-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Europos žydų kultūros dienų proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojams neseniai buvo suteikta unikali galimybė susipažinti su ypatingu miesto istorijos puslapiu. Ir savomis akimis pamatyti garsiosios spaustuvės patalpas, į kurias ekskursijos įleidžiamos itin retai.
Buvusią pirmąją Panevėžio spaustuvę ir biblioteką sieja ne tik tarnystė spausdintam žodžiui, bet ir tos pačios sienos.
Ant bibliotekos pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta liudija, kad 1880 metais spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas būtent čia pradėjo savo verslą.
Laikas tam, pasak G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, istorikės Gretos Kėvelaitienės, buvo labai tinkamas. XIX amžiaus pabaigoje Panevėžys išaugo iki pramonės miesto – nutiesus platųjį geležinkelį, sparčiai ėmė vystytis gamyba, prekyba. Gausėjo mokyklų, kitų įstaigų, tad atsirado spausdintos produkcijos poreikis.
Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą steigti spaustuvę jam pavaldžiame mieste (Panevėžys Kauno gubernijai priklausė iki pat 1915 metų), ir tas buvo patenkintas.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Istorikams žinoma, kad tokių prašymų būta ir daugiau, tačiau kurį laiką moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė – kitiems jų steigti neleista.
„Tuo metu tai buvo didžiulis inovacijos žingsnis Panevėžio kraštui“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.
Kartu su savininku spaustuvėje dirbo 6 darbininkai. N. Feigenzonas ten pat ir gyveno – įsikūrė antrajame pastato aukšte. Įžvalgus komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, vėliau pradėtos vykdyti ir kai kurios bibliotekos funkcijos.
Dabartinė biblioteka turi išsaugojusi ne vieną N. Feigenzono spausdintą leidinį – teatro afišas, atsišaukimus, įvairias knygeles. Deja, juose nerasta atsakymo į bene labiausiai rūpimą klausimą: ar Panevėžio spaustuvė, įkurta dar lietuviškos spaudos draudimo metais, prisidėjo platinant nelegalią literatūrą lietuvių kalba.
„Jeigu jos ir buvo, nelegalios mes neturime. Viskas likę iš bendruomenių ir organizacijų archyvų“, – sako G. Kėvelaitienė.
Tačiau bibliotekos rinkiniuose saugomi spaustuvės leidiniai, spausdinti iš karto po spaudos draudimo panaikinimo ir jau – lietuvišku šriftu.
Tarpukariu Naftalis Feigenzonas išmaniai reklamavo savo spaudinius žadėdamas aukštą produkcijos kokybę už mažą kainą, ir darė tai būtent „Panevėžio balso“ puslapiuose. Dalis šių spaudinių dabar laikomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkiniuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Atminimo lenta ant G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dabar priklausančių sienų – ne viskas, kas liko iš pirmosios miesto spaustuvės. Itin vertingas originalus pastato fragmentas, pasak G. Kėvelaitienės, – autentiškos grindų plytelės, – dabar atsidūręs bibliotekos tarnybinėse patalpose.
„Todėl lankytojai jas išvysta retai – ten paprastą dieną nelabai galima užeiti“, – pabrėžia istorikė.
Jos teigimu, kai prieš gerą dešimtmetį Panevėžyje lankėsi N. Feigenzono giminaičiai, jiems šias plyteles ir tegalėjo parodyti – daugiau nieko nelikę.
Apskritai pati biblioteka apima net keturis pastatus, įskaitant dalį buvusių karininkų namų bei naująjį priestatą. Ir senoji spaustuvė – ne vienintelis, susijęs su Panevėžio žydų bendruomene.
Dabartinėse G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
G. Kėvelaitienė siūlo atkreipti dėmesį į iš Bataliono gatvės pusės gerai matomą rožinį intarpą. Anksčiau jame būta žydų mergaičių gimnazijos maldos namų.
„Tas žydiškasis fragmentas mūsų pastate, susijungimas su kitais pastatais ir senojo inkorporavimas į dabartinį korpusą iš tikrųjų labai žavi“, – sako istorikė.
Pasak jos, spaustuvės pastatas didelio tyrinėtojų dėmesio nesulaukdavo, nes čia nebuvo spausdinamos knygos, enciklopedijos. N. Feigenzono spaustuvė spausdino dūmos dokumentus, etiketes, vizitines korteles, maldaknyges.
„Ji buvo daugiau pramoninė – aprūpino įstaigas, kurioms reikėjo tokios produkcijos“, – aiškina G. Kėvelaitienė.
Tačiau istorikę džiugina vis didėjantis panevėžiečių susidomėjimas šiuo miesto istorijos skirsniu – ekskursijose sulaukta apie 200 lankytojų. Kai kurie iš jų specialiai atvyko net iš kitų miestų.
„Nors ši spaustuvė nėra tokia svarbi spaustuvių istorijoje, bet Panevėžiui labai reikšminga. Ji liudija labai svarbų miestui etapą – pramonės augimą“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.
