-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvą plūstant bolševikams, ginti savo krašto savanoriškai ėjo ištisos šeimos: tėvai ir sūnūs, broliai. Panevėžio krašte tokių šeimų buvo itin daug, tačiau bene garsiausi buvo savanoriai Balčai, Nepriklausomybės kovose pasižymėjo ir broliai Kiaunės.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko pasakojimu, būsimieji savanoriai Balčai gimė gražioje lietuviškoje šeimoje. Justinas ir Paulina Balčai sūnus auklėjo tautiškai, patriotiškai. Tėvas, norėdamas geriau aprūpinti šeimą, du kartus vyko į JAV užsidirbti.
Kai 1918 metų pabaigoje per Lietuvą nuskambėjo kvietimas savanoriams burtis ginti valstybės, pirmaisiais į jų gretas įstojo Boleslovas, Vladas bei Stasys Balčai. Dėl aukšto ūgio vadinti Lietuvos milžinais, nepriklausomybės gynėjais jie tapo 1919 metų sausio 7-ąją – tą pačią dieną, kai Jonas Variakojis išleido pirmą savo įsakymą, kuriame sudarytą savanorių dalinį pavadino Panevėžio srities apsaugos būriu.
Stasys Balčas buvo vyriausias iš brolių. Jis gimė 1886 metais Panevėžio valsčiaus Panendrės vienkiemyje. Panevėžio realinėje mokykloje baigė dvi klases, o 1907–1912 metais buvo išvykęs į JAV.
Kiek žinoma, pasakoja D. Pilkauskas, būtent jis turėjo paslėpęs šautuvų, kuriais apsiginklavo pirmieji savanoriai.
„Savo atsiminimuose Jonas Variakojis rašė, kad „Balčų motina juos palaimino ir su visa brangenybe – ginklais – išvykome Kėdainių link“, – cituoja istorikas.
Anastazijos ir Stasio Balčų vestuvių, įvykusių apie 1920-uosius, nuotrauka. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotrauka
S. Balčas buvo paskirtas bataliono štabo raštininku. Jis važinėjo po Kėdainių ir Panevėžio apylinkes ragindamas stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Vėliau buvo Panevėžio srities apsaugos būrio Rikiuotės skyriaus vedėju, o nuo 1919-ųjų birželio 1 dienos – Panevėžio komendantūros Rikiuotės skyriaus vedėju. Tuo metu jau turėjo viršilos laipsnį.
Savanoriu vyriausias iš brolių Balčų liko iki birželio 1 dienos ir komendantūroje turėjo nuolatinę tarnybą. Į atsargą išėjo 1920 metų sausio 7-ąją. Tais metais S. Balčas buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu, vėliau – Pirmojo Seimo nariu. Steigiamajame Seime buvo ūkininkų frakcijos pirmininku. Pirmajame Seime rūpinosi miškų reikalais, o grįžęs į Panevėžį, dirbo Ūkininkų sąjungos banko direktoriumi ir valsčiaus tarybos nariu.
Anot D. Pilkausko, S. Balčas buvo aktyvus visuomenininkas, dalyvavo labdaringoje veikloje. Taip pat rašė eilėraščius, savo kūrinius pasirašydamas slapyvardžiu Panendrės Bitininkas.
„S. Balčas sukūrė žodžius „Savanorių maršui“. Šis kūrinys buvo atliekamas Panevėžio krašto ir visos Lietuvos savanorių renginiuose“, – primena istorikas.
1927 metų sausio 7–8 dienomis vykusiame steigiamajame Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos suvažiavime S. Balčas atstovavo Panevėžio savanoriams. Vėliau buvo ilgamečiu Panevėžio skyriaus valdybos nariu.
D. Pilkausko duomenimis, 1928 metais S. Balčas buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, o dar po trejų metų gavo 5-ojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordiną.
Tačiau sovietų okupacija, istoriko teigimu, S. Balčui buvo negailestinga. Per 1949 metų kovo 25 dienos trėmimus kodiniu pavadinimu „Bangų mūša“ jis išvežtas į Irkutsko sritį, kur praleido beveik dešimtmetį – iki 1958-ųjų. Mirė S. Balčas praėjus penkeriems metams po grįžimo į Lietuvą ir amžinojo poilsio atgulė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Metais už brolį Stasį jaunesnis Boleslovas Balčas, vos tapęs savanoriu, buvo paskirtas Panevėžio srities apsaugos būrio budėtoju.
„Tai rodo didelį pasitikėjimą šiuo kariu“, – sako D. Pilkauskas apie artileristu tarnavusį antrąjį iš brolių Balčų.
Istoriko teigimu, yra duomenų, kad 1919-aisiais B. Balčas buvo sužeistas mūšyje ir išsiųstas į ligoninę. Birželį išleistas mėnesiui atostogų. Po to vėl dalyvavo karo veiksmuose prieš Raudonąją armiją ir į atsargą išėjo rugpjūčio viduryje. Vėliau ūkininkavo, kartu su broliais valdė 65 hektarus žemės.
Savanorio statusą gavęs taip pat 1928 metais, B. Balčas mirė broliui tebebūnant tremtyje – 1955-aisiais, ir palaidotas senosiose miesto kapinėse.
Jauniausias Balčų brolis Vladas buvo gimęs Niujorke, kur 1888 metais gyveno jo tėvai. Tik sulaukusį ketverių motina jį parsivežė į Lietuvą, čia berniukas baigė pradinę mokyklą.
1907–1912 metais V. Balčas dar buvo grįžęs į JAV. O prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, prisijungė prie valstybę ginti pasiryžusių brolių.
Broliai Kiaunės. Iš kairės – Jurgis, Antanas, Juozas ir Vladas. Buvę savanoriai nufotografuoti Kaune 1936-aisiais. J. Kiaunytės-Gasiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Tapęs savanoriu, Vladas, D. Pilkausko žiniomis, kovėsi prieš Raudonąją armiją, 1919 metų kovo 21-ąją buvo paskirtas Panevėžio bataliono I kuopos viršila. Iki spalio pradžios tarnavo raitųjų žvalgų būryje.
„Šis brolis buvo vienas pirmųjų savanorių, įvertintų aukščiausiu kariniu apdovanojimu – kryžiumi „Už Tėvynę“ už kautynes ties Šėta, buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio kryžiumi“, – vardija istorikas.
Tačiau mūšių aidams nutilus, V. Balčas jau vėl gyveno svetur – 1928 metų pavasarį jis su šeima persikėlė į JAV. Lietuvoje liko tik vienas jo sūnus.
Vladui irgi buvo suteiktas savanorio statusas – tuo pasirūpino vyresnysis brolis Stasys Balčas. Jį V. Balčas gavo tik 1929 metais.
Jauniausias iš „Lietuvos milžinų“ mirė sulaukė garbaus amžiaus – 92-ejų.
Laisvės kovose pasižymėjo ir broliai Jurgis bei Antanas Kiaunės. Gimę gausioje šeimoje, kurioje iš viso augo penki broliai ir dvi seserys, tapo žinomiausiais jos atstovais, nors vėliau visi Kiaunių šeimos sūnūs dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.
Jurgis Kiaunė (kai kur pavardė rašoma Kiaunis) gimė 1896 metais Kėdainių apskrityje, Bučionių kaime. Skaityti ir rašyti pramoko gimtajame kaime veikusioje slaptoje mokykloje. Vėliau mokėsi Krekenavos rusiškoje pradžios mokykloje, iš jos persikėlė į Panevėžio keturklasę progimnaziją, kurią baigė 1915 metais.
„Pirmojo pasaulinio karo metais šeima neteko tėvo, – pasakoja D. Pilkauskas, – tad Jurgiui teko rūpintis ūkiu. Karo audra išsklaidė šeimą, ir jis atsidūrė Vilniuje. Dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos vietovėse, ragino savanoriais stoti į kariuomenę.“
Vlado Balčo apdovanojimo savanorių medaliu liudijimas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Pats J. Kiaunė savanoriu tapo 1919 metų sausio 8-ąją. Jau po penkių dienų žvalgyboje ties Kolupių kaimu netoli Kėdainių buvo sunkiai sužeistas – pirmasis iš Lietuvos kariuomenės savanorių. Pasveikęs kovo mėnesį įstojo į Karo mokyklą, o birželį buvo priskirtas mokyklos raitelių skyriui. Netrukus paaukštintas puskarininkiu.
„Liepos 6-ąją baigęs Karo mokyklą, gavo pirmą karininko „karužos“ laipsnį“, – sako D. Pilkauskas apie J. Kiaunę, po to tarnavusį 1-ajame husarų pulke, dalyvavusį tiek kovose su Raudonąja armija, tiek ir kariniuose susirėmimuose su lenkais.
Į atsargą savanoris buvo išleistas 1925-aisiais, tačiau jam dar būnant kariuomenėje, 1923 metais, įvyko pirmasis Lietuvos laisvės kovų invalidų suvažiavimas, ir J. Kiaunė jam pirmininkavo.
Šiame suvažiavime paskelbus apie Lietuvos karo invalidų Vyčių brolijos įkūrimą, tapo jos vicepirmininku.
1926 metais J. Kiaunė dalyvavo steigiant Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą ir tais pačiais metais išrinktas valdybos vicepirmininku. Kiek anksčiau, D. Pilkausko duomenimis, 1922–1924 metais, J. Kiaunė išėjo mokslus Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. Paskui baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, Švietimo ministerijoje dirbo specialiuoju referentu.
„J. Kiaunė aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, – turiningą savanorio biografiją apibendrino D. Pilkauskas. – Jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais, Latvijos Nepriklausomybės medaliu, Savanorio ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais. Jam taip pat suteiktas Rygos miesto garbės piliečio vardas.“
Kitas brolis – Antanas Kiaunė – gimė 1901 metais ir vos devyniolikos įstojo į Krekenavos šaulių būrį. Tais pačiais metais išvyko į Švenčionių kraštą kovoti su lenkais.
D. Pilkausko pasakojimu, maždaug po dviejų savaičių A. Kiaunė pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pavyko pabėgti. Nepriklausomybės metais tapo Krekenavos 76-ojo šaulių būrio vadu, o 1931 metais už nuopelnus Šaulių sąjungai buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde.
Sovietinė okupacija, anot muziejininko, skaudžiai kirto Kiaunių šeimai. Motina Ona Kiaunienė ir Antano žmona su vaikais 1941-aisiais buvo ištremti į Sibirą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Kiaunė įsijungė į Birželio sukilimo dalyvių gretas.
„Jis buvo vienas aktyviausių šio sukilimo dalyvių Krekenavoje, vadovavo atskirai sukilėlių grupei, tačiau 1941 metų birželio 23 dieną per susišaudymą su sovietais žuvo Krekenavoje“, – sako D. Pilkauskas.
A. Kiaunė kartu su kitu sukilimo dalyviu – Antanu Kulikausku – iškilmingai buvo palaidotas Krekenavos kapinėse. Brolio Jurgio likimas susiklostė kiek kitaip. Pirmosios sovietų okupacijos metais jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos, o nacių okupacijos metais dirbo teisme. Vėliau jis pasitraukė iš Lietuvos ir kurį laiką gyveno Vokietijoje.
„Miuncheno universitete studijavo teisę, dalyvavo steigiant Lietuvių gimnaziją, administravo vairuotojų kursus, Hanau pabėgėlių stovykloje jis įsteigė kooperatyvą“, – pasakoja apie J. Kiaunės veiklumą istorikas.
Jo teigimu, nuo 1949 metų J. Kiaunė gyveno JAV, aktyviai reiškėsi Amerikos lietuvių visuomeniniame gyvenime. Mirė 1983-iaisiais.
