Asmeninio albumo nuotr.

Pasirinkusi laisvę kurti

Pasirinkusi laisvę kurti

 

Iš Panevėžio kilusi menininkė Idalija Grigonė savo talento gerbėjams leidžia žvilgtelėti į pačios vidų. Juk, pasak jos, drobėje visuomet nugula tai, kas eina tiesiai iš širdies.

Idalija Grigonė gimė ir augo Panevėžyje. Bet studijuoti – pradžioje vadybos – išvyko į sostinę ir gyvenimą ten kuria iki šiol. Išskyrus, kaip pati vardija, įvairias pauzes, keliones ir papildomas studijas. Dešimtmetį moteris dirbo reklamos srityje, kol pribrendo vidinis poreikis pokyčiams.

„Tada, atsisveikinusi su stabilumu, išėjau į niekur, – šypteli tapytoja. – Nors dabar suprantu, kad tai buvo pirmas žingsnis į ten, kur ir turiu būti.“

Idalija sako tuo metu težinojusi du dalykus: kad turi nueiti Šv. Jokūbo piligrimų kelią ir grįžusi surengti savo tapybos darbų parodą. Taip jau nutiko, jog likimas prieš pat kelionę suvedė ją su dabartiniu vyru, tad viską pakeitusius 800 kilometrų tąsyk jiedu nužingsniavo drauge.

Sugrįžus po ilgo kelio namo, Idalija įgyvendino ir antrąjį tikslą: surengė tapybos darbų parodą „Laisvė“. Palangoje – prie savo mylimiausios Baltijos jūros.

Pasak jos, tai ir buvo tramplinas tolesnei jos meninei veiklai.

„Tikiu, kad yra aukštesnės jėgos už mus, ir tomis silpnumo akimirkomis, kuomet sudvejodavau, ar teisinga kryptimi einu, kaskart man atsiųsdavo patvirtinimus: žmones, užsakymus, pasiūlymus bendradarbiauti… Tad paskutinius dvejus metus tuo ir užsiimu – tapau paveikslus, gaminu savo spalvotą atributiką bei kartais – keramikos lėkštes“, – pasakoja I. Grigonė.

Paklausta, ar šiandien tapo kasdien, menininkė nusijuokia. Tai dirbdami samdomą darbą į jį einame net ir tada, kai visai nėra ūpo. Tačiau dirbdamas sau, turi dovaną – laisvę rinktis.

„Jei nuotaika prastesnė, leidžiu sau būti ten, kur tuo metu norisi, arba darau kitus – vadybiškesnius – darbus. O kada jaučiuosi energinga ir turinti daug idėjų – tuomet visai atidirbu už tas praleistas dienas“, – sako Idalija. Nors visiškai sutinka, kad kūryboje nereikia laukti įkvėpimo, o tiesiog nuosekliai dirbti.

„Tiesa, šiuo metu pati ta taisykle nesivadovauju, bet galbūt ateis ir tam laikas“, – gūžteli.

Drobei atiduoda savo vidų

Idalijos talentu tapyti stebėtis nereikėtų. Gražiai piešė ir jos tėtis, ir senelis, tačiau savo gyvenimo su tuo nesiejo.

Menininkė pasakoja prisimenanti save vaikystėje gulinčią ant žemės, labai susikaupusią, iškišusią liežuvį ir grakščiai dėliojančią štrichus popieriuje.

„Kai manęs klausdavo, kuo noriu būti užaugusi, sakydavau, kad dailininke. Kadangi buvau gana intravertiškas vaikas, tai buvo mano pasaulis. Taip liko iki šiol: kuomet tapau, jaučiuosi kažkur kitur, ne čia. Labai sunku tai paaiškinti, bet aš tikiu, kad panašiai jaučiasi visi kuriantys žmonės, kurie tą daro iš meilės ir noro išleisti tai, kas viduje spurda“, – sako Idalija.

Nors studijas pasirinko ir ne meninės krypties, tapyba visada buvo I. Grigonės gyvenime. Tik dažniausiai už uždarų durų ir dėl savęs.

„Bet tiek gyvenimo įvykiai, tiek psichologijos studijos labai lengvai atvedė prie suvokimo, kad noriu daryti tai, kur jaučiuosi geriausiai, ir svarbiausia – savimi. Tada ir tos durys žmonėms atsivėrė“, – šypsosi pašnekovė.

I. Grigonė tikina, jog kalbant apie tapybą, labiausiai jai tiktų žodis saviraiška. Menininkė sako atradusi formą, kaip save „palengvinti“ – išleisti idėjas ir spalvas, kurios gyvena jos viduje.

„Niekada nebūna taip, jog sėdėčiau ir galvočiau, ką čia nutapyti. Dažniausiai tai būna intuityvus, savaiminis procesas, todėl ir sakau, kad per paveikslus aš pati lengvėju – tiesiog atiduodu drobei tai, kas manyje“, – aiškina Idalija.

Kartais, pradėdama kurti paveikslą, labai aiškiai jaučia, koks jis bus. Kartais apie galutinį rezultatą neturi jokio supratimo – tiesiog jaučia spalvas ir leidžia rankoms atsipalaiduoti.

Kadangi yra visiškas emocijų žmogus, emocinis nusiteikimas jai labai svarbus, kad ir ką bedarytų. Kūryboje ypač.

„Nekalbu vien apie teigiamas emocijas. Kartais ilgesys, melancholija labai švelniai nuveda į tokius atradimus, kad pats nustembi. O kada liūdna ar pikta, kurti neišeina. Gal iš dalies todėl mano darbai visi spalvoti ir ryškūs“, – svarsto pašnekovė.

Anot Idalijos, kai mėgsti tai, ką darai, ir niekas neverčia, natūraliai kyla noras eksperimentuoti, ieškoti, domėtis. Pasak jos, kūryba – neišsemiama sritis, kaip ir mes patys. Tad visuomet bus apie ką pagalvoti, atrasti ir suprasti.

Spalvų karalienė

Žvelgiant į unikalius I. Grigonės piešinius, pirmiausia užburia ryškūs, be galo spalvingi potėpiai.

„Žmonės sako, kad pamatę paveikslą, iškart žino, kad jis mano – vadinasi, savo braižą ir stilių turiu“, – juokiasi autorė ir prisipažįsta, jog net tais kartais, kai tapyti pradeda pastelinėmis, švelniomis spalvomis, viskas vis tiek pasibaigia labai ryškiai.

Kadangi Idalija mėgsta ir rašyti, kiekvienas jos paveikslas turi savo istoriją – tai menininkės interpretacijos, pasidalinimai.

„Dažnai sukuriu darbą ir lengvai galiu parašyti jo istoriją. Nors ir nebūtina žmogui pasakyti, ką jis turi matyti, bet darau tai dėl to, kad man vaizdas ir žodis yra neatsiejama – taip paveikslas iki galo„išsipildo“, – paaiškina tapytoja.

I. Grigonė sako tikinti, jog bet kuri veikla, kurios imamės negalvodami apie pinigus, sėkmę ar įvertinimą, nes mums labai patinka tą daryti, puikiai jaučiamės toje srityje, esame nuoširdūs prieš save ir kitus, anksčiau ar vėliau pritraukia tikslingus žmones, pažintis ar finansus.

Ar yra paveikslų, kurie Idalijai dvasiškai būtų per brangūs parduoti? Anot jos, viskas priklauso nuo požiūrio – kiek suteiksi reikšmės ir svarbos, tiek jos ir bus.

„Anksčiau labai prisirišdavau prie paveikslų, dabar lengvai juos paleidžiu. Tiesiog žinau, kad gyvenime veikia dėsnis: kažką paleidi – ateina kažkas naujo“, – sako menininkė.

Paklausta, ar kūrinius labiau reikėtų stengtis suprasti remiantis logika, ar jausmais, Idalija susimąsto, jog veikiausiai viskas priklauso nuo to, kokie tai kūriniai. Tačiau ji visada esanti už jausmą, už savęs girdėjimą, ryšio su kūriniu pajautimą.

„Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie muziką, šokį, ar vaizduojamąjį meną. Vieni darbai mus paliečia kažkuo, ką ne visada galime įvardinti žodžiais, sujudina vidinius vandenis, o kiti – visiškai nejaudina, palieka abejingus“, – ir pati ne kartą įsitikino.

I. Grigonė tikina, jog kalbant apie tapybą, labiausiai jai tiktų žodis saviraiška.

Įsileidžia įkvėpimą

Anksčiau Idalijos namuose buvo pilna jos kurtų paveikslų, nes tiesiog nebuvo studijos, kur jie galėtų gyventi. Paskutinius kelerius metus ji turi asmeninę erdvę kurti, tad namie tėra vienas vienintelis jos kurtas paveikslas, labai patinkantis vyrui.

„Kiti darbai mūsų namuose, kad ir kaip nuostabą tai keltų, yra klasikinio stiliaus – jūra, peizažai“, – šypsosi tapytoja.

Pasak I. Grigonės, jai itin svarbu, kokioje aplinkoje kuria, gyvena, dirba ar leidžia laisvą laiką.

„Esu vizualinis žmogus, tad bet kokioje erdvėje ir tvarkoje kurti būtų sudėtinga. Nesu apsėsta kūrybos manijos, kad norėtųsi visur visada piešti, tad džiaugiuosi, kad savo studiją galiu susikurti tokią, kokios norisi, ir čia dirbti tada, kada norisi“, – teigia pašnekovė.

Spalvų žaismas Idalijos darbuose nejučia verčia susimąstyti, kas ją įkvepia spalvotai tapybai. Juk tikrai ne supanti aplinka – kiek blausi, pilka, neryški, ypač šaltuoju metu laiku. Be to, ir statistinis lietuvis metai iš metų renkasi būti pilkas ir nematomas – retą pamatysi vilkintį ryškesnę palaidinę ar striukę.

Tačiau visuomenė dabar labai sparčiai keičiasi ir spalvų aplinkui I. Grigonė sako matanti kur kas daugiau. „Todėl labai džiaugiuosi, kad žmonės, įsigydami mano darbus, drąsiai įsileidžia spalvas į namus.“

Menas – priemonė pailsėti

Labiausiai menininkę įkvepia kelionės – nauji vaizdai, spalvos, formos. Tada iškart mintyse ji dėlioja paveikslų vaizdinius. Dažnai tai būna ir muzika ar gamta.

Meno kūriniui būti meno kūriniu reiškia būti gebančiam sukelti emocinį poveikį. Kas I. Grigonės kūriniuose tai sukelia? Anot jos, geriausiai į tai, žinoma, atsakytų žmonės, kuriems jos darbai patinka. Bet kadangi drobėje nugula tai, kas eina iš širdies, tikėtina, kad aplinkiniai tai pajunta.

Idalijos manymu, meno funkcija šiandieniniame kontekste yra labai įvairi. Tačiau labiausiai ji išskirtų galimybę atkreipti dėmesį į tam tikras visuomenės problemas, galbūt paskatinti pokytį.

„Nors aš manau, kad mums visiems, kalbu ir apie save pačią, reikia labiau atsipalaiduoti, kad menas taptų objektas ir priemonė pailsėti, pafantazuoti, pajausti, išjungti protą ir leisti sau tiesiog mėgautis, – samprotauja menininkė. – Aš kuriu žmonėms ir mano kūryba yra vartojama, jei galima būtų taip pasakyti. Manau, jog menas yra absoliučiai subjektyvus dalykas. Kiekvienas gali turėti apie tai savo nuomonę. Vienam gali labai nepatikti, o kitas likti sužavėtas. Ir tam nebūtinas meninis išsilavinimas ar specialios žinios.“

Patikėjo savimi

I. Grigonė juokauja, kiek save pamenanti, visada buvo keistoka: pastabi detalėms, smulkmenoms, jautri aplinkai. Tai išliko iki šiol. Pakėlusi galvą mato debesis, į kuriuos paprastai niekas nė nežiūri, pastebi medžius, paukščius, garsus, šešėlius, tam tikras formas.

Dėl noro gyventi su menu ir vis girdėdama vidinį balselį „o kaipgi kūryba?!“, baigusi vadybos mokslus Idalija išvyko į Daniją. Tiesiog pasitaikė puiki proga ir ja pasinaudojo. Kiekvieną savaitgalį pučiant šaltam vėjui į veidą mindavo 25 kilometrus į kitą miestelį pas savo piešimo mokytoją. Dideliame kukurūzų lauke stovėjo namas stikliniais langais su jos studija. Pasak Idalijos, ten net katinas gėrė vandenį iš akvarelėmis dažyto stiklainio ir ji pirmą kartą patikėjo savimi, kad gali piešti.

„Danijoje sustiprėjo mano pasitikėjimas savimi, nes supratau, kad aš galiu kurti. Jei kažkas bando mane įrėminti į tam tikras taisykles, dažniausiai kyla pasipriešinimas, todėl akademinės žinios buvo naudingos. Tačiau kurdama mieliau renkuosi laisvę“, – sako tapytoja.

Nors šiuo metu gyvena sostinėje, I. Grigonė dažnai grįžta į gimtąjį Panevėžį. Čia gyvena jos mama, čia ji jaučiasi jaukiai ir tiesiog sava.

„Gera eiti pasivaikščioti, nueiti į mėgstamą kavinę išgerti kavos, savaitgalį apžiūrėti automobilių turgaus sendaikčių lobynus, susitikti kelis likusius draugus“, – vardija pašnekovė.

Paklausta, ar vaikystės, paauglystės aplinka padarė didelę įtaką jos, kaip menininkės, keliui, Idalija svarsto, kad tos aplinkos mums vienaip ar kitaip daro įtaką.

„Tačiau labiau tikėčiau, kad tiesiog gimstame su vienokiais ar kitokiais stipresniais gabumais, ir jei save jaučiame, tiesiog leidžiame sau tokiems būti“, – šypteli menininkė, sakanti, jog gyvenime laimingiausia jaučiasi, kai gyvena darnoje su aplinka ir savo vidumi.

„Kai su savimi ramu, tuomet ir visa kita tampa miela“, – pabrėžia Idalija.

I. Grigonė sako norinti, kad jos niekada neaplenktų kūrybos mūzos. Kadangi yra šiek tiek prietaringa, kalbėdama apie ateities planus daugžodžiauti ji nelinkusi.

„Rodos, garsiai pasisakysi ir paskui neįvyks! Bet tikrai labai norėčiau plačiau išlįsti į pasaulio vandenis, surengti daugiau parodų“, – garsiai pasvajoja tapytoja.

Menininkės I. Grigonės darbai gyvena https://idagrigone.com/

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų