-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Beveik pusę gyvenimo „Ekrano“ krištolo technologe, o vėliau stiklo indų ceche gamybos vadove dirbusi panevėžietė Angelė Urbonienė šypsosi: panevėžiečiams pavyko įvaldyti visiškai naują krištolo receptūrą ir taip „nubliūdinti“ visą tuometę Sovietų Sąjungą.
Daugiau kaip keturis dešimtmečius „Ekranas“ buvo neatsiejama Panevėžio dalis.
Reta šeima nesusijusi su šia gamykla.
Ji vienintelė Baltijos šalyse gamino nespalvotus, o kiek vėliau ir spalvotus kineskopus Sovietų Sąjungos ir Europos rinkoms.
Savo aukso amžių išgyvenusiame „Ekrane“ dirbo per aštuoni tūkstančiai panevėžiečių.
Nors gamykla visus savo išteklius ir mokslinį potencialą buvo nukreipusi į televizorių kineskopų gamybą, ne ką mažiau Panevėžį garsino „Ekrano“ įvairūs krištolo gaminiai, o vėliau – ir stiklo indai.
Krištolo ir stiklo indų gamyba buvo neatsiejama ir nuo panevėžietės ilgametės „Ekrano“ darbuotojos Angelės Urbonienės.
Iš „Lino“ kombinato į „Ekraną“ ji atėjo šiam pradėjus dar tik trečiuosius gyvavimo metus.
Gal ir toliau būtų dirbusi „Line“, savo pirmoje darbovietėje, tačiau tuomečiame Kauno politechnikos institute baigti mašinų gamybos mechaninio apdirbimo technologijos mokslai skatino ieškoti naujos vietos, kur galima panaudoti sukauptas žinias.
Pernai aštuoniasdešimtmetį atšventusi A. Urbonienė pasakoja, kad jau mokyklos suole vaikai buvo ruošiami darbo rinkai.
Ji pati, dar būdama 2-osios vidurinės mokyklos moksleivė, vieną dieną per savaitę kartu su klasės draugais skubėdavo ne į mokyklą, o į „Linų“ kombinatą.
Mergaitės mokėsi verpėjų nuėmėjų amato, berniukai – meistrauti prie audimo staklių.
Itin gerais pažymiais mokyklą baigusi A. Urbonienė planavo studijuoti Kaune, dirbtinio ir natūralaus pluošto mechaninį ir cheminį apdirbimą, tačiau būtent tais metais į jos norimą specialybę priimti tik medalininkai ir iš kariuomenės paleisti jaunuoliai. Panevėžietei pasiūlyta mokytis tik neakivaizdiniu būdu. Tačiau buvo būtina sąlyga – tuo pat metu ne tik savarankiškai mokytis, bet ir dirbti.
„1962-aisiais Panevėžyje rasti darbą buvo sudėtinga – veikė tik Cukraus ir Muilo fabrikai, o Autokompresorių ir Tiksliosios mechanikos gamyklos buvo statomos. Buvau klasės seniūnė, teko turėti reikalų su „Linų“ kombinato kadrų skyriumi, todėl prisiprašiau, kad priimtų dirbti“, – pamena A. Urbonienė.
Nuo panevėžietės ilgametės „Ekrano“ darbuotojos Angelės Urbonienės vardo buvo neatsiejama krištolo ir stiklo indų gamyba. P. ŽIDONIO nuotr.
Vos aštuoniolikos metų sulaukusiai merginai pasiūlytas pats sudėtingiausias – dalintojos – darbas.
Jai reikėdavo pačiai atsivežti apie 70 kilogramų sveriančius linų spudulus, jas išskirstyti ir perduoti šukavimo linijai.
Darbščiai ir atkakliai merginai vis būdavo pasiūlomos aukštesnės pareigos: buvo svėrėja, verpėja, matuotoja, technike, galop – ir pamainos meistre.
Darbas „Line“ suvedė Angelę ir su didžiąja gyvenimo meile – sutuoktiniu Stasiuku, kaip švelniai pati jį vadina.
Su savo išrinktuoju panevėžietė susipažinusi šokiuose, tačiau užgimusius naujus jausmus nuslopino atstumas – A. Urbonienė išvyko mokytis, o jos būsimasis vyras buvo pašauktas į kariuomenę, ir jaunuoliai nebendravo.
„Stasiukas man įkrito ne tik į širdį, bet ir į protą, bet atstumas mus išskyrė. Tuo metu dirbau meistre, o Stasiukas tik grįžęs iš kariuomenės irgi įsidarbino „Line“, kur ir vėl susitikome. Nuo tos dienos esame kartu, skaičiuojame jau 58-erius santuokos metus“, – apie netikėtus likimo vingius pasakoja A. Urbonienė.
„Tai buvo mano jaunystės metai, kaip gali nejausti nostalgijos.“
A. Urbonienė
Baigusi mokslus, panevėžietė nusprendė įsidarbinti „Ekrane“. Kaip tik tuo metu jis skelbė naujų darbuotojų paiešką.
Kaip pamena pašnekovė, vienas cechas prilygo kone futbolo aikštės dydžiui.
Stiklo gamybos cechuose buvo gaminamos pagrindinės kineskopo sudedamosios dalys – kūgiai ir ekranai, o surinkimo ceche – elektroninės optinės sistemos, metalinės detalės kineskopams bei surenkamas galutinis produktas – kineskopas.
Kadangi „Line“ ji jau buvo spėjusi padirbėti konstruktore, ir „Ekrane“ pasiūlytas toks pat darbas. Tačiau po metų darbą pakeitė džiaugsmingesni motinystės rūpesčiai – jauna šeima ėmė lauktis pirmosios dukros.
„Skirtingai nei dabar, tuo metu dekretinės atostogos tetruko 56 dienas prieš gimdymą ir tiek pat – po jo. Tokio amžiaus kūdikėliai būdavo atiduodami į lopšelį. Laimė, man neteko saviškių palikti valdiškose įstaigose – esu dėkinga savo mamai, kuri gyveno kartu ir prižiūrėjo vaikus. Per pietų pertrauką tik bėgdavau pamaitinti. O juk pasiekti „Ekraną“ nebuvo taip paprasta, kaip dabar. Gyvenome Beržų gatvėje, per Nevėžio upę buvo įrengtas vadinamasis beždžionių tiltas. Du lynai, o apačioje – lentos. Jei po pamainos eidavo daugiau žmonių, tiltas siaubingai siūbuodavo“, – pamena A. Urbonienė.
Panevėžietė neslepia: lengva nebuvo.
Per penkerius metus šeima susilaukė trijų atžalų, kaip juokauja Angelė, abiem po vieną ir vieną tėvynei.
„Būdavo dienų, kai atrodė, kad nebegaliu, bet visi trys vaikai gimė iš didelės meilės“, – šypsosi pašnekovė.
Pasak Angelės, krištolo gaminiai dažniausiai buvo gaminami naudojant šviną, bet panevėžiečiams pavyko įvaldyti technologiją pasitelkiant barį. A. URBONIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Maždaug 1973-iaisiais iš partijos atėjo nurodymas, kad, be kineskopų gamybos, „Ekranas“ turi imtis ir kitos veiklos – iš kineskopams naudojamų medžiagų gaminti plataus vartojimo prekes, kurių stigo Sovietų Sąjungoje.
Taip prasidėjo daugiau kaip dešimtmetį trukusi krištolo gaminių era.
Pasak A. Urbonienės, krištolo gaminiai dažniausiai buvo gaminami naudojant šviną, o panevėžiečiams pavyko įvaldyti technologiją pasitelkus barį.
„Patys kūrėme krištolo receptūras. Bario karbonatas, naudojamas ir kineskopams gaminti, lydomas virsdavo bario oksidu ir kaip šarminis metalas stiklui jis suteikdavo tris pagrindines savybes – blizgesį, baltumą ir skambesį“, – apie Panevėžyje gamintų krištolo indų išskirtinumą pasakoja prie jų gamybos prisidėjusi A. Urbonienė.
Kol pavyko išgauti nepriekaištingai baltą krištolą, pamena Angelė, teko paplušėti.
Kaip vėliau paaiškėjo, skaidrumas ir baltumas priklausė nuo geležies oksido smėlyje.
Tam, kad iš smėlio būtų pašalinta geležis, Anykščių statybinių medžiagų kombinatas „Ekranui“ ruošdavo specialų kvarcinį smėlį, jį flotaciniu būdu išplaudavo bent du kartus ir iki gamyklos Panevėžyje atgabendavo traukiniu.
P. ŽIDONIO nuotr.
A. Urbonienei ir pačiai teko ne kartą vykti į atokiausius Sovietų Sąjungos kampelius semtis patirties iš kitų krištolą gaminančių fabrikų.
Arčiausiai toks – „Neman“, veikęs Baltarusijoje, Beriozovkoje.
Pašnekovės teigimu, panevėžiečiams sunkiau sekėsi chemiškai poliruoti graviruotus krištolo gaminius.
Išgraviravus stiklą, atsirasdavo matinės spalvos griovelis, tad pagrindinis iššūkis buvo juos taip išlyginti, kad atspindėtų šviesą.
Tam prireikdavo fluoro ir sieros rūgščių, kurios ant odos atverdavo baisias žaizdas.
„Mano užduotis buvo išsiaiškinti, kaip jie balina stiklą. Net man buvo staigmena, kad tai daroma su arsenu – tai buvo baisus nuodas“, – prisiminė A. Urbonienė.
Panevėžiečiams ir be arseno pavyko atrasti geriausią stiklo receptūrą.
Tada Aukštaitijos sostinėje prasidėjo masinė krištolo gamyba.
Skaičiuojama, kad „Ekrano“ gamykla pagamino krištolo gaminių už maždaug 8 milijonus rublių. Jiems buvo suteiktas kokybės ženklas.
„Nubliūdinome visą Sovietų Sąjungą“, – šypsosi krištolo technologė.
„Ekrane“ daugiau nei tris dešimtmečius išdirbusiai Angelei Urbonienei žinia apie kineskopų gigantės bankrotą spaudė širdį. P. ŽIDONIO nuotr.
Krištolo era baigėsi – visos lydymo krosnys ir įrenginiai galop parduoti.
Nepriklausomybės pradžioje jau pati „Ekrano“ vadovybė, nelaukdama įsakymo, sumanė atgaivinti indų gamybą, tik jau ne krištolo, o stiklo.
„Man nebuvo sudėtinga suprasti, kas yra atsparumas spaudimui ir kiti techniniai klausimai. Manęs paklausė, ar negaliu atkurti stiklo gamybos, nes labai reikėjo įvairių suvenyrų. Taip prasidėjo stiklo indų era“, – pasakojo gamybos vadove tapusi A. Urbonienė.
Tuo metu populiariausias buvo mėlynas ir žalias stiklas, vėliau, pradėjus trūkti tam tikrų medžiagų, prasidėjo ir bespalvio stiklo indų gamyba.
„Ekrane“ gimę stiklo dirbiniai ne tik buvo puošti įvairiais panevėžiečių dizainerių kurtais raštais, bet ir graviruojami.
Panevėžiečių stiklo gaminiai buvo pristatomi ir garsiausiose Europos stiklo gaminių parodose.
Pasak pašnekovės, tuo metu Europoje atsirado mada namus puošti dideliais stiklo indais, kuriuose plaukiojo žvakelės, tad ir „Ekrano“ gaminiai turėjo paklausą.
Šioje gamykloje A. Urbonienė išdirbo 35-erius metus – iki pat pensijos.
Ji buvo už krištolo, vėliau – už stiklo indų gamyba, be to, vadovavo „Ekrano“ moterų tarybai.
Šioji rūpinosi „Ekrane“ dirbusių moterų teisėmis, organizuodavo įvairias parodas, lankė vaikų namus, vienišus senolius.
„Tai buvo ideologinė organizacija, kuri žiūrėjo, kad moterys nenuklystų“, – juokiasi pašnekovė.
Ji nė neslepia, jog žinia apie „Ekrano“ bankrotą suspaudė širdį.
Ši kineskopų gigantė ne vieną dešimtmetį buvo ir jos, ir daugelio panevėžiečių šeimų maitintoja.
Tai buvo didžiausias visos Lietuvos darbdavys, savotiškas miestas mieste.
„Ekranas“ turėjo savo kultūros namus, profilaktoriumą, o darbuotojų vaikai vasaromis laiką leisdavo stovyklose Lietuvoje ir užsienyje.
Pačios A. Urbonienės atžalos galėjo po kelias savaites stovyklauti net Vokietijoje, o tais laikais buvo neįprasta.
„Tai buvo mano jaunystės metai, kaip gali nejausti nostalgijos“, – nusišypso A. Urbonienė.
