-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir taip sakyti tikriausiai yra pagrindo: Linas augo spardydamas kamuolį ir per savo karjerą ne kartą įrodė, kad iš tėčio, buvusio „Ekrano“ ir Lietuvos rinktinės futbolininko, šalies čempiono ir ilgamečio trenerio Alberto Klimavičiaus, paveldėjo ne tik pavardę, bet ir talentą, ir atkaklumą.
Nors daugelis L. Klimavičių pažįsta kaip Aukštaitijos sostinės futbolo klubo „Panevėžys“ kapitoną, jam teko ir kur kas atsakingesnės pareigos – tėčio.
Linas su žmona Kristina augina dvi atžalas – sūnų ir dukrą. Šeimą jis vadina savo didžiausia atrama ir karščiausia palaikymo komanda.
„Šeima, tėvai mane visada palaiko. Manau, tai turi labai daug įtakos mano sėkmei. Man neblogai sekasi, vis dar žaidžiu ir už tai turiu dėkoti būtent jiems“, – šiltai kalba L. Klimavičius.
Nors užaugo šeimoje, sukūrusioje ištisą futbolininkų dinastiją, – jo tėtis yra buvęs futbolininkas ir treneris, brolis taip pat ilgus metus atidavė profesionaliam futbolui – Lino vaikai jo pėdomis bent jau kol kas nenori sekti.
„Sūnui bus vienuolika metų. Matau, vaikas vis dar ieško savęs ir jam viskas dar prieš akis. Prieš kokius ketverius ar penkerius metus bandė lankyti futbolo treniruotes. Negaliu sakyti, kad nepatiko, bet matėsi, kad nelabai norėtų tęsti. O versti tikrai negaliu. Norisi, kad pats pasirinktų savo gyvenimo kelią“, – kalba L. Klimavičius.
Savo kelią pamažu renkasi ir futbolininko jaunėlė dukra. Sportiška mergaitė pasuko į baletą.
G. Kartano nuotr.
Ir Lino rinktis futbolininko kelią niekas tikrai nevertė, nors šalia buvo pavyzdys.
Jo tėtis Albertas Klimavičius gynė Panevėžio „Ekrano“ komandos garbę. Su šiuo klubu tapo Lietuvos čempionu. Jis yra žaidęs ir Lietuvos rinktinėje. Vėliau ilgus metus treniravo „Ekrano“, Vilniaus „Vėtros“ ir Pakruojo „Kruojos“ komandas.
Vyresnis brolis Arūnas taip pat gynė gimtojo miesto klubo „Ekranas“ spalvas, su tos komandos žaidėjais kėlė Lietuvos čempionų taurę. Arūnas ragavo ir legionieriaus duonos užsienio klubuose, o paskutinį savo sezoną sužaidė Kauno „Žalgirio“ ekipoje ir, paskelbęs apie karjeros pabaigą, batelius pakabino ant vinies.
Įdomus faktas, kad Linui su broliu netgi teko kartu išbėgti į aikštę vilkint nacionalinės futbolo rinktinės marškinėlius. Tai buvusi jų tėvų didžiausia svajonė.
Taigi Linas užaugo aikštėje gainiodamas kamuolį.
„Man futbolo atrasti nereikėjo, jis visada buvo šalia. Galima sakyti, kad visas gyvenimas ir yra futbolas“, – teigia L. Klimavičius.
Pirmą kartą į futbolo treniruotę panevėžietis atėjo dar būdamas vaikas.
Pamena, kad tuo metu nebuvo tokio didelio būrelių pasirinkimo, kaip yra dabar, bet jam to ir nereikėjo.
„Niekada nedvejojau. Niekada nelankiau kitos sporto šakos, nes pats to nenorėjau. Tiesiog kryptingai ėjau pasirinktu keliu – į futbolą. Ir man patiko“, – atvirai kalba Linas.
P. Židonio nuotr.
Kad jaunėlis sūnus taptų profesionaliu futbolininku, anaiptol nebuvo Lino tėčio svajonė. Veikiau – mamos.
Visgi L. Klimavičius šypsosi anuomet buvęs neblogas kamuolių padavinėtojas per tėčio vadovaujamos futbolo komandos treniruotes.
Dabar stebėdamas tiek savo sūnų, tiek kitus vaikus, L. Klimavičius jau mato, ar jie galėtų būti futbolininkais, ar ne.
„Jeigu nori eiti tuo keliu ir išlikti futbole, turi to labai labai norėti, tuo domėtis, privalai išlaikyti koncentraciją. Jeigu vaikui tikrai rūpi futbolas, jis kasdien lankys treniruotes, kabinsis į profesionalų sportą. Nuo to viskas ir prasideda“, – mano Linas.
L. Klimavičiaus teigimu, rezultatą net 80 procentų lemia atkaklus darbas ir tik 20 procentų – įgimtas talentas.
„Talentingų vaikų nemažai, bet jeigu jie nenorės daug dirbti, talentas bet kokiu atveju išblės. Pasauliniu lygiu tų talentų tikrai yra, pavyzdžiui, Leonelis Mesis. Bet juk tokių pasaulyje tik vienetai“, – kalba futbolininkas.
Iš tiesų talentingų vaikų, bendraamžių, netgi talentingesnių už jį patį L. Klimavičius savo kelyje yra sutikęs ne vieną, bet kažkas jų gyvenime nesusidėliojo ir toji karjera baigėsi dar nė neprasidėjusi.
Buvę futbolininkai dažniausiai imasi trenerio darbo. Tačiau, „Panevėžio“ gerbėjų laimei, L. Klimavičius kol kas apie karjeros pabaigą negalvoja. O ir kaip trenerio savęs nemato. Tiesiog iš artimos aplinkos žino, kiek daug treneris turi atiduoti savo komandai.
„Galbūt aš per daug savęs esu atidavęs futbolui. Be to, žinau, kiek reikia dirbti, kad tam kamuolį spardančiam vaikui kažką perduotum. Taip, treniruoti išmokstama, bet kažin ar aš surasčiau tokios motyvacijos. Bent jau kol kas apie tai nemąstau“, – prisipažįsta Linas.
P. Židonio nuotr.
Pernai L. Klimavičius ėmėsi jam iki tol neįprastų pareigų – bendražygių buvo išrinktas „Panevėžio“ komandos kapitonu.
Šįmet jis kapitono raištį dėvi antrąjį sezoną. Komandos draugų patikėtos pareigos Linui – ir garbė, ir atsakomybė.
„Iš pradžių jaučiausi šiek tiek keistai. Vis galvojau, kaip man seksis susitvarkyti, nes tikrai yra papildomų niuansų, už kuriuos kapitonas turi atsakyti, būtina spręsti įvairias problemas“, – pasakoja futbolininkas.
Visgi „Panevėžio“ klubui praėjęs sezonas susiklostė itin sėkmingai. Žaidėjai tapo Lietuvos futbolo A lygos čempionais.
„Nežinau, kiek aš padėjau, kiek prisidėjo sėkmės, bet tikrai tas sezonas mums buvo įspūdingas. Labai džiaugiuosi. Mums tai buvo istoriniai metai, o aš buvau komandos kapitonas“, – šypteli pašnekovas.
Nors šis sezonas panevėžiečiams itin banguojantis, L. Klimavičius nenusimena. Anot jo, futbolas – lyg linksmieji kalneliai.
„Man futbolo atrasti nereikėjo, jis visada buvo šalia. Galima sakyti, kad visas mano gyvenimas ir yra futbolas.“
L. Klimavičius
Linui, kaip komandos kapitonui, itin svarbu palaikyti žaidėjų dvasią. Todėl klubo draugus jis vadina bičiuliais.
„Aš už tai, kad geras santykis būtų ne tik aikštėje. Kad ir koks sunkus šis sezonas, stengiamės būti pozityvūs. Neigiamos emocijos išlieka ilgam ir jos tikrai nepadeda“, – įsitikino sportininkas.
Panevėžietišką futbolą L. Klimavičius skirsto į du reikšmingus periodus: „Ekrano“ ir „Panevėžio“ laikus.
Trumpai ir pačiam Linui teko ginti „Ekrano“ garbę.
Tai buvo tarsi paaugliškos svajonės žaisti savo miesto komandoje realizavimas. Jis pamena, kad tuo metu futbolas Panevėžyje išgyveno pakilimą ir žymėjo tam tikrą epochą. Sirgalių minios užplūsdavo stadiono prieigas.
Dabar namų atmosferą kuria ištikimiausi gerbėjai, o tokių panevėžiečiui per rungtynes norėtųsi matyti daugiau.
„Panašią atmosferą jutau per vienas iš lemiamų rungtynių su Vilniaus „Žalgiriu“, kai sirgalių kolonos judėjo nuo Juozo Miltinio dramos teatro iki pat Sporto rūmų stadiono. Kai pamačiau, kiek žmonių atėjo, tikrai ėmė šiurpas“, – prisimena sportininkas.
Tokios akimirkos, anot L. Klimavičiaus, ir veda į priekį.
„Nesinorėtų, kad gerbėjų skaičius priklausytų tik nuo rezultato, tačiau nieko nepadarysi. Nieko nepriversi ateiti stebėti rungtynių ir palaikyti, jeigu to nenori. Tokia realybė “, – sako Linas.
Rungtynės su „Žalgiriu“ L. Klimavičių nustebino ne tik sirgalių gausa. Jam tai – saldžiausia sezono pergalė, kuri žengė didelį žingsnį čempionų titulo link.
„Mes tikrai užtikrintai ėjome prie to tikslo ir buvome tikri, kad įveiksime varžovus. Buvome visa galva aukštesni ir tą įrodėme aikštėje“, – emocingą susitikimą mena futbolininkas.
Šio sezono rungtynės su Suomijos komanda Linui taip pat žymi labai svarbu etapą. Pirmą kartą prestižiškiausiame žemyno klubinių komandų turnyre UEAFA Čempionų lygoje dalyvavęs Aukštaitijos sostinės klubas tąkart sensacingai įveikė Suomijos čempionus.
L. Klimavičiui ne kartą teko ginti ir Lietuvos garbę vilkint nacionalinės rinktinės marškinėlius. Oficiali statistika skelbia, jog panevėžietis gynėjas šalies rinktinėje yra sužaidęs per keturias dešimtis rungtynių.
Ką reiškia būti tarp pajėgiausių Lietuvos futbolininkų ir nešti trispalvę?
Anot L. Klimavičiaus, tai – didžiulė garbė, o ir kiekvieno sportininko tikslas yra atstovauti savo šaliai.
„Kai kviečia į rinktinę, turi pamiršti, kad esi pavargęs. Man ne kartą teko nubraukti atostogas, žaisti, nors buvau patyręs skaudžias traumas, bet jei galiu padėti komandai – tikrai padėsiu. Kai išgirsti Lietuvos himną ir supranti, kad visų akys dabar nukreiptos į tave, supranti, kodėl čia esi“, – sako L. Klimavičius.
P. Židonio nuotr.
1,91 cm ūgio patyręs futbolo klubo „Panevėžys“ gynėjas L. Klimavičius kurį laiką krimto ir legionieriaus duonos.
Per savo karjerą jis vilkėjo Ukrainos klubų „Dnipro“ ir „Kryvbas Krivij Rìg“ marškinėlius, atstovavo Rygos „Dauguvos“ ir Rumunijos klubams – daugkartiniams šalies čempionams Bukarešto „Dinamo“ ir Jasų „Politehnica“.
Kai išvyko į pirmąją karjeros stotelę užsienyje, buvo labai jaunas. O pirmoji tokia patirtis Ukrainoje tada pasirodė labai įdomi.
Paskutinį sezoną prieš grįžimą į Lietuvą jis praleido Rumunijoje. Ten gynė dviejų klubų garbę.
„Pirmieji metai Rumunijoje tikrai buvo labai geri, viskas sekėsi, paskui keitėsi treneriai. Buvo įvairiausių kalnelių. Bet tikrai džiaugiuosi, kad pavyko ten pabūti, savo akimis pamatyti. Rumunijoje futbolas tikrai aukšto lygio, o „Dinamo“ klubas yra legendinis. Turi didžiausią sirgalių, kurie palaiko ir, atrodo, palaikys visą gyvenimą, bendruomenę“, – pasakoja L. Klimavičius.
Ir gatvėje futbolininkai ten atpažįstami kur kas dažniau nei Lietuvoje.
„Jeigu Rumunijoje žaidi futbolą aikštėje, esi labiau matomas ir už jos ribų. Tave atpažins gatvėje, su tavimi pasisveikins. Ten futbolas yra pirmoji sporto šaka“, – įsitikino panevėžietis.
Kurį laiką Bukarešte gyvenęs futbolininkas tvirtina, kad Rumunija apipinta daugybe stereotipų.
„Bukareštas – europinis miestas. Jeigu būčiau gyvenęs kokiame nors tolimame kaime, galbūt galėčiau kalbėti apie kardinalius skirtumus, bet dabar nieko išskirtinio nepastebėjau“, – šypteli L. Klimavičius.
Rumunai, anot Lino, galbūt kiek karštesnio temperamento. Tačiau tokių karštakošių galima sutikti ir Lietuvoje.
Sulaukęs pasiūlymo žaisti savo gimtojo Panevėžio klube, L. Klimavičius nė kiek nedvejojo. Nors Panevėžio patrioto vardas jam atrodo per skambus, džiaugiasi grįžęs namo.
Ginti savo miesto ekipos spalvų jis sugrįžo po beveik 15 metų pertraukos.
„Čia gimiau, užaugau, susiformavau kaip futbolininkas, kaip žmogus. Ir man labai malonu čia būti. Dabar tiesiog džiaugiuosi akimirka“, – sako futbolininkas.
