Taip pat veidrodis galėjo įklampinti į didelę bėdą – kai kur jis laikytas vienu raganavimo įrodymų.
Apie šio įprasto, bet ne paprasto daikto praeitį ir dabartį paprašėme papasakoti veidrodžius tyrinėjusią istorikę, Vilniaus dailės akademijos lektorę dr. Indrę UŽUOTAITĘ.
– Mano tyrimas yra pirmasis toks detalus veidrodžių tema, bet toli gražu nėra pilnas – galbūt vėlesni tyrėjai galėtų atskleisti ir daugiau. Tačiau man pavyko nustatyti, kad Lietuvoje su veidrodžiais susietus daiktus galima datuoti anksčiausiai XIV amžiumi. Yra archeologinių radinių – ne paties stiklo ar metalo, iš kurių buvo gaminamas veidrodinis paviršius, bet tokių, kuriuos galima laikyti veidrodžio dėžute arba rėmeliais.
Apie stiklinius, metalinius veidrodžius Lietuvoje daugiausia žinių yra iš XVI amžiaus pabaigos –XVII amžiaus. Dėl to mano tyrimas buvo apribotas XVII amžiumi ir XX amžiaus pradžia.
– Be abejo, taip. Tiesa, vienintelė vieta, iš kurios mes tuos duomenis turime, yra Žemutinė pilis Vilniuje. Tai yra sostinė ir karališkieji rūmai. Todėl sakoma, kad XIV amžiuje jau buvo veidrodėliai, nors įrodymų aptikta labai koncentruotoje erdvėje, Valdovų rūmų teritorijoje.
Su istorijos mokslu, ypač ankstesniųjų amžių, taip jau yra. Iš to, kas rasta, galime teigti, kad vienokių ar kitokių daiktų buvo, bet yra daugybė priežasčių, kodėl galime tų daiktų ir nerasti: nes jie neišliko, nebuvo vertinami ir panašiai.
Kodėl Žemutinėje pilyje išliko tokių radinių? Dėl labai durpėto drėgno dirvožemio, kuriame medis užsikonservavo. Labai dažnai netinkamomis sąlygomis medinės detalės neišlieka.
– Taip pat prabangos prekė – tiek metaliniai veidrodžiai, tiek stikliniai veidrodžiai.
Stiklas, kaip ir dabar, buvo itin trapi medžiaga. Veidrodžio gaminimas – labai sudėtingas, kenksmingas procesas, kadangi juos ilgai gamino su gyvsidabrio amalgama.
Sudužęs veidrodis prilygdavo didžiuliam nuostoliui. Tą galima suprasti pagal inventoriaus, namų turto sąrašus, į kuriuos buvo įtraukiami net įskilę, sutrūkę veidrodžiai, didesnės veidrodžio šukės. Tie daiktai tikrai buvo naudojami ir vertinami. XX amžiaus pradžioje veidrodžius netgi buvo galima apdrausti kartu su namais nuo gaisrų – tai buvo draudžiamas turtas, nes juos įsigyti buvo tikrai brangu.
– Labai ilgai veidrodžiai išvis turėjo metalinį paviršių. Nors pirmasis stiklas atsirado labai anksti – karoliukų būta dar senovės Romos laikais, – iš pradžių jis buvo nepatogus veidrodžių gamybai dėl tuomečių technologijų. Stiklą pūsdavo ir pjaudavo, o ne liedavo, tad stikliniai daiktai išeidavo nedidelės apimties ir itin trapūs. Tik vėliau pradėti gaminti stikliniai veidrodžiai. Bet jie duždavo, tad veidrodžiui naudotas nupoliruotas, nušlifuotas metalo paviršius arba netgi pusbrangis akmuo. Atspindys tokiuose veidrodžiuose tikrai nebuvo panašus į matomą šiandien…
Kai XVII amžiuje atsirado stiklo liejimo technika, interjeruose pasirodė didesnių veidrodžių. Ir jie buvo plokšti, o ne maži pūsti veidrodėliai, kokius matome viduramžių ir renesanso paveiksluose.
– Gana ilgai, taip. Apie veidrodžius miestiečių namuose daugiau galima kalbėti tik XVIII amžiuje.
Bet nereikia pamiršti, kad mūsų istoriniai tyrimai labai priklauso nuo tyrinėjamų šaltinių. Jeigu jie išsamūs, yra vienaip. Pavyzdžiui, egzistuoja nedaug šaltinių, kuriuose būtų valstiečių namų inventoriaus aprašas. Tad labai daug priklauso nuo to, kas sudarinėjo šaltinius.
Tačiau ir toks tyrimas, kokį atlikau, parodė, kad veidrodžius turėjo dvarai, dvarininkai ir turtingi miestiečiai, kurie buvo pareigūnai, pirkliai. Kita vertus, sudėtinga atskirti, kur, tarkime, pirklio turto sąraše buvo asmens nuosavybė, o kur – parduotuvės inventorius. Bet jau XVIII amžiuje ir net XVII amžiaus antroje pusėje galima ir miestiečių dokumentuose aptikti veidrodžius.
– Šiuo atžvilgiu laikas beveik sutapo – XVII–XVIII amžiai. Gal veidrodžių paplitimas Lietuvoje šiek tiek atsiliko. Ir, aišku, mastai buvo skirtingi. Kur veikė karališkosios manufaktūros, gyvavo labai sena gamybos tradicija, tai ir mastai buvo kitokie, pats kraštas kitoks. Tačiau bendras tendencijas iš principo galima įžiūrėti.
Kalbant apie vidurinį ir aukštesnį visuomenės sluoksnį, nereikėtų pamiršti, kad aukštuomenei buvo artimesnis europietiškas gyvenimo būdas: jie buvo tarpusavyje susiję, lengvai keliaudavo… Mano manymu, XVII amžiuje didikų gyvenimo būdas Lietuvoje ir Prancūzijoje siejosi labiau negu Lietuvos didiko ir jo valstiečio. Išlikę net kelionių atsiminimų – kaip jaunikaitis keliavo po Prancūziją ir per trejus metus nusipirko bei į Lietuvą parsiuntė kelis veidrodžius.
„XX amžiaus pradžioje veidrodžius netgi buvo galima apdrausti kartu su namais nuo gaisrų – tai buvo draudžiamas turtas, nes juos įsigyti buvo tikrai brangu.“
I. Užuotaitė
Tos kelionės, bendravimas, susirašinėjimas „suklijuodavo“ aukštuomenę ir dėl to mados lengviau sklisdavo.
Ar Lietuvos valstiečiai turėjo veidrodžių, ar jie skyrėsi tuo nuo prancūzų, man buvo labai iliustratyvus kriterijus, kurį pamačiau nagrinėdama raganų teismus ir jų įrodymus. Labai dažnai už šiuos nusikaltimus būdavo baudžiamos valstietės. Prancūzijoje vienu raganystės įrodymų, be kitų įtartinų daiktų, buvo veidrodėlio turėjimas. Lietuvoje šie procesai buvo retesni, bet Lietuvoje veidrodžių kaip įkalčių tikrai neteko matyti. Buvo paprastesni, žemiškesni dalykai: gyvūnų gaurai ir panašiai. Viskas, ką galima rasti valstiečių buityje. Veidrodėlis Lietuvoje nebuvo raganos įrodymas, nes veikiausiai jų valstiečių moterys ir neturėjo.
– Veidrodis iš tiesų yra daugiafunkcis objektas. Tad viskas labai priklausė nuo paties daikto. Jie galėjo būti ir žmogaus kostiumo dalis, bet daugiausia siejosi su kasdiene higiena, pasižiūrėjimu, išvaizdos pasitvarkymu.
Tokie veidrodėliai buvo tvirtinami ir prie naktinių stalelių, vartomi. Būta ir tokių, kokius turime mes, – rankinių veidrodėlių. Kai XVII amžiuje atsirado liejimo technika, stikliniai veidrodžiai pradėti daugiau taikyti interjerams. Tačiau ir naudojami puošybai jie namų erdvėje atliko daug funkcijų: tai ir vizualinis erdvės didinimas, šviesos dauginimas – nes veidrodis atspindi ne tik žmogų ar daiktą, bet ir šviesą. Taip pat jie kūrė prabangą. Dėl viso šito veidrodžiai interjeruose būdavo nukreipiami labai tikslingai ir dažnai žmogus nelabai galėdavo į juos pasižiūrėti, jei tie užkelti aukštai arba virš sėdimųjų baldų, sofų.
Veidrodžiai ilgai ir plačiai naudoti kaip interjero dekoro elementas ir netgi keitė baldus – įsiveržė į baldų konstrukcinę istoriją. Juos pradėjo kabinti ir ant spintų, naudoti persirengimui. Bet iš esmės veidrodžiai atliko tas pačias funkcijas kaip ir dabar: atspindys asmeninei higienai ir interjero šviesai ir erdvei.
– Prietarai, suteikti kultūriniai kontekstai, asociacijos labai paveikė veidrodžio istoriją. Bet paveikė viso Vakarų pasaulio, Europos mastu.
Pavyzdžiui, iš antikos laikų turime žinių apie pirmuosius stiklinius veidrodėlius, nublizgintus akmenis ir taip toliau. Tačiau viduramžiais veidrodžiai tarsi „pasislėpė“. Esu domėjusis Prancūzijos veidrodžiais – šios šalies tyrėjai labai minimaliai apie juos kalba. Tai susiję su krikščioniškuoju požiūriu, kai veidrodis neretai tampa tuštybės alegorija. Nors galima jį būtų traktuoti ir kitaip – juk žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą.
Tai galėtų būti atskiro tyrimo tema. Tiek literatūra, tiek alegoriniai piešiniai tokias temas užkabina, bet pati asmeniškai jų netyrinėjau. Visi iš liaudies prietarų žinome, kad sudaužius veidrodį laukia nesėkmė, kad mirus žmogui namuose reikia uždangstyti veidrodžius, bet tyrimo metu, skaitytuose atsiminimuose tokių prietarų nepavyko užfiksuoti lietuviškame kontekste, kad jie būtų labai gajūs. Žvelgiant į prietarus kaip liaudiškos kultūros reiškinį, tai yra tas socialinis segmentas, kurį tyrinėjau mažiausiai dėl to, kad veidrodis buvo siejamas su prabanga.
– Ilgą laiką veidrodis buvo importinė prekė. Su viena išlyga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės amžiais, kai dabartinės Baltarusijos teritorijoje veikė Urečės, Nalibokų stiklo manufaktūros, priklausiusios Radviloms. Jose buvo gaminami ne tik stiklo dirbiniai, bet ir veidrodžiai. Pirmiausia – šeimos poreikiams.
Manufaktūra buvo ganėtinai stipri – į ją atsikvietė meistrus iš Silezijos. Tai buvo normali praktika. Tiek Italijoje, tiek Prancūzijoje veidrodžių meistrai buvo ypač saugomi. Veidrodžių gamyba buvo didžiulė valstybinė paslaptis. Egzistavo monopoliai. Buvo laikas, kai meistrui išvykti iš šalies prilygo nusikaltimui (ypač griežtai už tai buvo baudžiama Italijoje).
Galima sakyti, kad su Radvilų manufaktūra XIX amžiaus antroje pusėje ir baigėsi veidrodžių gamybos Lietuvoje istorija. Tai, ką mes turėjome Vilniuje, nors ir skelbėsi dirbtuvėmis, dažniausiai buvo perpardavinėtojai, prekiavę atsigabentais veidrodžiais.
– Dirbdama supratau, jog veidrodžius galima tyrinėti dviem keliais: tai, kas išlikę mūsų muziejuose, privačiose kolekcijose, arba tai, kas yra šaltiniuose. Susieti abu tyrimus ypač sudėtinga. Mes tą tradiciją esame praradę dėl savo didžiųjų muziejų kūrimosi istorijos ir aplinkybių. Jie dažnai buvo steigiami XX amžiaus pirmoje pusėje, kai dvarininkija bėgo iš Lietuvos per Pirmąjį, Antrąjį pasaulinius karus. Traukdamiesi jie paliko tai, ko nesugebėjo arba ko neleido išvežti. Taigi kas liko, nebuvo prabangiausi daiktai – nes natūralu, kad žmonės stengėsi pasiimti vertingiausią turtą. O jei ir pasitaikė gražesnių daiktų, jie buvo inventorizuojami labai chaotiškai. Muziejų fonduose mes tokių turime, bet labai sunku identifikuoti, kuris daiktas iš kurio dvaro. Labai dažnai tėra užfiksuotas tik regiono pavadinimas. Be to, dažnai dvarininkų turtas buvo išdalijamas tarnams arba, pabėgus šeimininkams, tie patys pasiimdavo jų daiktus ir paskui perparduodavo, palikdavo muziejui.
Mano praktikoje buvo ir keletas atvejų, kai teigta, jog veidrodis venecijietiško stiklo. Klausimas, ar tikrai? Iš tyrimų žinome, kad Venecijos stiklas naudotas ir kaip bendrinis pavadinimas – panašaus stiklo bei dekoro veidrodžiai buvo gaminami ir Lenkijoje, Čekijoje.
Tad labai priklauso nuo to, kaip buvo formuojamas muziejus, kiek jis skyrė dėmesio detaliai užrašyti, iš kur atkeliavo daiktas, kas atidavė, perdavė.
Valstybinė istorija labai sudėtinga. Ir dailėtyroje, menotyroje tai irgi pasireiškia.
– Man pačiai buvo įdomiausi Lietuvoje rasti psiche tipo veidrodžiai. Tai dideli, žmogaus ūgio pastatomi veidrodžiai. Jie rėme įtaisyti taip, kad per vidurį eina ašis, per kurią galima sukinėti. Kuo įdomus toks tipas? Dėl to, kad pasukus ant ašies veidrodį galėjai pamatyti, tarkime, šiek tiek daugiau nugaros – kitą kūno kampą.
Šiems veidrodžiams taikytas prancūziškas terminas „psiche“ siejamas su Psiche – senovės graikų deive, laikyta sielos įsikūnijimu. Lietuvoje tokio įvardijimo – psiche veidrodis – neteko rasti. Tačiau teko išvysti pačius veidrodžius – radau tris tokius. Kai kurie nebesisukioja per ašį, nes yra sutvirtinti dėl labai pragmatiškos priežasties: jų konstrukcija veikiausiai sugadinta tam, kad nesudužtų.
Vienas tokių veidrodžių yra dvarelyje Markučiuose Vilniuje. Ten buvo įsikūręs Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Dabar čia veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Jis turi dalį autentiškų baldų, autentiško interjero ir yra veidrodis. Muziejaus duomenimis, priklausęs G. Puškino motinai, Aleksandro Puškino žmonai.
Veidrodis didelis, sunkus. Dabar jau stovi nebe kambaryje, o eksponuojamas koridoriuje. Jis buvo pagamintas ne šiam interjerui – tik atkeliavo į Lietuvą. Bet labai smagu, kad išliko. Yra likę ir ikonografinių nuotraukų, kaip šis veidrodis puošė A. Puškino sūnaus kabinetą.
Dar vienas įdomus veidrodis – Tiškevičių rūmuose Palangoje, Gintaro muziejuje. Čia XIX amžiaus antroje pusėje–XX amžiaus pradžioje veidrodis buvo įtaisytas į sieną – rėmai integruoti virš židinio. Yra išlikę net vaizdų. Sovietmečiu veidrodžio ten nebuvo, o dabar vėl pagamintas. Kalbant apie veidrodžių išsaugojimą, reikėtų apibrėžti, kas iš tikrųjų išsaugoma. Ar visas kūrinys – tai yra veidrodinis paviršius ir jo rėmai, ar tik rėmai. Šiuo atveju, manau, autentiškas stiklas nebuvo išsaugotas.