Pasaulį matuoja kelionėmis

Pasaulį matuoja kelionėmis

 

Nors pasauliui smogusi COVID-19 banga laikinai pristabdė panevėžiečio keliautojo Augusto Mažeikos plačius užmojus, mintimis jis vis dar klaidžioja po kvapą gniaužiančius Nepalo kalnus, grįžta į Aliaską, kur pasinėręs į nuotykius kopia ledynu ir bėga nuo meškų. Ar Pietų Amerikoje policijos nuovadoje klausosi legendos apie narkotikų baroną Pablą Eskobarą.

Pase – Augustas Mažeika, širdyje – užkietėjęs keliautojas. Taip galėtume apibūdinti dviračių sporto entuziastą, daugiau nei trisdešimt šalių jau apkeliavusį panevėžietį. Jo užsibrėžtą tikslą 2020-aisiais šį sąrašą papildyti dar bent dešimčia valstybių teko atidėti, tačiau Augustas nenusimena. Anot jo, pasaulis ar šiaip, ar taip yra per didelis vienam gyvenimui, tad belieka bandyti nesustoti ir nesidairant judėti į priekį. O iš to, ką jau pavyko pamatyti, svarsto vaikinas, tikriausiai didžiausią įspūdį padarė tie kraštai, iš kurių mažiausiai tikėjosi. Vienas tokių buvo Meksika.

Augustas svečiavosi Japonijoje, kai sulaukė draugo skambučio, kviečiančio pasinerti į kelionę automobiliu nuo Kalifornijos iki pat Buenos Airių Argentinoje. Po vasaros, praleistos Aliaskoje, A. Mažeika turėjo atliekamų pinigų ir laisvo laiko, tad tvirtai apsisprendė leistis į šią avantiūrą. Ir po kelių savaičių su dar dviem draugais minivenu riedėjo link Meksikos sienos, nė nežinodamas, ko tikėtis iš kitoje pusėje esančios Lotynų Amerikos.

„Pasirodo, ten prasidėjo viena įspūdingiausių mano kelionių“, – gūžteli 23-ejų Augustas.

„Meksikos viršutinė dalis yra nepaliesta turistų dėl labai atokių gamtos kampelių ir daugybės narkotikų kartelių. Kiekvieną dieną sulaukdavome daugybės dėmesio iš vietinių gyventojų, po keletą kartų stabdydavo policija, kopėme į aukščiausią Meksikoje veikiantį ugnikalnį“, – netrukus kelionėje patirtus išbandymus vardija pašnekovas.

„Po ilgų ir sunkių kelionių pradedi vertinti mažus dalykus, tokius kaip paprasta lova. Pasaulis yra tiesiog per didelis vienam gyvenimui, tad reikia bandyti nesustoti ir judėti į priekį,“ – sako A. Mažeika.

Labiausiai, pasak Augusto, šioje kelionėje džiugino tai, jog kiekvienas sutiktas žmogus buvo labai draugiškas, o lankytinos vietos – tuščios ir, rodėsi, paliktos tik jiems vieniems.

Tačiau praėjus mėnesiui draugai avantiūristai pateko į nepavydėtiną situaciją. Likus dviem dienoms iki Belizo sienos vienam iš jų visiškai pasibaigė santaupos – liko tuščiomis kišenėmis.

„Sugebėjome trijų mėnesių biudžetą iššvaistyti per 30 dienų. Galbūt nereikėjo kelionės pradžioje užsibūti Las Vegase…“ – juokiasi.

Be humoro – nepakeliausi

Vaikinas sako pastebėjęs, jog keliaujant tarsi sustoja laikas. Todėl jam tai galimybė pabėgti nuo įkyrėjusios rutinos.

„Dažniausiai apsistojus vienoje vietoje savaitės prabėga kaip akimirka, tačiau kažkur iškeliavus viskas apsiverčia aukštyn kojom“, – sako jis.

A. Mažeika puikiai supranta šiuo atžvilgiu esąs privilegijuotas.

„Džiaugiuosi, kad galiu išvykti mėnesiui ar metams – daug kas to negali sau leisti“, – pripažįsta. „Tačiau kelionės ilgai trukti negali, jeigu grįžęs neturi plano B“, – iškart priduria.

Pasak panevėžiečio, kiekviena kelionė jam tarsi nauja istorija. Ir paprastai neapsieinanti be nuotykių: kuriozinės situacijos nutinka taip dažnai, jog kartais net nereikia išeiti iš namų.

Prieš trejetą metų Augustui teko persėsti iš vieno lėktuvo į kitą Kinijoje. Kadangi stotelė buvo trumpa, labai daug apie šalį nesidomėjo. Dabar juokiasi, jog tikrai reikėjo – pasirodė, kad ten neveikia europietiškos banko kortelės, taigi net maisto niekaip nenusipirks.

Visą dieną praleidęs be kąsnio burnoje, Augustas juokiasi vis tiek nepasimokęs. Mat užlipęs ant to paties grėblio dar kartą.

Lyg tyčia, jau kitais metais panašiu laiku panevėžietis išsiruošė į Nepalą, bet skrydis buvo atšauktas. Oro uoste teko pirkti naują bilietą, o persėdimas ir vėl buvo numatytas ne itin svetingai jį pasitikusioje Kinijoje – tame pačiame oro uoste!

„Matyt, per skubėjimą buvau pamiršęs, kad praeitais metais jau buvau ten. Mano banko kortelė vėl neveikia, antrus metus iš eilės sėdžiu ant tos pačios kėdės alkanas, žiūriu į „McDonald’s“ ženklą ir juokas ima iš savęs“, – prisimena A. Mažeika.

Pasiilgsta savos lovos

Paskutinė Augusto kelionė truko beveik pusantrų metų.

Vos apsigynęs bakalauro diplomą, jau kitą dieną jis patraukė į Havajus gaudyti bangų. Ten praleido bemaž keturis mėnesius, vėliau išskrido tiesiai į Tekančios Saulės šalį Japoniją ir Tailandą. Po mėnesį trukusio poilsio sekė Nepalas bei Bangladešas. O tuomet – alinanti kelionė pėsčiomis per Australiją, pusė metų Naujojoje Zelandijoje. Finišu tapo kelione dviračiu per Europos gražuolę Italiją.

A. Mažeika neslepia, jog gyvenant tokiu tempu pavargsti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

„Nuolat keiti gyvenamąją vietą, neturi laiko prisirišti prie žmonių, – atvirauja. – Todėl labai džiugu, kai draugai prie manęs prisijungia savaitei ar dviem.“

23-ejų Augustui (dešinėje) kelionės su bičiuliais – pačios maloniausios, tačiau panevėžietis pratęs ilgiausiais ir sudėtingiausiais maršrutais leistis ir vienas. Asmeninio albumo nuotrauka

„Manau, dėl pasaulinės situacijos daugelio kasdienybė sulėtėjo, taip pat ir mano. Kol kas šiuos metus planuoju prabūti Panevėžyje“, – priduria Augustas.

Tačiau jis neslepia, jog turi didelių ateities planų. Noras pažinti, jo manymu, niekada nedings.

„Su metais gali keistis ir pačios kelionės. Gali būti vis sunkiau prisiversti savaitėm gyventi gamtoje, – neatmeta keliautojas. – Tačiau po ilgų ir sunkių kelionių pradedi vertinti mažus dalykus, tokius kaip paprasta lova. Pasaulis yra tiesiog per didelis vienam gyvenimui, tad reikia bandyti nesustoti ir judėti į priekį.“

Jei ne liepsnojantys miškai, tai karantinas

A. Mažeika daugiau nei dešimt metų atidavė Panevėžio dviračių sportui. Ir kelionių aistra užsikrėtė dar mokyklos laikais būtent sporto stovyklose.

Tuomet visi jo pavasariai prabėgdavo Prancūzijoje bei Ispanijoje. O pirma kelionė už Atlanto įvyko studijų laikais. Augustas pasinaudojo galimybe išvažiuoti visai vasarai į Jungtines Amerikos Valstijas su „Work & Travel programa“.

„Nuo to viskas ir prasidėjo. Tą vasarą gyvenau Kalifornijoje, susipažinau su begale studentų iš įvairių pasaulio šalių ir atsirado noras juos aplankyti, susipažinti su kita kultūra ir žmonėmis“, – pasakoja pašnekovas.

Jo vertinimu, sėkmingą kelionę visų pirma užtikrina skrupulingas pasiruošimas. Nori nenori turi apsvarstyti visas situacijas, į kurias gali patekti. Tačiau, pasak Augusto, numatyti visko tiesiog neįmanoma. Taip praėjusiais metais, išsiruošęs į 1000 kilometrų žygį tolimojoje Australijoje, jis nelauktai pateko į tikrą pragarą. Tuo metu liepsnojo didžioji dalis šalies – miškų gaisrai ten buvo pasiekę kritinį lygį.

Augustas pasakoja, jog dažnai jausdavo dūmų kvapą ir prieš miegą vis tikrindavo, ar šalia nėra ugnies židinių, nes beveik visas naktis praleisdavo kuklioje palapinėje.

„Supranti ir tai, kad vidury nakties gali tekti bėgti nuo ugnies ir nuo to neapsisaugosi. Tačiau gali pasiruošti kitiems pavojams: nuodingų gyvūnų, maisto trūkumo arba ligų“, – vardija keliautojas.

Pasak A. Mažeikos, turi suprasti, kad visko gali atsitikti, ir susitaikyti net su tuo, jog vidury kelionės teks apsisukti ir vykti namo.

„Šiais metais atskridau į Naująją Zelandiją keliems mėnesiams, o dėl COVID-19 buvau įstrigęs ten pusę metų ir nieko negalėjau pakeisti. Daug ko tiesiog negali numatyti iš anksto“, – dar sykį patikina pašnekovas.

Kvapą gniaužiantys vaizdai – vienas pagrindinių akstinų, neleidžiančių Augustinui Mažeikai ilgam užsisėdėti vienoje vietoje.

Nuo „pasaulio stogo“

Paklaustas, ar yra tokia vieta, kurią būtinai turėtų pamatyti išskirtinių kelionių entuziastai, Augustas vienareikšmiškai sako, jog tai būtų Nepalas. Jis pats ten praleido beveik du turiningus mėnesius ir pamatė tik nedidelę dalį šio nuostabaus žemės lopinėlio.

„Kiekvienam draugui rekomenduoju nuvykti ten rudenį arba pavasarį. Tai kvapą gniaužiančio grožio šalis. Didžioji dalis jos gyvena iš turistų, todėl atvykėlius pasitinka išskėstomis rankomis, apgyvendinimas ir maistas yra palyginti pigūs. Bet žmonės čia važiuoja dėl vieno tikslo – kalnų grožio“, – tvirtina A. Mažeika.

Tiesa, kad pasiekti tą grožį, kartais tenka rizikuoti. Luklos oro uostas Nepale, per kurį keliavo ir panevėžietis, – vienas iš septynių pavojingiausių pasaulyje dėl geografinių sąlygų. Vienoje jo nusileidimo tako pusėje – prasidedantis stataus kalno šlaitas, kitoje – beveik kilometro aukščio skardis. Reikia įvertinti ir tai, kad šis oro uostas yra 2 900 m virš jūros lygio aukštyje, todėl lėktuvų varikliai atsakingu momentu dirba ne visu pajėgumu.

Taip pat A. Mažeika kopė į Everesto bazinę stovyklą ir įveikė Anapurnos žiedą. Tai vienas iš įdomiausių ir vaizdingiausių maršrutų po Himalajus. Daugybė keliautojų leidžiasi juo pėsčiomis, nors dažnai prireikia beveik trijų savaičių šį atstumą įveikti kalnais. Kelionė to verta: pasak Augusto, šios vaizdingos vietos tarsi suteikia progą pamatyti kaip atrodo „pasaulio stogas“.

Priėmė lyg ateivius

A. Mažeikos teigimu, šiais laikas labai sunku rasti kampelių, kur žmonės nebūtų susipažinę su turizmu. Vietiniai gyventojai supranta, kad atvykėliai yra vienas iš pagrindinių jų pragyvenimo šaltinių, tad priima labai šiltai.

Kaip vieną įsimintiniausių priėmimų panevėžietis iki šiol prisimena buvusį Bangladeše. Ten pasijuto tarsi būtų ateivis, nusileidęs tiesiai iš kosmoso.

Bagladešas – viena iš skurdžiausių pasaulio valstybių, turizmas ten dar nėra išvystytas, tad ir atvykėlių mažai. Į šalį A. Mažeika užsuko dešimčiai dienų su drauge. Jai tai buvo viena pirmųjų kelionių už Europos ribų.

„Vos atskridę turėjome laukti naktinio traukinio į kitą šalies pusę. Ten ir prasidėjo linksmybės… – atsidūsta. – Traukinių stotyje bandėme atsisėsti atokiau, bet po penkių minučių aplink mus jau buvo apstoję trisdešimt žmonių. Jie nieko nedarė, tik stovėjo metro atstumu ir žiūrėjo mums į akis. Ir tai tęsėsi keletą valandų, kol atsidūrėme traukinyje!“

Tačiau ir ten atvykėliai iš Lietuvos ramybės neturėjo. Nors traukinys buvo pustuštis, aplink juos spietėsi gausybė žmonių.

„Draugė sutiko nusifotografuoti su viena moterimi. Tada atsirado dar penkiolikos žmonių eilė, kurie irgi norėjo nuotraukos. Mano draugei buvo šokas ir likusios dienos jai buvo ganėtinai sunkios“, – prisiminęs šypteli A. Mažeika.

Ketina ištesėti pažadą

Keliaudamas panevėžietis sutinka daugybę žmonių. Sako niekada nevengiantis naujų pažinčių, ypač su tais, kurių šalis norėtų aplankyti. Kiekvienas keliautojas mėgsta pasakoti apie savo gimtinę, todėl galima dar nebuvus susidaryti įspūdį, ko tikėtis. Nors, pripažįsta Augusto, po kurio laiko visų keliautojų istorijos supanašėja, sunku išgirsti kažką naujo.

O kartais tiesiog pačiam norisi pailsėti nuo žmonių. Tad į keliones A. Mažeika neretai leidžiasi ir vienas. Pasak jo, natūralu, jog ruošiantis į kelis mėnesius truksiantį žygį pėsčiomis ar dviračiu, sunku rasti tam pasiryšiantį kompanioną.

Pasak Augusto, gal ir neįmanoma suspėti pamatyti visko, patirti visų kraštų kultūrų ir pažinti jų žmonių, bet juk galima pasistengti.

Augustas sako dažnai keliaudamas jaučiasi vienišas, bet kai šiais laikas, kai internetą galima rasti bet kurioje vietoje, tai ne bėda, nes yra galimybė pasikalbėti su išsiilgtais namiškiais.

„Į keliones automobiliu ar trumpas išvykas į gamtą kompanijos tikrai neatsisakau ir bandau prikalbinti draugus vykti kuo dažniau“, – sako aktyvų laisvalaikį mėgstantis keliautojas.

Šiuo metu A. Mažeika yra suplanavęs kelionę į Pietų Ameriką, todėl vos atsivėrus pasaulio sienoms, skubės už Atlanto. Be to, dar rugpjūčio mėnesį, kai važiavo dviračiu per Italiją, turėjo planą keltis į šalį, kur atgyja praeities paslaptys – Graikiją, ir tęsti kelionę per Balkanų kalnų masyvą link Lietuvos.

„Jei nebūtų užsidariusi didžioji dalis šalių, jau būčiau netoli Panevėžio. Daviau sau pažadą kitais metais baigti šią kelionę. O kol kas galiu pagulėti ant sofos ir pažiūrėti televizorių“, – juokiasi keliautojas.

Darbo nesibodi

Kelionėms reikia daug pinigų, tad A. Mažeika jau atrado sau palankų būdą keliauti. Turi šalių sąrašą, kurias labai norėtų aplankyti, tad nevengia ten ir padirbėti. Taip susipažįsta su vietove, kultūra ir žmonėmis.

„Mano viena kelionė finansuoja kitą. Per pastaruosius keletą metų dirbau Aliaskoje, Havajuose bei Naujojoje Zelandijoje. Stengiuosi aplankyti ir arti esančias šalis. Toliau seka pigių skrydžių bilietų paieška ir tada lieka tik susikrauti kuprinę“, – sako Augustas.

A. Mažeika labai daug laiko praleidžia planuodamas ir ieškodamas, kur galėtų nukeliauti. Kiekvieną dieną naršydamas socialiniuose tinkluose, žymisi pamatytas kelionių vietas ir jas įtraukia į artimiausius planus.

Iki šiol egzotiškiausiu pasaulio kraštu, kurį Augustui teko pažinti, lieka Havajai. Ten jis praleido visą šią vasarą. Kaip pats sako, lenta gaudė didžiausias bangas ir lipo laiptais į dangų.

„Tai buvo viena iš mano vaikystės svajonių, kurią sugebėjau įgyvendinti“, – pasidžiaugia jau naujas svajones rikiuojantis panevėžietis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų