Per vardų madas – ir pasaulėjauta

Per vardų madas – ir pasaulėjauta

 

Gimęs kiekvienas gauname vardą ir, jei suaugę nepakeičiame, jis lydi mus visą gyvenimą: įprastas, „senovinis“, ar unikalus, tėvų sukurtas. Apie lietuviškus vardus ir jų madas paprašėme papasakoti žinomos kalbininkės, Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorės dr. Daivos SINKEVIČIŪTĖS.

– Kiekvienas laikmetis ir net karta turi savus populiariausius vardus.

– Manyčiau, kad tai susiję su kartai būdinga pasaulėjauta, vertybėmis, esamos aplinkos ir kultūros suvokimu, ekonominėmis, politinėmis sąlygomis. Tą rodo Lietuvos kunigaikščių vardų populiarumas sovietmečiu. Pavyzdžiui, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Lietuvoje buvo labai populiarūs 6–7-ajame dešimtmečiuose, kas rodo lietuvių kultūros gynybines pastangas prieš sovietų agresiją. Kita vertus, yra universalių, laiko tėkmei nepavaldžių vardų, kurie populiarūs mūsų vardyne ne vieną šimtmetį, kaip kad Jonas. Arba būna madingi atskirais laikotarpiais, kaip dabar mėgstami Jokūbas, Motiejus, buvę populiarūs ankstesniais amžiais.

Dr. D. Sinkevičiūtė. DELFI nuotr.

– Kaip sparčiai kinta vardai? Ar pakanka kelerių metų, kad pasikeistų populiariausieji, ar reikia dešimtmečio, daugiau?

– Vardų kaita priklauso nuo daugelio aplinkybių. Dėl tautų, kalbų atvirumo, didelio informacijos pasiekiamumo ji dabar yra gerokai intensyvesnė nei buvo XX amžiaus pradžioje ar anksčiau. Tą lemia ir ribų tarp skirtingų kultūrų nykimas, nes vyksta integracija į globalų pasaulį, kuriam didelę įtaką daro anglų kalba.

Bet nors dabartinės vardų mados ir keičiasi greičiau, kiekvieno vardo atvejis yra individualus. Pavyzdžiui, Lietuvoje vardai Gabija, Kamilė per visą XXI amžių išsilaikė dažniausių mergaičių vardų dešimtuke, o Goda jame buvo kelerius metus.

Negalima prognozuoti laikotarpio, kuriam pasibaigus keičiasi vardų mados. Kartais pakanka kokio nors įvykio, kad vardas taptų madingas. Taip, pavyzdžiui, nutiko su Iglės vardu. Jis ėmė populiarėti nuo 2017 metų, kai muzikinį konkursą laimėjo dainininkė Iglė, ir 2020-aisiais pateko į dažniausių mergaičių vardų dešimtuką.

– Kokie vardai populiariausi dabar?

– Iš dažniausių vardų dešimtukų matyti, kad didelė dalis populiariausių vardų Lietuvoje yra skolinti asmenvardžiai. Tokie yra visi dažniausi berniukų ir didesnė dalis mergaičių vardų. Tik vardai Luknė, Liepa, Gabija, Iglė yra savi.

Lietuvių kilmės vardai mūsų vardyne yra paplitę, įvairūs, bet ne tokie dažni. Vaikams dažniau duodami lotyniškos kilmės vardai: Emilija, Patricija, Kamilė, Markas, Lukas, Kajus, Dominykas. Taip pat tėvai vaikus mėgsta vadinti hebrajiškos kilmės, Senojo Testamento, vardais – Lėja, Nojus, Jokūbas, Adomas, Matas, Benas. Dar germaniškais – tai Amelija, Herkus. Dalis populiariausių berniukų vardų yra trumpiniai: Matas, Kajus, Herkus.

Dalis skolintų populiarių vardų Lietuvoje buvo dažni ir anksčiau, bet tada buvo išplitusi kita jų forma. To pavyzdys yra ir kitose šalyse labai dažnas vardas Sofija, kurio variantas Zofija XX amžiaus pirmos pusės vardyne buvo dažnas Lietuvoje ir dominavo Sofijos atžvilgiu. Vardas Markas turi sulietuvintą formą ir anksčiau Lietuvos vardyne buvo žinomas kaip Morkus, Lukas – dėl lenkų kalbos įtakos buvo vartotas Lukošiaus forma.

Kiti madingi bruožai, matomi iš vardyno, yra polinkis duoti trumpus dviskiemenius vardus (dažniau berniukams), vadinti vaikus vardais be specifinių lietuvių kalbos raidžių. Madingi berniukų vardai su pabaigomis -us – Nojus, Herkus, Kajus, kuriami mergaičių vardai su -ėja – Akmėja, Saulėja.

– Kodėl pastaraisiais metais ėmė dominuoti trumpi, dviskiemeniai vardai?

– Kiekvieno vardo davimo istorija yra unikali ir priklauso nuo daugelio aplinkybių ir sąlygų. Trumpus vardus tėvai renka, nes jie greičiau ištariami nei ilgi, yra mažiau galimybių juos perdirbti, kurti pravardes ar nepriimtinus trumpinius.

Taip pat dalies žmonių pavardės nėra trumpos. Dažnai jos turi tris ir daugiau skiemenų, kas irgi skatina pagalvoti apie trumpesnį už pavardę vardą.

– O kas skatina tėvus suteikti atžaloms itin neįprastus vardus? Ar tokia tendencija buvo pastebima visais laikais, ar yra mūsų laikų reiškinys?

– Neįprasti vardai – vienetiniai sukurti asmenvardžiai – XX–XXI amžių produktas, atsiradęs kartu su vaikų vadinimo laisve ir galimybėmis tėvams patiems kurti vardus.

Kai vardų monopolis priklausė Bažnyčiai, vaikus vadino šventųjų vardais ir didžiausias nuokrypis nuo įprasto vardyno buvo retesnis, tačiau žinomas šventojo vardas.

Priklausomai nuo susiklosčiusių vaikų vadinimo ir registravimo tradicijų, vardai kuriami ir kitose šalyse. Duodami neįprastą vardą tėvai siekia suteikti vaikui unikalų, kad jis vienas turėtų tokį ir dėl to būtų išskirtinis. Kai kurie renka neįprastą vardą, nes nori pavadinti vaiką jiems svarbios reikšmės vardu, vaiko varde „įamžinti“ savo vardus.

– Kaip manote, kas tėvams svarbiau renkant vardą – jo reikšmė ar skambesys, galbūt dar kiti dalykai?

– XXI amžiuje tėvai, rinkdami vaikams vardus, skiria didelį dėmesį vardų reikšmei. Bando ją išsiaiškinti, domisi, kaip vienas ar kitas vardas skamba skirtingose kalbose. Todėl pastebiu tendenciją, kad XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiuje daugėja tėvų, kurie renka vaikams vardus, skirtingose kalbose turinčius kelis kilmės aiškinimus. To pavyzdys yra populiariausias 2020 metų berniukų vardas Benas, kurį galima laikyti ne tik hebrajišku vardu, bet ir lotyniško vardo Benediktas trumpiniu.

Tėvai daug labiau nei anksčiau domisi vardų kilme, bet pasitaiko, kad dėl kritinio mąstymo, kuris informacijos amžiuje yra būtinas, stokos, aiškindamiesi vardų kilmę pasirenka nepatikimus mėgėjiško pobūdžio vardų kilmės šaltinius. Ypač ieškodami vaikams egzotiškų, išskirtinių vardų. Toks yra šio laikmečio iššūkis, kurio dalis žmonių, deja, dar nepasirengę priimti.

Vardo skambesys, derėjimas su pavarde, jo keliamos asociacijos, ketinimai gyventi – ar negyventi Lietuvoje, davimo tradicijos šeimoje – kai, pavyzdžiui, tėvai duoda visiems savo vaikams vardus, prasidedančius ta pačia raide, vadina šventųjų vardais, vadina lietuviškais vardais, renka vardą, kurį turėjo giminės narys – (pro)senelis, (pro)senelė ir kiti… Visa tai taip pat yra svarbios priežastys pavadinant vaiką.

Kartais tėvams įspūdį palieka ir įsimena kur nors filme, literatūroje, žiniasklaidoje ar artimoje aplinkoje girdėtas vardas ir gimusį vaiką jie pavadina tuo vardu. Jei vardas be neigiamo konteksto dažnai minimas medijose, juo vaikus pavadina žinomi žmonės, tada jis ima patikti ir kitiems, kurie jį išrenka savo vaikams.

– Gausėjant daugiataučių šeimų, Lietuvoje atsiranda ir mūsų ausiai neįprastų vardų. Dalis tautiečių vis dar neatsispiria pagundai vadinti atžalas ir serialų herojų garbei. Kiek yra galimybių tokiems vardams įsitvirtinti mūsų kultūroje?

– Čia kalbame apie du skirtingus dalykus – mišrias šeimas ir neįprastus vardus, nes ne visose šeimose, kurių vienas narių yra atvykėlis iš kitos šalies, duodami lietuviams svetimi vardai.

Į Lietuvą emigravę žmonės prisitaiko prie lietuvių kultūros ir kalbos, kaip ir į kitas šalis išvykę gyventi lietuviai. Mišrių šeimų vaikams duodami ir lietuvių kilmės vardai.

Dažnai šeimose, kur vartojama ne viena kalba, kaip kompromisas duodami universalūs vardai, kurių formos keliose kalbose sutampa. Žinoma, kitas klausimas yra vardo registracijos forma, kuria tėvai pasirenka užrašyti vaiką: Nojus ar Noah, Lėja ar Leah, Lea. Tačiau gyvoje vartosenoje, ypač šeimos, artimųjų rate, jie dažnai nesiskiria nuo įprastų lietuvių šeimų vardų.

Kartais vaikams duodami du vardai, kurių vienas registruotas įprasta lietuvių kalbos forma, o kitas – užsienio kalbos forma.

Kita vertus, mišrios šeimos nėra XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus ypatybė. Ir anksčiau tokių šeimų Lietuvoje buvo, tik jos buvo kitokios, kaip ir pasaulis buvo kitoks – gerokai uždaresnis, neglobalus.

Neįprasti vardai dažnai neišplinta – lieka retais asmenvardžiais. Kiek vaikui, o vėliau suaugusiam žmogui patogu su tokiu vardu gyventi, priklauso ir nuo vardo, ir nuo paties žmogaus. Serialų vardai, ypač retieji, kurie anksčiau buvo negirdėti, – pavyzdžiui, Alondra, Milagra, Lietuvoje masiškai neišplito. Tačiau dalis serialų vardų, kurie ir anksčiau buvo gerai žinomi, padidino tam tikrų vardų populiarumą. Pavyzdžiui, Mėtos vardo po serialo „Nekviesta meilė“.

– Lietuvoje populiarėja vardai, susiję su gamta ir jos reiškiniais. Kaip žemuogės, perkūnijos, ūkai, lapės, gūsiai virsta asmenvardžiais?

– Šiuos vardus reikėtų matyti platesniame lietuvių vardyno kontekste. Tai reti naujieji lietuvių gamtiniai vardai, kurie vaikams duoti šalia kitų gamtinių vardų, tokių kaip Upė, Liepa, Vėjas, Ąžuolas. Toks yra vienas dabartinio lietuvių vardyno bruožų – tėvams patinka gamtinės tematikos vardai ir jie jais vadina vaikus.

Gamtiniai vardai mėgti ir ankstesniais XX amžiaus dešimtmečiais, kai vaikus vadino Audronėmis, Danguolėmis, Eglėmis, Giedriais, Audriais, Aidais. Ir tada pasitaikydavo retų gamtinių vardų, tik jie nebuvo žinomi.

Gamta yra lietuvių savastyje ir tėvai, duodami vaikams gamtinius vardus, taip išreiškia savo nuostatas tautiškumo, tautos praeities atžvilgiu.

Iš XVI amžiaus dokumentų, be kitų asmenvardžių, kurių vieni yra įvairios krikščioniškų vardų formos, o kiti – lietuvių kilmės vardai, žinomi užrašyti vardai, pavyzdžiui, Miežis, Paukštelis, Rūkas, Spyglys, Žvirblis.

Gamtiniai vardai žmonėms ne tik patinka, bet dar ir tikima, kad vaikas perims vardo pamatiniame žodyje užfiksuotas jų vertinamas ir suvokiamas savybes, kurias kiekvienas žmogus gali turėti omenyje vis kitokias. Man tai atrodo labai gražu.

– O kokie vardai buvo populiariausi tarpukariu?

– Tarpukariu situacija buvo kiek kitokia nei dabar. Tuo metu buvo mažesnė vardų įvairovė, daugiausiai vadinta lietuvių kilmės vardais ir krikščioniškos kilmės asmenvardžiais. Taip pat tuo metu buvo didesnis tų pačių vardų populiarumas – dažniausi vardai buvo gerokai labiau išplitę nei dabar, o šis reiškinys – mažėjantis pačių dažniausių vardų skaičius – priklauso ne tik nuo mažėjančio gimstančio vaikų skaičiaus, tačiau ir nuo didesnio tėvų, kurie ieško vaikams nedažnų vardų, skaičiaus, ir nuo didesnės vardų pasirinkimo įvairovės.

Tarpukario lietuvių vardynas išsiskyrė užrašomų to paties vardo formų įvairove. Pavyzdžiui, tuo metu populiarus vardas Leokadija buvo užrašytas ir Leukadija, Levakadija, Levkadija, Levukadija, Liaukadija… Dažnai vaikams duodavo du vardus, iš kurių vienas buvo tautinis, lietuviškas, o kitas – krikščioniškas vardas: Aldona Janina, Jonas Algirdas. Tuo metu populiarūs vardai buvo Ona, Janina, Aldona, Birutė, Jonas, Vytautas, Antanas, Petras. Esu atskirai dirbusi su -ija baigmens vardais ir jų raida, tad dar galiu pridurti, jog iš jų dažniausi tuo metu buvo Marija, Zofija, Valerija, Emilija, Stefanija.

– Tam tikri vardai periodiškai tarsi nugrimzta užmarštin. Vieni jų vėliau vėl išpopuliarėja, kiti gi tebelaukia savo eilės. Kaip manote, ar kada nors vėl pasipils Juozų, Antanų, Ingų, Rūtų, Daivų, Marių?

– Dėl atskirų vardų niekada negali žinoti, kaip susiklostys aplinkybės, kada išpopuliarės vienas ar kitas vardas. Didesnė tikimybė tapti populiariems yra universaliems šventųjų vardams, kaip minėtas Antanas. Jie nekelia problemų daugiakalbėje aplinkoje, kalbant skirtingomis kalbomis lengva pritaikyti toje kalboje nusistovėjusią vardo formą.

Taip pat polinkį tapti populiariais turi tie vardai, kurie yra žinomi iš tautos atminties, tai yra juos turėjo praeityje garsūs žmonės, nes būtent tai kuria palankų vardų įvaizdį.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų