Javne gimnazija mergaitėms žydėms buvo viena nedaugelio to meto mokyklų, galėjusių įsikurti specialiai jai pritaikytuose rūmuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.

Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.

Savita sistema

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.

„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.

Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.

Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.

„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus.

Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.

Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.

„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“

Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.

„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.

Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius. Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais.

Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Siekė rusifikuoti

Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.

„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.

Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).

„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.

Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.

Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės. Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai.

Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų. Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko.

Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.

„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Lėmė ir pažiūros

Tarpukariu Panevėžys jau buvo tapęs svarbiu kultūros ir švietimo centru.

Pasak G. Kofmano, tautinių mažumų mokyklų steigimą po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje ir visoje šalyje lėmė dvi pagrindinės priežastys. Ir svarbiausioji buvo buvo ta, kad nauja Lietuvos valstybė sudarė sąlygas visoms tautinėms mažumoms steigti mokyklas gimtąja kalba.

Cariniais laikais tokių įstaigų veikla buvo smarkiai ribojama. Žydų mokyklose vaikai turėjo mokytis rusiškai arba galėjo lankyti pradines, nevalstybines mokyklas – chederius. Šiuose buvo mokoma gimtąja kalba, tačiau caro valdininkai draudė dėstyti bendrojo lavinimo dalykus.

Tokia švietimo politika norėta rusifikuoti ne tik žydų, visas tautas.

Pirmojo pasaulinio karo metais viskas vėl apsivertė. Okupacinė vokiečių valdžia Lietuvoje uždarė rusiškas ir įsteigė vokiškas mokyklas. Žydams tuo metu nebuvo leidžiama mokytis hebrajų kalba.

„Jie galėjo mokytis žydų mokyklose, kur dėstomoji kalba buvo jidiš. Ji artima vokiečių kalbai, todėl buvo stengtasi žydus germanizuoti. Be to, okupacinės valdžios politika skatino žydų vaikus mokytis vokiečių mokyklose“, – pasakoja Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas.

Tad galimybė nepriklausomoje Lietuvoje turėti tautinę mokyklą žydams buvo labai svarbi.

Antroji tautinių mažumų mokyklų steigimo priežastis buvo tai, kad Panevėžyje ir aplink jį nuo seno gyveno įvairių tautybių gyventojai. Pasak G. Kofmano, remiantis 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje lietuvių buvo 53,5 procento. 35,8 procento – tai yra daugiau nei trečdalis – gyventojų sudarė žydai, 4,8 procento – lenkai, 2,8 procento – rusai, 0,8 procento – vokiečiai, 0,2 procento – latviai ir kiti.

Panevėžio mokyklas tuo laiku lankė ne vien miestelėnų vaikai, bet ir rajono, apskrities ir net kaimyninių apskričių vaikai.

Pasak G. Kofmano, žydų bendruomenė dėl skirtingų pažiūrų į religiją, gimtąją kalbą, buvo susiskaldžiusi į tris grupes. Tad ir mokyklos, priklausomai nuo tarpusavio nesutarimų, buvo trijų krypčių. Tai – pasaulietinė mokykla hebrajų dėstomąja kalba, religinės pakraipos (ortodoksinė) mokykla su dėstomąja hebrajų kalba ir pasaulietinė žydų mokykla, kurioje mokyta jidiš kalba.

Hebrajų gimnazijos pastatas, savo laikui buvęs labai modernus – statybos atsiėjo net 111 tūkst. 390 litų, – išliko iki mūsų dienų. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Hebrajų gimnazijos pastatas, savo laikui buvęs labai modernus – statybos atsiėjo net 111 tūkst. 390 litų, – išliko iki mūsų dienų. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Mokytojų netrūko

1920 metų rugsėjo pabaigoje Panevėžyje duris atvėrė dar ir žydų gimnazija. Jau pasaulietinė mokykla su dėstomąja hebrajų kalba, kurios steigėja buvo „Draugija įtaisymui senosios žydų gimnazijos“ (vėliau pavadinamą pakeitusi į „Hebrajų gimnazijai įkurti draugija“).

„Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos mokykloms trūko kvalifikuotų mokytojų. Bet Panevėžio žydų gimnazijai ši problema nebuvo aktuali, – sako G. Kofmanas. – 1920 metais joje mokytojavo 7 asmenys, iš kurių du buvo baigę aukštąsias mokyklas užsienyje – Miuncheno bei Berlyno universitetus, vienas jų turėjo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą (Saratovo universiteto), kiti – baigę mokytojų ar kitus institutus, mokytojų kursus, tik vienas turėjo gimnazijos išsilavinimą.“

1923-iaisiais gimnazijoje mokėsi daugiausia mokinių per visą jos istoriją. Vėliau, įsteigus kitas žydų mokyklas, mokinių skaičius sumažėjo. Įtakos turėjo ir stiprėjusi ekonominė krizė.

Vienu didžiausių šios gimnazijos trūkumų buvo tinkamų patalpų stoka. Mat ji glaudėsi Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose Respublikos gatvėje. Visi mokiniai bute netilpo, teko dirbti dviem pamainomis.

Ilgainiui radus dar vienas patalpas sąlygos pagerėjo, bet nuomos kaina buvo didelė. Tai vertė ieškoti dar kitokių sprendimų.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad 1927 metais padėtas kertinis naujai statomo žydų gimnazijos rūmo akmuo, o po metų atšvęstos ir įkurtuvės.

„Naujas pastatas Elektros gatvėje – dabar Panevėžio apygardos teismas – buvo erdvus ir modernus: jame buvo 18 kabinetų, 2 koridoriai, pusrūsyje įrengtos pagalbinės patalpos, net butas mokyklos sargui. Rūmai turėjo šildymo sistemą, vandentiekį, kanalizaciją“, – pasakoja G. Kofmanas.

1940-ieji, paskutinė Hebrajų gimnazijos klasė. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

1940-ieji, paskutinė Hebrajų gimnazijos klasė. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Skirtinga padėtis

Primena G. Kofmanas Panevėžyje buvus ir žydų religinę mergaičių gimnaziją Javnė – ji veikė Ramygalos gatvėje 34-uoju numeriu pažymėtame pastate.

„Gimnazijos pavadinimas buvo kilęs iš kitados Palestinoje veikusio žydų kultūros ir švietimo centro „Javne“, vėliau tapusio žydų švietimo simboliu, pavadinimo. Gimnaziją įkūrė ir rėmė Lietuvos žydų mokyklų, mokslo ir auklėjimo draugija „Javne“, – sako jis.

Lietuvos švietimo ministerija draugijai leido steigti ir išlaikyti savo lėšomis Panevėžyje žydų mergaičių gimnaziją, atidarant nuo 1928–1929 metų pradžios keturias žemesniąsias klases.

Įstaiga, anot G. Kofmano, buvo privati, tad daugiausia ją lankė pasiturinčių žydų dukros.

Be bendrojo lavinimo disciplinų, gimnazijoje mokyta buities darbų, choreografijos ir skambinti fortepijonu. Dėstomoji kalba buvo hebrajų. Didelę įtaką mokykloje turėjo žydų religinės organizacijos ir rabinai.

Žydų mergaičių gimnazija greitai peraugo į pilnaklasę.

„Čia mokėsi mergaitės tik iš ortodoksinių sluoksnių“, – sako bendruomenės pirmininkas.

Pasak G. Kofmano, dalies žydų netenkino mokymas hebrajų kalba, o kai kuriems netiko ir mokymo turinys – tėvai pageidavo, jog mokykloje būtų dėstomi ir prekybos mokslai, kadangi daugelis žydų vertėsi prekyba arba amatais. Tad 1924 metais jie kreipėsi į Švietimo ministeriją prašydami leidimo įsteigti vidurinę mokyklą dėstomąja jidiš kalba.

„Savo norą įsteigti atskirą mokyklą argumentavo tuo, kad „žydų vietos gyventojų mokslo reikalavimai lieka nepatenkinti esančiomis dabartiniu laiku mieste žydų mokslo įstaigomis, kadangi jų tarpe nėra vienos antro laipsnio mokyklos su specialiais dalykais“, – cituoja prašymo tekstą G. Kofmanas.

Šiame pažymima, kad iš trijų mieste esančių pradinių mokyklų tik vienoje dėstomoji kalba atitinka gimnazijos kalbą, – hebrajų, ir tik šios mokyklos vaikai turi galimybę stoti į gimnaziją.

Taip Panevėžyje 1925 metų vasarį duris atvėrė dar ir progimnazija. Jos steigimo reikalui tarpininkavo pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Mokymas vyko popietinėmis valandomis, kadangi priešpiet patalpos buvo užimtos pradinių klasių mokinių. Dalis mokyklos mokinių tėvų neišgalėjo sumokėti už mokslą, tad jų skaičius svyravo. Padėtis negerėjo. Be to, paaiškėjo, kad mokymo lygis neatitiko keliamų reikalavimų. Tad 1935 metais ši mokykla buvo uždaryta.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų