-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Aš teikiu pirmenybę potyriams ir pojūčiams, – sako Vitalija Navickaitė. – Kiekviena aplankyta vieta savotiškai susiliečia su mano mintimis ir jausmais, pamoko ir praturtina.“
„Todėl jau seniai atsisakiau idėjos taškuoti mūsų planetos žemėlapį ir ant valstybių žymėti kryžiukus. Pirmiausia keliauju po save ir savyje“, – sako 34-erių pašnekovė, visiškai viena, tik su kuprine ant pečių skersai išilgai maišanti platųjį pasaulį.
Kada žmogus pajunta meilę knygoms? Tuomet, kai išmoksta skaityti. Tad ir kelionių aistra Vitalija sako užsikrėtusi vos išmoko vaikščioti.
„O gal kai pradėjau save suvokti kaip gebantį judėti, save valdyti ir svajoti žmogų?“ – susimąsto.
„Nuo vaikystės buvau svajoklė, smalsus vaikas. Esu užsispyrusi ir ryžtinga. Mane domina pasaulis. Nuolat keliu klausimus, į kuriuos žūtbūt privalau rasti atsakymus. Energijos turiu trims gyvenimams į priekį, ir dar – nesiskundžiu sveikata. Sakyčiau, tobula terpė būti užsikrėtusiai kelionių aistra!“ – šypsosi panevėžietė.
V. Navickaitė prisipažįsta, jog pirmosios jos kelionės tebuvo mėginimas prisiliesti prie lankytinų, turistų pamėgtų ar gidų rekomenduojamų vietų.
„Laksčiau liežuvį iškišusi ir realiai dirbau, nes juk buvau užsibrėžusi nufotografuoti visus žymius pastatus, prisiliesti prie architektūrinių paminklų, sudalyvauti populiariausiose ekskursijoje, – pati save per dantį traukia keliautoja. – O kur dar muziejai, galerijos, parkai, gamtos kampeliai, vietos, kur kadaise lankėsi žinomi žmonės, rašytojai, dailininkai ir visi kiti garsūs vardai!“
Po tokių atostogų Vitalija grįždavusi išvargusi ir nusivylusi.
„Nei tie pastatai man atrodė tokie jau ypatingi, nei aš atsiminiau pasakojimus, kokioje Kubos knaipėje Hemingvėjus pradėjo rašyti „Senį ir jūrą“ ar kokioje smuklėje Gogenas skandino savo liūdesį“, – numoja ranka pašnekovė.
Vitalija atvirai sako: didžioji dalis kelionių gėrio, kaip ir supratimas, ko nori iš gyvenimo, ją aplankė, kai buvo labai blogai.
„Tada natūraliai esu priversta daryti sprendimus, – sako jauna moteris. – Mazochizmo ir amžinos aukos vaidmuo man yra nepriimtinas. Taigi taip prasidėjo virsmas iš turistės į keliautoją plačiąja prasme. Kelionės tapo gyvenimo būdu, o ne atostogomis kartą ar kelis metuose.“
Savarankiško keliavimo žavesį V. Navickaitė atrado ne iš karto. Į visus gyvenimo nuotykius ji anksčiau leisdavosi su kompanija. Reikėjo derinti pomėgius, norus, nuolat ieškoti kompromisų, kažko atsisakyti dėl kitų, ir moteris tikina labai greitai pastebėjusi, jog toks keliavimo būdas – ne jai.
„Susigriebiau, kad mano kelionių poreikis ir lūkestis skiriasi kaip diena ir naktis, – sako ji. – Poilsis man pirmiausia siejasi su nuolatiniu judėjimu, tad per ilgas užsibuvimas vienoje vietoje mane vargina. Pritrūkstu įspūdžių ir nuotykių. Kelionė man yra įdomi tada, kai ji pilna skirtingų potyrių, kai nuotykis keičia nuotykį. Mėgstu pažinti kraštą maksimaliai, neapsiribojant viena vieta ar regionu. Tad galiausiai išdrįsau ir išsiruošiau į kelionę viena.“
„Mėgstu pažinti kraštą maksimaliai, neapsiribojant viena vieta ar regionu“, – save, kaip keliautoją, apibūdina Vitalija Navickaitė. Asmeninio archyvo nuotraukos
Nuo tada panevėžietės prioritetas – pasirinkimo laisvė ir ribų nebuvimas. Galimybė nevaržomai keisti planus arba jų visai neturėti – pasiduoti natūraliai įvykių sekai.
„Pati nusprendžiu, kur vykti, kiek laiko užsibūti, su kuo noriu bendrauti ar visai nebendrauti, ką pamatyti, valgyti, kada skaityti, tylėti, o kada taukšti apie orą ir gyvenimą su ką tik sutiktu bendrakeleiviu, – sako Vitalija. – Esu atsakinga už savo emocijas, mintis ir troškimus. Būdama viena neprievartauju nei savo kūno, nei dvasios. Įsiklausau, ko nori mano širdis, ir leidžiuosi pasauliui manimi pasirūpinti.“
Keliautoja, žinoma, neatmeta galimybės, kad vieną dieną sutiks žmogų, kuris bus tinkamas kompanionas ir kelionėje, ir gyvenime ir su kuriuo ji jausis taip pat gerai, kaip būdama su savimi.
„Tada kartu užkariausime vis naujas vietas!“ – nusijuokia.
„Nors esu įsitikinusi, kad net ir tokiu atveju man kartais reikės kelionės vienumoje. Tikiu, kad vienatvė padeda atkurti žmogaus gyvybines jėgas“, – ragina išdrįsti išsiruošti į savęs pažinimo kelionę. Juolab kad, pasak Vitalijos, visai nesvarbu, ar į už jūrų marių esančią valstybę, ar Europoje, ar Lietuvoje.
„Svarbu pasišalinti iš gerai žinomos aplinkos ir save pastatyti už komforto ribos. Mano galva, tik tada įvyksta didieji atradimai“, – neabejoja.
Dažno savarankiškų kelionių mėgėjo norus atvėsina baimė: pavojų, nesėkmės, nusivylimo, kai nuvykę išvys ne tai, ko tikėjosi, – galų gale, vienišumo. Vitalija skuba paneigti mitus, kuriais tokios baimės grįstos.
„Kai nori būti vienas ir koncentruotis į save, pasirenki būti vienas. Kai trūksta draugijos ir norisi pasidalinti, visada susitinki tokių, kurie nori būti tavo pakeleiviais – dieną, kelias, savaitę. Kiek tik kartu norisi eiti – jokios kaltės ar savigraužos keliams išsiskyrus“, – tikina Vitalija.
Prieš Kalėdas panevėžietė skaičiuoja išsiuntusi apie šešias dešimtis ranka rašytų atvirukų kelionėse sutiktiems draugams visame pasaulyje. „Nelabai vienišai atrodo, sutikite“, – nusijuokia.
Kelionės, V. Navickaitės suvokimu, nėra tik naujai aplankytos vietos, nuotaikingos akimirkos ir atradimo džiaugsmas. Pirmiausia tai būdas nugalėti „savo vaiduoklius ir baubus“.
„Anksčiau maniau, kad visas savo problemas ar skaudulius turiu išspręsti viena, nes kitaip juk gėda, juk silpna, juk pažeidžiama. Dabar galvoju šiek tiek kitaip. Nors didžiausią dalį sprendimų visgi padarau viena, sulaukti pagalbos yra ne mažiau malonu nei padėti, ir toli gražu visai ne gėdinga pagalbą priimti“, – įsitikinusi moteris.
„Dabar netgi dešimties minučių atkarpą nuo darbo iki namų galiu pavadinti kelione, jei per tą laiką kažką supratau, kas nors supurtė mano vidų ar nustebino.“
V. Navickaitė
Vitalijai šią pamoką kelyje yra tekę išmokti net kelis kartus.
„Kolkos kanjonas, Peru, yra giliausias pasaulyje tarpeklis ir aš sugalvojau per porą dienų nusileisti į pačią apačią ir pakilti į viršų. Net neįsivaizdavau, kokių kūno ir psichologinių pastangų iš manęs šis nuotykis pareikalaus. Karštis, staigūs aukščio pasikeitimai, į akis plieskianti saulė, troškulys, o galiausiai iki kraujo nutrintos kojos ir sunki kuprinė ant pečių…“ – prisimena Vitalija pasaulio kampelį, kur sako išmokusi prašyti pagalbos ir priimti savo silpnumą. Dabar keliautoja džiaugiasi, kad atsirado žmonių, kurie ją tokią priėmė, kai vis atsilikdavo nuo grupės, drąsino ir nesmerkė.
„Keliautojai – tokia kasta, – tvirtina. – Perėję savo pragarus, todėl jų negąsdina kito silpnumo akimirkos.“
Kiekvienoje aplankytoje vietovėje Vitalija tikina randanti tai, kas jai artima.
Didžiausias baimes, pasak V. Navickaitės, gimdo nežinomybė. Bet kai esi vienas, būtent ji verčia labiau pasitikėti savimi ir savo jėgomis.
„Nežinomybė yra grėsmė tik tada, kai sėdi namie ant sofos ir stebi pasaulį pro televizoriaus ekraną, – įsitikinusi Vitalija. – Kai keliauji, išmoksti nežinomybę priimti kaip faktą ir nejausdamas streso pasiduoti likimui.“
Kartą keliaudama po Meksiką panevėžietė nusprendė vietinius kaimus patyrinėti vietos viešuoju transportu.
„Susižvejojau „mikruškę“ ir netrukus dar su kokiu penkiolika vietinių autobusiuke dardėjau žvyrkeliais, – prisimena. – Nemoku ispanų kalbos, o ne sezono metu šansai sutikti angliškai kalbančiųjų sumažėja. Pasitelkusi kišeninį žodyną palaikiau pokalbį, sužinojau ir apie vietines kalbas, ir apie čiabuvių gentis, gyvenančias apylinkėse, ir apie Lietuvą šiek tiek papasakojau!“
„Nuostabu, kiek daug kartais gali pasakyti keli žodžiai, ir keista, kad dažnai ta pačia kalba kalbantys žmonės, turintys galimybę išreikšti savo mintis galybe sakinių, nesusikalba“, – priduria Vitalija.
Ji sako girdėjusi įvairiausių siaubo istorijų apie savarankiškai keliavusius žmones, bet džiaugiasi, jog pačiai niekada nekilo grėsmė gyvybei. Jos niekas neapvogė, neužpuolė ir nesikėsino apgauti.
„Blogiausia, kas man nutiko, – tai Egipte, vietos turguje, vietoj šafrano nusipirkau spalvinto šieno“, – juokiasi keliautoja.
„Žinoma, įvairiausių situacijų buvo, kur galėjo nutikti blogų dalykų: suėsti meška, užpulti vilkai, apvogti ilgapirščiai ar užkristi akmuo ant galvos. Bet neatsitiko. Matyt, keliautoja su sportbačiais ir kuprine ant pečių neatrodo gundantis laimikis, – gūžteli. – Žmonės yra geri, noriu tuo tikėti. O slaptas raktas – šypsena – atrakina duris į širdis.“
V. Navickaitė sako esanti gamtos vaikas. Vienodai puikiai jaučiasi apsupta kalnų, miškų, laukinės augmenijos ir gyvūnijos, sraunių upių, ežerų, dykumų ar džiunglių.
„Kol kas nepavyko pamatyti tobulesnio paveikslo nei tas, kurį gali nupiešti gamta, – tikina keliautoja. – Visos valstybės turi vienokią ar kitokią gamtą, turi savo gyventojus ir legendas, kurios laukia jas norinčių išgirsti keliautojų.“
Panevėžietė sąmoningai renkasi tokius kraštus, kuriuose yra kalnai: Nepalą, Gruziją, Butaną, Kirgiziją, Aliaską, Peru, Meksiką, Kazachstaną, Balkanų šalis. Didžioji Europos dalis yra kalnuota.
„Mistifikuoju kalnus, – prisipažįsta Vitalija. – Man juose spalvos ryškesnės, labiau girdžiu ir išgryninu savo mintis. Naktys – ypatingos: žvaigždės ranka pasiekiamos, skaidrus dangus… Mane džiugina stingdantis šaltukas – jaučiu savo kūną. Antra vertus, kopimas į kalnus – tai savęs grūdinimas.“
Sulig kiekvienu žingsniu kalnuose moteris tikina atrandanti save tokią, kokios net neįsivaizdavo.
„Užkopusi į kalną, pasiekusi asmeninį rekordą, pajuntu vienovę su aplinka – jokia ne kitokia aš esu, o tokia pati kaip akmuo, kaip žolė, kaip sraunus šaltinis, bučiuojantis krantą, kaip vikri kalnų voverė ar taurus meškinas. Esu tokia pati: pilka ar ryški kaip vaivorykštė, šios Žemės, savo tėvų ir visatos duktė. Kita vertus, žmonės, kuriuos sutinku kalnuose ir apskritai kelionių metu, yra man artimi – savo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, kartais daug artimesni nei šalia gyvenantys.“
Vitalijai tikroji kelionių palaima – būti savimi. Nusimesti kaukes ir būti suprastai iš keleto žodžių, kartais – vien žvilgsnio ar rankų prisilietimo.
„Su dauguma sutiktųjų kelyje vis dar palaikome ryšį, – pasakoja V. Navickaitė. – Kartais kelias tampa priežastis nepažįstamiesiems. Tokiu paprastu būdu į mano gyvenimą atkeliavo „teisingi“ žmonės: keliautojai, asmenybės, tikri dvasios turčiai.“
Kiekvienoje vietovėje keliautoja tikina randanti tai, kas jai artima. Veikiausiai dėl to, kad renkasi ne masinio turizmo vietas, o dar nepramintus takus.
„Man reikia tylos ir ramybės, dėl to nemėgstu grūstis miniose ir matyti šimtus iškeltų rankų su fotoaparatais, kurie trokšta nufotografuoti krioklį ar smėliu ropojantį vėžlį“, – sako Vitalija, neslepianti, jog su laiku ir pats kelionės suvokimas pasikeitė.
„Dabar netgi dešimties minučių atkarpą nuo darbo iki namų galiu pavadinti kelione, jei per tą laiką kažką supratau, kas nors supurtė mano vidų ar nustebino“, – atvirauja moteris.
„Esu be galo smalsi. Todėl užlipusi į vieną kalną iškart klausiu: o kas už kito? Nuvykus ir pažinus vieną kraštą man įdomu, kaip gyvena jo kaimynai, koks šalių tarpusavio santykis, kaip jis keitėsi bėgant metams. Žinau šventai: aš niekada nenustosiu būti keliautoja, o jei nebeturėsiu mane dominančių klausimų, greičiausiai tai reikš, kad jau esu mirusi!“
Panevėžietė prisipažįsta bandžiusi keliauti „kaip visi“, tačiau iš turistinių kelionių visada sugrįždavusi pavargusi ir nusivylusi. Nuo tada Vitalija neriboja savęs rinkdamasi maršrutą – civilizacijos patogumai jai ne prioritetas. Asmeninio archyvo nuotraukos
Visose lankytose šalyse Vitalija tikina buvusi sutikta labai šiltai ir svetingai. Kaip tąsyk, kai keliaujant po Kirgiziją ją vakarienės pakvietė vietinė klajoklių šeima.
„Pasodino prie stalo garbingiausioje vietoje, o stalas panašėjo į mūsiškių Kalėdų ar Velykų – nukrautas, perkrautas ir lūžtantis nuo įvairiausių patiekalų ir gėrimų. Šeimininkai manęs klausinėjo apie Lietuvą, apie tai, kaip žmonės gyvena. Galiausiai užklausė, kiek aš turiu gyvulių“, – pasakoja panevėžietė.
Vitalija visaip bandžiusi vietiniams paaiškinti, kad gyvena bute – neturi sąlygų laikyti gyvulių ir apsiriboja viso labo katinais.
„O jie žiūrėjo nesuprasdami, kaip taip galima. Jie juk turi šimtus avių, arklių, kupranugarių ir kitų padarų. Labai neturtinga pasirodžiau jų akyse… Tad net lauknešėlį kelionei sudėjo.“
Žmonių geranoriškumu ir svetingumu V. Navickaitė sako įsitikinusi ir Gruzijoje, kai pavėlavo į naktinį traukinį į Batumį.
„Vietiniai autobusai važinėja nenuspėjamu grafiku – niekada nežinai, kur jie sustos, kiek stovės ir kada tiksliai pasieksi galutinį kelionės tašką. Autobusiuke sutikta moteris mane nuramino ir pakvietė pasisvečiuoti savo namuose. Apgyvendino sūnaus kambaryje, privaišino iki soties, atsisveikinome kaip kuo tikriausios giminaitės!“ – prisimena Vitalija, įsitikinusi, jog labai svarbu gerbti kitokias tradicijas. Nepamiršti, kad esi tik svečias, neprimesti savo įsitikinimų ir svarbiausia – būti dėkingam. Tada ir pažintys bus malonios, ir patirtys įsimintinos, ir užmegzti ryšiai ilgalaikiai.
Štai Meksikoje, Čiapo provincijoje, lietuvė susipažino su vietos gyventoju, net kelias dienas jai rodžiusiu tenykštes įžymybes ir turistų neatrastas vietas.
„Keletą dienų pas jį gyvenau, mėgavausi svetingumu. Chorchė aprodė apylinkes, nusivedė į meksikietiško maisto restoranėlį. Užsisakėme visko, kas buvo valgiaraštyje. Seilės kaupiasi burnoje prisiminus visų tų patiekalų skonį. O vakarais stebėdavome dramatišką dangų ir nuo kaitros lagūną daužančius žaibus. Vieną vakarą net ėjome ieškoti dvimetrinių krokodilų. Tąkart neradome, bet dabar žinau, kad kai ateis laikas dar kartą aplankyti Meksiką, vėl eisime jų ieškoti su Chorche ir garantuotai surasime“, – šypteli Vitalija.
Nusprendusiai, jog ne aplankytos vietovės svarbiausios, o vidiniai atradimai bei sutikti žmonės, Vitalijai tapo sunku atsakyti į klausimą, kurios šalys paliko didžiausią įspūdį. Pasak jos, kiekvienas kampelis buvęs toks ypatingas, kad sudėlioti prioritetus būtų sudėtinga.
„Puikiai pamenu situaciją, kai keliavau po Rumuniją. Vakarėjant pasiklydau ieškodama savo nakvynės namuko kalnuose. Nusprendžiau apsisukti ir paieškas pradėti nuo pradžių, kai staiga pajutau, kad iš trijų automobilio valdymo pedalų liko tik du – dingo sankaba“, – labai nejaukią akimirką prisimena keliautoja, tąkart atsidūrusi kalnų, šniokščiančios upės ir tankaus miško malonėje.
„Aplinkui – nė dvasios, viena mintis sprinterė veja kitą, bet vidinis balsas kužda: kas gi man gali atsitikti? Turiu stogą virš galvos – automobilį, vandens ir maisto taip pat nepritrūksiu. Kai ateis rytas, bus jau kita diena, o kitą dieną – kita ir istorija. Ir staiga atsiminiau, jog išsisaugojau žmogaus, pas kurį turiu apsistoti, telefono numerį!“
Paskambinusi Vitalija iškart suprato, kad iššūkiai dar nesibaigė. Vyras angliškai kalbėjo prastai, ji pati rumuniškai – visai nė žodžio. Kol lėtai ir kuo paprastesniais žodžiais pasakojo savo situaciją, suprato, jog dingo ryšys.
„Sėdžiu ant akmens, laikau telefoną rankose – gal stebuklingas gelbėtojas pamatys blankią šviesą sutemoje… Ir ką jūs galvojate? Po poros valandų laukimo atvažiuoja keltuvas, užsikelia mano automobilį, pasisodina šalia, rankų gestais ir plačia, auksiniais dantimis pagražinta šypsena bando paaiškinti, kur mane veža!“
Pasak Vitalijos, dar po poros valandų keltuvas sustojo prie pakrypusios pakelės smuklės, iš kurios išėjo keli treninginėmis kelnėmis pasidabinę vyrukai. Lygiai taip pat, kaip ir lietuvaitės gelbėtojas, nekalbantys ne tik angliškai, bet ir rusiškai.
„Vyrukai mikliai paima iš mano rankų raktelius, nuveža prie vietos, kur turėtų būti sutaisyta mano karieta ir paruošta tolesniems nuotykiams, – juokiasi keliautoja. – Tame kaimelyje, be kelių gyvenamųjų pastatų ir smuklės, daugiau nieko nėra. Pasirodo, svetingieji Rumunijos vyrukai ir man turi planą chuliganą.“
Vitalija buvo apgyvendinta pas vieno iš geradarių tėvus, kurie maloniai užleido visą pirmą namo aukštą su vonia, virtuve ir gražiausiais drožiniais puošta ąžuoline lova.
„Guliu nakties tyloje ir žvelgiu į tamsą. Neįtikėtino filmo kadras: mergina svečioje šalyje pateko į nelaimę, ir ją išgelbėjo princas ant balto žirgo… Va tokią Rumuniją, legendomis ir mitais apipintą, aš prisimenu – svetingą ir šiltą“, – sako pašnekovė.
Vitalija sako esanti gamtos vaikas: puikiai jaučiasi apsupta žmogaus nepaliestų peizažų ir laukinių gyvių. Asmeninio archyvo nuotraukos
Į kiek kuriozinę situaciją V. Navickaitė prisimena papuolusi Meksikoje.
„Kadangi nesu gerbėja masinių ekskursijų autobusu, kai yra ribojamas laikas ir judėjimo erdvė, tai pasisamdžiau mašiną. Ryte mane pasitinka žmogus su „beveik nauju automobiliu“. Nei vienas žodis tiksliai nenusako, kaip tas automobilis dar gali važiuoti“, – juokiasi keliautoja, prisiminusi, jog tikslas tąkart buvo flamingai ir rožinis ežeras Rio Lagartos.
„Siauru, duobėtu keliu riedame pro skurdžiai atrodančius kaimelius, kurie stebina spalvotais, vienas už kitą ryškesniais namais, po gatves lakstančiais vaikais. Pavėsiuose medituoja senoliai, vyriškiai asilais kinkytais vežimais, regis, tempia visą savo gyvenimą. Pro plačiai atvertus langus godžiai prasiveržiant šurmuliui, ryksmams, klegesiui ir juokui oponuoja ilgesinga moters daina, girdima per kasetinį automobilio magnetofoną. Kelionė, regis, bus ilga, tad nusprendžiu palaikyti pokalbį“, – prisimena Vitalija.
Nors jau beveik mėnesį bastėsi po Meksikos žemes, V. Navickaitė sako vis dar nebuvo mačiusi ten kone apdainuotųjų gyvačių.
„Tai ir bandau gestų kalba išklausti ar turiu bent menkiausią galimybę jas šio žygio metu pamatyti. Ir taip, ir anaip rodau, rankomis, veido mimikomis – įsivaizduoju, kad suprantamai. O vairuotojas vis linksi galva ir kartoja: curvado, mucho curvado. O dievai, didelės, labai didelės! Pasižiūriu į savo apavą: atvira, plika, tai kaip aš per tas dideles gyvates dabar brisiu?! Dar valandos kelio reikėjo, kol pagaliau susiprotėjau, kad curvado reiškia vingiuotą kelią, o ir gyvatė ispaniškai juk serpiente, o didelė gyvatė – culebra“, – linksmą nesusipratimą mena keliautoja.
Drąsos išmoko baimės
Vitalija sako dažnai girdinti, jog yra labai drąsi. Tačiau, pasak keliautojos, visada atsiras tokių, kurie pasijuoks ar aštriai kritikuos. Atsiras ir tokių, kurie girs ir žavėsis.
„Drąsūs yra tie žmonės, kurie šoka į upę gelbėti skęstančiųjų arba iš gaisro ištraukia degančius. Tie, kurie karo metu per kovos lauką nešė draugą ant peties. Tie, kurie išeina į gatves kovoti už savo teises. Tie, kurie savo skriaudėjams atsuka žandą arba nenutilo tildomi. Aš esu drąsi tik tiek, kiek sugebėjau pažvelgti į savo vidų, – patikslina jauna moteris. – Man tai vis dar reiškia Sizifo darbą. Esu apsupta baimių. Daugybės jėgų prireikia nugalėti vieną, kai per tą laiką gimsta dar kelios.“
Paradoksalu, kad geriausiai tas baimes jai pavyksta įveikti vienumoje.
V. Navickaitė prisipažįsta nuo vaikystės paniškai bijojusi tamsos. Bet tik atsidūrusi aklinoje juodumoje Amazonės džiunglėse, Mohavių dykumoje ar Bosnijos ir Hercegovinos kalnuose, pažvelgė tikrai tamsai tiesiai į akis.
„Ir absoliučiai nieko joje nepamačiau – tik savo nuovargį, – nusistebi. – Manęs ten netykojo būtybės iš kitų pasaulių, nemačiau aš beformių pabaisų, negirdėjau balsų, kurie maldautų padėti. Toje tamsoje aš pamačiau tik savo nuovargį, ramybę ir manęs laukiantį poilsį. Pagaliau pradedu suprasti, kad nereikia bijoti savo minčių, nereikia bijoti savo atspindžių kitų žmonių kalbose.“
Iššūkį savo baimėms Vitalija metė ir Aliaskoje. Tik nedaugelis ryžtųsi kelionei į viršukalnėmis, ugnikalniais bei ledynais išmargintą atokųjį kraštą Šiaurės Amerikoje. Panevėžietė svarsto esanti laimės kūdikis, nes dabar, po kelionės praėjus bemaž metams, suprantanti, kad Aliaska yra tikrai pavojinga. Laukinio gyvenimo neišmanantiesiems ir nepasiruošusiesiems ji gali kainuoti gyvybę.
Bet Vitalija sako šią žemę svajojusi pamatyti nuo vaikystės.
„Svarbu pasišalinti iš gerai žinomos aplinkos ir save pastatyti už komforto ribos. Mano galva, tik tada įvyksta didieji atradimai.“
V. Navickaitė
„Atrodė man ji tokia paslaptinga, atšiauri, kupina nuotykių ir staigmenų… Įsivaizdavau ore sklandančias aukso ieškotojų, seniai žemę palikusiųjų ir Aliaskoje amžiną atilsį atradusiųjų sielas, po miškus vaikštančias laukines meškas ir ypatingą ramybę, kurios man labai trūko“, – tikina keliautoja, kuriai net mintis, kad Aliaskoje beveik nėra telefono ryšio, interneto, europietiškos civilizacijos ir mums įprasto gyvenimo ritmo, atrodė tiesiog tobula.
Išgyvenimo mokykla
Kadangi tvirtai žinojo, jog į Aliaską trūks plyš nuvažiuos, V. Navickaitė sako nesureikšminusi ir aplinkinių nuogąstavimų bei nuostabos kupinų žvilgsnių.
„Vis girdėjau: „ten šalta ir išvis neaišku, kas ten“, „tau nepavyks, grįši verkdama“… Dabar esu labai dėkinga tiems žmonėms už tokius žodžius – jie uždegė ugnį mano širdyje. Visa siela ir mintimis aš jau buvau Aliaskoje.“
Į ten V. Navickaitės maršrutas irgi nebuvo įprastas, turistinis. Ir nors kelionės planas keitėsi net kelis kartus, lietuvė tikina jokio streso nejutusi – jį nustelbė užsidegimas.
„Nusileidau Ankoridžo oro uoste dar gerokai prieš penkias ryto. Lengvas dušas, sidabrinė pilkuma ir šaltas vėjas mane pasitiko išėjus iš oro uosto. Pamenu, stovėjau prie savo nuomojamo džipo it į žemę įaugusi. Negalėjau pajudėti. Apėmė keistas jausmas, jog aš čia viską pažįstu. Ramiai atsisėdau, susireguliavau automobilį, nuvažiavau į degalinę su šypsena nuo ausies iki ausies ir pajudėjau vieninteliu keliu pirmyn“, – pirmąsias akimirkas išsvajotoje žemėje mena Vitalija.
Aliaskoje netruko pasklisti gandas, kad čia keliauja viena mergina iš nežinia kokios šalies, be jokio ginklo ji naršo miškus, lipa į kalnus, sutinka laukinius žvėris ir vis dar yra gyva.
„Kelionės nėra vien vizualūs ar fiziniai patyrimai – jie išlieka atmintyje, nuotraukose. Tačiau lieka dar kai kas daugiau. Tai ir kelionė į save ir per save“, – įsitikinusi Vitalija.
„Mane Aliaska išmokė pasitikėti žmonėmis ir savimi, dalintis ne vien geru, bet ir sunkiais dalykais, nesitikėti, neturėti išankstinių lūkesčių, neteisti ir nevertinti, o tiesiog priimti. Dalį Aliaskos nešiosiuosi savyje visada“, – sako ji.
Vietiniai gyventojai, pasak V. Navickaitės, apie savo kraštus žino kur kas daugiau nei bet kuris gidas, tad moteris džiaugiasi kelyje sutiktais bendrakeleiviais.
„Neilas – mano sutiktas bičiulis Aliaskoje – papasakojo savo gyvenimo istoriją, net knygą apie save padovanojo. Stingsta kraujas venose, kai pagalvoju, kad jis, dar visai jaunuolis, savo statytu plaustu perplaukė laukinę Jukono upę, plukdė ja sienojus, ieškojo ledynuose įšalusių mamutų ilčių, didžiąją gyvenimo dalį praleido gyvendamas vienas miškuose – medžiojo, statė spąstus, ne kartą susidūrė su grizliais, vilkais ir kitais laukiniais žvėrimis, ištvėrė gūdžiausias žiemas, – susižavėjimo neslepia Vitalija. – Esu įsitikinusi, kad jei nebūčiau sutikusi Neilo, Aliaska man atrodytų kitokia.“
Paskutinė didelė V. Navickaitės kelionė truko net šimtą dienų vienatvės – nuo Aliaskos iki Peru. „Įgyvendinau savo svajonę – pakeliavau po Aliaską, nugalėjau daug baimių ir pradėjau vertinti vienatvę kaip dovaną, – sako ji. – Suvokiau, kad kiek gauni, tai tiek pat ir prarandi. Nebūna laimėjimų be pasiaukojimo ar sunkaus darbo. Svajonės pačios neišsipildys, jei tik svajosiu. Turime būti ryžtingi ir imtis veiksmų, kitaip svajonės ištirps kaip sniegas pavasarį, taip ir neatnešusios jokio gėrio.“
Vitalija neapsimetinėja, jog jai nė karto neteko suklupti, nusivilti, susimauti ir vėl pradėti iš naujo, kol galų gale pasiekė tai, ką užsibrėžė. Tai yra keliauti po pasaulį, turėti svajonių darbą kelionių agentūroje, pasitikėti savimi ir mylėti save.
„Ryžausi tokiai vienatvės kelionei dėl to, kad buvau priėjusi kelio kraštą, nebesidžiaugiau savimi, veikla, kuria užsiėmiau, – atvirai kalba moteris. – Skųstis neturėjau dėl ko, bet jutau, kad stoviniuoju vietoj ir sukuosi kaip koks žiurkėnas rate. Pamečiau save. Todėl man žūtbūt reikėjo pokyčių, kurie nebuvo įmanomi aplinkoje, kurią pažįstu.“
Ši kelionė, anot Vitalijos, buvo įspūdinga visomis prasmėmis, o labiausiai dėl to, kokia iš jos grįžo. Pasikeitė požiūris, jausmai, moteris tapo labiau patenkinta tuo, ką turi, ir tuo, kas vyksta.
Kelionė vienam, pasak Vitalijos, yra ne vien nuotaikingi prisiminimai. Tenka nueiti ne vieną kilometrą tiesiogine ir perkeltine prasme. Patirti fizinių sunkumų, kaip nutrintos ir pūslėtos pėdos, kraujosruvos nuo sunkios kuprinės, vabzdžių įkandimai, maudžiantys raumenys.
„Turi ištverti visokius nepatogumus: nėra kur maudytis, nėra karšto vandens arba išvis nėra jokio vandens, per šalta, per karšta, nuolat žliaugia lietus, kieta miegoti, miegi su visokiais gyviais, beždžionėmis. Bet dar sunkiau, kiek kilometrų turi nueiti per save, nes kai būni vienas, mintys tiesiog rėkia tau ir negali jų išvengti.“
Patyrusia keliautoja galinti vadintis V. Navickaitė sako, jog jai egzotika prasideda ten, kur baigiasi kiemo tvora. Tad toli jos ieškoti nė nereikia.
Štai ir dabar užsimerkus panevėžietei prieš akis išnyra Everesto kalnas – kol kas nieko galingesnio ir labiau kvapą gniaužiančio ji nėra mačiusi. Vitalijos širdį jau yra pagrobusi Aliaska su joje tvyrančiomis nuotykių dvasiomis, Amazonės džiunglės su tobuliausiu orkestru skambančiomis naktimis, Mianmaro auksinės stupos, saulės spinduliuose sudarančios iliuziją, kad liepsnoja žemė, JAV dykumas su mėnulio paviršių primenančiomis uolomis, geizeriais, miškais, galingais sekvojų kamienais. Peru aukštikalnės ir geltongalvės saulėgrąžos Toskanos pievose.
„Jei vardinčiau viską, ką pamatau užsimerkusi, išeitų stora knyga. Norėčiau, kad kai kurie žmonės tą knygą ir perskaitytų. Kitiems linkėčiau aplankyti mano matytas vietas ir rasti jose savo paslaptis“, – siūlo keliautoja.
Vitalija drąsiai save vadina pasaulio vaiku – sąvoka „svetima šalis“ jau seniai dingusi iš jos žodyno.
„Keliaudama po pasaulį, griaunu savo asmeninius stereotipus, grįžtu gerokai praplėtusi supratimo ribas, – sako panevėžietė. – Ilgainiui supratau, kad mano namai nesibaigia ties mano buto, miesto ar valstybės sienomis.“
Pasak pašnekovės, tik keliaudama ji supratusi, jog norint išlikti, pati turinti prisiimti atsakomybę už žmogaus veiksmų padarinius ir imtis prevencijos, kad Žemėje būtų gera gyventi visiems.
V. Navickaitė tikina nė kiek nepasiilgstanti sėslios kasdienybės. O ir tos kasdienybės ji šiek tiek bijanti, nes ši jai siejasi su nuoboduliu.
„Juk gyvenimas ir yra kelionė, – primena. – Aš visada pasiruošusi išvykti, net lagamino man visai nereikia. Kelionėje reikia tik tiek, kiek gali panešti ant pečių. Svarbiausia patogi avalynė ir banko kortelė, dar keli grynieji smulkioms išlaidoms. Man atrodo, kad aš per mažai keliauju, bet tai dar vienas tikslas, kurį labai realu pasiekti.“
Vitalijai sako, jog jai būtina tobulėjimo sąlyga– smalsumas. Tad moteris viliasi, jog net ir po gero dešimtmečio ji tebetrokš patirti, pažinti, pamatyti, suprasti.
„Kas žino, gal po dešimties metų galėsiu ir į Mėnulį nukeliauti?“ – svarsto ir priduria norinti savo unikalią keliautojos patirtį perduoti kitiems, o gal net parašyti knygą.
Panevėžietės „privalu pamatyti“ sąrašas dar labai ilgas – tenka apgailestauti, kad vienu metu neįmanoma būti keliose vietose.
„Gaila, kad negaliu nusipirkti laiko taip, kaip, pavyzdžiui, duonos ar pieno. Suku galvą, kaip jo daugiau išlošti, – šypteli keliautoja. – Atsiradus galimybei, aš jau kelyje. Šią vasarą daug laiko praleisiu Lietuvoje. Žinoma, su keliais reikšmingais intarpais. Ir, jei nuoširdžiai, neatsimenu kada taip paskutinį kartą buvo. Džiaugiuosi, nes mūsų šalis labai graži ir dar daug ko joje esu nenuveikusi. Puiki proga bus išpildyti lietuviškas svajones!“
Anot Vitalijos, kelionėse, kaip ir gyvenime, – būna ir tokių momentų, kai jautiesi išsigandęs, sutrikęs, nežinai kaip elgtis, ko tikėtis.
„Svarbiausia nepanikuoti ir išlikti ramiam. Kaip kareivis Šveikas sakė: dar nėra buvę taip, kad kažkaip nebūtų. Nereikia skubėti, forsuoti – sprendimas visada ateina. Man jį surasti padėjo kelionės. Sakau, tai ne pabaiga, nes klausimų atsiranda daugiau nei atsakymų į juos. Tad mano kelias dar visas prieš akis, o tuo, kurį jau nuėjau, pasidalinau su jumis.“
