Juozas Zikaras prie ką tik pastatyto savo namo Panevėžyje 1925 metais. Istoriniai duomenys byloja jį stovėjus Puzino gatvėje, ten pat žymusis skulptorius turėjo įsirengęs dirbtuvę. 1970-aisiais pastatas buvo paskelbtas vietinės reikšmės istorijos paminklu, tačiau vėliau sovietinės valdžios nugriautas ir jo vietoje 1987 metais pastatytas bankas. Namo nugriovimo istorija iki šiol nėra ištirta ir gerai žinoma, tačiau pastato vaizdą išsaugojo archyvai. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Per kultūrinę veiklą – visa istorija

Per kultūrinę veiklą – visa istorija

Panevėžio kultūros istorijos archyvai, prieinami visiems besidomintiems, gali atskleisti daug įdomių dalykų.

Kaip menininko kūryba neatsiejama nuo jo gyvenimo, taip meno žmonių archyvai – nuo to gyvenimo smulkiausių akimirkų, kurių kiekviena savaip vertinga ir neretai kupina staigmenų bei asmeniškumų.

Platesnis spektras

Lietuvos literatūros ir meno archyve saugoma daug ir su Panevėžiu susijusių meno žmonių bei įstaigų dokumentų. Gyvuojančio nuo 1968-ųjų, jo direktorius doc. dr. Juozapas Blažiūnas pasakoja tokių archyvų esant visose buvusiose sovietinėse respublikose: Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, kitose.

„Visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti archyvai, skirti kaupti dar gyvų kultūros veikėjų archyviniams dokumentams, – aiškina J. Blažiūnas. – Su kai kuriais šių archyvų mes labai sėkmingai bendradarbiaujame. Jie visi įsteigti praktiškai vienu metu – 1967–1969 metais.“

Dabar Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi fondai apima ir dar tebekuriančių, ir jau išėjusių anapilin kultūros veikėjų palikimą, įvairių su kultūra susijusių organizacijų dokumentus. Ir, doc. dr. J. Blažiūno teigimu, vien literatūra bei menu neapsiribojama – archyvinė medžiaga apima daug platesnį spektrą.

„Galima sakyti, jog tai visos Lietuvos kultūros archyvas“, – nenustebtų, jei ateityje keistųsi net ir jo vadovaujamos įstaigos pavadinimas, direktorius.

Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su savo mokiniais Panevėžyje 1920-ųjų gegužę. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su savo mokiniais Panevėžyje 1920-ųjų gegužę. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Nenutrūkstamas darbas

Dabar Lietuvos literatūros ir meno archyve yra apie 850 fondų. Vilniuje saugomi įvairių teatrų, kultūros draugijų bei organizacijų, tarp jų ir Kultūros ministerijos, ir net muzikos mokyklų dokumentai. Vis dėlto bene daugiausia – asmenų archyvų. J. Blažiūnas sako, jog galėtų sukaičiuoti apie 600 pavardžių: rašytojų, dailininkų, aktorių, scenografų, architektų…

Kai kurie fondai apima ne tik pavienius asmenis, bet ir ištisas šeimas ar net gimines. Vienas garsesnių tokių fondų – Alseikų giminės. Jame galima aptikti ir garsios archeologės, antropologės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės archyvą.

Saugomas ir Kondratavičių giminės archyvas. Jame yra vieno garsiausių Lietuvoje rašiusių XIX amžiaus poetų Liudviko Kondratavičiaus, slapyvardžiu Vladislavas Sirokomlė, palikimas.

„Dokumentų spektras pagal laikotarpį pakankamai platus. Seniausias mūsų archyve saugomas dokumentas yra Kondratavičių fonde 1492 metų vienos bažnyčios fundacijos dokumentas“, – pasakoja direktorius.

Bet, anot jo, archyvas nėra vien praeities įvykių sargas bei liudytojas – tai vieta, kur būtasis laikas neišvengiamai susiduria su esamuoju. Todėl be, tarkime, Radvilų giminės XVIII amžiaus susirašinėjimo su totoriais dėl žemių Trakų vaivadijoje, čia galima išvysti ir praėjusiais metais datuojamų dokumentų.

„Turime tokių kultūros veikėjų, kurie kartą per mėnesį arba du atvažiuoja ir atgabena savo archyvinius dokumentus. Tiesiog prie stalo laiko dėžę, ir kas nebenaudojama, nebereikalinga, krauna į ją ir gabena pas mus“, – sako pašnekovas.

Doc. dr. J. Blažiūno skaičiavimu, taip per metus archyvas pasipildo 10–20 naujų fondų. Tai nuolatinis nenutrūkstamas darbas: derinti su įvairiais asmenimis fondų perdavimo klausimus, konsultuoti dėl tinkamo jų paruošimo. Štai ir šiuo metu, anot direktoriaus, archyvinių dokumentų perėmimas derinamas su maždaug šešiomis dešimtimis įvairių asmenų.

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas. LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Parsigabena tonomis

Šią vasarą archyvui buvo perduoti dailininko, scenografo Mstislavo Dobužinskio dokumentai, tarpukariu išsigabenti iš Kauno į Prahą, kai kūrė spektaklį. Viena Čekijos pilietė juos perdavė per Lietuvos ambasadą Čekijos Respublikoje. Netikėtame radinyje – teatrinių kostiumų eskizai, nuotraukos, paveikslai, įdomūs dokumentai. Ant dažno lapo yra Kauno valstybinio dramos teatro antspaudas.

Taip pat, dr. J. Blažiūno teigimu, pats archyvas rengia ekspedicijas į įvairius pasaulio kraštus – archyviniams dokumentams nuo sunykimo ar sunaikinimo gelbėti.

„Visos Panevėžio kultūros organizacijos, visi aktoriai, vaidinę Panevėžio dramos teatre, režisieriai – viskas yra pas mus.“

J. Blažiūnas

„Jau esame surengę ekspediciją į Argentiną, Urugvajų ir atgabenę tenykščių lietuvių bendruomenių dokumentus, – sako Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas. – Tai daugiausia kultūrinės veiklos dokumentai: įvairių organizacijų, chorų, kultūros namų, teatrų, kitų.“

Itin vaisingos buvo ir ekspedicijos į Naująją Zelandiją bei Australiją – į pastarąją net trys.

„Neįtikėtina, kad iš Australijos ir Naujosios Zelandijos į Lietuvą atgabenome netoli tonos – 860 kilogramų dokumentų, kuriuos tikrąja to žodžio prasme reikėjo gelbėti nuo sunykimo“, – džiaugiasi dr. J. Blažiūnas.

Pasak jo, dokumentai laikyti daugiausia netinkamomis sąlygomis: sandėliuose, senuose, sugriuvusiuose lietuvių namuose.

Maestro Juozas Miltinis buvo vienas labiausiai fotografuojamų kūrėjų – ne tik profesionalių fotografų, bet ir savo paties mokinių ( nuotraukoje – su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu savo bute 1941-aisiais). LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Maestro Juozas Miltinis buvo vienas labiausiai fotografuojamų kūrėjų – ne tik profesionalių fotografų, bet ir savo paties mokinių ( nuotraukoje – su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu savo bute 1941-aisiais). LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Panevėžiečių pėdsakai

Šiame archyve daug ir su Panevėžiu susijusių dokumentų. Doc. dr. J. Blažiūno teigimu, jie priklausė meno, kultūros įstaigoms, taip pat veikėjams, kilusiems iš Aukštaitijos sostinės arba čia dirbusiems.

„Visos Panevėžio kultūros organizacijos, visi aktoriai, vaidinę Panevėžio dramos teatre, režisieriai – viskas yra pas mus“, – patikina direktorius.

Nors režisieriaus Juozo Miltinio fondas liko Panevėžyje, Lietuvos literatūros ir meno archyve galima rasti nemažai su garsiuoju režisieriumi susijusių dokumentų. Pavyzdžiui, unikalių nuotraukų, nes Maestro mėgo fotografuoti tiek fotografai, tiek aktoriai. Išlikę įvairių aktorių prisiminimų, pasakojimų apie J. Miltinį.

Sostinėje saugomas ir aktoriaus Donato Banionio archyvas. Dr. J. Blažiūno teigimu, jo fondas unikalus tuo, kad viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino žvaigždžių itin smulkmeniškai fiksavo viską, tad išliko ne tik visi laiškai, bet ir rašteliai, telegramos, nuotraukos, bilietai, plakatai… Išsaugoti net kultinio kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio dokumentai iš 8-ojo dešimtmečio pradžios, kai jis dirbo kartu su D. Banioniu kurdamas juostą „Soliaris“: laiškai lietuvių aktoriui, scenarijai, kitkas.

Išlikę nemažai D. Banionio medžiagos, susijusios su J. Miltiniu, apimančios dienoraščius, prisiminimus, pasakojimus.

Pasak daktaro J. Blažiūno, aktorius, gavęs pasiūlymą filmuotis „Soliaryje“, prašė J. Miltinio leidimo. Maestro buvo girdėjęs, jog režisierius neblogas, tačiau norėjo pagalvoti. Tad jam pademonstravo A. Tarkovskio filmą „Andrejus Rubliovas“.

„Juozas Miltinis, pamatęs „Andrejų Rubliovą“, leido vaidinti „Soliaryje“. Pasakė: geras režisierius“, – pasakoja direktorius archyvo, kuriame saugomi ir visi Panevėžio dramos teatro dokumentai. Įskaitant steigimo dokumentus ir garsiąją įsakymų knygą.

Pildyta 1940–1946 metais, ji apima 153 ranka rašytus ir tuometinių teatro vadovų pasirašytus įsakymus, pradedant 1940-ųjų lapkričio 18 dienos Lietuvos TSR švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos įsakymu Nr. D/330, kuriuo Jonui Sakui buvo pavesta organizuoti dramos teatrą Panevėžyje.

Knygoje užfiksuota įdomi ir ypač reikšminga informacija, kaip kūrėsi ir tuo metu gyveno Panevėžio dramos teatras.

Tiesa, su šiuo teatru susiję dokumentai nėra visi viename fonde. Pasak doc. dr. J. Blažiūno, kai kurie jų saugomi Kultūros ministerijos, kiti, susiję su spektakliais, – aktorių, režisierių, scenografų fonduose.

Juozas Miltinis su savo aktoriais (J. Matulaityte, K. Vitkumi, B. Babkausku, V. Blėdžiu, J. Alekna ir kitais). LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Juozas Miltinis su savo aktoriais (J. Matulaityte, K. Vitkumi, B. Babkausku, V. Blėdžiu, J. Alekna ir kitais). LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVO nuotr.

Be praeities šešėlio

Pasak doc. dr. J. Blažiūno, maloniausia, kad jų archyve saugomais dokumentais aktyviai domimasi. Ypač kad iniciatyvą rodo jaunoji karta – studentai, rašantys kursinius, bakalauro darbus, disertacijas.

„Tai yra žmonės, gimę jau atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Dabar jie tyrinėja sovietų Lietuvos laikotarpį ir bando pažiūrėti kitomis akimis – be trauminės patirties, be trauminės atminties, pamatyti, kaip buvo kuriama, kas buvo kuriama, kodėl“, – sako Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas, pridurdamas, jog ne tik lankytojai ateina pas juos – kartais pats archyvas juos susiranda.

„Jeigu aptinkame dokumentus, kurie gali būti įdomūs specializuotiems tyrėjams, ieškome kontaktų su jais ir kviečiame, kad atvyktų“, – pasakoja daktaras J. Blažiūnas.

Pavyzdžiu galėtų būti neseniai architekto Vytauto Žemkalnio-Landsbergio, kuris kadaise buvo ir Lietuvos kariuomenės savanoris, fonde rastas kautynių prie Širvintų ir Giedraičių smulkus aprašymas su nuotraukomis.

„Žinojome, kad tai – labai specifinė ir labai įdomi medžiaga“, – archyvo vadovas sako, jog nedelsiant buvo pradėta tuo besidominčių mokslininkų paieška.

Visos Lietuvos istorija

Pasak direktoriaus, archyve saugomi ir įvairių leidyklų, taip pat žurnalų „Jaunimo gretos“, „Švyturys“ bei daugelio kitų dokumentai. Juose kartais aptinkama labai įdomių dalykų, dėl cenzūros ar kitų priežasčių atmestos medžiagos.

„Tarp jų galima surasti tikrų perlų, kuriuos stengiamės publikuoti“, – doc. dr. J. Blažiūnas sako, jog pasitaiko ir neskelbtų literatūros kūrinių.

O kartais archyve, iš kurio tikimasi tik literatūrinės medžiagos, atrandama visiškai kitokio pobūdžio dokumentų – pavyzdžiui, fotografijų karine tema. Taip nutiko su vieno rašytojo archyvu, netikėtai atskleidusio tarpukariu Šiauliuose dislokuoto Vytenio pulko fotografijas. Kaip buvęs minėto pulko viršila, rašytojas pasistengė išsaugoti ir dalį jo archyvo.

Tad individualių asmenybių archyviniuose dokumentuose, pasak doc. dr. J. Blažiūno, galima tikėtis aptikti praktiškai bet ką. Juk jie apima visą žmogaus gyvenimą, jo aplinką, kurioje augo, gyveno, kur kūrė. „Visa tai turi būti vienoje vietoje, nes tai – vieno žmogaus istorija. Bet per to vieno žmogaus istoriją galima pamatyti visą Lietuvos istoriją“, – neabejoja direktorius.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų