.

Kalbant apie Užgavėnių ryšį su naujų metų pradžia, esama įvairių teorijų. Net bandoma teigti, jog tokių pradžių būdavo kelios – tai yra Kalėdos, siejamos su gyvulių augintojų Naujaisiais metais, ir Užgavėnės – su žemdirbių. Labai nelogiška, nes indoeuropiečių kultūrinėje tradicijoje gyvulininkystė ir žemdirbystė eina kartu. Tad, manau, Užgavėnių esmė yra ne metų, ne gamtos ciklų kaita, o laiko pasikeitimas. Baigiasi vienas laiko ciklas ir prasideda naujas. Jeigu Kalėdos – vienas ūkinių metų ciklas, tai per Užgavėnes prasideda tarsi nauji ūkiniai metai.

Šiandien labai populiarus žiemos vijimas išvis yra labai vėlyvas reiškinys. Nors iš tiesų svarbus ne atsiradimo laikas. Svarbu, kad Užgavėnės visiškai nefigūruoja bažnytinių kalendorinių švenčių tinklelyje, nėra paveiktos krikščionybės. Tuo Užgavėnės yra unikalios.

– Kada gi gimė tos Užgavėnių tradicijos, kokias žinome ir kartojame kasmet?

– Manau, kad apie 1982-uosius, kai vyko vienos pirmųjų masinių Užgavėnių Rumšiškėse. Buvo labai šalta žiema – 26 laipsniai šalčio. Žmonių minios! Susidarius ilgesnei pauzei tarp ansamblių pasirodymų, renginio vedėjos pamėgino išjudinti žmones, kad nesušaltų. Iš pradžių pradėjo mėtytis sniego gniūžtėmis, tačiau aplink – maži vaikai. Juos saugodamos nuo kietų gniūžčių, pradėjo šaukti „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ Nuo tada mes ir varome kasmet žiemą. Ir taip varome, kad dabar nieko neįtikinsi, jog tai – naujų laikų atradimas.

– O kodėl per Užgavėnes, vieną smagiausių metų švenčių, dalis persirengėlių simbolizuoja anapusinio pasaulio personažus: Giltinę, Velnią?

– Pagal trinarę visatos struktūrą, yra dangus, žemė ir požemių pasaulis. Žmogus siejamas su žemiškuoju pasauliu. Visos antgamtinės jėgos pasidalija į dvi dalis: viena priklauso viršutinei visatos sferai, kita – gerokai gausesnė! – žemesniajai.

Su dangiškosiomis jėgomis žmogui svarbu nesipykti, kad nebūtų nubaustas. O visa nauda ateina iš požemių pasaulio: tenykštės būtybės turi galių auginti, ten atsiduria mirusių protėvių, kurie yra pagrindiniai tarpininkai užtikrinant gerovę šiame pasaulyje, vėlės. Užtat mūsų kultūroje ir protėvių svarba tokia didelė.

Kur prasideda anapusinis pasaulis? Ten, kur baigiasi žmogiškasis: sulig namu. Kita riba – kiemo vartai, trečia – kaimo pakraštys.

Visos apeigos – nesvarbu, kokios būtų, – baigiasi ties tomis ribomis. Viskas, kas yra už jų, jau laukinės gamtos ir kartu anapusinis pasaulis.

Visas mūsų folkloras liudija, kad, išvažiavus iš kaimo, pakliūti į aną pasaulį labai paprasta. Žemesnė erdvės dalis, kur vanduo, indoeuropietiškoje kultūroje dominuoja kaip riba tarp šio ir ano pasaulio. Todėl ir visi velniai po tiltais arba pabaliais blaškosi.

Visi, kas ateina iš kitur – iš kito kaimo, iš svečios šalies, – yra svetimi ir visada turi anapusinio, nežmogiškojo pasaulio atstovo reikšmę.

Šiandien smarkiai diskutuojama, ar derėtų ir toliau persirengėlius vadinti svetimtaučių vardais. Nors pagal tradiciją tie personažai simbolizuoja visai ne juos, o svetimą, anapusinio pasaulio atstovą, mirusįjį, protėvį… Tačiau laikai keičiasi ir žmonės tai pamiršta.

A. Vaicekauskas.

– Tarp persirengėlių esantys Velnias, Ožys mūsų sąmonėje asocijuojasi dar ir su blogio jėgomis, nelabai derančiomis prie Užgavėnių, švenčiamų prieš pat užgimstant naujai gyvybei gamtoje. Ar tai reiškia, kad anksčiau buvo ir kitoks supratimas apie piktąsias dvasias?

– Be abejo. Penki šeši krikščionybės šimtmečiai negalėjo nepadaryti įtakos žmonių mąstymui – visus senuosius apeiginius veiksmus papildė ir krikščioniškasis supratimas. Užgavėnės taip pat to neišvengė. Nors persirengėlis su išverstais kailiniais, šiaudine kupra ir ličyna (Užgavėnių kaukė žemaitiškai – aut. pastaba) folklorinio velnio įvaizdžiui yra daug artimesnis negu tas iš bažnytinių paveikslų atėjęs raguotas padaras.

Iš tradicinių Užgavėnių personažų seniausi yra laukiniai gyvūnai. Giltinė ir antropomorfiniai personažai – tiek Velnias, tiek Kanapinis ir Lašininis yra sąlygiškai modernūs.

Kaip atpažįstami išties archajiški personažai? Iš to, kad jie sutinkami masiškai: ir per Užgavėnes, ir per Kalėdas, ir per vestuves. Jų kaukės padaromos stebėtinai vienodos ir jie atlieka stebėtinai vienodus veiksmus.

Modernūs švenčių veikėjai buvo XX amžiaus pradžioje kaimo žmogaus interpretacijų remiantis jo asmenine patirtimi vaisius, todėl turėjo daugybę funkcijų. Pavyzdžiui, šiandien įsitvirtinęs stereotipas, kad Lašininis yra tarsi neigiamas personažas, o Kanapinis – teigiamas. Bet folklorinėje tradicijoje sutinkamas kitoks variantas, kai Lašininis yra ūkinę gerovę skelbiantis personažas, Kanapinis – pranašaujantis artėjantį laikotarpį, ir jų tarpusavio kovos nėra.

Kitaip sakant, modernios kaukės neturi pastovumo.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Velnią ir Raganą. Kai prieš daugiau nei 30 metų kaimuose rinkau informaciją, žmonės niekada jų neminėjo. Paklausus, patvirtindavo, kad buvo. Bet ką veikė, labai sunkiai galėdavo atsakyti. Nes visos tradicinės kaukės turi labai aiškią paskirtį, labai aiškius veiksmus, o nei Velnias, nei Ragana tokių neturi. Jų vaidmuo daugiau krikščioniškojo supratimo motyvuotas – strikinėti, gąsdinti, veikti kaip neigiamiems personažams.

Tuo metu tradiciniai personažai turi kelias funkcijas. Viena jų – mažų vaikų supažindinimas su anapusinio pasaulio grėsmėmis, kita – vyresniųjų pagerbimas. Taip pat dėmesys skiriamas netekėjusioms merginoms: pagal amžių gali tekėti, bet nėra ištekėjusios, taigi neatlieka savo paskirties.

– Užgavėnių kaukės gana šiurpios, tačiau panašių yra ir kitose tautose.

– Laikui bėgant kaukės keičiasi. Tai, ką matome šiandien, labai smarkiai pakoreguota 7-ojo dešimtmečio kultūrinio judėjimo liaudies drožėjų, kurie pirmiausia buvo menininkai. Jie per kūrinį išreiškė save.

Jeigu palygintume pačias seniausias kaukes su šiuolaikinėmis, tai pirmosios yra statiškos, o modernios – ekspresyvios, gyvos, su emocija. Būtent tas senųjų kaukių statiškumas yra vienas ženklų, liudijančių, kad tai negyvojo pasaulio dalis. Tokios yra daugelyje kultūrų – praktiškai identiškos. Pamenu lankęsis afrikietiškų, australiškų kaukių parodoje: senosios jų kaukės nelabai skiriasi nuo mūsų – tas pats statiškumas, primityvios formos.

Labai svarbios kaukių spalvos. Senosiose tradicinėse kaukėse tai raudona, balta, juoda. Trys pagrindinės simbolinės net ne europiečių, bet bendražmogiškos kultūros spalvos. Raudona – gyvybė, kraujas, balta – mirtis, anapusinis pasaulis, juoda – žemė, derlius. Priešingai nei šiandien, šioje spalvoje slypi tam tikras gyvybės potencialas.

Mūsų senoji kaukių polichromija yra kaip Afrikos, Australijos ir visų kitų tautų.

– Daug kur per Užgavėnes deginama Morė, Panevėžyje paprastai skandinamas Gavėnas. Iš kur tokia tradicija?

– Tai ganėtinai modernus veiksmas. Nors senosios formos naikinimas – apeiginis momentas, sutinkamas itin archajiškuose kitų kultūrų ritualuose.

Pirmoji informacija apie pamėkles pasirodė XIX amžiaus pradžioje ir bylojo tik apie jų tampymą. Šiandien tai siejama su Užgavėnėmis, bet XIX amžiaus šaltiniuose veiksmas vykdavo Pelenų dieną.

Tarpukariu pamėklės deginimas paminėtas vieną kartą, skandinimas – irgi tik kartą. Visais kitais atvejais arba nežinoma, kas su ja daryta, arba ji būdavo išardoma ir paliekama kitiems metams.

Morės deginimas išpopuliarėjo kartu su atgaivintomis Užgavėnėmis sovietmečiu.

Beje, man, kaip etnologui, kartais pikta, kad dingo kiti, regioniniai šio personažo vardai. Morė būdinga pajūrio rajonams. Centrinėje Žemaitijoje tai būdavo Kotrė, Šiaurės Lietuvoje – Šiuorė, Vidurio Lietuvoje „čiučela“, laumė ir panašiai.

Morė, be abejo, seniausias vardas, kuris turi analogų praktiškai visame slavų regione: Mara, Mažana. Tai tam tikra mitinė būtybė, analogiška mūsų laumei. Tikėtina, kad turinti ir tą pačią semantiką, susietą su mirtimi, maru.

Gavėnas – įdomus ir specifinis atvejis, nes pamėklės vardas vyriškas, siejamas su gavėnios laiku. Ir Gavėno pavardė jūsų krašte paplitusi – daugiausia Kupiškyje, bet apima ir dalį Panevėžio, Rokiškio, kitų rajonų.

– Kitose šalyse populiarūs Užgavėnių karnavalai. Kas lėmė tokią tradiciją – kita kultūra, o gal klimatas?

– Nepaisant, ar tai pietinių kraštų, ar Pietų Europos miestų karnavalai, jie turi skirtingas reikšmių grandines.

Visuose Pirėnuose, Balkanuose – kalnų zonoje – išlikę senieji tradiciniai persirengėlių vaidinimai, kurie savo struktūra nedaug kuo skiriasi nuo mūsiškių. Tik mūsų žemdirbiška kultūra pagrindinį dėmesį skiria būsimajam derliui, o kalnuose – avių auginimui. Pats scenarijus – ėjimas iš sodybos į sodybą, vaidinimai, apsikeitimas dovanomis – būdingi ir čia, ir ten.

Į Pietų Ameriką karnavalai pateko kartu su kolonistais. Gamta, indėnų kultūra nulėmė, kad kostiumai labai spalvingi, ekspresyvūs – Europoje, iš kur jie atkeliavo, tikrai tokie nebuvo.

Paskui karnavalai buvo reeksportuoti atgal į Europą. Ir šiandien Londono Noting Hilo karnavalas yra toks pat spalvingas, kaip Rio de Žaneiro, – tiek nacionaliniu veidu, tiek ekspresija. Pati karnavalinė eisena labiau atstovauja miesto kultūrai.

Miesto karnavalai tarsi sujungia kelis skirtingus dalykus. Jų šaknis galime matyti senųjų Rytų civilizacijų religinėse procesijose: platformų tampymą, persirengimą tam tikrais religiniais personažais, ėjimą per miestą. Tik karnavalas jau yra modernus ir neturi ritualinės paskirties. Tai miestiečių pramoga. Siautulys. Bet iš kitos pusės, išsaugojęs svarbų mitologinio pasaulio ypatumą – inversiją. Karnavalas apverčia tikrovę aukštyn kojomis. Ne veltui ubagas tampa karaliumi, o karalius – nereikšminga figūra.