1921–1922 metais Lietuvos kariuomenė buvo didžiausia, nei bet kada anksčiau (fotografijoje –karių priesaikos ceremonija 1921-aisiais). LNM nuotrauka

Per trumpą laiką – galinga jėga

Per trumpą laiką – galinga jėga

Pakako kiek daugiau nei dviejų dešimtmečių, kad prastai ginkluoti ir aprengti Lietuvos savanorių būriai išaugtų į modernią kariuomenę – ir vos kelių 1940-ųjų mėnesių, kad būtų sunaikinta.

Susikūrusios itin sunkiu valstybei laikotarpiu, kariuomenės svarba nepriklausomybės pradžioje buvo tokia didelė, kad lėšos jai sudarė daugiau nei pusę visų valstybės išlaidų.

Prieš savo paties įsitikinimus

Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena laikoma 1918 metų lapkričio 23-ioji. Būtent tą dieną šalies ministras pirmininkas, krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras išleido įsakymą, kuriuo įkurta Apsaugos Taryba ir pradėtas formuoti pirmasis Lietuvos kariuomenės pulkas.

Dokumentą A. Voldemaras pasirašė nepaistant paties įsitikinimo, jog kariuomenė nereikalinga šaliai, kuri neketina su niekuo kariauti.

Valdas Rakutis – Lietuvos kariuomenės vado patarėjas, VšĮ Kauno tvirtovės parko direktorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius, – mano, jog priežastis tokiai Vyriausybės vadovo nuomonei susiformuoti buvo paprasta. Lietuvoje stovėjo Vokietijos kariuomenė, kuri pagal sutartis turėjo nesitraukti tol, kol Lietuvai grės bolševikų pavojus. Tad, karo istoriko manymu, ministras pirmininkas mąstė logiškai sakydamas, jog kariuomenė nebūtina, o reikalinga daugiau milicijos padalinių vidaus tvarkai palaikyti.

Deja, lūkesčiai, kad nuo išorės priešų apgins vokiečiai, netrukus žlugo pačioje Vokietijoje kilus revoliucijai. 10-oji armija, stovėjusi Lietuvoje, pasak profesoriaus V. Rakučio, realiai tapo nevaldoma ir vokiečiai nusprendė ją atitraukti. Vietoje jos toms pačioms funkcijoms vykdyti nuspręsta kurti savanorių, gaunančių atlyginimus, dalinius. Daugiausia – saksų.

Kai tapo aišku, kad viena saksų divizija nepajėgi sulaikyti plūstančio iš Rytų priešo, atėjo metas lietuviams pagalvoti apie savo kariuomenę.

Ekstremaliomis sąlygomis

Istoriko vertinimu, tai pradėta daryti labai laiku. Pradžioje kviesti savanoriai, vėliau pradėta mobilizacija.

„Šaukti ne tik eiliniai kareiviai, bet vyko ir karininkų, puskarininkių mobilizacija, karo valdininkų, karo gydytojų mobilizacija, – vardija V. Rakutis. – Žmogus – pavyzdžiui, gydytojas, – tiesiog gaudavo žinią, kad imamas į kariuomenę, ir turėjo paklusti. Taip kuriama reguliarioji kariuomenė, nes jai reikia būtent tokių ir tiek etatų, kiek priklauso.“

Karo lakūnai prie žvalgybinio lėktuvo SVA-10. 1923-aisiais iš Italijos firmos „Aeronautica Ansaldo Societa Anonima di Torino“ tokių buvo nupirkta net dešimt. Kartu su atsarginėmis dalimis, pirkinys kainavo 745 tūkst. lirų. LAIM nuotrauka

Lietuvos kariuomenė mokėsi, kūrėsi ir grūdinosi ekstremaliomis – karo sąlygomis.

„Įdomiausia, kad didžiausia kariuomenė tapo tada, kai pasibaigė karas – 1920 metų pabaigoje. Tuomet ji pasiekė didžiausią skaitlingumą ir kurį laiką nemažėjo, nes tvarios taikos su Lenkija nebuvo“, – aiškina karo istorikas.

Pasak jo, to meto karininkų ataskaitose sutinkamas net terminas „lenkų frontas“.

Tarp Lietuvos ir Lenkijos teritorijų egzistavusi 10 kilometrų demarkacinė zona atrodė racionalus laikinas sprendimas, tačiau tikrovėje ši žemė buvo niekieno.

„Pavyzdžiui, toje juostoje buvo Širvintų miestelis, neaišku, kokioje valstybėje atsidūręs, – nei Lietuvoje, nei Lenkijoje“, – pasakoja V. Rakutis.

Demarkacinėje zonoje abiejų šalių kariuomenės tiek atvirai, tiek užsimaskavę kariavo. Ten buvo frontas ir vyko didžiausi žiaurumai, nors oficialiai karas buvo jau pasibaigęs, sako istorikas.

Krašto viduje, tiesa, irgi nebuvo stabilu. Tebesiformuojant valstybei, ką tik praūžus nepriklausomybės kovoms, šalyje trūko visko. Todėl, pasak V. Rakučio, ilgainiui ir nutarta kariuomenę mažinti.

Didžiausios permainos įvyko 1926 metų pradžioje į valdžią atėjus valstiečiams liaudininkams.

„Anksčiau taip pat kiek mažino, bet 1926 metais mažinimas buvo labai ryškus ir daug kas vertino jį kaip Lietuvos valstybės naikinimą, nes padėtis nebuvo stabili“, – profesorius sako šį žingsnį buvus viena 1926-ųjų gruodžio perversmo prielaidų.

Stabili karo nuojauta

Tarpukariu Lietuva turėjo įvairių rūšių kariuomenės – tai buvo būtina nenorint leisti, kad priešas kurioje nors srityje įgytų pranašumą.

„Lietuvos aviacija, kad ir nebuvo didelė, sugebėjo gana daug nuveikti nepriklausomybės kovų metu“, – primena V. Rakutis.

Karo istoriko manymu, jeigu tokia kariuomenė būtų buvusi 1919-ųjų pradžioje, kokią turėjome 1921–1922 metais, būtų buvę visai kitaip.

Ginkluotės po nepriklausomybės kovų taip pat sukaupta visokios. Deja, kiekybė efektyvumo neužtikrino.

„Po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų kariuomenė turėjo daug įvairiausios technikos, – patvirtina karo istorikas. – Tik ji nekomplektuota pagal aiškų modelį. Ginkluotę sudarė visokiausių tipų pabūklai, bet jie galėjo neturėti sviedinių. Arba buvo daug sviedinių, bet nebuvo pabūklų.“

Dėl to dalis ginklų buvo atiduoti Karo muziejui, kiti panaudoti mainuose tarp Baltijos valstybių, pasakoja V. Rakutis. Bet daryti to neskubėta – įtampa dar tvyrojo labai didelė.

„Žmonės galvojo, kad karas gali prasidėti bet kada. Netgi 1926–1927 metais buvo dar labai realus lenkų puolimo pavojus – lenkai netgi specialiai pirko iš prancūzų lėktuvus karui su Lietuva“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, Lietuva laviravo nuolat kintančios tarptautinės situacijos vandenyse dar neturėdama stiprių draugų. Šalies kariuomenė, palyginti su kaimynų, iš pradžių irgi atrodė gana silpnai – mums trūko pranašumų, kurių turėjo jie. Pavyzdžiui, estai nekariavo savo žemėse. Be to, pasak V. Rakučio, buvo „paveldėję“ nemažai rusiškų ginklų, įskaitant ir šarvuotus traukinius. Anglai dovanojo laivų. Tad estų kariuomenė, istoriko akimis, iš Baltijos šalių atrodė bene solidžiausiai.

Po nepriklausomybės kovų išaugusi Lietuvos kariuomenė sparčiai modernizavosi visose srityse. Nuotraukoje – šarvuočių rinktinės tankų kuopa 1926-aisiais.

Latvijos kariuomenės stiprioji pusė buvo vadovybė. Latviai turėjo daug patyrusių karininkų, kai Lietuvai trūko savo darbą išmanančios vadovaujančios grandies nepaisant nuolat organizuojamų karininkų kursų.

„Tai buvo mūsų silpnoji pusė“, – pripažįsta profesorius, pasak kurio ir karininkų labai mažai turėjome, ir kadrai buvo silpnoki. Ir vis tik, pabrėžia jis, jau po maždaug dviejų dešimtmečių Lietuvos kariuomenės vaizdas kardinaliai pasikeitė. 1940 metais buvome lyderiai tiek kiekybe, tiek kokybės atžvilgiu, kai latviai, pavyzdžiui, dar tik antrus metus vykdė savo kariuomenės modernizaciją.

Tautos pinigai savigynai

Pasak V. Rakučio, ypač Lietuvos kariuomenę sustiprino vadinamosios Stasio Raštikio reformos.

Tarpukariu reformų, susijusių su kariuomene, buvo daug ir net vienu sakiniu jas apibūdinti būtų sunku. Pirmiausia ypatinga svarba teikta kariuomenės švietimui ir kadrų rengimui. Šis procesas buvo neatsiejamas nuo didžiulio valstybės dėmesio, tuo laikotarpiu skirto bendram visuomenės švietimui, mokslui.

Istorikas primena, jog būtent tuomet įkurta Karo mokykla, organizuoti aukštieji karininkų kursai – dėmesio netrūko net karinei spaudai. Reguliariai leistas karo mokslo ir istorijos žurnalas „Mūsų žinynas“, deja, neišlikęs iki mūsų laikų.

Pasak V. Rakučio, tai, kad pasinaudodama kiekviena galimybe Lietuva pirko modernesnius ginklus, lėmė, jog jau nuo 1928 metų turėjome neblogai aprūpinta kariuomenę.

Itin svarbiu žingsniu tapo 1935-ųjų kariuomenės pertvarkymas. Po jo gimė moderni, karo reikmėms pritaikyta jėga.

„Galima pasakyti, kad procesas buvo puikiai organizuotas, – daro išvadą karo istorikas. – Lietuva pirko tikrai ne prasčiausią techniką. Aišku, pinigų neturėjo – Europos Sąjungos fondų nebuvo, tad viską reikėjo pirkti iš žemės ūkio lėšų. Žmonės gyveno sunkiai, bet sprendimai dėl kariuomenės būdavo logiški. Pasigilinus į pirkimo procesus, matosi, kaip atsakingai tai buvo daroma. Būta supratimo, kad tai tautos skirti pinigai savigynai ir juos reikia naudoti labai teisingai.“

Verti pasididžiavimo

Lietuviai karininkai, studijavę užsienio karo mokyklose, anot profesoriaus, labai dažnai gaudavo puikius įvertinimus ir atsiliepimus.

„Vis dėlto tai buvo idėjinės asmenybės, – svarsto V. Rakutis, nors sutinka, kad pagal bendrą to meto visuomenės lygį karininkija gaudavo labai dideles algas. – Žmonės tarnavo šaliai atiduodami visą save.“

„Šis procesas, manau, bendroje Lietuvos istorijoje dar nepakankamai įvertintas“, – mano istorikas.

Dar vienas svarbus aspektas, jo teigimu, buvo kariuomenės kova su neraštingumu. Rusijos imperijos laikais, o ypač Pirmojo pasaulinio karo metais, sužlugo visa švietimo sistema ir daug žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Kariuomenė juos mokė ir tą atliko gerai.

Šarvuotasis traukinys „Gediminas“ Radviliškyje 1933 metais. LNM nuotrauka

„Žmogus, tarnavęs kariuomenėje, buvo laikomas rimtu darbininku. Jis jau buvo apsišvietęs, daug ko išmokęs, įgijęs įvairių specialybių“, – kalba apie kariuomenės vaidmenį profesorius.

Be viso kito, Lietuva vystė ir karo pramonę. Pasak V. Rakučio, siekta, kad ne visos kariuomenei skirtos lėšos iškeliautų iš šalies, bet, kiek įmanoma, liktų savame krašte. Taip Linkaičiuose atsirado ginklų dirbtuvės, pasiekimais stebino lietuviškų lėktuvų konstruktoriai. Nors naudotasi užsieniniais prietaisais, viskas buvo kuriama ir surenkama Lietuvoje.

Panašiu principu, sako V. Rakutis, gaminti ir sunkvežimiai.

„Bandyta daug daryti ir kitose srityse – pačioje pabaigoje, prieš karą, buvome įkūrę net cheminio ginklo karo tyrimų laboratoriją“, – priduria jis.

Lemtingi metai

1940-ieji buvo niūrūs visai Lietuvai ir pražūtingi jos kariuomenei. Tų metų rudenį krašto pajėgos palaipsniui inkorporuotos į Raudonąją armiją.

Sovietizacijos procesas, pasak V. Rakučio, buvo negailestingas: naikinta viskas, ką nepriklausomoje valstybėje taip ilgai kūrėme. O tada atsisukta prieš žmonės.

Represijos, istoriko teigimu, pradėtos ne dėl kokio Lietuvos karininkijoje brendusio konkretaus maišto prieš sovietus, bet siekiant preventyviai sunaikinti jėgą, galėjusią nukreipti prieš juos ginklus.

„Represijos buvo skirtos eliminuoti aktyviausius, labiausiai pavojingus žmones“, – sako istorikas, pabrėžiantis, jog sovietams reikėjo liaudies, ne tautos.

Nors būta ir išimčių. Tokie epizodai visuomenei gana mažai žinomi, bet, pavyzdžiui, jauni Lietuvos karininkai, baigę karo mokyklą 1940-aisiais, pateko į naująją kariuomenę.

„Jie, nors turėdami stiprias patriotines nuostatas, pateko į sovietų kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Artilerijos karininkai lietuviai netgi buvo paskirti į lietuviškąją 16-ąją diviziją“, – primena V. Rakutis.

Pasak istoriko, mūsų laikais šie karininkai dažniausiai nurašomi kaip kolaborantai, nors daugeliu atvejų tebuvo jauni žmonės, patekę į istorinių aplinkybių sūkurį, iš kurio pasprukti pasisekė ne visiems.

 

Skaičiai

Lietuvos kariuomenės duomenimis, pirmieji šauktiniai mobilizuoti 1919 metų kovo 5 dieną. Iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3 000 savanorių.

Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių. 1922 metais Lietuvos kariuomenę sudarė 13 pėstininkų, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, 3 artilerijos divizionai, 7 atskirieji pėstininkų batalionai, karo aviacijos dalinys, šarvuočių rinktinė, inžinerijos batalionas, ryšių, geležinkelio ir automobilių batalionai, pasienio apsaugos dalys, iš viso 52 963 kariai.

1922–1924 metais kariuomenė pradėta pertvarkyti taikos meto sąlygoms, ją sumažinus, pasienio apsaugą perdavus policijai liko 9 pėstininkų pulkai, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai. 1926 metais buvo išformuoti dar 3 pulkai.

1935–1936 metais kariuomenė vėl buvo reformuojama. Atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai, 1-asis artilerijos ir 3-iasis dragūnų „Geležinio Vilko“ pulkai, sudaryta priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, raitosios artilerijos grupė.

Taikos metu tikroji karo tarnyba trukdavo 1,5 metų. Buvo šaukiami 21 metų naujokai.

1940 metais kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos (9 pulkai), 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, karo aviacija, 1 ryšių ir 2 inžinerijos batalionai, priešlėktuvinės apsaugos, automobilių ir šarvuočių rinktinės, karo laivynas (1 minų gaudytojas).

Lietuvos vyriausybė kariuomenei skyrė daug lėšų. 1921 metais kariuomenės reikmėms buvo skirta 54,75 proc. visų valstybės išlaidų, 1922 metais – 42,66, 1930-aisiais – 17,50, 1938 metais – 25,95, 1939 metais – 24,23 proc.

Komentarai

  • [url=https://osagomaster.ru/]Осаго онлайн[/url]
    Каждому автолюбителю рано или поздно приходится столкнуться с необходимостью проходить технический осмотр своего авто — эта процедура на данный момент является обязательной для всех транспортных средств. Однако частоту прохождения осмотра определяет возраст автомобиля. Так, согласно действующему законодательству легковые автомобили старше 10 лет должны проходить технический осмотр ежегодно, причем за просроченную диагностическую карту предусмотрен штраф. Более молодые транспортные средства в возрасте от 4 до 10 лет имеют небольшую поблажку — им необходимо проходить техосмотр один раз в 2 года. И только владельцы новых авто могут не появляться в специализированных пунктах до тех пор, пока транспортному средству не исполнится 4 года.
    В последнее время правила прохождения техосмотра претерпели некоторые изменения, ознакомиться с которыми необходимо каждому автолюбителю. Теперь регламент стал чуть жестче и обязательно включает в себя следующие правила:
    1. Техосмотр обязательно должен проводиться «вживую», то есть необходим реальный осмотр автомобиля. Получение диагностической карты с помощью онлайн-сервисов, которые обещают быстрое оформление документа без фактического осмотра машины, является незаконным. И несмотря на уверения этих сервисов, что карта учитывается в базе ГИБДД, рисковать не стоит. Среди пунктов, проводящих диагностику автомобиля, следует выбирать проверенный и сертифицированный, так как только такие станции техосмотра передают данные в общую базу.
    2. Сотрудник станции технического осмотра обязан производить фотофиксацию в начале и в конце осмотра. Это требование должно было вступить в силу еще в начале этой весны, но было отложено до 1 октября из-за пандемии. Оно в значительной мере повлияло на сокращение количества станций техосмотра, так как не все пункты смогли обеспечить нужную аппаратуру. Однако смекалистые владельцы станций техосмотра вышли из положения — их сотрудники просто фотографируют авто на телефон до начала осмотра и после него с последующим занесением снимков в базу. Также это требование несколько усложнило работу нелегальных пунктов техосмотра, которые предлагают диагностические карты онлайн.
    3. По регламенту техосмотр проводится в течение определенного времени. На легковое авто без прицепа уходит 30 минут, поэтому теперь целесообразно заранее записываться на конкретное время, а не надеяться на прохождение в порядке живой очереди, т. к. это может сопровождаться очень длительным ожиданием. Время начала и окончания техосмотра фиксируется на фото. В течение этого времени специалист должен проверить работу всех световых приборов — габаритов, поворотников, дальнего света, противотуманных фонарей, аварийной сигнализации, стоп-сигналов и заднего хода. Ближний свет проверяется не только на его непосредственное наличие (чтобы обе фары горели), но и направление и сила освещения. Некоторые станции используют для этого окрашенную стену и делают вывод исходя из отражения на ней, другие оснащены специальным прибором. Кроме того, проверке подлежит работа стеклоочистительных щеток. Далее проверяется тормозная система — сначала колеса передней оси, потом задней. Проверка тормозов осуществляется на специальных роликах. Кроме того, специалист должен обязательно осмотреть внешний вид автомобиля, на предмет повреждений, которые могут влиять на безопасность нахождения авто на дороге или мешать обзору водителя — например, треснутое лобовое стекло или зеркала заднего вида. При техосмотре авто обязательно проверяется наличие и укомплектованность аптечки, знака аварийной остановки, а также наличие и наполненность огнетушителя. Вполне вероятно, что в ближайшем будущем в закон вновь будут внесены очередные изменения, которые разрешат не обращать внимание на трещины лобового стекла, а также будут допускать отсутствие аптечки или огнетушителя. По крайней мере, такое предложение уже выдвинули представители МВД, считая, что необходимо упростить процедуру техосмотра и ускорить ее.
    Есть еще одно нововведение, которое можно отнести скорее к категории поблажек — для получения полиса ОСАГО теперь не обязательно иметь действующую диагностическую карту. Это изменение вступило с 22 августа 2021 года. Однако новое требование не отменяет обязательного прохождения техосмотра, даже когда полис ОСАГО уже на руках.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų