-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Žinoti istoriją ir savo šaknis svarbu ne tik dėl to, kad tokiu žmogumi sunkiau manipuliuoti. Žinios apie mūsų šalies praeities įvykius – o ypač tai, kaip jos perduodamos šeimose iš kartos į kartą, – yra labai svarbios ir formuojant pilietiškumą, patriotiškumą.
Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas sako, kad būtent šeima jaunam žmogui yra pagrindinis istorinių žinių šaltinis.
„Vienu metu darėme paskutinių klasių moksleivių sociologinius tyrimus – aiškinomės, iš kur jie gauna istorinių žinių, – pasakoja pašnekovas. – Paaiškėjo, kad maždaug pusė moksleivių pagrindines žinias gauna iš šeimų: tėvų, senelių, vyresniųjų brolių, seserų ir taip toliau.“
Dažnai savo knygas visuomenei pristatantis istorikas sako ir pats įsitikinęs, jog giminės paveldas yra daugiau nei tik bazinių istorinių šaltinis. Jis užtikrina ir asmeninio identiteto, tautiškumo suvokimą. Štai kad ir Kaune, kur, pasak A. Anušausko, šeimose išlaikyta dar labai gyva Laikinosios sostinės dvasia, žmonės su pasididžiavimu prisistato esantys kurio nors prieškario diplomato, karininko, politiko palikuonys.
„Matosi, kad jiems tai yra labai svarbu – jų dabartinėms pažiūroms, kurios formavosi pagal praeitį, – sako jis. – Labai svarbios šeimose išsaugotos vertybės ir istorijos vyksmo suvokimas. Tai aiškiai juntama.“
Istoriko vertinimu, svarbiausi įvykiai, skatinantys mumyse patriotiškumą ir pilietiškumą, tikriausiai yra tie, kurie sukelia daugiausia emocijų – tiek pozityvių, tiek negatyvių. Kalbant apie dabartinių laikų istoriją, tai 1990–1991 metų įvykiai, kuriuos specialistas linkęs laikyti labiau pozityviais, nes tai buvo laikas, kai vėl išsikovojome nepriklausomybę. Tolimesnės praeities įvykiuose – tremtyse, ištisų vienos šeimos kartų persekiojime, represijose, – daugiau negatyvo, tačiau jie, A. Anušausko manymu, ne ką mažiau – jeigu ne daugiau įtakoja žmonių pažiūrų formavimąsi.
Piniavos pavasarinikai. PKM nuotr.
Tarpukaris Lietuvoje išsiskyrė visuomeninių, tautinių organizacijų įvairove bei gausa. O taip pat tuo, kad joms priklausė nemaža visuomenės dalis. Kai kurios šių organizacijų, primena A. Anušauskas, rado vietos ir mūsų dienų visuomenėje: pavyzdžiui, šauliai, birutietės – karininkų žmonų organizacija, – kitos.
„Be abejonės, matosi, kad tuo metu ugdytos tradicijos perimamos ir dabar“, – patvirtina istorikas, vis dėlto įžvelgiantis ir skirtumų. Praeityje, anot jo, būta daugiau bendruomeniškumo – ir visais lygiais: suvokimo, tarpusavio pagalbos, paramos bendriems projektams…
„Kad ir prieškariu – labai daug projektų be jokio valstybės įsikišimo įgyvendino visuomeninės organizacijos: statė namus, organizavo renginius, – vardija A. Anušauskas. – Nesakau, kad bendruomeniškumas dabar visai nunykęs – jis po truputį atgimsta, bet tarpukariu jo būta nepalyginamai didesnio. Ne visada gyvendami labai pasiturimai žmonės savo lėšas skirdavo ir bendruomenės poreikiams.“
Toks visuotinis įsitraukimas į įvairių organizacijų veiklą itin ugdė to meto žmonių pilietiškumą, patriotiškumą. Ir tai, istoriko teigimu, turėjo nemenkos įtakos vėlesniam laikotarpiui, kai Lietuvoje kilo pasipriešinimo sovietų okupacijai judėjimas. Paties A. Anušausko žiniomis, 1941 metų Birželio sukilime dalyvavo nemažai krikdemiško jaunimo iš įvairiausių visuomeninių organizacijų.
„Antra vertus, buvimas visuomeninės organizacijos nariais juos darė tiek vienų, tiek kitų okupantų taikiniu – ypač sovietų okupacijos pradžioje. Pirmuosius suimamų, tremiamų žmonių sąrašus sudarinėjo būtent iš visuomeninių organizacijų archyvų, kuriuos liepė sunešti į vieną vietą. Masiškai buvo išrašomos narių pavardės ir identifikuojama, ieškoma būsimų potencialių režimo taikinių“, – pasakoja jis.
Istoriko manymu, sovietai suvokė, kad net jei šie žmonės nesiruošė nieko daryti, vien jų narystė tokiose organizacijos kėlė grėsmę okupacinei santvarkai, taigi buvo pagrindas areštams, įkalinimams, tremčiai ar net egzekucijoms. Ir ypač ryškiai tai buvo matoma karo pradžioje.
Panevėžio jaunalietuvių sporto klubo nariai. PKM nuotr.
Taip, anot A. Anušausko, ir susiklostė, kad dažnam šiuolaikiniam lietuviui didžiavimas savo šalies istorija yra neatsiejamas nuo jo šeimos patirčių.
„Jie tikrai didžiuojasi savo artimaisiais, kurie dalyvavo pasipriešinime, žuvo būdami labai jauni. Galbūt jie nesakė kokių nors gražių kalbų, niekada nebuvo okupantų teisiami, bet artimieji žino jų istoriją, su kuo draugavo, ką mylėjo, kaip gyveno, nors ir būdami labai jauni. Ši istorija šeimose išsaugoma“, – sako jis.
Žinoma, tokio ypatingo tautinio paveldo fone greičiausiai netrūksta žmonių, kurių nūdienos suvokimas persmelktas vienokių ar kitokių nusivylimų. Ir tai, A. Anušausko svarstymu, taip pat būna susiję su šeima, šiuolaikinės kartos gautu auklėjimu, o dar labiau – su asmeniniu kiekvieno mūsų praeities ir dabarties įvykių vertinimu.
„Kai man sako „aš nusivyliau savo valstybe“, atrodo, lyg valstybė būtų atsakinga už visas žmogaus sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį pasirinkimą“, – stebisi pašnekovas.
Anot jo, iš tikrųjų taip nėra. „Aš niekada nesiryžčiau taip pasakyti“, – prisipažįsta istorikas, asmeniškai susidūręs su daugybe žmonių, nugyvenusių labai sunkų gyvenimą. Kartą buvusio tremtinio, politinio kalinio jis net paklausęs, ką valstybė jam galėtų duoti.
„Jis man sako: „Man nieko iš mano valstybės nereikia. Viską, ko reikia, aš jau turiu“, – prisimena A. Anušauskas. – Taigi visa tai ateina iš šeimos ir suvokimo, santykio su savo valstybe.“
Jis neneigia, jog yra kategorija žmonių, manančių, kad valstybė turi viską duoti, viskuo aprūpinti. Tokį požiūrį suformavo sovietmetis, kai valstybė buvo atsakinga praktiškai už viską: duodavo darbo, tariamai rūpinosi socialine gerove, nors aplinkui klestėjo deficitas, „blatas“ ir nelygybė (esi tinkamas – gausi butą, poilsinį kelialapį, netinkamas – negausi).
„Nesakau, kad bendruomeniškumas dabar visai nunykęs – jis po truputį atgimsta, bet tarpukariu jo būta nepalyginamai didesnio.“
A. Anušauskas
Šiuolaikiniam žmogui svarbūs ne vien praėjusio ir šio šimtmečių įvykiai, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kiti istoriniai laikotarpiai. Tiesa, visa tai labiau nugulta laiko dulkių ir ta svarba greičiausiai nebėra tokia didelė kaip tai, kas tiesiogiai susiję su paties žmogaus šeima.
Vis dėlto A. Anušauskas tiki, jog yra be galo svarbu žinoti visą istoriją. Net jei dabar retas lietuvis patiria gilesnes emocijas, kai kaimynėje Baltarusijoje statomi paminklai Lietuvos didiesiems kunigaikščiams.
„Galbūt prieš kokį šimtą metų tai sukeltų daugiau aistrų, tačiau dabar į panašius dalykus dauguma žmonių žvelgia ramiai“, – pripažįsta istorikas ir primena: netrukus bus iškilmingai laidojami 1863 metų sukilimo vadų ir sukilėlių palaikai, rasti Gedimino kalne. Šis reikšmingas šiuolaikinės istorijos epizodas juk irgi labai didelės visuomenės reakcijos nesukėlė. Nebent kai buvo diskutuojama dėl perlaidojimo vietos – parinkti ją Lietuvoje ar perduoti šią teisę baltarusiams. Mažesnė dalis pasisakė už perdavimą, tačiau didesnė – kad nužudytų sukilėlių paskutinė poilsio vieta taptų Vilnius.
Taigi vėl iškilus 1863 metų sukilimo, vykusio daugiau nei prieš pusantro šimto metų, temai, tam tikru požiūriu didesnės reakcijos sulaukta iš Rusijos, nei iš Lietuvos.
„Kremliaus režimui ir dabar tema, kad lietuviai, lenkai, baltarusiai kovojo su Rusijos okupacija, yra jautri“, – sako A. Anušauskas.
Bet tai, kad kuo daugiau praeina laiko, tuo tam tikri istoriniai įvykiai kelia mažiau emocijų, esą irgi yra natūralu.
„Laikas viską keičia, – konstatuoja istorikas. – Tai, kas dėjosi cariniais laikais, trečiame ketvirtame dešimtmečiuose, buvo labai gyvos temos. Visuomenėje buvo karštai diskutuojama apie knygnešius, Kražių skerdynes, spaudos draudimą… O šiais laikais, sutikime, vis dėlto tai jau nėra didelio visuomenės susidomėjimo objektas.“
Bet šie laikai, istoriko teigimu, atnešė naujas temas, ir dabar visuomenę itin domina sovietų okupacija, partizaninis judėjimas. Prabėgs dar pusšimtis metų ir, matyt, bus labiau domimasi XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios įvykiais, svarsto pašnekovas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas irgi neabejoja, jog tarpukariu visuomeninis patriotinis auklėjimas pagrinde vyko per įvairias organizacijas. Štai Lietuvos šaulių sąjungos kūrimuisi impulsą davė siekis apginti Lietuvos nepriklausomybę. Pirmųjų narių tikslas buvo mokytis karo meno ir kovoti dėl nepriklausomybės.
Panevėžyje 1919 metais Šaulių sąjunga kūrėsi iš partizanų, kovojusių su Raudonąja armija. Šauliai aktyviai dalyvavo ir nepriklausomybės kovose, o taikiuoju metu nemažai nuveikė visuomenės labui. Taip pat jų iniciatyva įvairiose vietovėse pastatyti paminklai žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Upytėje jie prižiūrėjo Čičinsko kalną, o Panevėžyje įsteigė Liaudies universitetą.
Deja, 1940 metais daug šaulių atsidūrė tremtyje. Juolab kad prasidėjus antrai okupacijai dauguma jų išėjo į miškus, tapo partizanų vadais.
Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“, pasak D. Pilkausko, buvo bene gausiausia tarpukario jaunimo organizacija. Ir ypač aktyvūs buvo Panevėžio krašto pavasarininkai. „Tai buvo lietuviškumo propaguotojai Panevėžio krašte“, – sako muziejininkas.
Šios sąjungos tikslas buvo auginti jaunimą remiantis katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais. Laikytasi tikslo nepalikti tėvynės be svarbaus tikslo ir dar kitus nuo to atkalbėti. Be to, buvo skatinama palaikyti viską, kas lietuviška, – pirkti lietuvių parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius.
Negalima, anot D. Pilkausko, nepaminėti ir skautų organizacijos. Skautų vyčių tikslas buvo auklėti jaunesniuosius patriotiškumo dvasia, ugdyti atsakomybę ir sąmoningumą, skleisti žinias apie Lietuvos žmonių būdą, kultūrą ir papročius bei tradicijas. Skaučių vyčių tikslas buvo propaguoti moteriškumą, skatinti pažinti savo kraštą, savo krašto žmonių būdą ir papročius.
Kitų organizacijų veikla taip pat buvo reikšminga.
