-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juos kruopščiai atkūręs Panevėžio fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius sako, kad juostelėje užfiksuotų partizanų gyvenimai primena romanus, o ir jis pats per šias nuotraukas tapęs savotiška istorijos dalimi.
Fotomenininko Stanislovo Bagdonavičiaus atkurtų partizanų nuotraukų paroda „Panevėžio krašto partizanai: 1945–1953 metai“ jau apkeliavo ne tik visą Lietuvą, bet ir kitas šalis, įskaitant JAV.
Šių fotografijų negatyvai į panevėžiečio rankas pateko dar tik prasidėjus Sąjūdžiui.
„Tai yra pirmas ir vienintelis atvejis Lietuvoje, kai buvo išsaugoti negatyvai, o ne atskiros partizanų nuotraukos“, – išskirtinį pasakojimą apie vienąkart gyvenime ir tikrai ne visiems pasitaikančią galimybę prisiliesti prie skaudžiausių mūsų istorijos puslapių pradeda S. Bagdonavičius.
Fotomenininkui teko padirbėti su bemaž dviem šimtais negatyvų. Iš jų parodai S. Bagdonavičius atrinko penkiasdešimt geriausių (nors ne visada tiek demonstruojama), įamžinusių Panevėžio ir Kupiškio krašto partizanus.
Nuotraukų autoriai – partizanas Antanas Žygas-Aptiekorius, fiksavęs Žaliojoje girioje veikusių kovotojų kasdienybę, ir Kupiškio krašto partizanų ryšininkas Kazimieras Juknevičius.
Pasak S. Bagdonavičiaus, kai kurių negatyvų kokybė tokia gera, kad atrodo lyg vakar fotografuota. Ypač vokiškų juostelių, o rusiškų fotojuostų kokybė prastesnė.
Vis dėlto dalis negatyvų buvo apgadinta dėl netinkamų saugojimo sąlygų, drėgmės. Ir nors fotomenininkas stengėsi atkurti juos po kruopelytę, pavyko toli gražu ne su visais.
Bet net ir laiko bei drėgmės pažeisti, iš dalies subyrėję negatyvai, kartais neišsaugoję fotografuotų partizanų veidų, irgi yra vertingi pasipriešinimo okupantams kovų liudytojai, pasiekę mus iš skaudžios praeities.
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Stasys Kulys-Briedis (kairėje), partizanas Leonas Stakė-Darius. PARTIZANŲ ARCHYVO nuotr.
Retieji negatyvai į S. Bagdonavičiaus rankas pateko iš žinomo panevėžiečio Romo Kauniečio kolekcijos. Kraštotyrininkui, sovietmečio disidentui, pokario laisvės kovų metraštininkui rašant knygą apie partizanus, fotomenininkas ėmėsi iš negatyvų atkurti atvirukų dydžio nuotraukas.
„Vieną rytą eidamas mąsčiau, kad negerai: juk čia tokia istorija, o atvirukai jos neatskleidžia“, – prisimena S. Bagdonavičius, kas jį pastūmėjo užsukti į parduotuvę, nusipirkti brangaus fotopopieriaus ir niekam nesakant pradėti rengti parodą.
Iki šiol jis mena ir R. Kauniečio žodžius, kai šis, atėjęs pasiimti partizanų nuotraukų, išgirdo apie tokį sumanymą.
„Sako, žinok, čia dabar tavo kryžius“, – pasakoja fotomenininkas.
Bet, S. Bagdonavičiaus spėjimu, matyt, tai buvo lemta nutikti. Per šią parodą jis pats tapo istorijos dalimi, likimo buvo suvestas su daugeliu ypatingų žmonių. Atsivėrė keliai naujoms parodoms ir įvykiams.
Iš negatyvų atkurtos nuotraukos bene pirmą kartą eksponuotos dar 1990-aisiais bendroje parodoje Vilniuje. S. Bagdonavičius sako tada nuvežęs tik šešias, tačiau apie jas visi tik ir tekalbėjo.
Šis laikas Lietuvai buvo įtemptas – kitais metais laukė daug sukrėtimų: Sausio 13-osios įvykiai, pučas Maskvoje. Tad nuotraukas fotomenininkas pasakoja specialiai daręs trimis egzemplioriais – baiminosi, kad neapsidraudus vertingi pokario istorijos reliktai gali pražūti visiems laikams: tereikėjo, kad į jo namus ateitų daryti kratos. Taip vienos kopijos iškeliavo į JAV, kitas S. Bagdonavičius paslėpė pažįstamų žmonių namuose šiems apie tai net nežinant ir atsiėmė po gero pusmečio viskam nurimus.
To mokytis, jo teigimu, teko iš svetimos patirties – tų pačių partizanų.
S. Bagdonavičius dažnai girdi klausimą, kas jam šiose nuotraukose svarbiausia.
„Svarbiausia yra tie vyrai, jų ryžtingas nusiteikimas“, – visada atsako fotomenininkas.
R. Kauniečio dėka dabar žinome ir vardus tų, kurie ėmėsi įamžinti kovotojus už Lietuvos laisvę.
Vienas negatyvų autorių – panevėžietis Antanas Žygas-Aptiekorius.
Naciams pasitraukus iš Lietuvos, jis per desanto operaciją nusileido parašiutu į Žaliąją girią netoli miesto. Kiek žinoma, kartu su ginklais turėdamas ir vokišką plačiajuostį fotoaparatą.
Apie penkias dešimtis A. Žygui priklausiusių nuotraukų ir tiek pat negatyvų jo brolis vėliau dovanojo R. Kauniečiui.
Pats partizanas žuvo 1953-iaisiais – buvo suimtas ir sušaudytas. Negatyvai ilgus metus praleido įkasti giliai į žemę – susprogdintame bunkeryje buvo sudėti į smaluotą bidoną. Žinojusieji apie tokį archyvą iškelti jį išdrįso tik po kurio laiko.
Kitas fotografas – Kupiškio krašto partizanų rėmėjas Kazimieras Juknevičius, talkinęs miško broliams pokario metais ir turėjęs rusišką fotoaparatą.
Jo darytų nuotraukų neišliko, tačiau negatyvai buvo paslėpti Šepetos durpių kraiko fabriko laiptų turėkluose padarytoje angoje.
Ieškodamas šios slėptuvės R. Kaunietis sužinojo, kad fabrikas 7-ajame dešimtmetyje sudegė. Atrodė, viskas prarasta, tačiau pagelbėjo stebuklas.
Pasirodo, tuometė valdžia leido gyventojams išsivežti iš gaisravietės nesudegusią medieną malkoms. Vienas žmogus pastebėjo pjuvenų krūvoje į popierių suvyniotą ryšulėlį ir jį paslapčia pasiėmė. Jame buvo partizanų nuotraukos ir negatyvai.
Laikui bėgant pavyko identifikuoti ir dauguma nuotraukose užfiksuotų žmonių, sužinoti jų biografijas.
S. Bagdonavičiaus manymu, R. Kaunietis atliko milžinišką ir sunkų darbą aiškindamasis partizanų pavardes bei šių kovotojų istorijas. Kad patektų į privačius žmonių gyvenimus, įgytų jų pasitikėjimą, reikėjo ir ryžto, ir drąsos.
„Sunku buvo juos net prakalbinti, nes savi išduodavo, o čia svetimas lenda“, – S. Bagdonavičius sako, kad domėtis tokiais dalykais 1990-ųjų išvakarėse tebebuvo pavojinga. Ir visgi be galo buvo svarbu suspėti, kol Lietuva dar turėjo gyvų pokario įvykių liudytojų.
„Mums dabar galbūt net keista, kad, žinodami apie žūstančius draugus, gresiančią mirtį, tie vyrai dar fotografavosi. Jei saugumas būtų nuotraukas suradęs, pagal jas atpažintų, bet jie, matyt, jautė moralinę pareigą išlikti istorijai.“
S. Bagdonavičius
„Užburiančiai gražus dalykas, kai vilties nebėra, o sugalvoja, kad dar reikia fotografuotis“, – sako fotomenininkas, žvelgdamas į Panevėžio krašto partizanų atvaizdus.
S. Bagdonavičiaus teigimu, kartais vis dar sunku pasakyti, kas tikrasis nuotraukų autorius. Juolab kad A. Žygas-Aptiekorius ir pats yra dažnoje nuotraukoje. Vadinasi, jo fotoaparato mygtuką spaudė kažkas kitas.
Viena fotografija ypač išsiskiria. Pašnekovas neabejoja, kad ją darė iš miesto ar miestelio atsivežtas ateljė fotografas. Mat akivaizdu, kad žmonės joje specialiai sustatyti, sukurta kompozicija.
„Tu esi istorijos liudytojas. Žiūri ir galvoji: opapa, kiek daug čia visko yra…“ – anot S. Bagdonavičiaus, kuo ilgiau žvelgi į senas nuotraukas, tuo daugiau jos pasakoja.
Pavyzdžiui, fotomenininkas įsitikinęs, kad pats A. Žygas-Aptiekorius daugelyje fotografijų greičiausiai atsidūrė neatsitiktinai.
„Pradedi suvokti: jis leido save fotografuoti, kad kiti irgi nebijotų“, – sako S. Bagdonavičius.
Tuo laiku – maždaug 1949–1951 metais – ginkluoto pasipriešinimo kovos jau praktiškai ėjo į pabaigą. Tad įsiamžinta jau istorijai.
„Mums dabar galbūt net keista, kad, žinodami apie žūstančius draugus, gresiančią mirtį, tie vyrai dar fotografavosi. Jei saugumas būtų nuotraukas suradęs, pagal jas atpažintų, bet jie, matyt, jautė moralinę pareigą išlikti istorijai“, – svarsto S. Bagdonavičius.
Stanislovas Bagdonavičius partizanų nuotraukų atkūrimą iš stebuklingai per sovietmetį išsaugotų negatyvų laiko likimo dovana, suteikusią retą galimybę savomis rankomis prisileisti prie istorijos. G. KARTANO nuotr.
Pasak S. Bagdonavičiaus, kolega fotografas Klaudijus Driskius kartą paskambinęs papasakojo, esą jo jau dešimt metų ieško viena moteris iš Klaipėdos. Pas ją nuvykęs su partizanų fotografijomis, panevėžietis sužinojo neįtikėtiną dalyką.
„Ji pakelia Antano Žygo nuotrauką, bučiuoja ją ir sako: „Labas, Antanėli“. Abu apsiašarojome. Ji sutiko savo jaunystės draugą ir tik nuotraukoje“, – pasakoja S. Bagdonavičius.
Pačiose nuotraukose irgi išliko ne viena tokia jautri akimirka. Pavyzdžiui, vestuvių miške. Kadre stovi vestuvininkai, kažkas, matyt, iš kaimo atgabenęs statinaitę alaus. Mes matome jų atvaizdus, tačiau nežinome, kad iš tikrųjų tos vestuvės taip ir neįvyko.
Fotomenininko teigimu, kartą parodoje prie jo priėjo keturios senutės ir papasakojo, kad nuotraukose – jų „kavalieriai“, turėję kartu šokti vestuvėse. Bet tuoktuves teko atšaukti nepasirodžius kunigui.
Tokios nuotakos, pasak fotomenininko, paskui turėjo kitą gyvenimą, kuriame niekam – nei vyrui, nei vaikams – niekada nepapasakojo, jog turėjo tapti partizano žmona.
S. Bagdonavičius svarsto, kad tokiomis akimirkomis, kai tave apkabina visiškai nepažįstami žmonės ir dėkoja už atkurtą nuotraukose praeitį, supranti, jog yra dalykų, daug vertingesnių už bet kokį medalį ar apdovanojimą.
Senose juostuose įamžinta pokario realybė visais jos veidais – tiek gražiais, tiek tragiškais.
Pasak S. Bagdonavičiaus, yra viena labai daili partizanų vado fotografija. Tačiau išvydęs ją kitas buvęs partizanas paskubėjo nusukti akis. Paaiškėjo, kad nuotraukos herojus buvo provokatorius. Saugumo kankinimų kartais neatlaikydavo net aukštas pareigas ėjusieji, kovose pasižymėjusieji.
Fotomenininkas pamena, kad būta ir atvejų, kai tokių asmenų giminės nenorėjo, kad tos nuotraukos atsidurtų parodoje. Panašių istorijų – ne viena. Tarp jų – dviejų brolių, kuriuos išdavė sovietų pažadais patikėjęs jų dėdė, gimęs JAV, tačiau dėl karo užstrigęs Panevėžyje.
Broliai žuvo, o dėdės niekas neišleido atgal į JAV. Jo likimas taip pat buvo tragiškas – pats pasitraukė iš gyvenimo.
Išdavystės anuomet sugriovė ne vieną likimą.
„Tau pasakoja, kad kartu dalinomės duona, vaistais, o pasirodo, kad buvo užverbuotas“, – sako girdėjęs ne apie vieną tokį atvejį S. Bagdonavičius.
Vytautas Pakaušis-Gailis, Vyčio apygardos partizanas. PARTIZANŲ ARCHYVO nuotr.
Panevėžiečiui fotomenininkui teko dalyvauti atkasant Raguvos partizanų palaikus. Pasak jo, duobėje gulėjo septynių žmonių kaulai. Viena moteris tarp jų ieškojo savo brolio, turėjusio išskirtinę žymę – pradantę. Tačiau veidus taip sudaužė šautuvų buožėmis, kad nebuvo įmanoma nustatyti.
Pasak S. Bagdonavičiaus, tarp daugybės panašių tragiškų istorijų šios vis dėlto būta ypatingos. Visi miestelio gyventojai tąkart matė numestus septynių nužudytų partizanų palaikus – viso būrio kartu su vadu. Tačiau nežinojo, kad, kulkai perėjus kiaurai šoną, vadas naktį atsigavo. Buvo paimtas saugumo, o vietoj jo Raguvos aikštėje numestas dar vienas žuvusysis.
„Iš toliau visi matė, kad gulėjo septyni ir liko septyni. O vadas perėjo kankinimus, lagerius ir per Latviją vėliau grįžo į Lietuvą“, – pasakoja S. Bagdonavičius.
Ir kai laidojant jo būrio partizanus buvo pasakyta, kad kalbės vadas, kurio palaikai taip pat turėjo būti ten, susirinkusiuosius ištiko šokas.
„Stovėjusieji pirmoje eilė net suklaupė nuo klyksmo, – prisimena pašnekovas. – Tai tokia istorija, kurios liudininku tampi ir pats. Atrodo, kad tik romane gali būti tokie dalykai, o čia realus gyvenimas taip susiklostė.“
Sykį į fotomenininko studiją namuose atėjo vienas lankytojas, buvęs partizanas. Apie jo vizitą S. Bagdonavičius buvęs perspėtas, tad parengęs partizanų nuotraukas – dviem eilėmis jas išdėliojęs ant grindų.
Užėjęs svečias pirmiausia, pasak fotografo, patikrino, ar iš vidaus užsirakina durys.
„Taip supranti, su kuo turi reikalą – žmogus išduotas, po lagerių“, – sako S. Bagdonavičius, tačiau prisipažįsta, kad jį nustebino ne tai.
„Žmogus atsiklaupė ir kaip bažnyčioje pradėjo melstis „Tėve mūsų, – prisimena savo sutrikimą pašnekovas. – Amo netekau – net į galvą neatėjo, kad reikėtų nufotografuoti, – dabar apgailestauja. – Jam tai buvo šventi dalykai. Per jo maldą supranti, ką iš tikrųjų padarei.“
Pasak fotomenininko, partizanas galėjo nutraukti savo gyvybę, kad išsivaduotų nuo kankinimų, tačiau kaip katalikas nemanė turintis teisę.
„Tu gyveni nuo kankinimo iki kankinimo. Atrodytų, galėjo pasitraukti iš partizanų, bet davė priesaiką“, – sako, kad žmonės puikiai suprato, už ką kovojo.
Kitą kartą, kai buvusio partizano giminės surengia jo paminėjimą, S. Bagdonavičius pasakoja ten irgi demonstravęs nuotraukas. Kokia buvo nuostaba, kai vienoje jų šeima atpažino savo dėdę, kurį ir susirinko pagerbti.
„Ne gyvenimas, bet tikras romanas, – pakartoja fotografas. – O jie sako: čia mano gyvenimas. Jetau, jetau, kai galvoji, kiek tam žmogui, tai kartai buvo skirta…“
Todėl, S. Bagdonavičiaus teigimu, jo paroda abejingų nepalieka.
„Nuo teigiamų iki neigiamų atsiliepimų – vidurio nėra“, – panevėžietis sako matantis, kad net ir po tiek dešimtmečių tauta lieka pasidalijusi, susipriešinusi. Kad ir kiek daug laiko praėjo, turės praeiti dar, pasikeistų ištisos kartos, kad dingtų nuoskaudos, o mes išsivalytume, išsikalbėtume.
