-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie šį vienu iš tautos simbolių virtusį augalą ir jo tikruosius žiedus kalbėjomės su žinomu gamtininku, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėju Almantu KULBIU.
– Palyginti su kitais sporiniais augalais, augančiais Lietuvoje, pavyzdžiui, asiūkliais, pataisais, paparčių įvairovė mūsų šalyje gana didelė.
Pasaulyje paparčių grupė yra didžiausia – apie 10 000 rūšių. Iš jų Lietuvoje auga mažiausiai 25. Kodėl mažiausiai? Dėl to, kad naujos Lietuvai paparčių rūšys atrandamos nuolat. Europoje jos žinomos, tačiau Lietuvoje – iki tol neaptiktos.
Štai neseniai, prieš metus ar dvejus, buvo rasta anksčiau Lietuvoje nežinota paparčių rūšis – robertinis tikrapapartis, lotyniškai Gymnocarpium robertianum. Per pastaruosius 15–20 metų rastos ir naujos kalnarūčių rūšys. Tie augalai praturtino paparčių florą.
Jų daugėja, tad ir negalima pasakyti, jog paparčių sąrašas Lietuvoje baigtinis. Dar galima aptikti naujų.
Beje, kalnarūčių augavietės labai specifinės. Mūrinė kalnarūtė žinota labai seniai iš gamtininkų stebėjimų. Ji auga ant akmeninių tvorų. Dairytis reikėtų ant aptrupėjusių senų bažnyčių arba kapinaičių tvorų. Gamtoje ji auga ant uolų. Kai gamtininkai pradėjo ieškoti, rado dar dvi jų rūšis. Pavyzdžiui, šerinę kalnarūtę, kuri iki tol Lietuvoje nežinota. Mano minėtą robertinį tikrapapartį gamtininkai taip pat aptiko augantį ant tvoros. Teko dalyvauti, kai buvo atrasta antra jo augavietė.
A. Kulbis
– Paparčių dydžiai tikrai labai skiriasi. Jei ieškotume mažiausio papartėlio, tai turbūt būtų varpeniai. Lietuvoje auga kelios jų rūšys. Šie papartėliai įdomūs tuo, kad neužauga didesni kaip sprindis.
Toks papartis turi vegetatyvinę dalį, panašią į lapą, ir generatyvinę dalį, ant kurios formuojasi sporinės. Iš pirmo žvilgsnio jos primena žiedus. Ieškodami varpenių gamtininkai, botanikai tikrina savo akių žvitrumą: jeigu pastebi pievoje šiuos smulkius papartėlius, vadinasi, įgūdžiai neprarasti!
Labai reta rūšis – mažasis varpenis, lotyniškai Botrychium simplex. Jų randama Pajūrio regioniniame parke, kopose. Lietuvoje buvo aptikta nauja didelė augavietė su labai daug individų.
Buvo minčių, kad mažasis varpenis išnykęs, pasirodo, tebeauga.
Paprastasis varpenis – Botrychium lunaria – apyretis augalas. Daugelis gamtininkų jo nėra matę, nes tarp žolių pastebėti tokį augaliuką labai sunku. Kaip pasakojo vienas kolega iš Vilniaus universiteto – Sigitas Juzėnas, tyrinėjantis šį papartėlį, skaičiuodami paprastojo varpenio individus augavietėje netgi orūs dėstytojai, profesoriai, gamtininkai ropoja. Kad tik nepražiūrėtų nė vieno papartėlio, nes kartais jie būna ir centimetro, ir dviejų, ir trijų dydžio – jie labai mažyčiai!
– Galbūt įvardyčiau ir dar porą tokių paparčių. Varpenių yra keletas rūšių Lietuvoje, o dar yra vienalapė driežlielė, lotyniškai Ophioglossum vulgatum. Šis augalas, panašiai kaip varpeniai, turi vegetatyvinę ir generatyvinę dalis. Vienoje atsiranda sporos, o kitoje yra tik vienas lapelis. Ji taip pat lyg ir primena gėlę, todėl nepatyrę žmonės gali palaikyti žydinčiu augalu.
Bet iš tikrųjų vienalapės driežlielės dažniausiai nepastebimos – dėl smulkumo ir dėl to, kad nėra dažnos. Tiktai smalsiausieji gamtoje pamato šį augaliuką.
Jonpapartį, kurio pavadinimas siejamas su Joninėmis, žmonės augina prie namų kaip dekoratyvinį, o laukinį galima rasti upelių slėniuose. Šis papartis ganėtinai stambus. Jo sąžalynuose mažesnio ūgio suaugusysis ar vaikas gali pasislėpti. Toks paupinis jonpapartis turi paparčiui būdingus lapus, tačiau sporos formuojasi kitokio pobūdžio lapuose. Nors į žiedą nelabai panašu, tačiau turi būdingus, tik sporoms skirtus lapus ir tuo išsiskiria kitų paparčių fone. Visų kitų paparčių sporos atsiranda apatinėje lapo pusėje.
Kai žmonės neišmanė apie botaniką, atsirado pasakojimai apie paparčio žiedą. Augalas kaip augalas – žalias, auga, bet niekas nematė jo žiedų. Kur jo žiedai? Kada žydi? Tautose tikriausiai atsirado mitai, kad žydi, ko gero, ypatingomis progomis. Kai išrado mikroskopą ir pažiūrėjo, aptiko sporas, iš kurių augalas gali sudygti.
– Manau, taip. Žmonės sukūrė legendų, pasakojimų, kaip paparčio žiedas einančiam žmogui įkrito į batą. Iš tikrųjų paparčio žiedo niekas neregėjo. Kartais išėję Joninių naktį į miškus galbūt pastebėdavo ant paparčių žibant paslaptingas ugneles – jonvabalius. Jie Joninių naktį sužimba ir būna aktyvūs, ypač jei tam tinkamas oras.
Laimę atnešantis žiedas, ko gero, ir turėtų būti paslaptingas, ne kiekvienam prieinamas, nelengvai randamas. Nes jeigu visi galėtų nusiskinti ir parsinešti, būtų labai daug laimingų žmonių. O papartis – toks augalas: dekoratyvus, bet žiedų niekas nemato.
– Paparčių rūšys gana skiriasi. Kaip vaistai jie dažniausiai naudojami liaudies medicinoje. Bet tai nėra farmakopėjinis augalas. Tai reiškia, kad nėra superkamas. Savigydai rinkti paparčius turbūt nederėtų – tą geriau palikti specialistams, farmakologinį išsilavinimą turintiems žmonėms.
Kita vertus, yra valgomų rūšių. Kad ir stambialapis šakys, arba Pteridium aquilinum, – trikampio pavidalo papartis vienu stiebu ir turbūt dažniausias Lietuvoje. Sibire jo šakniastiebiai buvo valgomi nuo seniausių laikų. Lankantis Altajaus krašte valgyklose buvo galima užsisakyti kaip garnyrą prie mėsos. Be abejo, nesusilaikiau ir paragavau.
Paprastasis varpenis: smulkus papartėlis, kurio sporas nokinanti lapo dalis išties kiek primena žiedyną.
Ir Japonijoje kai kurios paparčių rūšys naudojamos maistui. Visgi norisi įspėti, kad žmonės, ypač labai gerai nepažindami rūšių, neimtų, nevartotų, nes nėra saugu. Reikia labai gerai pažinti paparčius. Geriausia, kai juos pagamina specialistai.
– Didelė dalis paparčių – ūksminiai augalai, mėgstantys pavėsį. Bet jų galima pamatyti botanikos soduose.
Man nežinoma, kad kur nors vienoje vietoje būtų visų lietuviškų paparčių kolekcija. Jiems reikalingos pernelyg skirtingos ekologinės sąlygos. Vieni mėgsta drėgmę, kiti – pavėsį, treti auga atokaitoje, ketvirti – ant mūro, kapinių tvorų. Joninių ar kitą naktį išėjus į ilgesnį pasivaikščiojimą miške bent jau dešimt, dvylika, penkiolika rūšių nėra labai sudėtinga pamatyti. Lankydamiesi pušyne, tamsiame eglyne, lapuotyne, upelio pakrantėse, galbūt pelkutėje, kur auga drėgnas vietas mėgstantis pelkinis papartuolis, „surinktume“ visą kolekciją ir būtų galima pažinti.
– Yra keli. Turbūt mažiausiai žinoma apie mano minėtąjį robertinį tikrapapartį, nes neseniai atrastas, knygose dar neaprašytas. Netgi vadovas augalams pažinti kol kas apie jį nerašo ir apie jį žino tik saujelė mokslininkų, gamtininkų.
Vienas rečiausių turbūt yra miškinis spyglainis – lotyniškai Polystichum aculeatum. Jis žinomas tik iš vienos kitos augavietės.
Teko būti liudininku, kai po labai ilgo laiko miškinis spyglainis buvo surastas Lietuvoje. Jo augavietės žinotos prieš daugiau nei šimtą metų. Gal prieš 20 metų ar dar seniau teko keliauti Raigardo slėnyje su žymia botanike Živile Lazdauskaite. Ji atkreipė dėmesį į tamsiai žalios spalvos, standžiais lapais ir lyg mažais dygliukais besibaigiantį augalą. Kilo abejonė, ar tik nebus seniai mūsų botanikų pamirštas spyglainis. Paėmus pavyzdį, buvo patvirtinta. Vėliau rastos kelios kitos augavietės. Dabar jis įrašytas į Raudonąją knygą ir saugomas.
– Jonpapartis tikrai augdavo beveik kiekviename darželyje. Jį tradiciškai augindavo palei pat sodybos langus – paslėpdavo sienas, kad nesimatytų akmenų, mūro, kokių nors defektų. Ypač tas buvo įprasta Aukštaitijoje. Bet po truputį nykstant tradiciniams darželiams, žmonės pradėjo pirktis sodininkystės, gėlininkystės žurnalus. Ten buvo pateikiama jau kitokio apželdinimo pavyzdžių. Žmonės gal labiau pamėgo vejas. Nors vejai ir reikia priežiūros, bet ji kartais patogesnė. Išnyko tradiciniai darželiai ir tradicinės augalų rūšys. Tai gal susiję ne vien su jonpaparčiu – iš viso su tradicinių darželių augalų rūšimis, kurios liko pamirštos. Paminėjus pentinį, piliarožę kartais paaiškėja, kad daug kas jų dabar nematęs. Papartis, be to, ir nežydi – tik gražiai žalias.
– Joninės gamtininkams, ypač botanikams, galbūt ypatingiausias laikas – pats žydėjimas! Botanikai, kurie stebi, tiria augalus, nenori praleisti nė vieno augalo žydėjimo. Jiems tai pats gamtos vystymosi pikas. Po Joninių gamtoje lyg įvyksta atoslūgis: nužydi pievų miglinių šeimos augalai – liaudiškai vadinamos žolės, pradeda nurusti pievos, tarsi darosi negražios, o iki Joninių būna pilnos žiedų. Dėl to kupoliavimas, net ne botanikui išeiti į pievą šiuo metų laiku yra gražiausia. Matau, kaip socialiniuose tinkluose ir ne gamtininkai dalijasi nuotraukomis – nuvažiavę į sodybą, gėrisi pievomis, kuriose žydi vadinamieji įvairiažoliai – ne miglinių šeimos – ne kokios viksvos, smilgos, o tie, kurie spalvingai žydi.
Pievos dabar iki Joninių spalvingiausios, po to bus vis mažiau spalvų. Liepą, ypač jei laikysis tokie orai kaip dabar, turėsime tik nudžiūvusius plotus. Kol pradės lįsti vienas kitas augalas, kuriam būdingas vėlyvas žydėjimas, pavyzdžiui, bitkrėslės, kai kurie kiti. Nors šiais metais pastebima, kad kai kurie augalai, kuriems būdingas žydėjimas liepą, jau dabar yra peržydę. Šiemet dėl karščių labai anksti pražydo daug augalų.
