-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dvasininkas iš savo patirties žino, kur gali nuvesti devynmečio svajonės.
Po dešimtmečio, praleisto tarnaujant Kupiškio parapijoje, arčiau gimtojo Panevėžio šių metų vasarą grįžęs dvasininkas 44-erių Mindaugas Kučinskas dabar rūpinasi Miežiškių, Velžio ir Velykių parapijų tikinčiaisiais ir jaunimu – kunigas paskirtas ir Panevėžio vyskupijos jaunimo centro vadovu.
Nors pastaruosius dešimt metų dvasininkas rūpinosi kupiškėnų sielovada, Panevėžys – jo gimtasis miestas, kuriame ir prasidėjo kelias į kunigystę.
Pasak Mindaugo, toks kraustymasis dažnam dvasininkui nėra lengvas, tačiau jis į kunigų rotaciją, paprastai vykstančią kas septynerius metus, stengiasi žvelgti kaip į gyvenimo etapą, nešantį naujas galimybes ir patirtis.
„Nėra taip, kad prisiriščiau prie vietos. Kita vertus, Kupiškis ne taip toli nuo Panevėžio, čia liko tėvai, draugai, tad dažnai tenka lankytis. Tą ryšį nuolat palaikiau. O ir esu žmogus, kuriam patinka naujovės, kur reikia, ten važiuoju. Gal čia tokia Dievo malonė man duota, ta vidinė laisvė“, – svarsto M. Kučinskas.
Dvasininkas atviras: jau būdamas devynerių pajuto, kad gyvenime jo laukia ypatinga misija. Savotiškas lūžis įvyko tada, kai šeimoje gimė jaunesnis broliukas.
Tada Mindaugas pasakoja pajutęs labai stiprų norą tapti dvasininku.
„Būdamas devynerių jau žinojau, kad noriu būti kunigu. Todėl ir dabar, bendraudamas su vaikais, labai rimtai žiūriu į devynmečių norus. Stebiuosi, iš kur toks noras manyje atsirado, tik žinau, kad tai buvo labai stiprus vidinis troškimas. Kai su tuo noru gyveni ir juo džiaugiesi, jis tik stiprėja. Kito atsakymo nerandu – tai paties Dievo pasėta sėkla manyje. Ne veltui Dievas savo apaštalams yra pasakęs, kad ne jūs mane išsirinkote, o aš jus. Žinoma, reikia ir tam tikrų aplinkybių. Tų sėklelių mesta daugiau, bet kartais nesusiklosto aplinkybės, leidžiančios joms išaugti“, – kalbėjo M. Kučinskas.
Dar būdamas devynerių Mindaugas Kučinskas itin stipriai pajuto savo pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms. P. ŽIDONIO nuotr.
Tikėjimo pagrindus M. Kučinskui paklojo ir tėvai.
Vairuotojo ir medicinos seselės šeimoje gimęs Mindaugas nuo pat mažų dienų juto Dievo buvimą. Pasak dvasininko, šeimoje tikėjimo patirtis buvo labai gyva. Jį patį be galo žavėjo tai, kad mama turėjo humoro jausmą, bet kartu buvo be galo religinga – joje puikiai derėjo tikėjimas ir linksmumas.
Lankytis bažnyčioje Mindaugas pradėjo labai anksti. Kartu su darželio draugu eidavo patarnauti per mišias.
Tai dar labiau sustiprino vaiko troškimą atsiduoti kunigystei.
„Kartą mamai kalbantis su močiute, ji pasakiusi, kad Mindaugas bus kunigu. Ji turėjo pranašišką žvilgsnį. Tai buvo savotiškas ženklas, kad jeigu kažkas mato mano pašaukimą, vadinasi, tikrai turiu juo sekti“, – pasakoja dvasininkas.
Tiesa, net ir baigdamas mokyklą nei mokytojams, nei klasės draugams M. Kučinskas neišsidavė, kur toliau mokysis, vis išsisukdavo nuo tiesaus atsakymo.
„Kartais tokius brangius dalykus reikia pasilaikyti sau“, – įsitikinęs Mindaugas.
Tiesa, patys artimiausi žmonės seniai žinojo apie jo pasirinkimą. Tad sprendimas toliau mokytis Vilniaus kunigų seminarijoje jiems nebuvo staigmena.
Baigęs seminariją, dar metus patirties sėmėsi Prancūzijoje, karmelitiško dvasingumo universitete.
Kunigas džiaugiasi, kad tėvai jam suteikė visišką laisvę rinktis gyvenimo kelią ir besąlygiškai palaikė.
„Mama visuomet sakydavo: kad ir ką pasirinktum, mes tave palaikysime ir mylėsime. Tikrai yra tokių patirčių, kai žmonės rinkosi kunigystės kelią tik todėl, kad to labiau norėjo tėvai. Čia turi būti tik paties sprendimas. Žinoma, nėra jokios tragedijos išeiti, kol nesi įšventintas, jei tik jauti, kad tai ne tavo kelias. Dėkoju mamai, kad man suteikė pasirinkimo laisvę ir mane palaikė šiame kelyje“, – kalba M. Kučinskas.
„Man patinka mintis: nekalbėk apie Jėzų, kol kitas apie jį nepaklaus, bet gyvenk taip, jog paklaustų, iš kur tas gyvenimo džiaugsmas.“
M. Kučinskas
Kaip pasakojo dvasininkas, to džiaugsmo, kai sužinojo, kad buvo priimtas į seminariją, tikriausiai nepamirš niekuomet.
Noras joje studijuoti buvo tiek stiprus, kad net nesulaukęs oficialios stojimų rezultatų pabaigos paskambino rektoriui paklausti, ar jam pavyko.
„Tikiu, kad pats Jėzus su manimi džiaugėsi, net dabar prisimenu, kaip iš tos laimės šokinėjau.
Kad tai mano kelias, niekuomet nesuabejojau“, – sako M. Kučinskas.
Kunigystė, anot dvasininko, gali būti labai plati. Ji gali apimti akademinę veiklą, ligonių lankymą, darbą su seneliais, vargstančiaisiais ar vaikais ir jaunimu. Taip sutapo, kad kai Mindaugas buvo įšventintas į kunigus, jo devyneriais metais jaunesnis brolis išgyveno nelengvą paauglystės etapą. Bendrystė su broliu ir jo draugais, noras jiems padėti įveikti paauglystės iššūkius M. Kučinską pastūmėjo į darbą su vaikais ir jaunimu.
„Aš žinau, kokia yra dovana šį nelengvą etapą įveikti su Jėzumi. Vien žinojimas, kad esi ne vienas, suteikia daug stiprybės. Troškimas padėti jaunimui ir gimė iš to, kad pats vaikystėje turėjau džiugią bendrystę su Jėzumi“, – pasakoja pašnekovas.
Beje, jaunesnis Mindaugo brolis, įkvėptas vyresnėlio, taip pat žengė kunigystės keliu.
Baigė teologijos mokslus, bet pajutęs pašaukimą šeimai, kunigu netapo, nors nuo Dievo ir nenutolo. Šiuo metu gyvena Paryžiuje ir katalikiškame universitete dėsto teologiją.
„Su broliu visuomet artimai bendravome, sunku atsakyti, kas nulėmė tokį jo pasirinkimą, gal ir mano pavyzdys paskatino rinktis šį kelią. Labai gražu, kad jis puikiai suderino šeimos troškimą ir Bažnyčią“, – svarsto M. Kučinskas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Dirbant su vaikais reikia daug kantrybės, dėmesio, tačiau M. Kučinskas tiki, kad investicijos į jauną žmogų atsiperka.
Jis įsitikinęs: svarbiausios gyvenimo vertybės pasėjamos būtent vaikystėje, todėl labai svarbu, kad šis etapas būtų kuo šviesesnis. Kai vaikai pasieks paauglystę, jau turės sudygusią tą sėklą, o gal ir išaugusį medelį.
Pasak M. Kučinsko, nors kartos keičiasi, bet jaunų žmonių troškimai iš esmės lieka tie patys – jie nori būti priimti ir pripažinti.
„Žinoma, dabar jaunimas labiau prilipęs prie socialinių tinklų, tarsi gyvena telefonuose, bet kai surandi raktą, pasiūlai įdomių veiklų, mielai prisijungia. Gal dabar vaikams ir jaunimui sunkiau užmegzti gyvą kontaktą, bet tai priimu kaip yra. Gyvo, nuoširdaus ryšio jie labai nori. Dažna jauno žmogaus bėda, kad viską laiko savyje. Bet būnant su Dievu, net ir suklupus, nebereikia to akmens nešiotis savyje, galima per išpažintį tai pasakyti kunigui ir vėl viską pradėti iš naujo“, – kalba M. Kučinskas.
Dvasininkas neseniai paskirtas ir Panevėžio vyskupijos jaunimo centro vadovu.
Mindaugas tikisi, kad ir Panevėžyje pavyks suburti komandą, kuri padės jaunimui eiti su Jėzumi. Kaip pagelbėti jauniems žmonėms atrasti Dievą, anot dvasininko, vieno recepto nėra. Bet darbas su vaikais tuo ir įdomus, kad kaskart tenka ieškoti vis naujo rakto į jų širdis.
„Apie Dievą galima kalbėti ir per buvimą kartu, bendravimą, įvairias veiklas. O galima ir tylėti, bet tiesiog jausti. Man patinka mintis: nekalbėk apie Jėzų, kol kitas apie jį nepaklaus, bet gyvenk taip, jog paklaustų, iš kur tas gyvenimo džiaugsmas, – ogi iš tos bendrystės ir draugystės su Jėzumi“, – įžvalgomis dalijasi M. Kučinskas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Paklaustas, kokių planų turi savo kuruojamose parapijose, dvasininkas teigė, kad tikrai nemažai, tačiau jo požiūris toks, kad apie tai reikia ne kalbėti, o daryti.
„Su planais kaip ir su pašaukimu – paslaptį laikiau iki pat galo, taip ir dabar – turiu daug planų, bet esu įsitikinęs, kad geriau apie tai ne kalbėti, o daryti“, – šypsosi M. Kučinskas.
Jis džiaugiasi dabar atrandantis laiko stabtelėti ir pabendrauti su žmonėmis, atsiversti knygą. O svarbiausia – laiko ir sau, ko pastaruoju metu labai trūko. Didžiausia atgaiva jo sielai – bent kartą per mėnesį nuvažiuoti į Palendrių vienuolyną Kelmės rajone.
„Juokauju, kad man tai būtinybė – kaip kad važiuoti į degalinę prisipilti dvasinių degalų. Labai svarbu kartais atsitraukti nuo tiesioginių darbų, pareigų ir pasirūpinti savo siela. Galima labai greitai perdegti, o tada neturėsi, ko duoti kitiems“, – atvirai kalba dvasininkas.
Palendrių vienuolyną jis atradęs dar kunigystės pradžioje. Ši vieta jam tapo savotiška kelrode, didžiule dovana. Prieš pat įšventinimus į kunigus Palendrių vienuolyne turėjo savotišką apmąstymų savaitę, būtent tada ir susipažinęs su dvasininku Žeraru, kuris tapo dvasiniu vedliu.
„Jis beveik visus tuos du dešimtmečius mane visur lydėjo. Kasmet vykdavau į Palendrių vienuolyną pailsėti ir pabendrauti su Žeraru apie viską. Kai manęs paklausia, ar esu susidūręs su kunigystės krizėmis, kažkokiomis dvejonėmis, visuomet sakau, kad to negalėjo būti, kai šalia manęs toks dvasios tėvas“, – už tokią dovaną Dievui be galo dėkingas M. Kučinskas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kol buvo remontuojami Velžyje esantys parapijos namai, kur apsigyveno dvasininkas, kurį laiką M. Kučinskas kone kasdien važinėdavo į Palendrių vienuolyną – čia permiegodavo ir vėl keliaudavo pas savo parapijiečius.
Pasak Mindaugo, tas mėnuo vienuolyne buvo kaip persikrovimas, kurio labai reikėjo, kai po dešimties metų kunigystės Kupiškyje persikėlė į Panevėžį.
Dar kita dvasininko aistra – kelionės, į kurias leidžiasi su artimaisiais arba parapijiečiais, jaunimu. Dažniausiai tai būna kelionės į pasaulio jaunimo dienas ar po Lietuvą.
Ir šį savaitgalį dvasininkas su savo parapijos jaunimu ir šeimomis vyksta į Palendrių vienuolyną. Pasak M. Kučinsko, ir popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad dvasininkai turi eiti į žmones, nelaukti, kol jie patys pravers bažnyčios duris. Džiugu, kad žmonės Dievą nešiojasi savo širdyje, bet dvasininkams kartais reikia priminti, jog bažnyčia gali būti vieta, kur kiekvienas ras paguodą, padrąsinimą, patarimą, nuodėmių atleidimą. Bažnyčia yra stipri bendruomenė, kurioje gali užsimegzti nuostabių draugysčių.
„Manau, kad visi pokyčiai – tik į gera. Reikia paleisti visas savo baimes, nerimą ir pasitikėti Dievu, priimti tai, ką jis yra paruošęs“, – įsitikinęs M. Kučinskas.
