-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sistema siekė, kad visi tikėtų, jog sovietinė santvarka – geriausia, kas tik galėjo nutikti Lietuvai, tačiau šiuo melu nesugebėjo įtikinti net tų, kurie toje santvarkoje jau gimė.
Jaunimas, priešinęsis atėjūnams nuo pat pirmosios okupacijos dienos, ir vėlesniu sovietmečiu aktyviai veikė pogrindyje. Amžius, atrodo, jiems teikė tik dar daugiau ryžto ir drąsos. Panevėžyje antisovietinės organizacijos „Atžalynas“ įkūrėjos teturėjo vos po 13–14 metų.
Nuo pat 1940 metų pirmosios sovietų okupacijos prasidėjęs lietuvių pasipriešinimas nenuslopo visą sovietmetį.
Sunaikinus atvirą ginkluotą partizaninį judėjimą, toliau veikė pogrindinės organizacijos.
Jos priešinosi be ginklo, tačiau ne mažiau veiksmingai: ar tai būtų svarbiomis nepriklausomai Lietuvai datomis (o kartais – netgi per sovietines šventes) viešose vietose atsirasdavę „priešiški“ užrašai, atsišaukimai, iškeltos trispalvės, ar sudraskytos tarybinės vėliavos ir plakatai, slapta studijuojama tikroji šalies istorija, literatūra, kultūra.
Visa tai buvo kaip antausis sovietų valdžiai. Nuolatinis priminimas, kad Lietuvoje buvo ir bus žmonių, pasiryžusių pasiaukoti dėl šalies laisvės.
Pogrindžio veikloje aktyviai dalyvavo buvę šauliai, tarnautojai, inteligentai, tačiau didelę dalį antisovietinių organizacijų būrė jaunimas – moksleiviai, studentai.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje, atspindinčioje ir 1940–1990 metų ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai istoriją, išlikę pogrindinės jaunimo organizacijos „Atžalynas“ platinti atsišaukimai. P. ŽIDONIO nuotr.
Nuo 6-ojo dešimtmečio iki pat Berlyno sienos griuvimo daugelyje Rytų Europos šalių kūrėsi rezistenciniai judėjimai. Tačiau, palyginti su kitomis sovietinėmis respublikomis, lietuvių pasipriešinimas primestai santvarkai buvo kone beprecedentis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1955–1958 metais KGB Lietuvoje išaiškino 61 nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo daugiau nei 300 asmenų. 1956–1957 metais KGB užfiksavo 126 antisovietinių atsišaukimų platinimo atvejus, daugiau nei 400 anoniminių laiškų.
Ryžtasi net viešoms protesto akcijoms, tokioms kaip 1956-ųjų Vėlinių įvykiai, kuomet eitynėse Vilniaus ir Kauno kapinėse išreikštas palaikymas Vengrijos revoliucijai.
Burtis jaunimą į pogrindines organizacijas skatino įvairios priežastys, tačiau pagrindinis motyvas buvo siekis žadinti tautą ir viltis susigrąžinti nepriklausomybę.
Sovietinis saugumas bergždžiai bandė kovoti su tokiomis „nacionalizmo apraiškomis“ – kagėbistams išaiškinus vieną pogrindinę organizaciją, vietoje jos susikurdavo kita, deganti meile Lietuvai.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad ypač po antrosios sovietų okupacijos pradžios 1944-aisiais antisovietinėse pogrindinėse neginkluoto pasipriešinimo organizacijose dalyvavo daug jaunimo.
„Tokios organizacijos daugiausia kūrėsi mokyklose ir gimnazijose – tai yra ten, kur daugiausia jaunimas ir būrėsi“, – teigia istorikas.
Po daugelio metų Audronė Zavadskytė bendražygių gyvenimus ir likimus papasakojo knygoje „Atžalyno dvasia gyva“. P. ŽIDONIO nuotr.
Remiantis sovietų saugumo duomenimis, 1954-aisiais Lietuvoje veikė 19 neginkluoto pogrindžio organizacijų, 1952 metais – 77, 1955 metais – 8, dar po metų jų buvo jau 18, o 1957-aisiais – 29.
Panevėžio mieste ir apskrityje jos ėmė burtis nuo pat ginkluotos antisovietinės rezistencijos pradžios: „Baltoji lelija“, „Šarūnas“, „Raudonoji kaukolė“, „Tauras“, „Aušra“, „Kovotojai už laisvę“ ir kitos, suvaidinusios savo vaidmenį.
„Pirmoji žinoma tokia organizacija buvo „Gedimino būrys“, susikūrusi 1944 metų rudenį“, – pasakoja D. Juzėnas.
Išaugęs iš dar tarpukaryje ir vokiečių okupacijos metais veikusios „Meno kuopos“, „Gedimino būrys“ suvienijo Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijų moksleivius.
Vienas iš jų tikslų buvo vykdyti antisovietinę propagandą: organizacijos nariai leido atsišaukimus, palaikė ryšius su Žaliosios girios partizanais ir Lietuvos laisvės armija.
„Gedimino būrys“ spėjo išleisti ir išplatinti apie 10 atsišaukimų po 100 egzempliorių. Organizacija buvo išaiškinta jau 1945-aisiais: pavasarį prasidėjo areštai, o rugpjūtį – teismai.
„Atžalyno“ nariai ne tik platino savadarbius atsišaukimus – labai svarbi organizacijos narių veiklos dalis buvo savišvieta: moksleiviai skaitė nepriklausomos Lietuvos metais išleistą literatūrą, mokėsi tikrosios Lietuvos istorijos. P. ŽIDONIO nuotr.
Ankstyvą 1950-ųjų pavasarį Panevėžyje trys paauglės įkūrė dar vieną antisovietinę pogrindinę organizaciją – „Atžalyną“.
Iniciatorėms – trims tuometės II vidurinės mokyklos aštuntokėms – tebuvo 13–14 metų.
Be jauniausių jos narių pusseserių Audronės Zavadskytės ir Ramunės Dilkaitės bei metais vyresnės Stasės Miškinytės, „Atžalyną“ iš pradžių sudarė apie tuziną narių. Vėliau gretos didėjo: D. Juzėno duomenimis, 1953–1954 metais jų skaičius galėjo siekti bemaž pusšimtį – tiksliau neįmanoma sužinoti dėl konspiracinės organizacijos struktūros ypatumų.
„Jis (kunigas J. Balčiūnas) suprato, kad daug svarbiau už tuščią patriotinių šūkių kartojimą ir proklamacijų platinimą yra padėti jaunimui pažinti savo tėvynę, išmokyti ją branginti.“
D. Juzėnas
Pasak istoriko, organizacija turėjo savo himną, įstatus, programą ir pasirinktą maldą. Tačiau griežtos centralizacijos nebuvo.
„Atžalyną“ sudarė atskiros grupelės su vadovais, kurie priklausė vadinamajai organizacijos centro valdybai, – aiškina D. Juzėnas. – Grupelių vadovai, kviesdami prisijungti naujus narius, neprivalėjo apie juos pranešti centro valdybai.“
Istoriko teigimu, buvo laikomasi tobulos konspiracijos. Net visuotiniai narių susirinkimai nerengti – tik neoficialūs sambūriai, įsimaišius į žmonių mases bažnyčioje, kapinėse, įvairių minėjimų salėse.
„Ryšininkas žinojo tik penkias nares, kiekviena jų – dar penkias ir panašiai. O ar visos turėjo po penketuką ir kiek iš viso tų penketukų buvo, niekas tiksliai nežinojo“, – sako muziejininkas.
Kunigas Jonas Balčiūnas. ARCHYVŲ nuotr.
Pradinį „Atžalyno“ branduolį sudarė tik merginos.
„Panevėžio mieste ir savo mokykloje jos platino atsišaukimus su antisovietiniais šūkiais ir pieštais tautiniais simboliais“, – pasakoja D. Juzėnas, teigiantis, jog nuo 1952 metų pabaigos prie šios veiklos jau prisidėjo ir vaikinai.
Dvasiniu „Atžalyno“ organizacijos vadovu buvo pakviestas tapti tuometis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaras Jonas Balčiūnas.
Į kunigus įšventinto 1949 metais paties vyskupo Kazimiero Paltaroko, jo pirmoji parapija buvo gimtajame Pasvalyje. Po metų J. Balčiūnas keletą mėnesių darbavosi Linkuvoje, kol galiausiai grįžo į Panevėžio katedrą.
Vienos organizacijos kūrėjų – A. Zavadskytės-Sabaliauskienės knygoje „Atžalyno dvasia gyva“ S. Miškinytė-Žiemienė dalijasi tų laikų prisiminimais.
„Tėvams išėjus į lauką, mūsų namai virsdavo tartum pogrindine spaustuve. Karpėme sąsiuvinių lapus, rašėme kovingus žodžius, piešėme trispalves. (…) Kiek tų atsišaukimų parašėm? Šimtą, gal du? Vos ne kasdien skubėjom į miestą platinti. Skleisti tai, kas iš širdies liejosi… O čia mūsų išmonei nebuvo ribų. Lapeliai atsidurdavo parduotuvėse – cukraus, kruopų maišeliuose, moterų krepšiuose ir vyrų kišenėse. Turguje – viščiukų pintinėse, puoduose, puodynėse“, – cituoja jos prisiminimus D. Juzėnas.
Istoriko teigimu, „Atžalyno“ nariai užsiėmė ir savišvieta, skaitė nepriklausomos Lietuvos metais išleistą literatūrą, mokėsi tikrosios Lietuvos istorijos, šventė tautines šventes. Tokią šviečiamąją organizacijos veiklą, anot jo, skatino ir kunigas J. Balčiūnas.
„Jis suprato, kad daug svarbiau už tuščią patriotinių šūkių kartojimą ir proklamacijų platinimą yra padėti jaunimui pažinti savo tėvynę, išmokyti ją branginti“, – pasakoja D. Juzėnas.
Todėl buvo rengiami politiniai ir filosofiniai referatai, pažymimos istorinės mūsų šalies datos, ugdomas jaunimo analitinis požiūris į visuomenės reiškinius.
Kadangi „Atžalyno“ nariai buvo giliai tikintys, daugelis jo narių sekmadieniais eidavo į Panevėžio katedrą pasiklausyti J. Balčiūno sakomų įkvepiančių pamokslų.
Viršuje iš kairės: Irena Paulavičiūtė, Audronė Zavadskytė, viduryje – Stasė Miškinytė, žemiau – Ramunė Dilkaitė. ARCHYVŲ nuotr.
Saugumiečiai „Atžalyno“ narius susekė 1952 metais. Kaip įtariamosios buvo suimtos A. Zavadskytė ir S. Miškinytė.
D. Juzėno teigimu, pogrindininkės buvo išaiškintos pagal rašyseną. Abi merginos tardytos, galiausiai nuteistos lygtinai. Ir, žinoma, pašalintos iš mokyklos – kaip nepateisinusios sovietinių moksleivių vardo.
Paauglėms taip pat atimta teisė mokytis bet kurioje Lietuvos mokykloje.
Vis dėlto, nepaisant saugumo persekiojimų ir areštų, „Atžalyno“ veikla plėtėsi.
Nuo 1953-iųjų pabaigos organizacija jau vadinosi „Laisvės kovūnai“ ir jai, anot D. Juzėno, vadovavo kovą prie jos vairo stojusi Irena Paulavičiūtė.
„Tačiau Panevėžio saugumas surinko visas žinias beveik apie visus narius, – sako istorikas. – 1954 metų rugpjūtį organizacija sovietų buvo galutinai išaiškinta ir sunaikinta. Suimta daug narių, tarp jų ir kunigas Jonas Balčiūnas. Dauguma jaunuolių nebuvo psichologiškai pasiruošę tardymams…“
Pasak istoriko, KGB išaiškino 44 „kovūnus“.
Kunigas J. Balčiūnas buvo nuteistas 10 metų lagerio.
Tris organizacijos nares – Marijoną Medišauskaitę, Ireną Teresę Juchnevičiūtę, Klementiną Povilonytę – išsaugojo jų grupės vadovės I. Paulavičiūtės duota tylos priesaika.
Jai pavyko saugumiečius įtikinti, kad „Atžalyno“ centro valdyba, kuriai buvo išrinkta vadovauti, ir buvo jos grupelė. Nors pakartotiniai tardymai dar laukė, tačiau galiausiai tuo KGB patikėjo.
