-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rytis neslepia pasididžiavimo – šio trofėjaus jis labai laukė ir giliai širdyje tikėjosi. Juolab kad praėjęs sezonas buvo kaip niekad sėkmingas.
„Palyginus 2020-uosius ir 2021 metus, pelniau daugiausia aukso medalių visose distancijose“, – skaičiuoja atletas.
Pernai R. Sakalauskas ir H. Kairys koncentravosi į dviviečių baidarių irklavimo sportą, intensyviai ruošėsi pasaulio jaunių irklavimo čempionatui. Išlietas prakaitas ir įdėtos pastangos atsipirko – čempionate porininkai galingai atsiyrė iki 9-osios vietos.
„Labai džiugu, kad buvome apdovanoti abu su Heraldu. Tai mūsų abiejų indėlis ir šlovė“, – geriausio miesto sportininko titulu džiaugiasi 19-metis.
R. Sakalauskas kilęs iš Rokiškio, tačiau net penkiolika metų gyveno Norvegijoje. Būtent ten, didingų fjordų apsuptyje, jis atrado hobį, galiausiai atvedusį į Panevėžį.
„Šiandien esu rimtai nusiteikęs irkluotojas, turintis didelių svajonių. Tikiu, kad man pavyks jas išpildyti“, – net nedvejoja Rytis.
Kol kas labiausiai R. Sakalauską džiugina faktas, kad po truputį jis skinasi kelią į pasaulinio lygio lyderių ratą.
„Nors, palyginus su kitais irkluotojais, esu labai jaunas, manau, ateityje parodysiu šuolį“, – ryžto ir nusiteikimo netrūksta perspektyviam irkluotojui.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
R. Sakalauskas pamena, kaip gyvendamas Norvegijoje su baltu pavydu stebėjo draugus, bendraklasius, užsiimančius patinkančia veikla. Jis buvo tas vienintelis, kuris jokio rimto pomėgio neturėjo.
„Pasakiau mamai, kad irgi noriu kažkuo užsiimti. Taigi pradėjome eksperimentuoti…“ – su šypsena pasakoja Rytis.
Vaikinas išbandė futbolą, rankinį, tekvondo – net lygumų slidinėjamą. Bet niekas nelipo. Kol vieną dieną mama nuvedė į vietinį irklavimo klubą ir berniukui iškart sužibo akys.
„Pabandžiau pasėdėti baidarėje, pairkluoti – kaip pirmą kartą, man tikrai labai gerai sekėsi“, – prisimena Rytis.
„Tai buvo vienintelė sporto šaka, kurioje aš jaučiausi tikras lyderis. Man nereikėdavo daug treniruotis, kad galėčiau lenkti irkluotojus, kurie buvo dvejais trejais metais vyresni už mane“, – priduria sportininkas.
Jam puikiai sekėsi ir treniruotėse, ir varžybose. Tačiau atėjo laikas, kai prasidėjo brendimas.
„Buvau turbūt trylikos ir tada išlindo didžiausios problemos, pradėjo nebesisekti. Visi bendraamžiai tapo stipresni už mane, man dingo motyvacija. Bet ačiū mamai, kuri mane priverstinai varė į treniruotes, nes žinojo, ko man iš tikrųjų reikia. Ji mane pastatė į vėžes“, – mamai amžinai dėkingas liks atletas.
Turbūt mamos atkaklumas lėmė ir tai, jog šiuo metu jiedu su porininku H. Kairiu yra vieni stipriausių Lietuvos irkluotojų.
„Labai džiaugiuosi, kad mūsų duetas savo amžiaus grupėje bent jau kol kas Lietuvoje yra neįveikiamas. Geras jausmas žinoti, kad esame tarp lyderių“, – sako Rytis, suprantantis, kad toks statusas ir smarkiai įpareigoja.
Kartu su Heraldu jie irklus išbandė dar 2016-aisiais, kai R. Sakalauskas vasarą vis sugrįždavo iš Norvegijos į Lietuvą pasportuoti. Laiko ant vandens vaikinas tada neleisdavo veltui, baidare skynė pergales viena po kitos.
„Lietuvoje per vasaros atostogas išmokau irkluoti lenktynine baidare. Kai grįžau į Norvegiją, visi nustebo – kaip? Iš kur? Nuo pat pirmosios dienos jutau ryšį su vandeniu, tad labai greitai viską perpratau“, – teigia Rytis.
Atkaklus sportininkas Lietuvoje patraukė savo dabartinio trenerio, Panevėžio irkluotojų kalvės meistro Vytauto Vaičikonio dėmesį.
„Matyt, jis matė, kad Heraldas ir aš esame pagrindiniai lyderiai savo amžiaus kategorijoje Lietuvoje. Tad mus abu pakvietė mokytis Panevėžio sporto mokykloje“, – prisimena.
Taip gimė nesustabdomas dviviečių baidarių irkluotojų duetas.
„Iš tikrųjų, pačioje pradžioje mes net nežinojome, kad turėsime kartu irkluoti. Bet išėjo taip, kad likome dvivietėje baidarėje“, – šypteli Rytis.
J. Sakalauskas atviras: iš pradžių atrodė, kad jiedu su Heraldu vienas kito tiesiog nekenčia, o ankštoje baidarėje tokie jausmai tik dar labiau sustiprėdavo.
2019-aisiais tarptautinėse varžybose R. Sakalauskui ir H. Kairiui teko startuoti su dvejais metais vyresniais irkluotojais. Šias varžybas Rytis mena su didžiausia gėda.
„Mus aplenkė tarsi stovinčius. Nesugebėjome nieko parodyti“, – iki šiol išgyvena sportininkas.
Tačiau tai paspartino abiejų jaunuolių suvokimą, jog norint ko nors pasiekti, laikas suremti pečius.
Kai irkluoju, atrodo, tampu beširdis.
R. Sakalauskas
„Mes susiėmėme, susivienijome ir pradėjome treniruotis. Nors pasitaikė pykčių, bet galiu sakyti, kad mūsų santykiai buvo labai artimi nuo pat pradžių. Kai reikia dirbti dėl bendro rezultato, viskas užsimiršta“, – sako R. Sakalauskas, dabar porininkui negailintis pelnytų pagyrimų.
„Heraldas yra labai geras ir stiprus partneris. Galbūt gyvenime mes esame labai skirtingi, bet kai kalba sukasi apie irklavimą ir rezultato siekimą, puikiai sutariame“, – patikina.
Tik jeigu tenka sėsti į vienvietes baidares, iš komandos jie gali tapti ir atkakliais varžovais.
„Ant vandens priešai, o ant kranto draugai“, – juokiasi Rytis.
Irklavimą Rytis pasakoja pasirinkęs intuityviai. Šioje sporto šakoje jis tiesiog jaučiasi gyvas.
„Grynas oras lauke, krentantys vandens lašeliai, šiluma ar šaltis – man patinka viskas. Aš labai myliu gamtą, o kai irkluoju, galiu pamatyti tokių vaizdų, kuriuos pačiam sunku suvokti“, – sako.
Kvapą gniaužiantį gamtos grožį R. Sakalauskas pastebi ir treniravimosi stovyklose skirtingose šalyse. Pernai irkluotojai buvo išvykę į didingais gamtos stebuklais garsėjančią Portugaliją. Šiais metais viešėjo Turkijoje.
„Įvairiose šalyse galima pamatyti tokių vaizdų, kad eina sau! Man labai patiko ir Norvegijoje. Kai ten irkluodavau, turėjau galimybę mėgautis įspūdinga gamta“, – sako sportininkas, nors jo pasirinkta šaka toli gražu nėra malonus pasiplaukiojimas.
Irklavimas, anot R. Sakalausko, ne tik intensyvi fizinė treniruotė. Tai – ir sunkus psichologinis išbandymas.
„Anksčiau emociškai buvau labai silpnas. Irkluodamas per varžybas negalėdavau susikoncentruoti į techniką. Jeigu kas nors mane pralenkdavo, iškart palūždavau“, – neslepia Rytis.
Tačiau ilgas darbas su savimi davė vaisių. Irkluotojas sugebėjo susitvarkyti su mintimis – psichologiškai užsigrūdinti.
„Ir mano irklavimas iškart pasikeitė. Kai sustiprėjau emociškai, pradėjo sektis. Dabar per varžybas išspaudžiu maksimumą. Žinau, kad man vis tiek pavyks padaryti taip, kaip reikia,“, – sako tituluotas jaunasis sportininkas.
Rytis Sakalauskas su porininku Heraldu Kairiu. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Kas irkluojant svarbiau: jėga ar taktika? R. Sakalausko įsitikinimu, tik abu šie dalykai veda į pergales.
„Be jėgos nebus galima stipriai irtis, bet neturint technikos ir ta jėga nelabai padės, – aiškina Rytis.
Mano manymu, geriau iki galo ištobulinti techniką, nes ji leidžia būti pranašesniam prieš varžovą. Daug mano varžovų fiziškai galbūt yra stipresni už mane, bet ant vandens vis tiek sugebu išsiveržti į priekį. Už tai labai norėčiau padėkoti buvusiems treneriams – Vidai Memliukienei ir Valerijui Memliukui, kurie padėjo man tą pasiekti.“
R. Sakalauskas jau ne kartą įsitikino, jog norint pasiekti užsibrėžtą tikslą varžybų metu, svarbiausia yra nusiraminti, sugebėti kiek įmanoma labiau atsipalaiduoti.
„Prieš kiekvieną startą stresas okupuoja visą mano kūną. Pradedu drebėti, nes susikaupia daug adrenalino. Bet visada savęs paklausiu: „Kuo tu esi kitoks, kad negalėtum jų nugalėti?“ – kaip save motyvuoja, pasakoja Rytis.
Jis svarsto, kad galbūt nuskambės keistai, bet prieš svarbų startą jam pasitarnauja ir agresija. Būtent irkluodamas sportininkas išlieja susikaupusį pyktį, o tokia taktika labai padeda siekti pergalės.
„Kai irkluoju, atrodo, tampu beširdis. Turiu tokią savybę, kad sugebu ignoruoti skausmą, kuris ateina po ilgo kentėjimo. Sakyčiau, 1000 metrų distancijoje mano „arkliukas“ yra paskutiniai 200 metrų, nes sugebu užkelti tokį greitį, kad aplenkiu priekyje esančius varžovus. Mano finišas būna stiprus“, – pasakoja atletas.
Nors, palyginus su kitais irkluotojais, esu labai jaunas, manau, ateityje parodysiu šuolį.
R. Sakalauskas
Rytis neabejoja: užlipti ant apdovanojimų pakylos jam padeda beribis pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis.
Tačiau nors dabar baidarėje jis atrodo visiškai užtikrintas savimi, prisipažįsta, jog prieš pradėdamas irkluotojo karjerą jautė didžiulę vandens baimę – tiesiog paniškai bijodavo nuskęsti.
„Bet kai pradėjau irkluoti, teko susidurti su įvairiausiomis oro sąlygomis. Praktikuodamasis perpratau vandenį, tad su laiku ir tos baimės išnyko. Dabar vandenį labai myliu. Kai žmogus supranta, koks tai nuostabus dalykas, požiūris pasikeičia“, – tvirtina Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo jaunių čempionato 8-ių rungčių nugalėtojas, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo suaugusiųjų čempionato 3-ios vietos laimėtojas.
U-18 pasaulio čempionate, kur susirenka pajėgiausi planetos sportininkai, Rytis su Heraldu atsiyrė iki 9-osios vietos. Ta pačia dviviete baidare tarptautinėje regatoje „Olimpic Hopes“, vykusioje Szegede, Vengrijoje, užėmė 6 vietą. Vienviete baidare – 8-ą.
R. Sakalausko pasiekimų sąrašas tikrai ilgas. Bet nors sporto trofėjų pats jis niekada neskaičiavo, skrupulingai saugo. Ryčio namuose yra speciali lentynėlė – simbolinis irklas, ant kurio sukabinti visi medaliai.
„Taurės namuose net nebetelpa, tad iki šiol suku galvą, kur jas visas sudėti“, – juokiasi.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Nors, atrodytų, rudens ir žiemos sezonu irkluotojai galėtų sau leisti nors šiek tiek atsipūsti, R. Sakalauskas tvirtina, jog poilsiui laiko nėra. Lauke irkluojama tol, kol užšąla upė. Kai sąlygos nebeleidžia treniruotis lauke, „irkluoti“ tenka salėje su ergometru – specialiu treniruokliu.
„Visą šaltojo sezono laikotarpį labai daug laiko skiriame treniruotei salėje, daug dirbame su jėgos pratimais. Sausio mėnesį važiuojame į lygumų slidinėjimo stovyklą“, – vardija Rytis.
Sportininkams labai svarbu neprarasti fizinės formos, tad jis labai daug laiko skiria treniruotėms. Kiekviena dieną, išskyrus trečiadienį ir šeštadienį, skuba į jas du kartus per dieną. Trečiadienį ir šeštadienį apsiriboja viena treniruote.
„Dažniausiai jaučiuosi toks išsekęs, kad grįžęs iš treniruotės privalau pamiegoti bent kokią valandą. Dienotvarkė tikrai labai griežta ir intensyvi“, – tikina R. Sakalauskas.
Nors treniruotės alina, sporto salė, sako, jam jau tapusi savotiška ramybės oaze. Joje jaučiasi kaip niekur kitur ramiai. Vis dėlto, kad ir koks stiprus atletas, neišvengiamai ateina laikas, kai staiga sporto pasidaro per daug.
„Kartais atrodo, kad viskas tiek įgriso, kad imsiu ir mesiu, – be užuolankų kalba irkluotojas. – Bet kai nusiraminu, primenu sau, kodėl negaliu mesti sporto. Priežastis paprasta: jeigu pasitrauksiu, labai gailėsiuosi matydamas savo draugus ir toliau siekiančius tikslo. Žinau, kad giliai širdyje kirbėtų, kad ir aš galėjau ten būti.“
R. Sakalauskas sako nesantis iš tų sportininkų, kurių vienintelis tikslas – olimpiada. Visą dėmesį jis sutelkia į artimiausias laukiančias varžybas ir siekį puikiai jose pasirodyti.
„Šiemet perėjau į U-23 amžiaus klasę. Šioje grupėje būsiu labai jaunas, bet tai nereiškia, kad aš negalėsiu šokti į aukštumas jau pačiais pirmaisiais metais. Laikas parodys. O dabar mano tikslas yra dar labiau sustiprėti“, – energija trykšta pašnekovas.
Išlipęs iš baidarės R. Sakalauskas tampa devyniolikmečiu, kuriam rūpi įprasti jo amžiaus jaunuoliui dalykai. Jaučia labai stiprią aistrą motociklams ir automobiliams, tad daugybę laiko praleidžia besikrapštydamas garaže. Ypač žiemą, kai ruošia transporto priemones naujam pavasario sezonui: jas taiso, tobulina.
„Pernai daug važinėdavau motociklu. Į tai investavau labai daug meilės, laiko ir pinigų, bet visai nesigailiu, nes tai man suteikė beprotiškai daug džiaugsmo“, – sako Rytis.
Šįmet jis nusprendė persėsti į automobilius.
„Dabar konstruoju sportinę mašiną garaže ir labai tikiuosi, kad pavasariui ji bus visiškai paruošta“, – naujus ratus nekantrauja išbandyti Rytis.
