Į pasaulį – su Panevėžio vardu

Į pasaulį – su Panevėžio vardu

Mūsų kraštas išaugino arba priviliojo daugelį žymių žmonių, vėliau garsinusių visą Lietuvą, o kartu ir Panevėžį – kūrusių miestą.

Visų asmenybių, kurių vardais galėtume ir turėtume didžiuotis, neįmanoma suminėti. Tiek daug tarp mūsų kraštiečių buvo žmonių, pralenkusių savąjį laikmetį idėjomis, drąsa ir ryžtu, atsidavimu savo pomėgiui. Neeilinės erudicijos intelektualų. Vieni jų plačiajai visuomenei puikiai žinomi, kiti gi – nepelnytai primiršti.

Visas turtas

Daugelis panevėžiečių ir miesto svečių Panevėžio kraštotyros muziejuje matė žymiąją gamtininko Valerijono Straševičiaus surinktų vabzdžių ekspoziciją. Tai viena didžiausių pasaulio drugių, vabalų ir plėviasparnių kolekcijų Lietuvoje, kurioje galima išvysti egzempliorių, sugautų daugiau nei prieš šimtmetį, ir tokių, kurie jau net išnykę. Pavyzdžiui, mėlynosios bitės Lietuvoje.

Tačiau Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko manymu, pats gamtininkas vertas atskiro pasakojimo.

Straševičių giminė save kildino iš kadaise turtingų bajorų, turėjusių dvarus Raguvos apylinkėse. Tačiau po 1831 metų sukilimo didelė dalis turto buvo konfiskuota.

V. Straševičius, gimęs Augustave, augo Rygoje, Latvijos sostinėje, studijavo Čekijoje ir Belgijoje. Tada ir susidomėjo gamta, vabzdžiais, bet ypač drugiais ir vabalais. O 1915-aisiais, pasak D. Pilkausko, užsidegė jų kolekcionavimu.

Valerijonas Straševičius (dešinėje – prie šeimos dvaro Naudvaryje) entomologija susidomėjo studijuodamas. Ir beveik iki pat mirties aistringai rinko, sistemino, piešė įvairiausius vabzdžius negailėdamas savo pomėgiui net mūsų laikams pasakiškų sumų.

Vasaros atostogas V. Straševičius leisdavo rinkdamas Lietuvos drugius, vabalus, plėviasparnius ir juos sistemindamas. Bet to, savo pomėgį plėtojo – užmezgė ryšį su vabzdžių prekybos firmomis, iš kurių įsigydavo labiausiai domindavusius egzempliorius, vabzdžių atlasus. Pats rinko ir Vidurio Europos vabzdžius.

Tam V. Straševičius skyrė tais laikais nemenką turtą.

„Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jis nupirko ar išmainė vabzdžių, kurių vertė siekė 10 tūkstančių litų“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Po 1933 metų gamtininkas savo hobį papildė tapyba iš natūros – piešė drugius ir kai kuriuos savo kolekcijos vabalus. Ir visą tą laiką tyrė vabzdžius Panevėžio rajone. Apie pastebėtas rūšis pranešdavo vienam pirmųjų profesionalių entomologų Alfonsui Palioniui, dirbusiam Kauno universiteto Zoologijos katedroje.

Deja, prasidėjusi pirmoji sovietų okupacija Straševičių šeimai buvo negailestinga. Naudvario dvarą, kuriame gyveno, nacionalizavo, šeimininkus – išvarė. Galiausiai V. Straševičius kartu su žmona ir uošve atsidūrė tremtyje. Bet net ir joje stebėjo tenykštę gamtą. O gamtininko viso gyvenimo triūsas, karo metais stebuklingai išsaugotas, liko Panevėžiui.

Unikalių operacijų pradininkas

Mieste tarpukariu dirbęs chirurgas Vitalijus Gusevas pirmasis Lietuvoje – Panevėžio apskrities ligoninėje – atliko širdies operacijas.

Į Lietuvą V. Gusevas atvyko iš Rusijos byrant carinei imperijai, o Panevėžyje darbavosi apie dešimtmetį.

Pasak D. Pilkausko, chirurgas net dukart – 1926-aisiais ir 1928 metais – padarė tai, ko iki jo Lietuvoje joks gydytojas nebuvo daręs: užsiuvo durtines širdies žaizdas. Vienas pacientų pasveiko. Tuo laiku visame pasaulyje tokių atvejų buvo tik kiek daugiau nei 500. Iš jų kaimyninėje Lenkijoje – 10, Šveicarijoje – 6.

Chirurgas Vitalijus Gusevas (priekyje trečias iš kairės) pirmasis Lietuvoje – ir būtent Panevėžio apskrities ligoninėje atliko širdies operacijas. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

Kitas šios profesijos atstovas – ir vienas garsiausių Lietuvoje – daug prisidėjo vystant medicinos mokslą ir ruošiant būsimus gydytojus.

Mykolas Marcinkevičius gimė tuometės Ukmergės apskrities Andrioniškio miestelyje. Ūkininkų jauniausias vaikas buvo gabus mokslui ir norėjo jo siekti. Taigi iš pradžių ėmėsi mokytis vaistininko amato – Maskvoje. Nepriklausomos Lietuvos laikais grįžo į tėvynę, nepriklausomybės kovų metu buvo mobilizuotas ir tarnavo Kauno karo ligoninės vaistinėje. Vėliau toliau studijavo, tapo vidaus ligų gydytoju. Į Panevėžį M. Marcinkevičius atvyko 1931 metais.

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio apskrities ligoninė tarpukariu garsėjo kaip viena moderniausių Lietuvoje ir prie jos klestėjimo nemažai prisidėjo M. Marcinkevičius, čia dirbęs vidaus ligų ir vaikų ligų skyriaus vedėju.

„Ligoninėje jis įrengė modernią laboratoriją, išrūpino rentgeno aparatūrą, užsiėmė antialkoholine propaganda – rengdavo įvairias paskaitas“, – vardija istorikas.

Kartu su kitais Panevėžio apskrities ligoninės gydytojais užsiėmė moksline veikla. Jo tyrimo sritis buvo blužnis.

„Tuo metu Lietuvoje moksliniai tyrimai vykdavo tik Kaune“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Tačiau medicinos mokslais M. Marcinkevičius savo veiklos neribojo. Panevėžyje jis įkūrė dar ir vaikų globos centrą, vadovavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriui. Pastarojo iniciatyva atidaryti trijų mėnesių medicinos seserų kursai, tapę vėliau mieste įkurtos medicinos mokyklos pagrindu.

„M. Marcinkevičius buvo ir Panevėžio gydytojų sąjungos pirmininkas, – priduria D. Pilkauskas. – Šios draugijos susirinkimai vienu metu vykdavo rusų kalba. Gydytojas pasiekė, kad tie susirinkimai vyktų lietuviškai.“

1944 metais M. Marcinkevičius išvyko į Vilnių ir tapo vienu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto kūrėjų. Atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus III klinikinei ligoninei suteiktas M. Marcinkevičiaus vardas bei pavadinta viena sostinės gatvių.

Nuo metalo iki sporto meistrų

Carinės Rusijos laikais Lietuvos pramonė vystėsi vangiai. Pavyzdžiui, pasakoja D. Pilkauskas, mes ilgai neturėjome metalo liejimo specialistų. Bet 1885 metais į Šiaulių miestą grafo Zubovo kvietimu atvyko toks Antonas Hokušas. Manoma, kad iš Čekijos, nors iš tikrųjų tiksli šalis nėra žinoma – kartais nurodoma ir kita.

Antonas Hokušas (nuotraukoje – su šeima) į Lietuvą atvyko kaip tada mūsų šalyje itin reto amato – metalo liejybos meistras. Pasirinkęs Panevėžį savo verslui kurti, greitai išgarsino miestą toli už jo ribų. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

XX amžiaus pradžioje A. Hokušas persikėlė į Panevėžį, Pušaloto gatvėje pasistatė medines patalpas ir įrengė mechanikos dirbtuves bei liejyklą.

„Joje buvo liejamos ne tik mechaninės detalės, bet ir meno dirbiniai“, – sako D. Pilkauskas. Net dvarininkai užsakydavo pas svetimšalį metalinius sarkofagus su karalių atvaizdais. „Taip pat buvo liejami žinomų žmonių bareljefai ir medaliai“, – pridūrė muziejininkas.

Dalį meno dirbinių dirbtuvės dovanodavo. Taip Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje atsirado vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, garsiojo lietuvybės platintojo, bareljefas.

„O 1934 metais „Lietuvos žinios“ rašė, kad A. Hokušas išrado naują presą alkūninėms ašims gaminti ir šį išradimą patentavo“, – papildo D. Pilkauskas.

Ilgainiui liejyklos darbo organizavimą perėmė A. Hokušo vyriausiasis sūnus Adolfas, matyt, sako istorikas, buvęs ne ką mažiau gabus už tėvą, nes ši veikla jam sekėsi.

1937 metais liejikų dinastija išplėtė savo veiklą: pasistatė naujas dirbtuves, įsigijo tuo laiku modernių įrenginių. Ir pradėjo lieti žemės ūkio mašinų, malūnų detales.

Brėžinius darydavo pats liejyklos savininkas. „Vėliau pagal juos buvo gaminamos medinės detalės, o tada išliejamos metalinės“, – aiškina D. Pilkauskas.

A. Hokušas mirė dar prieš pirmąją sovietų okupaciją – jam neteko stebėti, kaip jo liejykla nacionalizuojama…

Bet, sako D. Pilkauskas, Panevėžį garsino ne tik amatininkai ir pramonės specialistai. Aukštaitijos sostinė ir tuomet garsėjo kaip stiprių atletų kalvė.

Ypatingą vietą miesto sporto istorijoje užima lengvaatletė Ona Šepaitienė (Kurulytė), priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui.

D. Pilkauskas įspėja: išvardyti visus O. Šepaitienės pasiekimus ilgai užtruktų. Jai priklausė keli šalies rekordai: 400 metrų bėgimo, kartu su kitomis lengvaatletėmis – estafečių bėgimo, šuolių į tolį. 1937 metais sportininkė tris kartus pagerino Lietuvos rekordą, pirmąkart peržengė 5 metrų ribą – nušoko 5,12 metro. O 1938-aisiais vykusioje Tautinėje olimpiadoje O. Šepaitienė pasiekė net keturis šalies rekordus: 200 metrų bėgimo, 100 metrų bėgimo, moterų šuolių. Taip pat tapo Lietuvos rekordininke estafetėje. Iš viso šioje olimpiadoje ji iškovojo 5 aukso medalius.

Ona Šepaitienė (trečioji iš kairės) pelnytai buvo vadinama lengvosios atletikos karaliene – retas sportininkas vyras buvo pasiekęs tiek rekordų ir iškovojęs medalių. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

„Ona Šepaitienė pelnytai buvo vadinama lengvosios atletikos karaliene, – neabejoja D. Pilkauskas. – Ji pasiekė daugiausia Lietuvos lengvosios atletikos rekordų.“

Iš meilės tėvynei ir… cirkui

Dabar, prisimenant garsų mūsų krašto savanorį Petrą Tarutį, ne visada paminima, kad jis ir talentingas cirko artistas, buvęs tarp profesionaliojo cirko pradininkų Lietuvoje.

Spalvinga jo biografija prasidėjo visai paprastai: gimė Kieliugalos kaime Raguvos seniūnijoje, baigęs Šilų pradžios mokyklą, išvyko tarnauti pas ūkininkus į Klaipėdos kraštą.

„Kol 1914 metais į Klaipėdą atvykęs cirkas iš Latvijos nulėmė Petro Taručio likimą: susižavėjęs pasirodymu, jis pasiprašė priimamas į trupę“, – šypsosi istorikas.

Jo teigimu, iš pradžių vos 12-os berniūkštis prižiūrėjo cirko gyvūnus, tačiau akylai stebėdamas trupės artistų treniruotes ėmė ir pats mėginti kurti numerius.

„Po kelerių metų cirko komisija įvertino Petro gabumus ir pripažino jį tikru cirko artistu, – pasakoja D. Pilkauskas. – P. Tarutis išmoko žongliravimo ir oro akrobatikos meno, gebėjo svaidyti peilius ir ryti kardus. Pastarieji numeriai laikomi įspūdingiausiais iš visų jo atliktų.“

Su latvių cirku P. Tarutis keliavo kelerius metus, tačiau besikuriančiai Lietuvos valstybei susidūrus su okupacijos grėsme, grįžo ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Vėliau, po nepriklausomybės kovų, jaunas vyras pasirinko tęsti artisto, o ne kario karjerą: grįžo į latvių cirko trupę ir leidosi su ja į gastroles.

1923 metais P. Tarutis buvo vėl pašauktas į kariuomenę, o tarnybai pasibaigus jau tvirtai žinojo, kokiu keliu eis. Tad išvyko cirko meno mokytis į Vokietiją ir dalyvauti vaidinimuose.

„1928 metais Vokietijos publiką jis nustebino unikaliu numeriu: keturias valandas išbuvo užkastas karste dviejų metrų gylyje. Už tai buvo apdovanotas sidabro medaliu“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Kai sykį lankydamasis Klaipėdoje P. Tarutis susipažino su cirko artistu Pranu Gudausku, jiems kartu gimė sumanymas įkurti pirmąjį profesionalų cirką Lietuvoje – „Aušros“.

Muziejininko teigimu, iš šio P. Taručio biografijos etapo galima būtų išskirti du esminius faktus: kad viena trupės imtynininkių – Agota (vėliau pasikeitusi vardą į Aldoną) Čereškevičiūtė tapo jo žmona ir kad tarp cirko įkūrėjų kilus finansinių nesutarimų, jie abu paliko kolektyvą ir įkūrė nuosavą cirką – „Kongas“.

Garsusis Petro ir Agotos Taručių peilių mėtymo numeris. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka

„Taručiai buvo parengę kvapą gniaužiantį peilių mėtymo numerį „Peilių kaubojai“, – D. Pilkausko duomenimis, sutuoktiniai savo cirkui buvo įsigiję ir gyvūnų.

Panevėžyje P. Tarutis prieš karą buvo įkūręs cirko studiją, kurioje šio meno mokė keletą panevėžiečių, vėliau tapusių artistais. Tačiau visus planus sujaukė sovietų okupacija. Cirkas buvo nacionalizuotas, didžioji dalis gyvūnų perduota Kauno zoologijos sodui.

Tačiau P. Taručio tai nesustabdė. Jis ir toliau kartu su šeima ir keliais dar likusiais gyvūnais rengė cirko spektaklius.

1945 metais artistas buvo suimtas už ryšius su partizanais ir išvežtas į lagerį Komijoje. Po metų bylą nutraukus, bausmė pakeista tremtimi. Į tėviškę P. Tarutis grįžo 1947 metais.

Aplink pasaulį du kartus

Panevėžio kraštas – ne iš vandeningųjų. Visgi gali pasigirti vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos jūrų kapitonu.

Bronius Krikštopaitis gimė 1902 metais Alančių kaime Vadoklių seniūnijoje. Baigęs Vadoklių mokyklą, toliau lankė Panevėžio gimnaziją.

Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyriausiasis fondų saugotojas Romualdas Adomavičius sako B. Krikštopaitį buvus vienu iš maždaug dvidešimties jaunuolių, kurie, įkūrus Lietuvos valstybę, Kaune pradėjo jūreivystės mokslus. 1923 metais, Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos buvo įkurtas jūrininkų skyrius.

Bet per porą metų mokslų Kaune būsimieji jūrininkai gavo tik teorinių žinių: pasak R. Adomavičiaus, tuo metu Lietuva dar neturėjo mokomųjų laivų. Tad valstybė kursantams išnuomojo vietas suomių burlaiviuose.

Vienu tokiu suomių burlaiviu – „Archibald Russell“ – plaukiojo B. Krikštopaitis.

Įdomu, kad tais lakais dauguma jūromis plaukiojančių laivų jau buvo motoriniai, tačiau vis dar pakako ir burlaivių. Vienas jų savininkų Gustavas Eriksonas buvo pigiai tokių įsigijęs kroviniams gabenti. Plaukti tekdavo aplink visą pasaulį.

„Tik dideli kroviniai ir mažos įgulos garantavo, kad tos kelionės būtų pelningos“, – paaiškina R. Adomavičius.

Jo teigimu, burlaivis iš Baltijos jūros galėdavo išplaukti link Australijos krantų su medienos kroviniu, o iš Australijos į Europą pargabenti jau javus. Tokia kelionė trukdavo pusantrų metų.

B. Krikštopaitis pasaulį apiplaukė du kartus. Anot R. Adomavičiaus, nereikia nė sakyti, kad panaši praktika kaip niekas kita užgrūdindavo jaunuolius. Juk buvo labai pavojinga.

Burlaiviai – be variklių, keturių stiebų, apie 100 metrų ilgio ir iki 50 metrų aukščio. Pašnekovo teigimu, pagrindinis naujokų darbas juose buvo tvarkytis su burėmis, tad tekdavo aukštai lipti. Darbas buvo ne šiaip sunkus fiziškai, bet ekstremalus. (Žinoma, kad vieną lietuvį per audrą nuplovė į jūrą.)

Jūrų kapitonas Bronius Krikštopaitis garlaivyje „Marijampolė“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotrauka

Pasak R. Adomavičiaus, ir dabar Jūrų kadetų mokyklos auklėtiniai praktikuojasi taip pat, kaip B. Krikštopaitis ir jo amžininkai – tik, aišku, jau kitomis sąlygomis. Manoma, kad įgijus patirties burlaivyje, paskui lengviau plaukioti visais kitais: burės užgrūdina kūną ir protą, parengia būsimuosius jūrininkus išskirtinėms sąlygoms jūroje.

Grįžtant prie B. Krikštopaičio, jis po trejų metų jūroje dar dvejus studijavo Suomijoje, Navigacijos institute dabartiniame Turku mieste. Nuo jo mokslų pradžios jau buvo praėjęs kone dešimtmetis, kai Lietuva pagaliau pradėjo pirkti pirmuosius laivus.

B. Krikštopaitis dirbo ne viename iš jų ir ėjo įvairias pareigas. O1936 metais tapo laivo „Maistas“ kapitonu.

Vėliau aukštaitis plaukiojo laivais „Marijampolė“, „Kaunas“, „Šiauliai“. Jų maršrutai daugiausia vesdavo į Amsterdamą, Anglijos uostus.

R. Adomavičius pasakoja, kad 1939 metų lapkritį B. Krikštopaičiui plaukiant Šiaurės jūra laivu „Kaunas“ Europoje jau vyko karas. Nepaisant to, Lietuvos prekybinis laivynas dar gabeno krovinius.

„Kauną“ torpedavo vokiečių povandeninis laivas, nusprendęs ignoruoti identifikacijos

ženklus, aiškiai rodžiusius, kokiai šaliai jis priklauso. Laivas nuskendo, žuvo vienas įgulos narys – kitus išgelbėjo Belgijos pakrantės žvejai.

1944 metais B. Krikštopaitis pasitraukė į Vokietiją, o vėliau persikėlė į JAV.

Kapitonas, užaugęs ne prie jūros

Sunku pasakyti, kas jaunuolį iš jūrai tolimo krašto, net neturinčio didesnių vandens telkinių – ežerai ne taip arti, – paskatino tapti tolimojo plaukiojimo kapitonu. Bet nors pradinio akstino rinktis tokią profesiją aplink Panevėžį ir nebuvo, B. Krikštopaičio pasirinkimą, R. Adomavičiaus manymu, galėjo lemti daug veiksnių. Prisidėjo, matyti, ir 1923 metais įkurtos Lietuvos jūrininkų sąjungos skelbimai spaudoje, šaukte šaukę iš puslapių: Lietuvai reikia jūrininkų ir savo laivyno.

„Jūrininko profesija lig šiol šiek tiek romantizuojama – žmogus pamatys pasaulį! Gal B. Krikštopaičiui buvo įdomu pajausti tą stichiją – toks lyg azartas“, – svarsto R. Adomavičius.

Jis skuba patikslinti, kad anaiptol ne visi mokslus pradėję būsimieji jūrininkai juos ir baigė. Anksčiau ar vėliau paaiškėdavo, kad ši profesija ganėtinai sunki ir tinka toli gražu ne kiekvienam.

„Nors ir romantikos tikrai yra – paplaukioji, pamatai pasaulio, bet jūra būna ne visada rami“, – primena pašnekovas, sakantis, jog jūra pati galiausiai pasirenka ryžtingas, drąsias, norinčias save išbandyti asmenybes.

Be to, B. Krikštopaičio laikais Lietuvoje veikė jūrų skautų organizacija, aktyviai propagavusi vandens sportą, kvietusi pažinti gamtą.

„Apskritai išlaisvėjusi visuomenė, matyt, buvo pajutusi tą pažinimo, atradimų džiaugsmo skonį, – svarsto R. Adomavičius. – Sąlygos tam buvo geros ir kai kurie jaunuoliai jomis pasinaudojo – išplaukė į jūrą.“

Kiekvienas į jūrą su Lietuvos vėliava išplaukęs laivas, anot pašnekovo, reprezentuoja šalį užsienio uostuose. Laikais, kai nebuvo tiek informavimo priemonių, tai buvo svarbi misija – pasaulis sužinodavo, kad yra tokia šalis Lietuva.

Svarbi buvo ir laivyno ekonominė reikšmė.

Kadangi pirmieji Lietuvos jūrininkai jautė pareigą perduoti savo patirtį jaunimui, B. Krikštopaitis tą darė kurį laiką būdamas žurnalo „Jūra“ redaktoriumi.

R. Adomavičiaus teigimu, tarpukariu jūrų kapitonus Lietuvoje buvo galima suskaičiuoti abiejų rankų pirštais – daugiau parengti nepakako laiko: 1940 metais prasidėjo okupacija.

„B. Krikštopaitis buvo vienas nedaugelio jūrinės idėjos propaguotojų Lietuvoje“, – sako jis.

Neeilinės erudicijos žmogus

Dar viena išskirtinė asmenybė 1902 metais gimė tuomečiame Smilgių valsčiuje, Dapšionyse, Panevėžio apskrityje: Domas Cesevičius, ekonomistas ir politikas.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas daktaras Artūras Svarauskas sako, kad tai buvo nepaprastai įdomus žmogus. Žymiausias konstitucinės teisės specialistas profesorius Mykolas Romeris apie jį, dar studentą, yra pasakęs, kad auga vienas iš pačių gabiausių būsimųjų Lietuvos ekonomistų.

Smilgiečio gabumai išties turėjo būti neeiliniai, mat 1938 metais D. Cesevičius gavo žymiąją Rokfelerio stipendiją. O Lietuvai jų būdavo skiriama tik po vieną dvi.

Studijoms D. Cesevičius pasirinko Didžiąją Britaniją. Lankė Mančesterio, Oksfordo, Londono universitetus, vėliau išvyko į JAV – studijuoti Harvarde.

„Tai retas atvejis Lietuvoje, nes daugelis prieškarinės Lietuvos intelektualų, inteligentų rinkosi kontinentinės Europos universitetus – Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Belgijos, – vardija daktaras A. Svarauskas. – O kad rinktųsi anglosaksišką liniją, jau buvo labai labai retas atvejis.“

Istorikas siūlo palyginti: Rokfelerio stipendijos dydis per mėnesį buvo 1 800 litų – beveik pusė šalies prezidento algos, anuomet siekusios 4 000 litų. Samdinys pas ūkininką per visus metus uždirbdavo 500 litų.

Politinis lyderis

4-ąjį dešimtmetį D. Cesevičius daugiausia praleido dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete, kur ėjo ganėtinai aukštas pareigas – buvo Teisės fakulteto ekonominio skyriaus vedėjas, docentas.

Tačiau vien akademine veikla talentingas ekonomistas neapsiribojo.

„Jau nuo pat tų laikų, kai baigė Panevėžio gimnaziją, jo ideologinė pasaulėžiūra linko prie tautininkų sąjungos – buvo jos apologetu gerąja prasme“, – sako daktaras A. Svarauskas, nė kiek nesistebintis, kad D. Cesevičius anksti pasiekė politinių aukštumų. 1939-aisiais – tai yra tuo metu, kai jis, gavęs žymiąją stipendiją, dar važinėjo po užsienį, prezidento Antano Smetonos buvo paskirtas Lietuvos tautininkų sąjungos valdybos vadovu. Kitaip tariant, parinktas vadovauti vienintelei legaliai veikusiai partijai.

„Likus maždaug pusmečiui iki okupacijos, Domas Cesevičius buvo vienas svarbiausių žmonių Lietuvoje. Valstybės valdymo schema buvo tokia: vienvaldis prezidentas Antanas Smetona, vyriausybė, kuriai vadovavo Antanas Merkys – taip pat tautininkas, ir neoficiali trečioji valdžios grandis: Tautininkų sąjunga“, – aiškina, kaip ekonomistas tapo vienu svarbiausių politinių veikėjų šalyje, istorikas.

Tuo metu Tautininkų sąjunga Lietuvoje buvo nepopuliari, A. Smetonos autoritetas, ypač tarp kaimo žmonių, labai smarkiai menko. D. Cesevičiaus uždavinys buvo stiprinti Tautininkų sąjungos, o kartu ir prezidento pozicijas.

Suderino priešingybes

Pasitikėjimo šio žmogaus gabumais akivaizdžiai būta besąlygiško: tebestudijuojantis D. Cesevičius tapo – vėlgi su prezidento žinia – dar ir finansų viceministru.

Tuo metu Finansų ministerija, anot daktaro A. Svarausko, buvo viena svarbiausių. Jai vadovavo nepartinis Ernestas Galvanauskas, bet prezidentas norėjo viduje turėti savo žmogų. Juolab kad situacija buvo nepaprasta: Europoje jau vyko karas, Lietuva patyrė didžiulę ekonominę krizę, Vokietija blokavo užsienio prekybą, o didžioji dalis Lietuvos eksporto buvo į Didžiąją Britaniją.

„Lietuviai prarado eksporto rinkas ir stojo ekonomika, – pasakoja daktaras A. Svarauskas. – Kai kuriems produktams kai kada buvo net kortelės įvestos. Žibalo žmonės negalėjo nusipirkti. Šiltas vanduo bėgo tik kelis kartus per savaitę…“

1940 metų birželį į Lietuvą atėjus sovietams, D. Cesevičius nepanoro bėgti. Dar birželio 15-ąją, dieną, kai po pietų į Kauną ir kitas vietas įžengė Raudonoji armija, jis kalbėjosi su prezidentu A. Smetona. Pastarasis pranešė pasitrauksiantis, tačiau ekonomistas nusprendė likti. Po mėnesio sovietai jį areštavo.

Iki 1941 metų pavasario D. Cesevičius buvo laikomas Saugumo departamento rūmuose ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tardomas, kaltinamas, kaip tuo laiku buvo įprasta, kontrrevoliucine veikla, vadinamas priešišku elementu, kovojusiu prieš komunistus ir darbo liaudį.

D. Cesevičių nuteisė ir išsiuntė į lagerį Komijoje. Sovietai puikiai žinojo, kokio lygio kalinį sergsti, todėl sekė jį ir lageryje, bandė verbuoti.

Jis grįžo į Lietuvą 1945 metais, tačiau nebuvo laisvas žmogus. D. Cesevičius gyveno nuolat sekamas. 1950-aisiais suimtas vėl, jis iki Stalino mirties išbuvo lageryje Krasnojarske.

Antrąsyk grįžęs, Lietuvoje atsidėjo moksliniam darbui.

Daktaras A. Svarauskas prisipažįsta, kad jam, kaip istorikui, įdomiausia tai, jog iki 1940 metų D. Cesevičius buvo tvirtos rankos valdžioje šalininkas.

„Man keista, nes jis studijavo ir gyveno Didžiojoje Britanijoje, JAV… Tai anglosaksiškos demokratinės valstybės su senomis liberalizmo tradicijomis, ir Domas Cesevičius iš tų liberalų perėmė ekonomines teorijas, bet politine prasme pats liberalu tikrai nebuvo.“

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų