-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pirmoji sovietų okupacija, prasidėjusi 1940 metų birželio 15 dieną, sukrėtė tiek visą šalį, tiek Panevėžį: tai, kas nepriklausomoje Lietuvoje buvo įprasta, staiga tapo priešiška veikla
1940-aisiais daugelis lietuvių net neįtarė, ką atneš tautai sovietų okupacija. PB ARCHYVO nuotr..
Tų metų vasarai prasidėjus panevėžiečiams didelį nerimą kėlė besiplečiantis karas. 1940 metais rašyta, kad „jau dabar aišku, kad šis karas yra pasaulinis; juo jis ilgiau truks, juo daugiau jo audra palies tautų, visai nenorinčių kariauti“. (Citatų kalba netaisyta.) Tačiau ne mažiau bijoti reikėjo ir sovietų okupacijos.
Ir neramios, ir įprastos žinios
Birželio 8-ąją miesto laikraštyje rašyta, kad Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys Maskvoje susitiko su Viačeslavu Molotovu.
„Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininko ir užsienių reikalų komisaro Molotovo kviečiamas, mūsų ministeris pirmininkas A. Merkys birželio 6 d. išvyko į Maskvą. Birželio 4 d. Molotovas priėmė Lietuvos pasiuntinį Maskvoje Dr. L. Natkevičių. Spėjama, kad visa tai daroma greitesniam likvidavimui paskutinių dienų nesklandumų (raudonarmiečių dingimas iš Sovietų bazių Lietuvoje)“.
Be trumpų pranešimų apie politiką, spausdintos ir įprastos žinios – Katalikų bažnyčios naujienos, kriminalinės suvestinės, supažindinta su aktualiais miesto ūkio klausimais ir kitkuo. Pavyzdžiui, skelbta apie nelaimingą atsitikimą limonado dirbtuvėse, kai, sprogus dujų balionui, žuvo žmogus. Vienas vyriškis dviračiu tyčia išdaužė knygyno vitriną – didžiulį lango stiklą. Minėta, kad per didžiulius šalčius Nevėžio krantinėje iššalo akacijos.
„Žinomasis miesto padauža „Kolka“ jau nuo seno pasižymįs savo „specialybe“ ir pernai jau vieną karį peiliu sužalojęs, pereitą šeštadienį Basanavičiaus gatvėje vėl sužalojo du karius. Bet tuo laiku ten ėjęs policijos pareigūnas nusikaltėlį tuojau suėmė“, – pasirodė ir tokia žinia.
Rašyta ir apie pertvarkomą Pušaloto gatvę bei burmistro įsakymą dėl šunų rišimo bei kitus. Tuo laiku tikriausiai retas kuris nutuokė, kad maždaug po savaitės gyvenimas labai pasikeis.
Vadino „draugingais“
Kadangi miesto laikraštis tuo metu buvo leidžiamas kartą per savaitę, tad birželio 15 dienos, kai prasidėjo okupacija, numeryje ši žinia neskelbiama. Tik rašoma, kad ministras pirmininkas A. Merkys grįžo iš Maskvos ir atsistatydino vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, o Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis atleistas. Nepranešama, kad to pareikalavo Maskva.
Jau po savaitės laikraštyje paskelbta naujosios vyriausybės sudėtis. Ministru pirmininku tapo Justas Paleckis, o jo pavaduotoju Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašoma, kad, pasitraukus A. Smetonai, prezidento pareigas ėjęs A. Merkys, šias pareigas perdavė J. Paleckiui.
„Kaip Lietuvon, taip ir Latvijon bei Estijon įžygiavo naujos Sovietų Rusijos karinės pajėgos ir buvo patiekti tokie pat pagrindiniai reikalavimai: perorganizuoti vyriausybes, nesipriešinti įžygiuojančiai rusų kariuomenei ir kt. Tų respublikų prezidentai liko su visa tauta naujų svarbių įvykių akivaizdoje“, – galima aptikti ir tokią žinią.
Tame pačiame numeryje spausdinta J. Paleckio kalba, transliuota per radiją. Jis tais laikais pareiškė šalies spaudai: „Iš visos Lietuvos spaudos pageidauju pilno padėties supratimo ir visiško mano vyriausybei lojalumo.“
J. Paleckio pranešime teigiama, kad artimiausias uždavinys bus politinės santvarkos pertvarkymas. Žadėta daug dėmesio skirti sveikatos apsaugai, švietimui. Tačiau vienas pirmųjų žingsnių turėjo būti komunistų paleidimas iš kalėjimo ir įvairių sąjungų bei partijų uždarymas.
„Vyriausybė imsis visų priemonių sudaryti Sovietų Sąjungos kariuomenės buvimui mūsų krašte geriausias sąlygas ir teiks jai visokeriopą pagalbą“, – žadėjo J. Paleckis.
Išspausdintas ir Panevėžio karo komendanto įsakymas, kuriame išvardyta nemažai draudimų. Pavyzdžiui, drausta važinėti gatvėse ir išeiti iš namų nuo 22 iki 4 valandos. Tuo laiku namų savininkai turėjo užrakinti duris ir uždaryti kiemo vartus. Taip pat drausta „drumsti gerus santykius, įžeidinėti ar nepalankiai traktuoti draugingos mums SSRS kariuomenės karius“. Draustos eisenos, demonstracijos, medžioklės ir šaudymas, ginklų pardavimas ir daugelis kitų dalykų. Grasinta, kad „asmenys, nusižengę šiems draudimams, bus baudžiami visu įstatymų griežtumu, imtinai iki atidavimo Karo Lauko Teismui“.
Kilo neramumai
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad 1940 metų birželio 15 dieną į Lietuvą įžengus okupacinei Rusijos armijai šalyje vyko daug permainų. Jau kitą dieną Panevėžyje buvo surengtas Raudonosios armijos sutikimo mitingas, kurį organizavo pogrindinės Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos ir komjaunimo nariai. Jis vyko Laisvės aikštėje.
Muziejininkas pasakoja, kad mitingui komjaunuoliai pasisiuvo raudoną vėliavą su užrašu „Šalin fašistinę diktatūrą“. Remiantis kai kuriais atsiminimais, susirinko keli šimtai žmonių, buvo teigiančiųjų, kad ir keli tūkstančiai. Pasak D. Pilkausko, kad mitinge dalyvavo keli šimtai, nurodė vienas iš organizatorių.
Po mitingo jo dalyviai atėjo prie Panevėžio kalėjimo, išlaužė vartus ir pareikalavo paleisti kalinius. Tuo metu ten buvo už komunistinę veiklą nuteisti trys asmenys – vyras ir dvi moterys. Kiek žinoma, kalėjimo administracija į pagalbą pasikvietė Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko kuopą. Iš kalėjimo vaduotas vyras buvo sužeistas, bet išvaduotas ir palydėtas prie Raudonosios armijos dalinio, kurio tankai stovėjo Klaipėdos gatvėje.
Per kilusį susidūrimą ir susišaudymą žuvo valstietis iš Subačiaus. Kaip manoma, tai buvo pirmas išskirtinis LKP(b) pasireiškimas pirmosiomis okupacijos dienomis. Raudonarmiečiai tuo metu užėmė Pajuosčio karinį aerodromą.
Pasak D. Pilkausko, sovietinė valdžia labai greitai įsitvirtino. Buvo pakeisti kriminalinės ir saugumo policijos vadovai. Į Panevėžį naujasis kriminalinės ir saugumo policijos vadovas Jonas Vildžiūnas atvyko birželio 29 dieną ir ėmėsi pertvarkų. Pirmiausia darbo neteko įvairūs pareigūnai.
Muziejininko teigimu, pirmosios 1940 metų represijos Panevėžio policininkų dar nepalietė. Visoje šalyje buvo steigiama darbininkų ir valstiečių milicija. Sukurtame milicijos būryje buvo daugiau nei septynios dešimtys žmonių. Į milicininkus dažniausiai buvo priimami buvę darbininkai, turėję LKP(b) rekomendacijas. Naujieji milicijos darbuotojai turėjo tapti sovietinės valdžios atrama. Netrukus ir policija buvo pertvarkoma į miliciją. Pasak D. Pilkausko, šios struktūros buvo stiprinamos ne be reikalo – juk greitai prasidėjo represijos. Pirmosios – jau liepą.
Pirmosios represijos
D. Pilkauskas pasakoja, kad visoje šalyje suimta pusė tūkstančio žmonių, pasižymėjusių politiniu aktyvumu nepriklausomoje valstybėje. Panevėžyje vieną liepos naktį suimamas mokytojas Bronius Antanaitis, Jonas Skučas, Švietimo ministerijos inspektorius, Tautininkų sąjungos narys ir organizacijos „Jaunoji Lietuva“ vadas. Kaltinimai abiem – prieš Lietuvos liaudies interesus nukreipta veikla. J. Vildžiūno įsakymu po daugiau nei mėnesio J. Skučas pristatomas į Kauną Saugumo departamento žinion.
Suimtas ir vienintelis žydų tautybės asmuo, per pirmąją suėmimo bangą patekęs į Panevėžio kalėjimą – prekybininkas Michelis Svirskis. Kaltintas veikęs prieš Lietuvos liaudies interesus. Taip pat suimamas Jurgis Elisonas, Tautininkų sąjungos narys, gimnazijos direktorius. Beveik po mėnesio kalinimo, jis buvo paleistas. Panevėžio kalėjime atsidūrė ir Jonas Mekas – Biržų žemės ūkio draugijos direktorius, nukentėjo ir kiti Panevėžio miesto ir apskrities gyventojai. Dalis 1940 metų liepos mėnesį suimtųjų greitai buvo paleisti iš Panevėžio kalėjimo, o kai kurie atsidūrė sovietiniuose lageriuose ir beveik visi žuvo.
Muziejininko teigimu, žymiausias asmuo, tada patekęs į Panevėžio kalėjimą, buvo nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas. Jis suimtas Vadoklių valsčiuje. J. Čaplikas iš Panevėžio kalėjimo išgabenamas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vėliau buvo išsiųstas į sovietinius lagerius. Jis, kaip vidaus reikalų ministras, buvo apkaltintas, kad malšino 1936 metų ūkininkų sukilimą.
Neteko turto
Nauja valdžia kūrė ir politinę atramą – komunistų partijos ir komjaunimo organizacijas. Daugiausia į komjaunimą įstojo Panevėžio berniukų amatų mokyklos moksleivių. Komjaunuolių atsirado ir Panevėžio vyrų gimnazijoje, tačiau jų gretos nebuvo gausios. 1941 metais Panevėžio mieste susikūrė 21 komjaunimo organizacija.
D. Pilkausko manymu, komjaunuoliai dar nesuprato, kokia pragaištinga bus šios organizacijos veikla. Vykdoma ir administracinė reforma. Vietoj burmistrų šalyje įvedama vykdomųjų komitetų pirmininkų pareigybė, vietoj apskrities viršininko pareigų – apskrities vykdomojo komiteto viršininko. Rugpjūtį Lietuva įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Naujoji valdžia vykdė ir kryptingą socialinę ekonominę politiką. Pasak D. Pilkausko, į postus buvo skiriami ištikimi valdžiai žmonės, nepaisoma jų sugebėjimų ir kompetencijos.
Pradedama vykdyti ir nacionalizacija. Panevėžyje nacionalizuotos visos stambesnės įmonės. Pirmiausia alaus darykla „Kalnapilis“. Iki 1940 metų lapkričio 6 dienos Panevėžyje nacionalizuotos 25 įmonės, kuriose dirbo 1 400 darbininkų, tai sudarė 94,6 procento visos miesto pramonės darbininkų. Nacionalizuotas dar tebestatomas Panevėžio cukraus fabrikas, Linų apdirbimo fabrikas, „Panevėžio maistas“, Mielių ir spirito fabrikas, muilo, aliejaus, tepalų ir pokosto fabrikas „Lietuvos muilas“, tekstilės fabrikas „Vilna“, Vatos ir klijuotės fabrikas ir verpykla ir kt. Nacionalizuojami ir Panevėžio malūnai, stambi lentpjūvė Kranto gatvėje. Sudaryta komisija sprendė žydų ligoninės nacionalizavimo klausimą. Nutarta ją perduoti Panevėžio apskrities valdybai. Taip pat nacionalizuojamos ir įvairios dirbtuvės.
Kai kurie gyvenamieji namai dar iki nacionalizacijos buvo užimami Raudonosios armijos dalinių. 1940 metų pabaigoje pradedamas ir gyvenamųjų namų nacionalizavimas. Nacionalizuota per 100 pastatų. Ypač daug nacionalizuojama žydų gyvenamųjų namų. Kai kuriuose pastatuose įkuriamos įvairios sovietinės įstaigos.
Labai nukentėjo ir religinės bendruomenės. D. Pilkausko teigimu, nacionalizuoti Panevėžio vyskupijos, kurijos namai ir banko indėliai. Vyskupo ūkyje palikta 3 ha žemės. Vyskupas liko gyventi savo namuose Sodų gatvėje, bet pas jį apgyvendinta 12 karininkų šeimų. Panevėžio vyskupijoje suimti 8 kunigai. Suimtas ir vienas žinomiausių Panevėžio kunigų Alfonsas Sušinskas. Kunigas, apkaltintas ryšiais su Vokietijos žvalgyba, buvo žiauriai kankinamas. Jį išlaisvino vokiečių kariuomenė 1941 metų birželį.
Labai nukentėjo ir koplyčia bei vienuolynas Agronomijos gatvėje. Čia įkurtas Panevėžio apskrities vykdomasis komitetas, o vienuolių celėse apgyvendinti Panevėžio dramos teatro aktoriai.
Muziejininkas pasakoja, kad 1940 metais pertvarkymai neaplenkė ir nedidelių spaustuvių. Jos sujungiamos į vieną, pavadintą „Raudonoji žvaigždė“. Pasak D. Pilkausko, steigiamos amatininkus kooperuojančios artelės. 1941-aisiais jų buvo jau keturios: „Ratas“, „Skrybėlė“, „Dėžutė“, „Yla“. Tais pačiais metais įsteigta siuvėjų artelė „Žirklės“.
Daiva SAVICKIENĖ
