LCVA nuotr.

Pirmasis prisilietimas prie istorijos – iš jaudulio drebančiomis rankomis

Pirmasis prisilietimas prie istorijos – iš jaudulio drebančiomis rankomis

Atrodytų, išlaikyti popieriaus lapą pusę tūkstantmečio neįmanoma, tačiau archyvuose dirbantys restauratoriai tvirtina, jog sudėtingiau išsaugoti gerokai „jaunesnius“ dokumentus.

Laikas vienodai negailestingas visiems, tad su į archyvus patenkančia medžiaga dirbantys specialistai niekada nestokoja profesinių iššūkių. Neretai tenka ir galvą pasukti, kaip rasti geriausią sprendimą, kad naujai atrastas dokumentas papasakotų savo istoriją ir ateities kartoms.

Popieriaus kokybė blogėjo

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų restauravimo skyriaus vedėjos Danguolės Šlaustienės pasakojimu, jų skyrius gyvuoja jau ketvirtį amžiaus ir yra vienintelis visoje archyvų sistemoje.

„Todėl mes restauruojame dokumentus beveik visiems archyvams“, – sako ji.

Pagrindiniai „darbdaviai“ yra Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Kiti, anot D. Šlaustienės, yra naujesni, saugo vėlesnius dokumentus, tad fiziškai pažeistų pasitaiko retai.

Skyriuje darbuojasi septyni restauratoriai ir trys knygrišiai. Tai, vedėjos teigimu, nėra daug – vos spėjama suktis gelbstint ar net prikeliant naujam gyvenimui popierinius dokumentus, pergamentus, nuotraukas.

Net ir esant dvigubai daugiau darbuotojų jiems būtų ką veikti, šypsosi D. Šlaustienė.

„Kadangi mes esame vieninteliai restauratoriai visiems archyvams, net įdomu, su kokiomis skirtingomis problemomis susiduriame“, – patikina ji.

Kiekvienas archyvas saugo konkretaus laikotarpio dokumentus, kurie savo ruožtu kelia restauratoriams savus profesinius iššūkius – ir ne visada tokius, kokių galėtume tikėtis. Tarkime, Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi seniausi šalies dokumentai. Su jais, atrodytų, darbo turėtų būti daugiausia. Tačiau popierius, prieš keletą amžių gamintas iš lininių, medvilninių skudurų, jeigu saugotas tinkamomis sąlygomis, išsilaiko puikiai.

„Dabar turiu ant savo darbo stalo 1506 metų dokumentą, – pasakoja D. Šlaustienė. – Jis buvo kažkur sulietas, tačiau gerai saugotas ir, kaip žmonės sako, atrodo, lyg parašytas vakar.“

Visai kitokios bėdos, sako pašnekovė, su gerokai naujesniais dokumentais. Kad ir datuojamais XIX amžiaus pabaiga – XX amžiumi – tokius saugo Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Tai buvo laikas, kai prasidėjo masinė popieriaus gamyba, smarkiai suprastinusi jo kokybę. Rašalo kokybė taip pat buvo labai įvairi. Tad restauruojant jau tenka spręsti visai kitokias problemas nei dirbant su senaisiais dokumentais. Kaip ir tuo atveju, jeigu į restauratorių rankas patenka kuris nors iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų sovietinio laikotarpio dokumentų.

„Restauruoti šiuolaikinius dokumentus – tokiais vadiname datuojamus nuo XIX amžiaus vidurio, – vis dėlto sunkiau, sudėtingiau“, – daro išvadą specialistė.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų restauravimo skyriaus specialistai restauruoja dokumentus beveik visiems archyvams. LCVA nuotr.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų restauravimo skyriaus specialistai restauruoja dokumentus beveik visiems archyvams. LCVA nuotr.

Atradimo džiaugsmas

D. Šlaustienė neslepia, kad restauratorių darbui papildomos ugnelės suteikia netikėti radiniai – su tokiais dirbti esą įdomiausia. Dažniausiai tai būna 5–6-ojo dešimtmečio partizanų dokumentai. Nuo maždaug 2015-ųjų Dokumentų restauravimo skyriaus specialistai jų gauna beveik kasmet. Radinius restauratoriams paprastai patiki Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriam juos perduoda žmonės.

„Šie dokumentai, kuriuos mes gauname, visą laiką būna be galo įdomūs“, – sako skyriaus vedėja.

Lietuvos pasipriešinimo judėjimo dalyvių archyvai, partizaninio karo metais nuo okupacinės valdžios smogikų slėpti visais įmanomais būdais ir, kaip „Panevėžio balsas“ jau rašė, dažnai netradicinėse talpyklose, pradedant vaistinėse naudota stikline tara ir baigiant bidonais. Pastaruosius būdavo įprasta užkasti žemėje. Tokiomis sąlygomis dešimtmečius pragulėję dokumentai būna sudrėkę, sulipę – nes ruošiant slėpti rišti ir sukti į kuo standesnius ritinėlius, nuo metalo pasidengę rūdimis. Jau vien tai smarkiai komplikuoja restauratorių darbą, betgi dar ir popieriaus kokybės pokario metais būta tragiškos – jis trupa, byra vos prisilietus.

„Mes turime pasistengti išvynioti dokumentus kuo mažiau pakenkdami – kad kuo mažiau sutrupėtų, išbyrėtų, kad kuo mažiau pasimestų informacijos“, – pasakoja D. Šlaustienė.

„Profesine prasme darbas labai sudėtingas, žmogiškąja prasme – irgi: niekada nežinai, ką rasi nuvyniojęs lapą, koks bus dokumentas. Atradimo džiaugsmas yra be galo įdomus“, – net jei, priduria, kartu su archyvu randama supakuota granata, kaip buvo su Garliavos miške girininko rastais bidone paslėptais Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų dokumentais. Dabar jau restauruotais ir saugomais Lietuvos ypatingajame archyve.

Dirbti su pačiais seniausiais dokumentais restauratoriams įdomu, tačiau prie šių jie jau įpratę. Naujesnių laikų popierinis paveldas pateikia specialistams daugiau jaudinančių atradimų bei iššūkių. LCVA nuotr.

Dirbti su pačiais seniausiais dokumentais restauratoriams įdomu, tačiau prie šių jie jau įpratę. Naujesnių laikų popierinis paveldas pateikia specialistams daugiau jaudinančių atradimų bei iššūkių. LCVA nuotr.

Įdomiau nei iš lentynos

Pasak D. Šlaustienės, dirbti su pačiais senaisiais dokumentais restauratoriams ne mažiau įdomu, tačiau prie šių jie jau įpratę.

„Žinai, kad dokumentui penki, šeši šimtai metų – labai senas. Jaudina, kad išsilaikė tiek metų, o tu prisilietei, bet kitą kartą jie mums jau įprasti“, – šypsosi specialistė.

Restauratoriai dirba ir su pergamentais – tik šiuo metu neturi nė vieno, – restauruoja ir žemėlapius, planus. Neseniai D. Šlaustienės vadovaujamam skyriui teko restauruoti iš Čekijos į Lietuvos literatūros ir meno archyvą atkeliavusius tarpukario Lietuvos scenografo, grafiko, tapytojo Mstislavo Dobužinskio archyvinius dokumentus. Darbas su kai kuriais jo piešiniais jau sėkmingai baigtas.

„Mes žinome, kad tie senieji dokumentai guli saugyklose stabilūs, o naujieji dokumentai atkeliauja paprastai su savo įdomia istorija. Kad ir partizanų dokumentai: kažkas kažkur slėpė, kažkas rado. Kiekvienas radinys yra visiškai skirtingas. M. Dobužinskio piešinius irgi kažkas turėjo, kažkas perdavė“, – restauratorė prisipažįsta, kad specialistams labai įdomi ir pati dokumentų klajonių bei radimo istorija.

„Kai atkeliauja subyrėję, sutrupėję dokumentai, kur vos vos kažkas matosi, kur reikia išvynioti, atrasti, tikrai pradeda drebėti rankos – taip norisi prisiliesti!“

D. Šlaustienė

D. Šlaustienė su kolegomis dirba ir su šiemet iš Kanados parvežtu tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvu, ilgą laiką laikytu dingusiu. Dokumentai jau konservuoti, išvalyti, dezinfekuoti. Dabar ruošiamasi imtis bene svarbiausio iš jų – Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties su žemėlapiu, kuris įspūdingo dydžio – maždaug 3 ir 3,5 metro.

„Jis guli pas mus ant restauravimo stalo ir bus pradėtas restauruoti“, – sako Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja.

„Tokie dokumentai turi didelę ir įdomią istoriją. Nėra taip, kad nuėjai ir išsitraukei iš lentynos seną dokumentą“, – mano, kad šiuolaikiniai dokumentai ne ką mažiau įdomūs nei senieji.

Aišku, estetiškumu jie nė iš tolo neprilygsta meno kūriniams, kurių restauracija užsiima muziejuose dirbantys archyvarų kolegos.

„Pats dokumentas tokio estetinio grožio neturi, nebent tai yra senieji žemėlapiai, – neneigia D. Šlaustienė. – Kaip kad partizanų dokumentai – spausdinti mašinraščiu, parašyti ranka… Bet tai, kas juose slypi, visa ta informacija yra labai svarbi.“

LCVA nuotr.

LCVA nuotr.

Drebančiomis rankomis

Iš už Atlanto į Lietuvą sugrąžinti dokumentai buvo dezinfekuojami Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale. Būtent panevėžiečiai turi specialią kamerą, padedančią sustabdyti pelėsio ir kitų mikroorganizmų plitimą. Ir labai malonu, sako D. Šlaustienė, kad perleido ją sostinės kolegoms.

„Tuo mes labai džiaugiamės“, – pabrėžia Lietuvos centrinio valstybės archyvo Dokumentų restauravimo skyriaus vedėja, mat korėjiečių pagaminta kamera gera tuo, jog sveika ir dokumentams, ir žmogui, nes dezinfekuojama eteriniais aliejais. Vėliau dokumentai jais ir kvepia.

„Tyrimais įrodyta, kad labai efektyvu ir, svarbiausia, – nekenkia jokiai laikmenai: nei popieriui, nei rašalui. Kameroje galima dezinfekuoti ir nuotraukas, ir pergamentą, ir kino, fotodokumentus, negatyvus… Galima sakyti, viską. Esame labai dėkingi Panevėžiui“, – priduria D. Šlaustienė.

Pats restauravimo procesas trunka ilgai – juk viskas atliekama rankomis. Kaskart suklijavus popieriaus fragmentus reikia kantriai laukti, kol klijai išdžius, ir panašiai.

„Tie procesai labai lėti ir negali jų pagreitinti“, – aiškina specialistė. Dėl to įprasta vienu metu dirbti su keliomis bylomis.

Visi restauruoti dokumentai po to iškart grąžinami į archyvą, kur nedelsiant suskaitmeninami. Vėliau originalas nebenaudojamas.

„Pas mus visą laiką įdomu – neturime vienodų darbų“, – tikina D. Šlaustienė. Kiekviena byla, atkeliaujanti į skyrių, turi savo problematiką, kiekviena užduotis – individuali, ne „konvejerinė“.

„Esi atsakingas nuo pat pradžios iki galo. Krapštukų darbas tiems, kas turi daug kantrybės“, – savo ir kolegų profesiją apibūdina pašnekovė.

Paėmus naują bylą, ją tenka apžiūrėti, užpildyti restauravimo pasą, pažymėti jame fizinius, cheminius pakenkimus, dėmes, ko trūksta. Taip pat visus tyrimus, kurie buvo atlikti, kokios medžiagos naudotos. Ir visa tai – vieno žmogaus atsakomybė.

„Kai atkeliauja subyrėję, sutrupėję dokumentai, kur vos vos kažkas matosi, kur reikia išvynioti, atrasti, tikrai pradeda drebėti rankos – taip norisi prisiliesti! Nepaprastai įdomu. Kaip ir kokiam archeologui – kuo giliau kapsto, tuo įdomiau“, – juokauja restauratorė.

Dokumentų restauravimas – procesas, kurio nepaskubinsi, todėl vienas specialistas paprastai dirba su keliomis bylomis tuo pat metu. LCVA nuotr.

Dokumentų restauravimas – procesas, kurio nepaskubinsi, todėl vienas specialistas paprastai dirba su keliomis bylomis tuo pat metu. LCVA nuotr.

Galbūt pagelbės ateities technologijos

Labiausiai D. Šlaustienė apgailestauja dėl to, kad restauratoriai nėra visagaliai. Tiesa, restauruoti dokumentą pavyksta visada, tačiau to, kas būna sunykę, atkurti – ne jų galioje.

„Mes iš naujo nenupiešiame, teksto neparašome. Mes visą laiką stengiamės sutvirtinti fizinę dokumento būklę, kad juo būtų galima naudotis, suskaitmeninti“, – pasakoja ji.

Specialistės patirtis rodo, kad geriausiai bėgant laikui išlieka paprastas klasikinis grafitinis pieštukas. O štai partizaninio karo laikais labai daug rašyta mėlynu rašalu.

„Kuris tikriausiai bijo net ir drėgno oro, – svarsto restauratorė. – Vos patenka drėgmės, išsilieja… Kadangi labai dažnai tie dokumentai būna paruošti paslėpti – labai tvirtai suvynioti į ritinėlius, rašalas būtent išsilieja, o ne išblunka. Todėl yra informacijos, kurios dabar archyvo darbuotojai negali perskaityti.“

D. Šlaustienė viliasi, jog ateityje atsiras naujų technologijų, padėsiančių įveikti tokias kliūtis. Kartu pamena ir istoriją, kur restauratoriai jau nieko nebegalėjo padaryti.

Du buvę partizanų ryšininkai, žinoję, kur paslėpti miško brolių dokumentai, juos susirado. Partizanų archyvas slėptas nedidelėje metalinėje dėžutėje ir vyno butelyje. Kadangi dėžutėje popieriai perdrėko, juos bandė džiovinti, o paskui ant viršaus uždėję stiklinį butelį vežė miško keliu.

„Viskas krutėjo ir tie perdžiūvę dokumentai dėžutėje visi subyrėjo. Mes jų surinkti jau nebegalėjome, – prisimena restauratorė. – Niekas dėl to nekaltas – žmonės tiesiog nežinojo. Toks šių dokumentų likimas buvo…“

Sudėtinga specialistams dirbti ir su partizanų nuotraukomis, pripažįsta D. Šlaustienė. Laikant jas lauko sąlygomis – kad ir po žeme užkastuose bidonuose, ant fotopopieriaus neišlieka jokios informacijos.

„Pagrindinis informacijos nešėjas fotografijoje yra želatinos sluoksnis, – aiškina specialistė. – Želatina labai jautri drėgmei, vandeniui, ir jeigu nuotraukos būna sulietos, želatina tirpsta ir ištirpsta. Matosi, kad buvo nuotrauka, bet dėl ilgalaikės drėgmės iš vaizdo joje nieko neliko. Labai gaila…“

Sykį, vedėjos teigimu, bidone su partizanų dokumentais rastos net kelios dešimtys fotografijų, kurios būtų įdomios tyrinėtojams. Tikėtasi, kad bus išlikę bent užrašai kitoje jų pusėje, tačiau bergždžiai.

„Palikome jas tokias, kokios yra. Gal kada nors… Gyvenimas keičiasi, – turi vilties D. Šlaustienė. – Nors labai abejotina, bet maža ką – gal kada atsiras kažkokios naujos technologijos, leidžiančios išvysti, kas buvo pavaizduota tose fotografijose. Todėl niekas nėra išmetama: viskas padedama ir saugoma.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų