-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kovo 19-ąją sukako 50 metų nuo dienos, kai pasirodė pirmasis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris, prasiskverbęs ne tik per okupantų cenzūrą, bet ir pro geležinę uždangą į užsienį.
Šio periodinio leidinio, nepertraukiamai spausdinto iki pat nepriklausomybės atgavimo išvakarių, sovietų saugumas taip ir nesugebėjo įveikti: per septyniolika veiklos metų išleistas 81 numeris.
Kronika buvo ne tik svarbi pasipriešinimo priemonė, žmonių tikėjimo liudijimas, bet ir įvairiose šalyse gyvenusių laisvę mylinčių žmonių bendradarbiavimo pavyzdys.
Kaip tik šiomis dienomis su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ istorija galima susipažinti Panevėžio kraštotyros muziejuje. Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje bene reikšmingiausio lietuviško pogrindinio leidinio jubiliejaus proga iki pat birželio 11-osios veiks paroda „Perskaitęs duok kitam!“
Muziejaus Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės pasakojimu, sovietmečiu Kronika buvo tarsi tikrovės veidrodis. Mat nors sovietinė konstitucija teoriškai garantavo piliečiams įvairias laisves – tarp jų ir laisvę išpažinti bet kokį tikėjimą, – tikrovė buvo visai kita.
Siekiant eliminuoti religiją iš visuomeninio gyvenimo, Katalikų bažnyčia negalėjo laisvai skleisti tikėjimo tiesų, trūko religinės literatūros. Teko ieškoti būdų, kaip katekizuoti vaikus.
Dvasininkai, pasak E. Juškienės, irgi buvo labai suvaržyti: kunigas sovietmečiu negalėjo laisvai net pas ligonius vykti.
„Jie tiesiai į akis saugumiečiams sakydavo, kad konstitucija teigia vienaip, o realiame gyvenime yra visai kitaip“, – sako istorikė. Tačiau okupacinės valdžios grandinės vien žodžiais buvo nepajudinamos, ir dvasininkija suprato, jog vienintelė likusi išeitis yra atskleisti Sovietų Sąjungos dviveidiškumą pasauliui.
Istorikės Emilijos Juškienės teigimu, sovietmečiu „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo tikrovės veidrodis, kuriame atsispindėjo okupacinės valdžios veidmainiškumas ir nusikaltimai. G. Kartano nuotr.
E. Juškienės teigimu, pirmajam mintis fiksuoti piliečių teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje kilo kardinolui Sigitui Tamkevičiui, tuometiniam Simno bažnyčios vikarui.
Pavadinimą leidiniui pasiūlė vyskupas Vincentas Sladkevičius – pagal anuomet Rusijoje leistą pogrindinę „Einamųjų įvykių kroniką“. Iš pastarosios, muziejininkės žiniomis, buvo perimtas ir leidinio profilis: registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos suvaržymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo faktus, juos liudijančius dokumentus.
Į Kronikos leidimą ir platinimą aktyviai įsitraukė dvasininkai, vienuolės, pasauliečiai. Pirmuoju redaktoriumi buvo pats S. Tamkevičius. 1983 metų gegužę jį areštavus, šias pareigas perėmė kunigas Jonas Boruta.
Tarp redaktoriams talkinusių viso būrio pagalbininkų buvo ir panevėžiečių: Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkas Bronius Antanaitis, vienuolė Ona Pranckūnaitė.
Pasak E. Juškienės, darbų paskirstymas buvo labai svarbus Kronikos gyvavimui. Vieni bendradarbiai rinkdavo informaciją po visą Lietuvą – apie iš savo parapijų dėl pamokslų ištremiamus kunigus, apie dėl tikėjimo pedagogų skriaudžiamus mokinius, kitas tikinčiųjų patiriamas skriaudas. Visa reikiama medžiaga paskui keliaudavo į leidinio slėptuvę, įrengtą Simno bažnyčios altoriuje. Iš čia redaktoriai pasiimdavo raštelius su informacija.
Suredaguota medžiaga būdavo spausdinama mašinėle, po to perduodama tiems, kas ją padaugindavo – „Eros“ kopijavimo aparatu, kurį susimeistraudavo slapta iš valdiškose įstaigose nurašytų detalių, arba rotaprintais.
Panevėžio krašto pogrindininkų indėlis į Kronikos leidybą taip pat buvo reikšmingas. G. Kartano nuotr.
Kiek būdavo atspausdinama tokių „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ egzempliorių, pasak E. Juškienės, sunku pasakyti. Leidinys daugintas slapta, tad dabar atsekti, kas tą darė ir kokiais kiekiais, neįmanoma.
Pirminė leidinio redakcija buvo spausdinama per kalkę. Paprastai į rašomąją mašinėlę buvo įdedami 6–8 plono popieriaus lapai – labai retai į geresnes spausdinimo mašinėles tilpdavo 10–12 lapų.
Konspiracijos sumetimais spausdinta kaitaliojant šriftą. Rankraštį tuoj pat sunaikindavo, kad neliktų jokio ryšio su galėjusiais dėl to nukentėti žmonėmis.
Pasak muziejininkės, medžiagos tikslumas, kiek įmanoma, tikrintas žinant, jog paskleidus neteisingą informaciją, valdžia galėjo tai panaudoti prieš pačius leidėjus.
Kronikos misija, E. Juškienės teigimu, buvo atvirai teigti, kad sovietinė konstitucija melagingai skelbia apie žodžio ir spaudos laisvę. Visuomenė buvo raginama netylėti ir fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus.
Kronikos bendradarbių surinkta medžiaga skleista trimis kanalais: slapta perduodama į Vakarus, platinama Lietuvoje su įklija „Perskaitęs duok kitam!“, o dalis informacijos skelbta jau minėtame Sovietų Sąjungos disidentų leidžiamame pogrindžio leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“.
Įdomu tai, jog daugiausia lietuvių Kronikos žinios pasiekdavo ne popieriniu pavidalu, bet radijo bangomis – per „Amerikos balso“, „Laisvo radijo“, „Vatikano radijo“ transliacijas. Ir žmonės, pasak E. Juškienės, nepaisydami tyčinių radijo trukdžių, klausėsi uždraustų transliacijų. Nes jos suteikdavo ne tik žinių apie tikruosius įvykius, tačiau ir drąsos. Be to, pabrėžia istorikė, tai buvo ir būdas tramdyti represines struktūras, atgrasyti gyventojus nuo kolaboravimo su sovietų valdžia.
„Nė vienas nenorėjo išgirsti savo pavardę radijo bangomis iš užjūrių“, – sako ji.
Dabar pažvelgus į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ publikacijas matyti, kiek daug jose skleista informacijos apie tikinčiųjų persekiojimus bei patyčias šalies mokyklose. Tačiau vien informavimu apie tokius incidentus neapsiribota: spausdintos ir peticijos, pareiškimai sovietų valdžiai, reikalavimai gerbti žmogaus teises. Nemažai vietos skirta politinių teismo procesų aprašymams, skelbta tiesa apie represijas, ištraukos iš politinių kalinių laiškų, žinios iš kitų sovietinių respublikų.
Ir tai nepaisant to, kad tais laikais už antisovietinės literatūros leidimą, platinimą buvo numatyta atsakomybė, primena E. Juškienė. Kronikos leidėjai ir bendradarbiai taip pat buvo persekiojami, kalinami, o su kai kuriais net fiziškai susidorota. Už sąsajas su pogrindiniu leidiniu, jo platinimu įkalinta daugiau nei dvi dešimtys žmonių. Tačiau jokios sovietų valdžios sankcijos nei keršto akcijos neišgąsdino – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir toliau leista.
E. Juškienės pasakojimu, Vakarus Kronikos numeriai pasiekdavo ir Sergejaus Kovaliovo, Tatjanos Velikanovos ir kitų žinomų Sovietų Sąjungos žmogaus teisių gynėjų pastangomis.
Daug talkininkų turėta pačiame užsienyje. Čikagoje gyvenęs iš Panevėžio rajono kilęs kunigas Kazimieras Kuzminskas rinko aukas ir rūpinosi išleisti Kroniką įvairiomis kalbomis. Kuo galėdami prisidėjo ir kiti išeivijos dvasininkai, kaip Vytautas Kazlauskas, Kazimieras Pugevičius, neatsiliko ir pasauliečiai.
Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje iki pat birželio 11 dienos veiks paroda „Perskaitęs duok
kitam!“, skirta bene reikšmingiausiam lietuviškam pogrindiniam leidiniui ir jo skleidėjams. G. Kartano nuotr.
Didžiausias „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pasiekimas, E. Juškienės teigimu, buvo tai, jog pogrindininkų atskleidžiama informacija griovė mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą, Bažnyčios laisvę kitoje geležinės uždangos pusėje.
Būta net kelių pogrindinio leidinio gabenimo per sieną būdų. Vienas jų – patikimi užsienio turistai. Taip pat Kronika slapta traukiniu būdavo vežama į Maskvą, kur patikimi asmenys, turėję ryšių su JAV ambasados darbuotojais, slapta šiems spaudinius perduodavo.
Nenuostabu, kad užsienį Kronika daugiausia pasiekdavo JAV diplomatiniu paštu.
Jau Jungtinėse Amerikos Valstijose Kronika buvo verčiama į anglų kalbą ir perduodama į beveik 150 valstybinių institucijų ir tarptautinių organizacijų. Ištraukos iš leidinio siųstos JAV Kongresui, Vyriausybei, užsienio šalių ambasadoms, įvairioms naujienų agentūroms, lietuvių užsienio spaudos tarnyboms, laikraščio „Draugas“ redakcijai, universitetams, Vyskupų konferencijoms, bibliotekoms, kitoms įstaigoms.
Čikagoje 1972 metais įsikūrusi Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga visus Kronikos numerius, iš viso 81, išleido 10 tomų knygose lietuvių kalba. Kai kurie numeriai išleisti knygomis vokiečių, anglų, italų, ispanų, prancūzų, rusų, portugalų kalbomis.
Į Kronikos numerius pakliūdavo ir Panevėžio žinios. E. Juškienės teigimu, jau pirmajame numeryje buvo išspausdintas 134 panevėžiečių kreipimasis į Maskvą, kuriame prašoma vyskupui Julijonui Steponavičiui leisti eiti savo pareigas Panevėžio vyskupijoje.
Po metų, 1973-iaisiais, yra žinia apie mokytojų antireliginę akciją vienoje Panevėžio miesto vidurinėje mokykloje, kai moksleiviams buvo pateiktos anketos su klausimais. Tais pačiais metais, pasak E. Juškienės, buvo ir žinutė, apie lapkritį saugumiečių atliktą kratą panevėžietės Stefos Kriaučiūnaitės bute ir rastas religinio turinio knygas.
Kronikoje galima rasti ir žinių apie patirtas represijas. Tarkime, 1976 metais publikuotas straipsnis apie tai, kad sovietinio saugumo darbuotojai tardė panevėžietę vienuolę Oną Pranckūnaitę ir atliko kratas jos darbovietėje bei namuose, jau kitais metais yra žinia, kad vienuolė suimta. 1981 metais skelbta apie suimtą ir už Kronikos dauginimą kalintą Oną Vitkauskaitę.
Pasak istorikės, yra ir daugiau žinių iš Panevėžio. Tarkime, apie vagystes Panevėžio bažnyčiose, yra ir vyskupo Romualdo Krikščiūno žinia apie valdžios draudimą Lietuvos vyskupams 1979 metais vykti į Lenkiją lankantis Šventajam Tėvui ir kita.
