Pardavėjai ir pirkėjai – amžini partneriai

Pardavėjai ir pirkėjai – amžini partneriai

Nuo prekių gausos lūžtantys prekybos centrai yra tik pastarųjų dešimtmečių mūsų kasdienybė: ankstesnė pirkėjų patirtis buvo kiek kitokia ir, žinoma, visais laikais skirtinga

Sovietmečiu prekių pasiūlą diktavo išankstiniai užsakymai ir sąjunginiai planai, tad ilgam buvo įsigalėjusi visuotinio deficito era. Apie maisto produktų gausą nebuvo galima nė svajoti – apie įvairovę, deja, irgi. PB ARCHYVO nuotr.

Sovietmečiu prekių pasiūlą diktavo išankstiniai užsakymai ir sąjunginiai planai, tad ilgam buvo įsigalėjusi visuotinio deficito era. Apie maisto produktų gausą nebuvo galima nė svajoti – apie įvairovę, deja, irgi. PB ARCHYVO nuotr.

 

Dabartinė visuomenė kaltinama tampanti vartotojiška – reikia ar nereikia perkanti, tempianti, vartojanti nesuvartojanti, o apsisukusi ir vėl ieškanti pirkinių. Tiesos tuose kaltinimuose, be abejo, yra. Bet argi buvo kada nors tokia didžiulė prekių pasiūla, tokios veiksmingos pirkėjų vilionės, žaidimai akcijomis, nuolaidomis ir išpardavimais? Argi anksčiau galėjai gauti viską, ko tik širdis užsigeis?

Karta, į nūdieną atėjusi iš tuščių lentynų ir „blato“ laikų, ko gero, neatsikratys savosios praeities kompleksų. O jaunieji jau išsiugdė ar vis dar ugdosi naujus, savitus įpročius.

Tačiau savo gyvenimo be prekybos centrų ir gausių parduotuvių jau neįsivaizduoja dažnas.

 

Nustebino kainos

 

Besidomint, kas senuose Panevėžio laikraščiuose buvo rašoma apie praeities parduotuves, pardavėjų ir pirkėjų santykius, pavyko užtikti įdomų faktą. Pasirodo, didžiulį pirkėjų sujudimą kadaise buvo sukėlusi atsiradusi prekybos naujovė – imta etiketėse užrašyti prekių kainas. Iki to laiko, kiek kainuoja koks nors daiktas, pasakydavo pardavėjas, o jis, žinoma, galėjo sakyti bet kokias.

Viename 1935 metų laikraščio numeryje, straipsnyje „Pirmieji išstatytų kainų įspūdžiai“, rašyta: „Atsiradus prekių kainoms, prie vitrinų sustoja būriai praeivių ir studijuoja tas kainas. Kai kuriose krautuvėse kai kurios prekės dabar brangesnės kaip buvo be užrašų.“ (Citatų kalba netaisyta.)

Kylančios kainos visada buvo skaudi ir aktuali tema. Nemažai apie tai rašyta ir laikraštyje. Pavyzdžiui, rašinyje „Duonos brangimas“: „Panevėžio malūnininkams sudarius sindikatą, kiekvienam maišui pakeliama kaina vis po 2 litus. Be to, dėl smarkių liūčių ir vietomis pasitaikiusių ledų, apgadinusių pasėlius, vėl bijoma duonos pabrangstant, o jei nepabrangstant tai pablogėjant.“

„Įsidėmėtina: miltų kilo – 70 ct, o macos kilo – 2 lt 70 ct.“

„Pabrango benzinkų akmenėliai ir, be to, krautuvėse jaučiamas jų trūkumas. Vienas akmenėlis kaštuoja 4 centus.“

Spaudoje minima, kad kai kurios prekės atpigo. Pavyzdžiui, prieš aštuoniasdešimt metų rašyta: „Krekenaviečiai pradėjo kai kurias prekes 5 % pigiau pardavinėti. Mažiau beužprašo. Matyt, tai darosi sąryšy su kainų komisaro paskyrimu. Tačiau galanterijos ir manūfaktūros prekės dar apie 10 % čia brangesnės kaip Panevėžy.“

„Kontrabandinės prekės. Pirkliai labai pigiai pardavinėja benzinines ugniai skelti mašinėles. Patrankos sviedinio pavidalo mašinėlės normali kaina 3–4 litai, o parduodamos po 1,20–1,50 lito. Gan nebrangiai praduodami ir toms mašinėlėms akmenukai.“

 

Didelės ir gausios jėgos

 

Šiais laikais pirkėjų paslaugoms – didžiulė prekybininkų armija, teikianti ir siūlanti savas prekes pačiais įvairiausiais būdais.

Pasirodo, beveik prieš devyniasdešimt metų prekybininkų bendruomenė taip pat buvo gana gausi. Kaip rašė „Panevėžio balsas“: „Lietuvių prekybininkų vakarienė-vakaras gražiai ir rūpestingai praėjo dalyvaujant net keliems šimtams svečių. Garbė draugijos valdybai, kad išjudino darbą… Šį kartą mums rūpi priminti savo broliams prekybininkams, pramonininkams ir amatininkams, kad paskutinysis jų susirinkimas-vakarienė tikrai parodė, jog jų jėgos gausios ir didelės, jog yra iš ko į didelį darbą įsileisti ir atkariauti savo pozicijas. Tik reikia vienybės, susiklausymo, disciplinos, savo ir Lietuvos reikalų bojimo, noro.“

Spaudoje neretai pasigirsdavo raginimai remti savo pramonę, pirkti lietuviškas ne tik žemės ūkio, bet ir pramonines prekes: „Jei Lietuva remsis tik žemės ūkiu, tai ji negalės išlaikyti namie savo gyventojų prieauglio, jos augimas bus paraližuotas. Visai kas kita tuo atveju, jei pavyktų mums išnaudoti visas, kad ir ne didžiausias galimybes, kurias Lietuvos gamta ir padėtis suteikė pramonei tarpti.“

„Remkime lietuvius amatininkus“, – rašė „Panevėžio balsas“: „Atvežtas iš užsienio bagetas nepasižymi patvarumu. Rėmai, už kuriuos man pačiam teko sumokėti dvylika litų, patys savaime sutrupėjo ir tikrai sudaro ne kokį vaizdą su baltomis gipso dėmėmis. Veltui mes, lietuviai, ieškotumėm savo lietuviškų motyvų, lietuviško stiliaus – tuose užsienio šabloniškuose rėmuose rasime miesčionišką mizeriją, blizgantį blogą skonį. O yra nemažai lietuvių specialistų, kurie iš ąžuolo, rankomis, be jokių šabloninių mašinų, išpiausto gražius ąžuolo lapus, papuošia rėmus patriotiškais užrašais. Gražu, meniška, lietuviška, o kas svarbiausia, pigiau negu užsienio blogo skonio gipsiniai, trupantieji šablonai.“

Dabar, vis dar svarstant, ar prekybos centrai turėtų dirbti svarbių švenčių dienomis, verta prisiminti, ką apie parduotuvių darbo laiką rašė praeityje: „Daugely krikščioniškų krautuvių (kurių savininkai nešvenčia krikščion. švenčių) šventadieniais gausi ko tik panorėsi. Prieš eilinį sodietį „stebuklingai“ atsidaro krautuvės durys (dažniausiai iš kiemo) ir tenai „nematomos jėgos“ pagamina visokių pirkinių. Kam dar tie švenčių įstatymai?“

Ką norėta pasakyti pastaba „Geri laikai“, spausdinta 1937 metų „Panevėžio garso“ numeryje, nuspėti gana sunku, bet anuomet skaitytojai, be abejo, suprato šį tekstą: „Penkių Krekenavos restoranų savininkai riebėja. Matyt, jiems geri laikai.“

 

Pažinčių įsigaliojimo metas

 

Sovietmetis tarp pardavėjų ir pirkėjų buvo nutiesęs visai kitokius tiltus. Bendrų interesų liko mažai, prekybininkai tapo visagaliais, pirkėjai – nusižeminusiais prašytojais, laukiančiais malonių „iš po skverno“.

Vadinamasis blatas įsigaliojo jau brandaus socializmo metais – po karo praėjus trisdešimčiai ar daugiau metų.

O 1945-ųjų pabaigoje spaudoje pranešta, kad vertingų prekių galima įsigyti už pristatytą pieną ir kiaušinius.

„Už laisvai pristatytą pieną suteikiama teisė pirkti kaimo kainomis prekių ligi 150 % pristatyto pieno vertės, t. y. valstietis laisvai pristatęs pieno už 1 rb, gali pirkti prekių už 1 rb 50 kp.

Galima pirkti tokių prekių: žibalo, druskos, pasagų, cukraus, žagrių, akėčių, kirvių, kibirų, langams ir durims apkaustų, vinių, siūlų, kojinių, šukų, parfumerijos, degtukų, adatų, muilo, tabako dirbinių, pakinktų, arbatos, kavos, virvių, lagaminų ir kt. Už laisvai pristatytus kiaušinius galima pirkti net 300 %  jų vertės. Galima pirkti tokių pat prekių. Be to, už kiekvienus pristatytus 30 št. kiaušinių dar galima pirkti po 1 litrą vyno-degtinės išdirbinių.“

Vėliau prekyba, žinoma, įgavo kitokius pavidalus ir formas, jos nuolat kito, bet niekada neleido pirkėjui jaustis padėties šeimininku.

 

Siūlė ir pageidavo

 

Nepatenkinti pirkėjai visada galėjo rašyti pastabas į skundų knygą, pasiskųsti prekybos valdybai, partijos komitetui ar redakcijoms. „Panevėžio tiesa“ laiškų su tokiais skundais irgi gaudavo nemažai. Kartais juos spausdindavo, nagrinėdavo, persiųsdavo atsakingiems asmenims.

Į laikraštį būdavo kreipiamasi pageidaujant, kad „pirkėjų patogumui mėsos parduotuvėse būtų malama ir kiauliena, ir jautiena mėsa“, kad aludėje būtų prekiaujama ne tik alumi, bet ir limonadu, kad pirkėjai ir viešojo maitinimo įstaigų lankytojai būtų aptarnaujami kultūringiau ir mandagiau.

Prieš trisdešimt penkerius metus gegužės mėnesį „Panevėžio balsas“ pranešė: „Nuo metų pradžios redakcijoje gauta 1849 laiškai. Išspausdinta 1321, kitoms žinyboms persiųsta 157, 144 autoriams atsakyta asmeniškai.“

Žinoma, ne visuose buvo rašoma apie prekybą, bet gvildenančiųjų prekybos klausimus tikrai nebuvo mažuma.

Laiškų apžvalgose pateikiama nemažai tokių laiškų ištraukų ir analizių. Pavyzdžiui, panevėžietė redakcijai rašė, kad „maisto prekių parduotuvėje Klaipėdos g. jos antraklasį sūnų apskaičiavusi kasininkė nė nesuglumo, kai buvo paprašyta perskaičiuoti prekes: „Kas čia bloga, kad apskaičiavau? Va, imk tą rublį.“ Suprantama, pirkėja tokiu atsakymu nepasitenkino ir paprašė skundų knygos. Tada ji išgirdo daugybę užgauliojimų ir įžeidinėjimų, grasinimų. Kaip rašo laiško autorė, tuo metu buvo ir parduotuvės vedėjos pavaduotoja, tačiau ji nesutramdė savo darbuotojų.“

 

Kaip klausdavo, taip atsakydavo

 

Kartais laikraštis surengdavo savotišką spaudos konferenciją – surinkus daug laiškų, kuriuose skundai ta pačia tema, į juos laikraščio puslapiuose būdavo kviečiami atsakyti atsakingi darbuotojai.

Viename 1983 metų „Panevėžio tiesos“ numeryje visas puslapis buvo pavadintas „Apie prekes ir prekybą“, o į skaitytojų klausimus atsakinėjo Prekybos valdybos viršininkė T. Žuromskienė.

Štai ką rašė skaitytojas: „Maisto prekių parduotuvėse sunku gauti kiaušinių, kondensuoto pieno su cukrumi, majonezo, kavos be nuosėdų, sausainių „Upelis“, žalios arbatos, rūkytų gaminių, kvietinių rupiai maltų miltų, mineralinio vandens „Boržomi“, „Esentuki“.

Skaitytojui buvo atsakyta: „LTSR prekybos ministerijos įsakymu pirmiausiai padidintos paklausos prekėmis pagal išankstinius užsakymus aprūpinami Didžiojo Tėvynės karo dalyviai, jaunavedžiai, daugiavaikės šeimos, motinos, laukiančios kūdikio, laidotuvių, vardynų dalyviai. Kava be nuosėdų šiemet 3 kartus per užsakymų stalus buvo skirta įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojams. Kvietiniai rupiai malti miltai naudojami duonai kepti, laisvam pardavimui Prekybos ministerija jų neskiria. Mineralinio vandens „Boržomi“ ir „Esentuki“ fondai maži, todėl „Boržomi“ skiriamas visuomeninio maitinimo įmonėms, o „Esentuki“ visai netiekiamas prekybos organizacijoms. Žalios arbatos fondai visai neskiriami. Rūkytais gaminiais dėl jų stokos aprūpinamos tik viešojo maitinimo įmonės.“

Aišku, ar ne?

Dar klausimas: „Kodėl stinga didelę paklausą turinčių pramoninių prekių – lininių ir medvilninių audinių, patalynės, rankšluosčių ir kt“. Atsakymas: „Stengiantis geriau aprūpinti patalyne socialistinio lenktyniavimo nugalėtojus, darbo pirmūnus, veteranus atidaryta 9-oji parduotuvė. Kvietimai į šią parduotuvę, atsižvelgiant į darbuotojų skaičių, išduodami profsąjungų komitetams, kurie juos skirsto savo kolektyvų nariams.“

 

Kokie buvo rūpesčiai

 

Kai kurie laiškai būdavo tiesiog spausdinami, be jokių atsakymų. Taigi anais laikais negyvenusieji, skaitydami senus laikraščius, gali susidaryti puikų sovietmečio parduotuvės vaizdą.

Pavyzdžiui: „Kodėl moteriškos avalynės parduotuvės reklama neatitinka tikrovės? Prie šios parduotuvės visuomet didelės eilės, nes pirkėjai gaišta laiką, norėdami pasižiūrėti, ar yra jiems tinkamos avalynės.“

„Kiekvienais metais norinčiųjų siūti vis daugėja. Tačiau kokia didelė problema gauti nusipirkti žirkles, siuvimo mašiną ar vąšelį nėrimui. Pageidautina išleisti didesniu tiražu knygų apie nėrimą, mezgimą, rankdarbius, valgio gaminimą. Jau seniai dingo iš parduotuvių lentynų antrų patiekalų lėkštės, pigesni pietų stalo servizai. Metalinius dangtelius stiklainiams uždaryti gauna tik visuomeninio maitinimo įmonės, o kur jų įsigyti individualiems asmenims?“

„Nutarėme išsivirti uogienės žiemai. Reikėjo 10 kg cukraus. Parduotuvėje norma 1 kg ir pardavėjos jos laikosi. Stoju į eilę 10 kartų ir nusiperku reikiamą kiekį. Paklausus pardavėjos, gal baigiasi cukrus, kad normuoja, atsako, kad vos ne pilnas sandėlis prikrautas, bet jos turinčios laikytis normų, nes kitaip nuims premijas.“

 

Turgaus gėrybės

 

Visais laikais dar vienas pirkėjų traukos centras buvo turgūs. Sovietmečiu tai buvo viena iš tų vietų, kur ir prekių pasirinkimas būdavo didesnis, ir kokybė geresnė, tik kainos, žinoma, aukštesnės.

Apie turgų „Panevėžio tiesa“ 1972 metais rašė: „Paviljone nuo įvairių gėrybių lūžta stalai. Malonu pažvelgti į rausvašonius obuolius, skaniai kvepiančias medaus statines, žalius ir raugintus kopūstus. „Prašom obuolių, prašom sūrio“, – maloniai siūlo pardavėjai. Ir nepatogu nepirkti, praeiti pro šalį.

Ar patenkintas pirkėjas? Užkalbinu moterį, derančią paukštieną: – Parduotuvėje, jei atveža ką geresnio, reikia ilgai pastovėti eilutėje, o turguje nusiperku greičiau ir viską, ko reikia, iš karto.

Turgaus paslaugomis naudojasi dauguma miesto gyventojų. Tai liudija sekantys skaičiai: vien sausio mėnesį turguje parduota 8300 kg grūdų, 8707 kg daržovių, 28781 kg obuolių, 1745 kg mėsos produktų, 1078 kg pieno produktų, 23480 kiaušinių, 1958 kg medaus.

Turgus artėja į pabaigą. Buvę pardavėjai užplūs parduotuves, taps reikliais pirkėjais.“

Turgaus problemos minėtos ir prieškario laikraščiuose.

Dar viena įdomi mintis užtikta vartant senus laikraščius – 1928 metais, minint dešimtąsias Nepriklausomybės metines, „Panevėžio balsas“ rašė:
„Neseniai dešimties metų nepriklausomybės proga džiaugtasi įvairiausiais laimėjimais. Visur girdėti balsai, kad žengiame į priekį, bet vis dėlto toje pirmyneigoje ne viskas taip šviesu.

Panevėžio valstybinės degtinės pilstytuvė „išeksportavo“ degtinės š. m. sausio mėnesį 80 tūkstančių literių daugiau, negu pereitų metų tą mėnesį.

Šiemet darbininkai pradėjo dirbti po 10 val. į dieną, nes kitaip nebegali suspėti, vos spėja pilti buteliuosna, kuriuos tuojau išveža. Šie gražūs skaičiai rodo, kas daro žymią pirmyneigą. Kad taip panašiais šuoliais žengtų mūsų pilietinis susipratimas, apsišvietimas, kad taip augtų mūsų mokyklos ir kitos kultūrinės įstaigos, tai, žinoma, galėtume gryna sąžine džiaugtis savo krašto pirmyneiga. Dabar vis dar tenka ir liūsti, ir dažnai tamsiomis spalvomis piešti piliečių susipratimą.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų