G. KARTANO nuotr.

Panevėžio įgulos kapelionas: šių šv. Velykų prasmė – solidarume

Po dvejų metų griežtų pandemijos ribojimų šv. Velykas pagaliau sutinkame artimųjų apsuptyje. Tik ne taip džiaugsmingai, kaip vylėmės.

Karas, kokio nematė kelios kartos, juodu šešėliu prislėgė svarbiausios metų dienos laukimą. Tačiau net jis nepajėgus užtemdyti šv. Velykų šviesos, kurioje mūsų bendrystė ir vertybės tik dar labiau sustiprėja, sako Lietuvos karinių oro pajėgų, Panevėžio įgulos kapelionas pulkininkas leitenantas dr. Virginijus VEILENTAS.

– Dvejus metus šv. Velykas pasitikome be dalies brangiausių žmonių šalia. Dėl pandemijos ribojimų bendrauti buvo galima tik nuotoliniu būdu. Šie metai – kitokie. Kaip manote, su kokiomis nuotaikomis žmonės rengėsi sutikti šventę?

– Kaip teisingai pastebėjote, šv. Velykos truputį kitokios. Turbūt ir linksmesnės, ir gražesnės, nei buvo pastaruosius dvejus metus.

Kovido situacija ir pandemija gerokai pakirto ne tik žmonių fizinę, bet ir dvasinę sveikatą. Pakirto mūsų bendrystę, mūsų artumą. Užtai dabar visa tai – visi tie gražūs jausmai ir mūsų vertybinės nuostatos – tiesiog atsigauna. Buvo miela stebėti, kad šv. Velykoms besiruošiančių žmonių bažnyčiose tikrai ženkliai padaugėjo. Fizinių barjerų panaikinimas kartu panaikina ir dvasinius barjerus.

– Kaip manote, ar tai, kad bažnyčios tapo pilnesnės, buvo artėjančių švenčių trauka, – galbūt žmonės dabar dažniau ieško dvasinės atramos?

– Manau, kad ir tai, ir tai. Dabar dalis visuomenės šv. Velykas vadina pavasario švente – ir teisingai, nes jos – pavasarį, bet šios dienos prasmė truputį kita. Tai yra Kristaus prisikėlimo šventė, žmonių dvasinio atgimimo šventė. Puiki proga padaryti „dvasinę reviziją“ ir vėl susidėlioti savo gyvenimo gaires. Juolab kad šiandieniniai įvykiai – ne tik besibaigianti pandemija, bet ir karas Ukrainoje – savaime verčia žmogų susidėlioti vertybes į tam tikras gyvenimo lentynas, kad galėtų jomis vadovautis.

Dvasinis atgimimas, dvasinė švara iš tikrųjų labai daug lemia vertinant įvykius Ukrainoje. Matant tą pasiaukojimą, su kuriuo žmonės gina savo tėvynę, ir tas dvasines vertybes, kurios juos įkvepia… Mūsų žmones, kuriems ukrainiečiai tikrai labai artimi ir dvasiškai, ir dabar tiek pabėgėlių priimta, tai iš tikrųjų verčia kažką daryti. Manau, visa tai susideda į vieną visumą ir mes šias šv. Velykas turime truputį kitokias, palyginti ne tik su pastarųjų poros metų, bet ir su ankstesnėmis. Išsiliejęs solidarumas ir gerumas žmonių širdyje yra akivaizdžiai matomas. Jis tikrai uždės teigiamą antspaudą ant tų dalykų, kurių dabar laukiama.

– Karas Ukrainoje mūsų visuomenėje ne tik pasėjo daug nerimo – jis pastebimai keičia žmones. Ne vienam atrodo, jog tokiu laiku džiaugsmingai švęsti lyg ir nederėtų. Kaip savyje surasti tos pusiausvyros tarp tamsos ir šviesos?

– Manau, kad labai teisingas būdas yra švęsti šv. Velykas su solidarumo ženklu. Sugebėti pasidalinti su tais, kurie stokoja, su tais, kurie neteko namų, kurie pas mus prisiglaudė. Nesvarbu, kad dauguma jų yra stačiatikiai, gal vienas kitas yra Rytų apeigų katalikas – pagaliau galbūt ir mažai tikintis, bet apskritai tai dvasingi žmonės. Ir jie tikrai, manau, mielai priims rodomą dėmesį. O mums šventė, linksmumas kils iš to, kad galime kitam žmogui padaryti kažką gero. Tuo labiau kad per šv. Velykas minime, kaip Jėzus numirė ant kryžiaus ir prisikėlė dėl ko? Dėl žmonių.

Solidarumas tebūna skiriamasis šių šv. Velykų ženklas ir prasmės šaltinis.

– Prasidėjus karui, žmonės išties susitelkė, atsirado tiek gražių pagalbos iniciatyvų. Ar jus, kaip dvasininką, tai stebina, ar to ir tikėjotės? Juk prieš tai visuomenėje būta labai daug susipriešinimo.

– Buvimas dvasininku ir – mano tokios specifinės pareigos – karo kapelionu leidžia iš arti matyti tą visuomenės susitelkimą. Karinės bendruomenės susitelkimą. Sveiką, gražų ir gerą.

Kol buvo pabėgėlių krizė su Baltarusija, atrodė, oi, kaip reikia to solidarumo! Ir pasižiūrėkite dabar, kai viskas tikra, nesumeluota, nesuvaidinta. Kai žmonėms tikrai reikia pagalbos, mes, atrodo, savo paskutinius marškinius pasirengę atiduoti. Tai yra tikrasis rodiklis.

Manau, kad labai teisingas būdas yra švęsti šv. Velykas su solidarumo ženklu. Sugebėti pasidalinti su tais, kurie stokoja, su tais, kurie neteko namų, kurie pas mus prisiglaudė.

V. Veilentas

Labai džiugina, kad žmonės prisideda prie įvairiausių iniciatyvų – siunčia ir drabužius, ir maisto produktus. Mes, kariškiai, savo ruožtu, kas susiję su karyba, irgi stengiamės su savo broliais ukrainiečiais pasidalinti puikiai suprasdami, kad jiems galbūt teko ta išbandymų dalia ir sunki našta, kuri galėjo ir mus ištikti. Dalydamiesi tuo, ką turime, dalydamiesi patirtimi, mes iš jų taip pat mokomės. Vyksta tokia graži simbiozė – belieka tik gėrėtis. Ir tada turi viltį, kad jeigu ir tave ištiks nelaimė, niekas vieno nepaliks. Visi taip pat supras, ką reikia daryti.

Kaip tik dabar, šv. Velykų laikotarpiu ypač išryškėja ta auksinė krikščioniška taisyklė – nedaryk to, ko nenori, kad tau darytų. Arba kitaip: daryk tai, ko norėtum, kad tau darytų ištikus nelaimei. Turbūt čia visa paslaptis.

– Nesant tikrumo, kad ir pas mus nenutiks kažkas panašaus kaip Ukrainoje, su kokiomis mintimis kariuomenė pasitiko šv. Velykas?

– Mes visada pasirengę ginti tėvynę, ir daryti tą kuo geriau. O karas Ukrainoje tik padvigubino karių uolumą. Vyksta pratybos, įvairios treniruotės ir mokymai. Kaip sakiau, su dvigubu uolumu griebiamės darbo žinodami, kad jei, neduok Dieve, mūsų neaplenktų tokia lemtis, būsime pasiruošę. Visada padarysime ir tai, ką galime, ir ko negalime.

G. KARTANO nuotr.

– Rūpinatės dvasine karių gerove ne tik taikos metu. Jūs pats vykote į misiją Afganistane.

– Nesvarbu, kur esi, mintys visada būna nukreiptos į tėvynę, į tą gyvenimą, kurį įprastai gyvenai. Kaip sakydavo Afganistane – turbūt ir kitose misijose, mes giname Lietuvą būdami toli nuo Lietuvos. Tai buvo šventa tiesa.

Dirbdami kartu su sąjungininkais įgyjame daugiau nei tik draugų. Puikiai supranti, kad esi ne vienas, kad esi tam tikros sistemos dalis. Mes esame NATO kariuomenė. Kad ir nedidelė, tačiau, kiek teko patirti ir girdėti, gana aukštai vertinama kariuomenė. Taigi ne tiek savo kiekybe, kiek kokybe mes jaučiamės labai ramūs.

Ramybė nėra nieko neveikimas. Ji pirmiausia kyla iš to, kad esame integralūs žmonės. Mūsų veiksmai, mūsų mintys, mūsų darbai tarpusavyje koreliuoja. Turbūt daug kas dar puikiai atsimena ar yra girdėjęs sovietmečio posakį: „Vienaip galvoju, kitaip kalbu, o trečiaip darau“? Kai žmogus gyvena tokį gyvenimą, jis neturi ramybės. Ramybė ateina, kai suvokiame, kad gyvename teisingai, darome teisingus, kilnius darbus. Tai štai kariuomenėje dabar ta būsena – ramybės. Mes puikiai žinome, kad darome tai, ką privalome daryti, ir visokeriopai stipriname tėvynę. Tai atneša dvasinę ramybę. O kai žmogus turi ramybę, jis gali labai – labai – daug nuveikti.

– Prieš šventes, ne paslaptis, tarsi įsisukame pasiruošimo joms rate. Ar visi beprisimename, ko apskritai susirenkame prie šv. Velykų stalo?

– Tai ne vien velykinė problema. Tuos pačius klausimus mes iškeliame per Kalėdas, per kitas šventes. Iš tikrųjų labai svarbu neišleisti iš akių tikrosios švenčių prasmės. Nėra nė vienų, kurių prasmė būtų prisivalgyti, prisigerti ir kur nors kampe murksoti, nes tiesiog nebepaeini.

Kartais žmonės pamiršta arba tiesiog per daug atsipalaiduoja ir išleidžia iš akių tikrąją švenčių prasmę. Bet visada yra proga pasitaisyti. Pasistengti suvokti, suprasti, būti sąmoningiems. Būti integraliems, kad mūsų ir mintys, ir žodžiai, ir darbai atitiktų, o nesikirstų tarpusavyje.

– Kaip kariuomenė švenčia šv. Velykas?

– Yra tų, kurie budi, kurie užtikrina, kad viskas funkcionuotų. Reikia pasidžiaugti, kad didžioji dalis, žinoma, bus su savo šeimomis.

Visos didžiosios šventės nukreiptos į tai, kad atgautume dvasinę pusiausvyrą, pabūtume šeimoje, pabendrautume su savo brangiais, artimais žmonėmis. Kariams ne visada tas pavyksta. Nes yra pareiga. Misijose jie būna atskirti nuo savųjų, ir tuomet mintys per šventes bėga į namus, į bendravimą su artimais žmonėmis.

O šiemet šv. Velykos, manau, bus gražios ir dėl to, jog pandeminė situacija leidžia šauktinius išsiųsti namo trumpų atostogų. Kad jie galėtų ir švęsti, ir pailsėti, ir atsigauti, ir sugrįžę su dvigubu uolumu vėl imtis visų darbų.

– Ko švenčių proga palinkėtumėte panevėžiečiams – savo gimtojo miesto gyventojams?

– Panevėžiečiams linkiu ramių šventų Velykų. Kristaus prisikėlimo šventė tegul bus ir mūsų kiekvieno asmeninė dvasinio atsigavimo šventė. Linkiu, kad neišleistume iš akių tikrųjų vertybių ir tos auksinės taisyklės, kad darytume žmonėms tai, ko norime, kad ir mums darytų kiti žmonės, kaip mus priimtų ir mus vertintų. Čia – pagrindinis palinkėjimas.