-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sakoma, Paryžius – meilės miestas, tačiau Prancūzijos sostinė traukia ne tik įsimylėjusius romantikus: daugiau nei 2,2 milijono gyventojų turintis milžinas gali pasiūlyti didžiules karjeros perspektyvas ir jaunimą vilioja prestižinėmis aukštosiomis mokyklomis.
Žavėjo kultūrinis gyvenimas
Ne paslaptis, kad nuotykių mėgėjams, nekalbantiems prancūziškai, čia tikrai nebus lengva. Tad į šią šalį dauguma keliauja bent jau pramokę svarbiausių prancūziškų frazių.
Ne išimtis ir Deimantė Sidaraitė. Tiksliau, Paryžiuje ji apsistojo jau turėdama labai tvirtus šios kalbos pagrindus. Gimnazijoje jai prancūzų tebuvo antroji užsienio kalba, tačiau būtent ji 2011-aisiais kardinaliai pakeitė merginos gyvenimą.
Baigusi Kaune gimnaziją, ji iškart patraukė į Prancūzijos sostinę. Tai nebuvo Deimantės pirmasis aklas pasimatymas su šiuo miestu: jau žinojo, kur vyksta.
„Man labai pasisekė: vidurinėje mokykloje mane mokė puikios prancūzų kalbos mokytojos, nors man tai tebuvo antroji užsienio kalba. Šis miestas mane žavėjo ir vis norėjosi į jį grįžti. Kadangi man patinka mokytis užsienio kalbų, norėjau ir universitete pasirinkusi norimas studijas toliau mokytis prancūzų kalbos. Deja, aukštojoje mokykloje renkantis užsienio kalbą buvo siūlomos pradedančiųjų prancūzų kalbos paskaitos, o manęs tai nežavėjo: norėjau tobulėti, o ne viską kartoti nuo nulio. Tad nutariau išvykti į Paryžių, ten studijuoti ir mėgautis Paryžiaus teikiamais malonumais“, – pasakojo Deimantė Sidaraitė.
Jau penkti metai
„Sunkiausia buvo priprasti prie lėtai veikiančio interneto“, – juokavo Deimantė. Pasak pašnekovės, mes tikrai galime džiaugtis puikiu, visur veikiančiu internetu. Prancūzijoje situacija kiek kitokia. „Atvykus buvo kiek keista, kad Paryžiuje internetas nėra toks, prie kurio esi įpratęs Lietuvoje. Gimtinėje jis daug greitesnis ir stabilesnis“, – pridūrė D. Sidaraitė.
Bet ne dėl jo į šią šalį atvyko kaunietė.
Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos tradiciniuose renginiuose – svarbiausios lietuviškos šventės, ne išimtis ir Joninės.
Merginai Paryžius ir visa Prancūzija patiko dėl čia visada verdančio kultūrinio gyvenimo. „Esu kilusi iš Kauno, čia prabėgo mano pirmieji 19 metų. Visada mėgau kultūrą, buvau dažna muziejų, galerijų, renginių, teatrų viešnia. Galiausiai ėmė trūkti kažko naujo. Paryžiuje viskas kitaip, čia didžiulė muziejų, renginių, koncertų įvairovė. Kas keli mėnesiai keičiasi svarbiausių meno galerijų parodos, kultūrinių renginių gausa mane sužavėjo ir labai norėjau Paryžiuje likti, tuo naudotis gyvendama šiame mieste“, – pasakojo Deimantė.
Paryžiuje lietuvė baigė anglų kalbos ir teisės bakalauro studijas, o šiuo metu studijuoja Europos reikalų magistrantūroje Sorbonos universitete.
„Tikrai nepasakyčiau, kad prancūzai yra tyleniai, o jei dar gera kompanija prie vyno taurės, pokalbiai gali tęstis visą naktį.“
D. Sidaraitė
Pateisina prancūzų ydą
Daugeliui žinoma, kad Paryžiuje vėluoti net ir keliolika minučių – įprasta ir kasdieniška, dėl šito niekas pernelyg nesinervina.
„Prancūzai tikrai mėgsta vėluoti. Labai normalu atvykti ne keletą ar 10 minučių vėliau, o kartais ir gerą pusvalandį. Tai toleruojama. Negaliu komentuoti, kaip yra kitose Prancūzijos vietose, bet Paryžiuje yra labai daug dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso. Ir žmonės labai supratingi“, – kalbėjo D. Sidaraitė.
Ji pateikė pavyzdį, kad keliaujant iš taško A į tašką B, preciziškai suplanavus maršrutą, laiku išėjus iš namų, dar nereiškia, kad laiku atsidursi norimoje vietoje.
„Važiuojant metro staiga per garsiakalbį gali išgirsti, kad kažkurioje stotelėje rastas įtartinas krepšys ar neaiškus paketas, tad šioje linijoje trumpam pristabdomas eismas. Tokie dalykai yra Paryžiaus kasdienybė, kaip ir transporto spūstys gatvėse ar avarijos. Šito negali suplanuoti, dėl to žmonės vėluoja ir tai tampa gyvenimo norma. Nejučia ir pats save pagauni, kai jau vėluoji į sutartą vietą“, – šypteli jau penktus metus Prancūzijos oru kvėpuojanti lietuvė.
Pasak Deimantės, vėlavimą prancūzai gali atpirkti nuoširdžiu bendravimu, šypsena ir.. plepumu. „Jie tikrai nėra savyje užsisklendę žmonės. Bendrauti jie mėgsta ir prancūzų būryje kalbos niekada nenutils. Tikrai nepasakyčiau, kad prancūzai yra tyleniai, o jei dar gera kompanija prie vyno taurės, pokalbiai gali tęstis visą naktį“, – pridūrė D. Sidaraitė.
Nepersistengia laužydami liežuvį
Pasak pašnekovės, galime pasidžiaugti tuo, kad didžioji dalis Lietuvos jaunimo angliškai, ko gero, kalba kur kas geriau nei prancūzai. Jų anglų kalbos žinios nėra tokios geros, kokių tikėtumeis iš šiuolaikinio Paryžiaus jaunimo.
„Aš manyčiau, kad prancūzams patinka išmokti vieną ar kitą frazę, mandagų posakį užsienio kalba. Bet mokėti gerai kalbėti kažkuria užsienio kalba?.. Tai nėra taip dažna, kaip Lietuvoje“, – teigė Deimantė.
Anot jos, iš dalies tą galima pateisinti. Lietuvoje mokantis užsienio kalbos, paprastai moksleivių klasė padalijama į dvi grupes, kurios lanko skirtingas pamokas, ir darbas su keliolika mokinių tampa išties produktyvus.
Prancūzijoje to nėra: pasak pašnekovės, neretai klasėse sėdi daugiau nei trys dešimtys žmonių. „Keturiasdešimt penkias minutės trisdešimt keliems moksleiviams, ir taip iki mokyklos baigimo. Neretai per pamoką kai kurie net nespėja pasireikšti, jų akcento niekas nepataiso, menkas asmeninis mokytojos dėmesys lemia ne tokias geras užsienio kalbos žinias. Gana kuklios prancūzų užsienio kalbų žinios atkeliauja iš vidurinės mokyklos. Jie nėra tokie drąsūs, kai reikia kalbėti angliškai, nepasitiki savo žiniomis, kartais jiems jų trūksta“, – aiškino Deimantė.
Keikia politikus, bet myli gimtinę
Tipiškas paryžietis yra toks, kuris mėgsta pabumbėti. Ypač ant politikų. Prancūzai myli savo kalbą ir daugelis gerbia savo šalį. Tačiau tuo pat metu turi griežtą nuomonę apie politiką. „Nemažai daliai prancūzų atrodo, kad politikai yra nekompetentingi ir jie mielai juos pakeistų tą pačią dieną, jei tik tą galėtų. Politinė Prancūzijos arena nėra ta vieta prancūzų simpatijoms, bet nepaisant antipatijų valstybės galvoms, jie myli savo šalį“, – tvirtino D. Sidaraitė.
„Jie žino, kad turi savo puikius kurortus, paplūdimius, kalnus, pasaulyje gerai žinomus ir vertinamus muziejus, kulinarinį paveldą, ir tai vertina“, – pridūrė lietuvė.
Nors iki Prancūzijos prezidento rinkimų, kurie vyks kitų metų balandį ir gegužę, dar liko nemažai laiko, po truputį jau galima jausti beįsivažiuojančią rinkimų kampaniją. Žiniasklaidoje domimasi kandidatų biografijomis, specialistai vertina prognozes ir visuomenės nuomonės tyrimų rezultatus. Aiškėja ir pačių kandidatų sąrašas.
Tiesa, gatvėse rinkimų plakatų dar nėra, tačiau žiemos pabaigoje, pavasario pradžioje Prancūzija gyvens artėjančių rinkimų nuotaikomis.
Beje, Deimantė gali palyginti Paryžių iki liūdnai nuskambėjusių teroro aktų ir po jų. Jie stipriai sukrėtė visuomenę ir tai savaime suprantama.
„Galbūt atsirado daugiau skeptiškumo ir nepasitikėjimo imigrantais. Kita vertus, žmonės nėra abejingi terorui, jie telkiasi į įvairius judėjimus, organizacijas, norinčias padėti nukentėjusiesiems ir kovojančias prieš terorizmą ir smurtą“, – teigė D. Sidaraitė.
„Kalbant apie metro ir stabdomas linijas, tai nėra naujiena ir tokių atvejų pasitaikydavo kur kas anksčiau nei iki paskutinių teroro aktų. Jei kažkas paliks metro stotelėje savo lagaminą ar krepšį, žmonės yra ganėtinai pilietiški, patys nelies radinio, o informuos metro apsaugą, kitas specialiąsias tarnybas. Netrukus specialistai įvertina, ar radinys gali kelti pavojų“, – apie kelionių metro subtilybes pasakojo Paryžiuje studijuojanti kaunietė.
Turi savo tradicijų
Deimantė – aktyvi Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos (PrLJS) narė, o šiemet ji tapo valdybos nare. Ji prie PrLJS prisijungė gana natūraliai: gyveno Paryžiuje, apsilankė viename, kitame jaunimo sąjungos renginyje ir netrukus tapo jos tvirta nare.
„Laisvė pavairuoti vieną ar kitą renginį tokia linkme, kuria aš norėčiau, buvo mano vienas pagrindinių motyvų tapti jaunimo sąjungos dalimi. Norėjau prisijungti prie smagaus, lietuviško, jaunatviško kolektyvo ir gerai praleisti laiką“, – kalbėjo Deimantė.
Anot jos, sudėtinga tai, kad organizuojant renginius ar susitikimus Paryžiuje darbo dienomis, sunku tikėtis, jog visi laiku galės atvykti į susitikimą: daugelis dėl didžiulių nuomos kainų centre gyvena Paryžiaus priemiesčiuose, kur nuoma yra kiek pigesnė. Jei kas nors dirba ar studijuoja toli nuo pagrindinės miesto dalies, atvykti į centre vykstantį renginį gana keblu dėl atstumo. Kelionė iki centro gali užtrukti valandą ar pusantros.
„Tradicija tampa protų mūšiai. Taip pat pagrindinių renginių sąraše – svarbiausios Lietuvos ir metų šventės. Štai antrą gruodžio sekmadienį jaunimo sąjunga organizuos kalėdinį vakarėlį. Tai vienas didžiausių, masiškiausių metų renginių“, – kalbėjo Deimantė.
Pasak jos, populiarus „neformalusis penktadienis“ – dar vienas PrLJS renginys, per kurį Lietuvos jaunimas Paryžiuje kviečiamas susitikti vis kitoje kavinėje arba restorane. Susibūrus prie vieno ar kelių stalų galima ramiai pabendrauti, susipažinti, užmegzti naujų ryšių. Taip pat tai proga geriau pažinti Paryžių, nes susitikimas vyksta vis kitame rajone, kitoje vietoje: aplankomi nauji kvartalai, naujos kavinės.
„Neseniai buvo atgaivinta protų mūšių tradicija. Tai, ko gero, populiariausi renginiai PrLJS gretose, jiee sulaukia didžiulio narių susidomėjimo“, – pridūrė D. Sidaraitė.
„Retkarčiais renginiai vyksta ir kituose Prancūzijos miestuose, tuomet savo elektroniniuose naujienlaiškiuose informuojame, kviečiame to regiono lietuvius prisijungti“, – aiškino Deimantė. Pasak jos, jaunimo sąjungos naujienlaiškius prenumeruoja daugiau nei 300 lietuvių.
Anot Deimantės, aplink Paryžių ir pačioje sostinėje įsikūręs lietuvių bendruomenės branduolys, tačiau šią informaciją galėtų atskleisti Lietuvos ambasada. Tą išduoda lietuvių gausa renginiuose, aktyvios Paryžiuje gyvenančių lietuvių diskusijos ir komentarai.
Vienos populiariausių Paryžiuje gyvenančio lietuvių jaunimo pramogų – „Neformalaus penktadienio“ susitikimai arba šiemet Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos atgaivinas protmūšio žaidimas.
Ypatingas svečias
Prancūzijos lietuvių bendruomenė paskutinį savaitgalį rinkosi į kasmetinį suvažiavimą, o čia neužmiršta ir Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga. Jos pirmininkė Karolina Jovaišaitė parengė pranešimą apie PrLJS, tad savaitę iki šio renginio namų darbų netrūko.
Vienas Prancūzijos lietuvių bendruomenės suvažiavimo laukiamiausių dalyvių – daugelio lietuvių bendruomenių užsienyje geidžiamas ir norimas svečias Andrius Tapinas. Nepaneigsi jo populiarumo ir daromos įtakos užsienyje gyvenantiems lietuviams. Štai neseniai lapkričio pradžioje vyko Vokietijos lietuvių susitikimas, jame taip pat svečiavosi žinomas publicistas, kelių knygų autorius ir visuomenės veikėjas.
Pasak Deimantės, paprastai tokio pobūdžio renginiuose dalyvauja Paryžiuje ir jo priemiesčiuose gyvenantys tautiečiai, tačiau šiuo atveju bus tokių, kurie atvyks iš tolimiausių Prancūzijos kampelių.
„Įdomi asmenybė, su kuria daugelis nori susitikti, pabendrauti. Žmonių tikrai bus daug,
jei neklystu, į Prancūzijos lietuvių bendruomenės suvažiavimą prieš pat renginį jau buvo užsiregistravę daugiau nei 110 lietuvių. Tai tikrai nemažas skaičius“, – dar prieš šį susitikimą kalbėjo pašnekovė.
Žino net prezidentės pavardę
Klystate, jei manote, kad Paryžiuje gyvena tik apie save galvojantys, varles kramsnojantys ir vyną gurkšnojantys žmonės, kuriems niekas daugiau nerūpi, tik jų pačių erdvė.
„Žinoma, ne kiekvienas pasakys, kur ir kas yra Lietuva, neretai neturės jokio žalio supratimo apie mūsų šalį, tačiau išsilavinę žmonės gali jus maloniai nustebinti. Man yra tekę susidurti su tokiais paryžiečiais, kurie žino, kur yra Lietuva, kuriuos domina politika ir gali pasakyti mūsų prezidentės pavardę. Tai tikrai nustebino. Yra žmonių, kuriems patinka krepšinis, nors ši sporto šaka nėra pati populiariausia. Tokie žino mūsų pajėgią krepšinio rinktinę. Kai kurie atsimena Prancūzijos ir Lietuvos futbolo rinktinių akistatas. Yra tokių, kurie atsimena mus iš Eurovizijos konkurso, nors tai gali skambėti kiek keistai. Kai kurie jau yra viešėję mūsų šalyje, tad gali pasigirti realia patirtimi, žino mūsų kelis miestus“, – kalbėjo D. Sidaraitė.
Daliai prancūzų Lietuva asocijuojasi su 2003-iųjų metų žmogžudyste, kurią mūsų šalyje įvykdė prancūzų žvaigždė, muzikantas ir dainų autorius Bertranas Kanta. Tų metų liepos 27-osios naktį Vilniuje, viešbutyje „Domina Plaza“, per konfliktą B. Kanta žiauriai sumušė savo širdies draugę, aktorę Mari Trentinjan. Įsimylėjėlių nesantaikos priežastimi tapo šilta trumpoji žinutė, kurią į aktorės telefoną atsiuntė jos buvęs vyras režisierius Samuelis Benšetri. Sunkiai sumušta aktorė septynias valandas ištikta komos gulėjo viešbučio kambaryje, kol jai buvo iškviesta greitoji pagalba. Aktorei buvo atliktos dvi galvos neurochirurginės operacijos. Po kelių dienų M. Trentinjan, taip ir neatgavusi sąmonės, mirė vienoje Paryžiaus ligoninių.
„Tuo metu Lietuvos vardas šiame kontekste skambėjo visur: televizijose, žurnaluose, laikraščiuose, bulvarinėje spaudoje. Mūsų šalis niekaip nesusijusi su šiuo nusikaltimu, tačiau daugeliui užsifiksavo Lietuvos vardas tokiame neigiamame kontekste. Daugelis prancūzų pamena šį atvejį“, – teigė Deimantė.
