-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O kur neteiks! Juk šiųmetės olimpinės rinktinės narys – jos ugdytinis Andrius Šidlauskas. Būsimąjį olimpietį Jūratė ėmėsi treniruoti, kai šis buvo pirmokas, o kitai trenerei patikėjo jau tapusį paaugliu.
„Olimpiada man ne tik didžiulis sportinio gyvenimo įvykis. Tai tikra šventė, kai susitinka stipriausi pasaulio atletai. Žiūriu į juos besirungiančius ir mąstau, kiek darbo, kiek jėgų kiekvienas jų įdėjęs! Kiek asmeninio gyvenimo paaukota sportui! Kiek laisvalaikio, pramogų atsisakyta siekiant būti geriausiu!“ – sako Panevėžyje žinoma plaukimo trenerė Klimavičienė.
Stebėdama sportininkų kovas panevėžietė įdėmiai tyrinėja ne vien laimėtojų, bet ir tų, kam laimėti nepavyko, veidus, stebi jų laikyseną.
„Man įdomu, kaip sportininkas geba tvardytis, kaip nugali neigiamus jausmus, jaudulį, kaip ištveria pralaimėjimą. Sporte juk svarbu ne tik įveikti kitus, svarbu nugalėti ir save“, – įsitikinusi trenerė.
J. Klimavičienei nėra neįdomių sporto šakų, išskyrus vieną.
„Turbūt niekada nepriprasiu prie bokso. Man boksas – tai viso labo muštynės, nemėgstu jo. Visų kitų sporto šakų varžybas žiūriu, jomis gėriuosi, lieju emocijas. Todėl stebiuosi savo vyru Arvydu, besidominčiu vien krepšiniu“, – prisipažįsta Jūratė.
Trenerė sako, kad draugams ir bičiuliams jaunystėje atrodė, kad ji turinti ištekėti už sportininko, trenerio. O štai šuolininkė į vandenį įsimylėjo elektriką.
„Užtat dabar turiu puikiai sutvarkytus namus, kuriais rūpinasi Arvydas. Jei abu su vyru būtume treneriai, kažin ar būtume radę laiko namams. Ir mūsų meilė, ir jėgos bei laikas turbūt būtų atitekę treniruojamiems vaikams“, – svarsto J. Klimavičienė.
Jūratė Klimavičienė. P. Židonio nuotr.
Pirmoji garsaus plaukiko, olimpiečio A. Šidlausko trenerė sako buvo kiek benuliūstanti, kad jos ugdytinio Paryžiaus olimpiadoje pasiektas rezultatas – viso labo 20-as.
„Bet staiga suvokiau, kad mano Andrius – 20-as pasaulyje! O jis išugdytas mažos Lietuvos tokiame mažame Panevėžyje. Kiek pasaulyje rastume žmonių, apskritai ką nors girdėjusių apie Panevėžį?“ – šypsosi trenerė.
Būtent dėl mažumo ir ji pati, Kaune gimusi, augusi, tame mieste šuolių į vandenį treniruotes lankiusi mergina, kitados pamilo Panevėžį. Jūratė mena, kad Panevėžyje, viename iš nedaugelio Lietuvos miestų dar jos jaunystėje buvo baseinas, skirtas ir šuoliams į vandenį. Šis baseinas turėjo ir trampliną.
Tad jai tekdavo į Aukštaitijos sostinę atvykti ne tik varžyboms, šiame mieste vyko ir sportinės stovyklos.
„O jau toks žalias, toks gražus man atrodė Panevėžys! Kaune augau gyvendama Laisvės alėjoje, o baseiną lankiau Vilijampolės mikrorajone. Treniruotis tekdavo ir rytais prieš pamokas, ir pamokoms pasibaigus, jaučiausi nuvargusi važinėdama po miestą. Pavydėjau panevėžiečiams šuolininkams į vandenį, kurių kelionės į treniruotes nebuvo tokios varginamai ilgos, nes Panevėžys juk mažesnis miestas“, – paauglystę mena J. Klimavičienė.
Tad tuomečiame Kauno kūno kultūros institute baigusi aukštuosius mokslus, ji nedvejodama pasirinko darbo paskyrimą į Panevėžį. Mena galėjusi rinktis ir dirbti Kaune arba Klaipėdoje, tačiau Panevėžys jai pasirodė daug patrauklesnis.
„Panevėžyje aš jau daugiau nei 40 metų. Ir nė karto nenusivyliau savuoju jaunystės pasirinkimu. Visiems netgi pasigiriu, kad esu iš Panevėžio. Girtis yra dėl ko. Juk Panevėžys – plaukimo čempionų kalvė!“ – didžiuojasi J. Klimavičienė.
Baigusi Kūno kultūros institutą Jūratė buvo paskirta dirbti tuometės Panevėžio 3-osios vidurinės mokyklos, visų vadintos rusų mokykla, fizinio lavinimo mokytoja.
Tačiau vyresnieji kolegos, sužinoję, kad atvyko diplomuota šuolininkė į vandenį, pasirūpino, kad ji taptų trenere sporto rūmų baseine.
Šis Panevėžio baseinas turėjo dešimties metrų aukščio trampliną šuoliams į vandenį. Tačiau Jūratė nuo tokio sako šokusi vos kelis kartus ir prisipažįsta, kad buvę baisu. Ji – šuolininkė nuo penkių metrų tramplino pakylos. Tokių šuolių mokė ir savuosius ugdytinius.
Jūratė Klimavičienė. P. Židonio nuotr.
Kodėl pati pradėjo lankyti šuolių į vandenį treniruotes, Jūratė sako gerai nepamenanti. Tačiau mena turėjusi itin puikią trenerę Brigitą Jakubonienę, kurios klausyti, sekti ir nenuvilti jai buvę labai svarbu.
„Per penkerius studijų metus aukštojoje mokėmės teorijos. O pirmoji mano trenerė, kaip ir mama, apsupo mane dėmesiu ir meile. Tad dabar aš pati, turėdama solidų pedagoginį stažą, galiu drąsiai sakyti, jog treniruojamas vaikas, kad pasiektų rezultatų, turi būti trenerio mylimas“, – sako Jūratė.
Ji neslepia iš savo dukros Astos, kurią treniravo visus dešimt metų, šiai suaugus išgirdusi, kad mama vien reikalavo, bet labai mažai skatino ir gyrė.
J. Klimavičienė sako, kad dukrą ji ir šiaip mylėjusi, o ugdydama jos meistriškumą, mokydama sportinių subtilybių, girti netgi prisibijojo, kad mergaitė nepasijustų kokia superžvaigžde.
„Po to, kai gavau šią Astos pastabą, imu galvoti, kad visus vaikus ir visais atvejais, kai šie stengiasi, privalu ir būtina girti“, – įsitikino trenerė.
Pagyrimai, paskatinimai, dėmesys, pasak Jūratės, svarbūs kiekvienam, o vaikams jų ypač reikia. J. Klimavičienė sako dažniau susidurianti su tuo, kad vaikui nepatenkinus suaugusiųjų vilčių šie neretai būna pasirengę kone nudirti jam kailį, bet jo pastangas ir laimėjimus priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Jūratė Klimavičienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Ir J. Klimavičienės dukra A. Klimavičiūtė, ir aukščiausių laimėjimų pasiekęs jos ugdytinis A. Šidlauskas – plaukikai, ne šuolininkai į vandenį. Jūratė paaiškino, jog prieš kelis dešimtmečius sporto funkcionieriai nusprendė Panevėžyje apskritai neberengti šuolininkų į vandenį.
Šią sporto šaką panaikinus, J. Klimavičienė tapo plaukimo trenere, įdarbinta tuometėje Panevėžio 14-oje vidurinėje mokykloje – dabartinėje „Žemynos“ progimnazijoje. Tai vienintelė Panevėžio mokykla, turinti baseiną.
J. Klimavičienė vardija aukščiausių sportinių rezultatų pasiekusius, sporto meistrų vardus iškovojusius savuosius auklėtinius: Vykintas Marščionka, jos dukra Asta Klimavičiūtė, Mantvydas Bartkus, Martynas Lauruška, Austė Backevičiūtė, Dominykas Šulskis ir, žinoma, olimpietis Andrius Šidlauskas.
Jūratė mena, kad jos treniruojamas Andrius varžybose dažniausiai būdavęs antras, nors plaukikui būtinų savybių jam niekada netrūko. Kai jau kita trenerė ėmėsi treniruoti A. Šidlauską drauge su garsiuoju Danu Rapšiu, vaikinams besivaržant, atsiskleidė visa A. Šidlausko jėga ir talentas.
„Didžiuojuosi juo. O ir pati kiek įvairiausių apdovanojimų esu gavusi dėl Andriaus pergalių“, – šypsosi Jūratė.
Ji pridūrė, kad plaukiką A. Šidlauską drąsiai galima vadinti ir Panevėžio žvaigžde, ir šio miesto legenda, ir tikru didvyriu.
J. Klimavičienė teigia, jog sporto trenerio darbas, nors šis dažniausiai dirba su vaikų grupe, yra individualus. Pasak jos, tokiam darbui reikalingos ne tik pedagogikos žinios, reikia ir psichologinio pasirengimo. Treneris turi ne tik skatinti kovos dvasią, tapti lyderiu, bet ir mokyti pralaimėti.
J. Klimavičienė buvo pirmoji olimpiečio plaukiko Andriaus Šidlausko trenerė. Asmeninio archyvo nuotr.
„Save vertinu kaip praktišką, valdyti emocijas, taupyti laiką mokančią, visad punktualią moterį. Neabejoju, kad visa tai ir išugdė sportas. Augdama neturėjau laiko tinginiauti, daug treniravausi, o tai ugdė valią, mokė susikaupti, nesiblaškyti, siekti tikslo“, – svarsto Jūratė.
Baigusi mokyklą ji svarstė studijuoti veterinariją ir tapti gyvūnų gydytoja. Bet vienos sportininkės mesta replika privertė persigalvoti ir pasirinkti sporto pedagogikos studijas.
Ir dėl šio pasirinkimo J. Klimavičienė sako niekada nesigailėjusi.
„Man ir malonu, ir įdomu treniruoti vaikus. Baigiu septintą dešimtį metų, bet juntu, kad su mažaisiais sportininkais lengvai randu bendrą kalbą. Neabejoju, kad patinka ne tik jie man, bet ir aš jiems“, – šypsosi trenerė.
Ji pasakoja sykį save palyginusi su anksčiau aukštas pareigas ėjusiomis bendraamžėmis, kurios padejavo, kad darbo rinkai tapo nebereikalingos, jaučiasi tarsi iškritusios iš gyvenimo.
Jūratė tvirtina gyvenanti visavertį, įdomų, prasmingą gyvenimą, jos prašoma ir toliau vesti treniruotes bei sportinius užsiėmimus.
„Be visų kitų dalykų, sportas išmoko dar ir darbštumo. Su vyru užauginome dvi dukras ir sūnų, tad gyvenime suktis reikėjo dar ir kaip. Pavargusi po darbų ilsėdavausi megzdama, man visad patiko ir dabar patinka ruošti valgį. Esu nuolat užsiėmusi“, – sako J. Klimavičienė.
J. Klimavičienės iniciatyva plaukti buvo mokomi ir miesto Kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų mokyklos ugdytiniai. Jūratė neslepia, jog dirbti su šiais vaikais buvęs ne tik malonumas, bet ir didžiulis iššūkis. Neprigirdinčius vaikus vandenyje reikia ypač saugoti, ne tik minutei, bet nė sekundei negalima nuo jų nuleisti akių.
O pačią didžiausią laimę Jūratė sako patirianti, kai mažylis, kuris atvestas į baseiną net bijo įlipti į vandenį, po jos skirtų užduočių pradeda plaukti!
Dar viena veikla, į kurią tiesiog panirusi Jūratė – vandens aerobikos treniruotės. Dar visai neseniai miesto baseinuose jas vedė visiems norintiems, dabar šią veiklą perleido jaunesnei kolegei.
Trenerė sako, jog tam, kad imtųsi šių mankštų, aukštojoje mokykloje įgytų žinių nepakako. Reikėjo tobulintis dar ir kursuose.
„Labai laukiu naujojo Panevėžio baseino atidarymo. Kai jį pastatys, gal mano amžius jau nebeleis dirbti trenere, tad, jei tik sveikata leis, pasisiūlysiu būti baseino valytoja arba rūbininke. Sportas išmokė mane nebūti išrankiai, o dirbti viską. Dirbdama naujame baseine jausčiausi jo dalimi“, – šypsosi panevėžiečių mylima trenerė.
