1936-aisiais suprojektuotas Ligonių kasos pastatas Panevėžyje sulaukė prieštaringų nuomonių: miesto laikraštyje net rašyta, jog „vieni sako, kad panašūs į kalėjimą, kiti – į elevatorių, treti – į parako sandėlį“. E. VILKONČIAUS nuotr.

Iš Panevėžio Paryžių norėjęs padaryti

Iš Panevėžio Paryžių norėjęs padaryti

Jeigu atsirastų galimybė pasižvalgyti po tarpukario Panevėžį, architektūrinis miesto margumas nustebintų ne vieną.

Anuomet čia būta tiek lūšnų, tiek itin modernių pastatų, pastarųjų autoriai – ne vienas žinomas statybos inžinierius. Iš jų ypatingą pėdsaką paliko itin daug statinių mieste suprojektavęs Antanas Augustinas Gargasas – jo įtaką Panevėžio architektūriniam veidui sunku ir įvertinti.

Dabar daugelis A. Gargaso darbų laikomi reikšmingu laikotarpio architektūriniu palikimu. Apie juos ir jų kūrėją paprašėme papasakoti panevėžiečio architektūrologo, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto doktoranto Evaldo VILKONČIAUS.

Statybos inžinierius Antanas Gargasas beveik dešimtmetį įvairiapusiškai rūpinosi Panevėžio statybomis ir tvarkymu, būtent mūsų mieste sutelktas svarbiausias jo architektūrinis palikimas. Papasakokite plačiau apie šią asmenybę.

– Antanas Augustinas Gargasas gimė 1907 metais Žemaitijoje – Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiaus Rekečių kaime. Baigęs Šiaulių valstybinę gimnaziją, 1927-aisiais įstojo į Belgijos Gento miesto universiteto Technikos fakultetą, kuriame studijavo civilinę inžineriją.

1931 metų vasarą gavęs statybų inžinieriaus diplomą, A. Gargasas iš karto grįžo į Lietuvą ir užsiregistravo tuometėje Statybų inspekcijoje – turėdamas statybų inžinieriaus išsilavinimą, privalėjo tą padaryti. Tų pačių metų rugsėjį buvo paskirtas eiti Panevėžio miesto statybos inžinieriaus pareigas, jos dabar atitiktų vyriausiojo architekto. Jas ėjo devynerius metus – iki 1940-ųjų vasaros.

Ketvirtąjį dešimtmetį A. Gargasas buvo pagrindinis asmuo, prižiūrėjęs Panevėžio miesto statybas, miesto tvarkymą. Jis ne tik rūpinosi kai kurių visuomeninių pastatų projektavimu, bet ir užsiėmė privačia praktika, mieste suprojektavo nemažai architektūriškai reikšmingų gyvenamųjų namų. Bet, pasikeitus santvarkai, A. Gargasas buvo atleistas ar savo noru paliko pareigas ir išvyko iš Panevėžio.

Evaldo Vilkončiaus teigimu, savo laikmečiui Antanas Gargasas buvo vienas moderniausiai kuriančių miesto inžinierių. „Net spaudoje rašyta, kad jis siekia iš „Panevėžio Paryžių padaryti“, – sako architektūrologas. ASMENINIO ARCHYVO (J. RUŠKUTĖS) nuotr.

Evaldo Vilkončiaus teigimu, savo laikmečiui Antanas Gargasas buvo vienas moderniausiai kuriančių miesto inžinierių. „Net spaudoje rašyta, kad jis siekia iš „Panevėžio Paryžių padaryti“, – sako architektūrologas. ASMENINIO ARCHYVO (J. RUŠKUTĖS) nuotr.

Ar tiesa, kad išvykus savotiškai nutrūko ir jo kūrybinė veikla?

– 1940–1941 metais A. Gargasas dirbo Valstybinėje plano komisijoje Vilniuje. O 1941–1944 metais jau ėjo Šiaulių miesto inžinieriaus pareigas: per birželio trėmimus tuometis Šiaulių miesto statybų inžinierius buvo ištremtas ir A. Gargasas paskirtas į jo vietą.

Karo metais reikšmingų objektų Šiauliuose A. Gargasas nesuprojektavo – daugiausia rūpinosi Šiaulių ligoninės statyba, ją prižiūrėjo. 1944-aisiais, kaip ir daug lietuvių, jis pasitraukė į Vokietiją, o šeštajame dešimtmetyje persikėlė į JAV. Čia gyveno iki mirties 1990 metais. Kiek man žinoma, ten irgi nieko reikšmingo neprojektavo – daugiau dalyvavo lietuvių išeivių kultūrinėje veikloje. Tad Panevėžyje išlikęs reikšmingiausias A. Gargaso architektūrinis palikimas.

Bet iki A. Gargasui pradedant rūpintis mūsų miesto architektūra jo pirmtakai irgi turėjo palikti kažkokį savo indėlį?

– 1931 metais laikraštyje „Diena“ apie naujausią Panevėžio architektūrą rašyta štai kas: „Šis savarankiškas miestas statybos atžvilgiu griežtai nusistatęs prieš Kauną. Kaunas per kelis metus baigia išaugti į moderniškos statybos ir moderninio stiliaus miestą, tuo tarpu Panevėžys, matyt, nekenčia tų vadinamųjų „kubinių būdų“. Moderninio stiliaus namų beveik neteko pastebėti.“

Iš tikrųjų tokią situaciją mieste lėmė ne griežtas nusistatymas prieš stilistines naujoves, o tai, kad Panevėžyje tuo metu nebuvo ambicingo architektūros specialisto, galėjusio duoti impulsą.

1922–1929 metais statybos inžinieriumi dirbęs Marijonas Stanevičius propagavo istorizmą. Jam palikus Panevėžį, miestas nuolatinio statybos inžinieriaus neturėjo. Jo pareigas 1929–1930 metais ėjo iš Kėdainių atvykdavęs Juozas Ežerskis, o 1930–1931 metais miesto inžinieriaus pareigas ėjo analogišką poziciją Panevėžio apskrityje užėmęs Kazys Germanas. Dėl kitų darbų abu miesto architektūros ir statybos reikalams neskyrė daug dėmesio. Situacija pasikeitė tik tada, kai 1931-aisiais dirbti pradėjo A. Gargasas.

Mieste išlikę stebėtinai daug jo projektuotų pastatų.

– Didesnioji dalis. Ypač kalbant apie mūrinius pastatus. Pavyzdžiui, jo projektuoti visuomeniniai pastatai išlikę beveik visi. Mažiau liko gyvenamųjų namų, tačiau ir jų gana daug.

Buvęs penkiolikos klasių pradinės mokyklos pastatas A. Jakšto gatvėje – sunku patikėti, kad suprojektuotas dar 1939-aisiais. E. VILKONČIAUS nuotr.

Buvęs penkiolikos klasių pradinės mokyklos pastatas A. Jakšto gatvėje – sunku patikėti, kad suprojektuotas dar 1939-aisiais. E. VILKONČIAUS nuotr.

Kuo jie įdomūs architektūriniu požiūriu?

– Vienas ankstyvų A. Gargaso projektuotų pastatų buvo 1932 metais Respublikos gatvėje pradėtas statyti Žydų liaudies banko pastatas (Respublikos g. 6 – autorės past.). Tai vienas pirmųjų jo reikšmingų pastatų, kur galima atpažinti tam tikrus modernistinės architektūros bruožus: paprasta, švari išorės kompozicija be ankstesniems stiliams būdingų dekoro elementų. Atsirado ir svarbus elementas – iki tol Panevėžio architektūrai nebūdingi kampiniai lenkti langai. Tuo metu tai buvo paplitę Kaune, tarkime, Centrinis pašto pastatas.

Reikšmingi ir kiti pastatai. A. Gargasas Panevėžyje suprojektavo net keturias pradines mokyklas. Viena pirmųjų buvo medinė keturių klasių pradinė mokykla Nevėžio gatvėje (Nevėžio g. 38). Šis pastatas dabar rekonstruotas, bet išlikęs ganėtinai originalus. Tais laikais pastato išvaizda Panevėžiui buvo naujoviška: klasių langai projektuoti platūs – siekiant geresnio apšvietimo, grupuoti juostomis. Išorėje nėra istorinio dekoro, vyrauja stačiakampių formų kompozicija, bylojanti apie modernizmo įtaką.

Kitas pradinės mokyklos pastatas tebestovi Ukmergės gatvėje (Ukmergės g. 34) – dviejų aukštų mūras. Ši šešių klasių mokykla buvo laikoma viena moderniausių ne tik mieste, bet ir visoje Panevėžio apskrityje.

Kita išlikusi A. Gargaso projektuota pradinė mokykla – dabartinė 5-oji gimnazija (Danutės g. 12). Ji labai rekonstruota, sovietmečiu iškilo priestatai.

Paskutinėje A. Gargaso projektuotoje ugdymo įstaigoje dabar veikia R. Sargūno sporto gimnazija (Liepų al. 2). Šis trijų aukštų pastatas projektuotas kaip 15 klasių pradinė mokykla – beje, paskutinė pradinė mokykla, pradėta statyti Panevėžyje nepriklausomybės metais.

Nors visos išvardytos mokyklos skirtingų dydžių, joms būdingi bendri A. Gargaso kūrybiniai bruožai: juostomis jungti langai, paprasti tūriai, minimalistiniai fasadai… Svarbus akcentas – pastatuose siekta pritaikyti ir funkcinį zonavimą. Tai yra patalpas skaidyti į zonas. Kabinetai išdėstyti viename korpuse, orientuotame į daugiausia saulės gaunančią kryptį, kad klasės būtų šiltesnės ir šviesesnės. Pagalbinės patalpos, kurioms nebuvo reikalingas tiesioginis saulės apšvietimas, grupuotos labiau atgręžiant į šiaurė, rytus.

A. Gargasas Panevėžyje tuo metu buvo vienintelis inžinierius, kuris projektuodamas mokyklas taikė tokius principus. Tarkime, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotos mergaičių gimnazijos patalpos labiau dėstomos pagal simetriją, o ne funkcionalumą.

O kaip gyvenamieji namai?

– Jų išlikę irgi nemažai. Keletas A. Gargaso projektuotų dviaukščių mūrinių namų likę Stoties gatvėje, dviaukštis mūrinis pastatas išlikęs Nevėžio gatvėje, yra ir Radviliškio gatvėje… Bet jie pavieniai.

Kiek daugiau inžinieriaus suprojektuotų pastatų buvo buvusioje A. Fromo-Gužučio gatvėje, dabar – Savanorių aikštėje. Ten pagal projektus iškilo net šeši gyvenamieji namai, iš jų du gana gerai išlikę. Kiti keturi, kur dabar Savanorių aikštė 12, buvo projektuoti kaip mūriniai gyvenamieji namai, turbūt sovietmečiu rekonstruoti į vieną pastatą.

Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas, 1938-aisiais suprojektuotas Antano Gargaso, gerai žinomas dabartinės Laisvės aikštės objektas, nors jau seniai praradęs savo pradinį pavidalą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. ŽITKAUS) nuotr.

Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas, 1938-aisiais suprojektuotas Antano Gargaso, gerai žinomas dabartinės Laisvės aikštės objektas, nors jau seniai praradęs savo pradinį pavidalą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. ŽITKAUS) nuotr.

A. Gargasas projektavo ir kampinį Laisvės aikštės pastatą, kur daug metų veikia vaistinė. Kuo jis įdomus?

– Ten buvo suprojektuotas Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas su parduotuvėmis pirmame aukšte. Šis pastatas – vienas reikšmingesnių A. Gargaso darbų, nes dėl lenkto kampinio tūrio buvo laikomas vienu stilingiausių mieste.

Taip pat buvo suprojektuotas lenktos formos stogelis virš pirmo aukšto, o bendri pastato bruožai atspindi ir paties A. Gargaso kūrybą. Tai yra lenktas kampinis tūris, būdingas daliai jo gyvenamųjų pastatų, lakoniškas fasado skaidymas vertikaliais langais ir tarplangiais.

Tokie paprasti, aiškūs modernistinės architektūros bruožai, pritaikyti tuo metu nedidelio miesto kontekstui, nes suprojektuota gana darniai įterpiant į tuometį užstatymą: neužgožiant jo ir kartu prisitaikant prie Laisvės aikštėje tada dominavusių dviejų aukštų pastatų.

Kaip manote, A. Gargaso kūrybos modernumui turėjo įtakos studijos užsienyje?

– Kai pradėjo dirbti Panevėžyje, jis buvo neseniai baigęs studijas Belgijoje. Iš ten tikriausiai ir parsivežė suvokimą apie modernistinę Vakarų architektūrą ir ją stengėsi pritaikyti, adaptuoti vietos kontekstui Panevėžyje.

Tuo metu A. Gargasas buvo laikomas vienu moderniausiai kuriančių Panevėžio miesto inžinierių. Net spaudoje rašyta, kad siekia iš „Panevėžio Paryžių padaryti“.

Mieste jis suprojektavo labai daug pastatų. Kiek man pavyko sužinoti, 1932–1934 metais A. Gargasas gavo apie 40 užsakymų. Tai gana daug, palyginti su to meto statybomis. Juolab kad tada A. Gargasas nebuvo vienintelis Panevėžyje dirbęs architektūros specialistas. Ketvirtąjį dešimtmetį mieste projektavo ir kiti tiek privatūs, tiek savivaldybių statybos inžinieriai ir technikai – Stasys Germanas, Vaclovas Vilkas, Pranas Giedravičius. Tačiau A. Gargasas iš jų buvo produktyviausias ir galbūt mėgstamiausias miestiečių.

„Tuo metu A. Gargasas buvo laikomas vienu moderniausiai kuriančių Panevėžio miesto inžinierių. Net spaudoje rašyta, kad siekia iš „Panevėžio Paryžių padaryti“.

E. Vilkončius

Kokių dar architektūrinių perliukų išlikę Panevėžyje?

– 1936 metais A. Gargasas parengė modernistinės išvaizdos Panevėžio apygardos ligonių kasos pastato projektą. Ligonių kasos vadovybės užsakymu ar savo nuožiūra jį šiek tiek modeliavo pagal tuometės Kauno ligonių kasos pastatą. Dėl vertikalaus skaidymo, lenktos kampinės dalies, įgilinto įėjimo jis labai panašus į Kauno ligonių kasos pastatą.

Taip pat ir projektuojant pastatą Laisvės aikštėje galima pastebėti analogijų su kitais tokios paskirties statiniais, pavyzdžiui, „Pieno centro“ Kaune pastatu, taip pat Kupiškio smulkaus kredito banku. Projektuojant kai kuriuos visuomeninius pastatus Panevėžyje tuo metu veikiausiai buvo orientuojamasi į kitus miestus.

Beje, Ligonių kasos pastatas sulaukė prieštaringų nuomonių. 1937 metų laikraštyje „Panevėžio garsas“ rašyta: „Rūmais visi gėrisi ir atsigręždami apžiūrinėja. Bet dėl langų siaurumo tai peikia. Vieni sako, kad panašūs į kalėjimą, kiti – į elevatorių, treti – į parako sandėlį.“ Tokią nuomonę tikriausiai lėmė asketiška, labiau su pramonine architektūra sieta pastato išvaizda, kuri galbūt laikyta netinkama miesto visuomeniniam pastatui.

1938 metais A. Gargasas suprojektavo Marijonų noviciato namus su koplyčia ir Kunigų seminarijos pastatą, kuriame dabar K. Paltaroko gimnazija. Visgi pastarasis pirminiu pavidalu nebuvo pastatytas, nes 1940-ųjų vasarą dar vykusias statybas nutraukė prasidėjusi okupacija. Po keliolikos metų pastatas iškilo, bet jau ne pagal A. Gargaso, o pagal kitą projektą.

1935-aisiais Antano Gargaso parengtas šešių klasių pradinės mokyklos Ukmergės gatvėje projektas ir jau iškilęs pastatas 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. LCVA ir PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. ŽITKAUS) nuotr.

1935-aisiais Antano Gargaso parengtas šešių klasių pradinės mokyklos Ukmergės gatvėje projektas ir jau iškilęs pastatas 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. LCVA ir PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ (J. ŽITKAUS) nuotr.

Koks vis dėlto buvo tarpukario Panevėžys žvelgiant architekto akimis?

– Tuo metu Panevėžiui, kaip ir daugumai Lietuvos miestų, reikėjo tokio vadinamojo moderniško tvarkymo. Panevėžyje buvo ir lūšnų – senų medinių pastatų, pripažintų netinkamais gyventi, ir juos reikėjo griauti. Todėl miesto statybos inžinierius A. Gargasas rūpinosi, kad kai kuriems pastatų savininkams būtų duodami nurodymai apvalyti miestą – nugriauti lūšnas. Jie turėjo statyti šiuolaikiškus, dažniausiai mūrinius pastatus. Savininkui sutikus nugriauti medinę lūšną, jam leisdavo be jokių mokesčių pasistatyti naują pastatą – nereikėdavo mokėti žemės, turto mokesčių.

Tais laikais reikėjo ir platinti, tiesinti gatves. A. Gargasas rengė kai kurių gatvių tiesinimo projektus.

Taip pat buvo apžiūrimos įmonės – ar jų pastatai tinkami vykdyti veiklą.

Apžiūrėdavo ir kino teatrus. Juose buvo dažnai lankomasi ir tikrinama, kokios sąlygos veikti kinui, buvo vertinama, ar laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų. Dažniausiai kino teatrui buvo rekomenduojama veikti mūriniuose pastatuose, kad labiau apsisaugotų nuo gaisro.

Tarpukariu Panevėžys laikytas vienu geriausiai gatves tvarkiusių miestų ir tikriausiai ne vien dėl to, kad nemažai jų turėjo grįstų?

– Taip. Tai tikriausiai irgi A. Gargaso nuopelnas, nes užimdamas miesto inžinieriaus pareigas jis, kaip minėjau, kartu rengė ir įvairių gatvių tvarkymo projektus. Archyve teko rasti įrodymų, kad buvo parengta nemažai gatvių tiesinimo, platinimo projektų, juose siekta išlaikyti tam tikrą gatvių užstatymą, plotį, kad nebūtų menkaverčių pastatų. Pavyzdžiui, 1933–1935 metais A. Gargasas buvo parengęs Sodų gatvės užstatymo projektą, taip pat Liepų gatvės, Plukių, Trakelių ir kitų gatvių projektų, kuriuose buvo rekomenduota statyti naujus, modernius pastatus.

Dalis miesto pastatų ir šiandien vis dar mena tarpukarį, tačiau sovietmečiu jie veikiausiai sulaukė daug pokyčių?

– Yra išlikusių tarpukario užstatymų, projektuotų ne tik A. Gargaso, bet ir kitų inžinierių, pastatų. Pavyzdžiui, dabartinis P. Puzino gatvės užstatymas mažai pakitęs nuo tarpukario laikų. Čia vyravo ir tebevyrauja privati gyvenamoji statyba. Sovietmečiu tik iškilo buvusio banko pastatas ir šiek tiek sudarkė gatvės užstatymą.

Seno užstatymo išlikę ir Nevėžio, Stoties gatvėse.

1933 metais žinomo inžinieriaus suprojektuotas namas Savanorių aikštėje. E. VILKONČIAUS nuotr.

1933 metais žinomo inžinieriaus suprojektuotas namas Savanorių aikštėje. E. VILKONČIAUS nuotr.

Jūsų, kaip architektūrologo, akimis, kiek per pastarąjį nepilną šimtmetį pažengta į gera šioje srityje, o kiek gero prarasta?

– Kalbant apie tarpukario modernizmo architektūrą, galbūt didesnių praradimų buvo sovietmečiu.

Kaip minėjau, nors tuomet atrodė gana modernūs ir būtų labai reikšmingi šiuolaikinio miesto užstatymo pavyzdžiai, dalis A. Gargaso, kitų inžinierių projektuotų pastatų tiesiog nugriauti. Kiti buvo rekonstruoti pridėjus trečią aukštą ar mokyklos išplėstos pastačius paprastos išvaizdos priestatus.

Tačiau išliko ir nemažai reikšmingo tarpukario užstatymo. Šiandien jis šiek tiek žinomas ir vertinamas, nes tarpukario Panevėžio architektūra, palyginti, tarkime, su Kaunu, nėra tokio tankaus užstatymo. Pavyzdžiui, Kaune ištisos centrinės gatvės užstatytos modernistiniais namais.

Panevėžyje jų daugiau galima rasti atskirose gatvėse. Pastatai pavieniai, gatvėse stovi po du tris. Tikriausiai buvo padarytos tuomečio miesto projektavimo klaidos. Nebuvo priimtas, pavyzdžiui, miesto statybos įstatymas, kuris būtų leidęs šiek tiek suvienodinti miesto statybą ar gatvių užstatymą. Daugiau buvo palikta laisvės privatiems asmenims projektuoti pastatus, kur norėjo ir kaip norėjo. Miesto inžinierius tiesiog prižiūrėjo, kad net ir toks užstatymas nedarkytų miesto, bet būtų tam tikra tvarka. Buvo parengta ir mūrinės statybos rajono teritorija, apėmusi centrines gatves. Vėliau, 1939 metais, buvo išplėsta į kitas miesto gatves, bet reikšmingesnis užstatymas nespėjo susidaryti. Tarkime, mažesniuose ar didesniuose miestuose, pavyzdžiui Šiauliuose, Marijampolėje, yra išlikusios ištisos gatvės, užstatytos moderniais tarpukario namais. Panevėžyje tokių praktiškai nėra, išskyrus P. Puzino gatvę ar Savanorių aikštę.

Komentarai

  • Jei meras ir savivalda saugotu o ne griautu miesto pastatus, Panevėžys būtų gražus miestas.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų