Panevėžietės rankose – svertai keisti ir keistis

Panevėžietės rankose – svertai keisti ir keistis

Robertos Daubaraitės-Randės vardas žinomas visiems bent šiek kiek Panevėžio gyvenimu besidomintiems žmonėms. Aktyvi, organizuota, veikli, ryžtinga – ši moteris savo nežabota energija ir atsidavimu vienyti žavi daugelį „Turiu daug ištvermės ir kantrybės pradėti naujus projektus. Mane „veža“ pasitikėjimas ir tikėjimas manimi“, – sako Roberta, koordinuojanti tarptautinių savanorių projektus ir aktyviai plušanti gimtojo miesto labui.

Šiuo metu didžiausias Robertos Daubaraitės-Randės gyvenimo džiaugsmas yra šeima ir trys augantys vaikai. Duktė Adelė lanko 5-ą klasę, sūnus Augustinas mokosi pirmoje klasėje, o jauniausioji duktė Uršulė – darželinukė.

„Gyvenimas tikrai pilnas džiaugsmo pažinti šalia esančius vaikus, padėti jiems užaugti ir atsiskleisti jų talentams. Kita labai įdomi veikla – mano darbas. Šiuo metu Šv. Juozapo globos namuose koordinuoju vieną šios įstaigos projektą ir esu labai laiminga“, – sako R. Daubaraitė-Randė.
Didelę Robertos gyvenimo dalį užima ir savanorystė. Su ja pirmą kartą veikli moteris susidūrė dar 2003-iaisiais, kai įstaigoje, kurioje tuo metu dirbo, vykdė nemažai jaunimo neformaliojo ugdymo veiklų. Būtent tuomet pradėjo kaupti neįkainojamą savanorystės patirtį.

„Tuo metu prisidėjome prie pirmųjų Bistrampolio dvaro festivalių organizavimo. Šie kultūros savanoriai padėjo viso renginio metu, ruošė erdves, buvo atsakingi už žmonių mobilumą, programos išpildymą. Ir šiandien suprantu, kaip yra smagu pradėti kažką naujo“, – šypteli pašnekovė.

Ir nors 2003–2004 metais savanorystė dar nebuvo tokia populiari kaip šiandien, Roberta tikina, jog net ir tuomet pritraukė daug nuostabaus jaunimo, kuris savo entuziazmu prisidėjo prie naujo festivalio gimimo ir prie jo išpildymo. Prieš penkerius metus panevėžietė pradėjo siųsti jaunus žmones semtis patirties į įvairiausius tarptautinius projektus. Buvo laikas, kai vienu metu į tokias misijas iškeliaudavo iki dešimt jaunų žmonių. Šia galimybe ir šiandien gali pasinaudoti jaunimas, dalyvaudamas Europos solidarumo korpuso veikloje.

„Tai mokymosi programa, kurios metu jauni žmonės per praktiką mokosi svarbių įgūdžių tarptautinėje aplinkoje. Siunčiame savanorius į ilgalaikę savanorišką veiklą, nes jos metu paprastai labiausiai juntamas savanorystės poveikis ir nauda. Tokiu būdu esu nuolat arti savanorystės iki šiol“, – sako R. Daubaraitė-Randė.

Be jokios prievolės

R. Daubaraitė-Randė tikina, jog visi pirmieji jos projektai leido jai pačiai formuotis kaip asmenybei. Dar besimokydama mokykloje su sese eidavo į šalia esančius globos namus, kur gyveno tėvų neturintys vaikai. Kartu su jais skaitė, piešė, žaidė ar tiesiog dalydavosi gerumu.
„Tuomet padėdavome tiems, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos. Dažnai eidavome į Panevėžio miesto slaugos ligoninę, kur lankydavome sergančius senelius. Iš tiesų apima nuostabus jausmas, kai jauti, kad padarei kažkieno dieną geresnę ir tai padarei savanoriškai, be jokios prievolės“, – tikina Roberta.
Anot R. Daubaraitės-Randės, savanorystė – tai pati geriausia galimybė padėti kitiems, kartu realizuojant ir savo gebėjimus, talentus, įgyjant naujos patirties bei įgūdžių. Ji sako, kad jeigu žmogus ieško savo vietos ar gyvenimo krypties, savanorystė – vienas gražiausių būdų ją atrasti.
„Juk kiekvienas žmogus nori būti laimingas ir savanorystė padeda aptikti mielą sritį. Žinoma, galima po mokyklos šokti į bet kurią profesiją, vėliau – į bet kurią darbo vietą, bet gal geriau iš pradžių pasavanoriauti ir pasitikrinti, ar toji profesija tau tinkama?“ – svarsto moteris.

R. Daubaraitė-Randė tikina, jog visi pirmieji jos projektai leido jai pačiai formuotis kaip asmenybei.

Tampa madinga

Paklausta, kodėl siūlytų kiekvienam žmogui įšokti į savanorio roges, Roberta sako tiesiog norinti pacituoti gerbiamo filosofo Leonido Donskio žodžius, kuriais viskas ir bus pasakyta: „Savanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja pamatiniai ir labai paprasti gyvenimo dalykai – dėkingas žvilgsnis, dėkingo žmogaus akys, ir tai yra tikra dovana. Iš tikrųjų sugebėjimas dalytis duona, vandeniu, dėmesiu, sugebėjimas parodyti, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, yra svarbus, sugebėjimas būti naudingam vaikui, kuris serga, arba pagyvenusiam žmogui – tai esminiai gyvenimo dalykai, tai gyvos pamokos, ir man atrodo, kad būtent tai pripildo žmogaus gyvenimą. Jautrumas, pagalba kitam žmogui yra labai svarbūs − kaip meilė, kaip pripažinimas, kaip dėkingumas, kaip motinos ir tėvo buvimas. Tai esminiai gyvenimo dalykai, juos patyręs žmogus subręsta. Tai pamokos, kurios padeda žiūrėti į gyvenimą labai išmintingai ir brandžiai. Manau, kad savanorystė – tai šansas tapti išmintingam.“

Roberta pastebi, jog per daugelį metų akivaizdžiai keitėsi ir pati savanorystė. Pasak jos, iki 2011-ųjų Lietuvoje dažniau ar rečiau savanoriaudavo mažiau nei 15 proc. jaunuolių, o dabar savanorių gretos kur kas didesnės.

„ Labai pozityvu, kad vis daugiau jaunuolių supranta savanorystės naudą ir ji tampa netgi madinga. Juolab kad dabar galimybių savanoriauti nepalyginamai daugiau nei prieš dešimtmetį. Ir kalbame tiek apie tarptautinę savanorystę, tiek apie savanorystę nacionaliniu mastu“, – pabrėžia R. Daubaraitė-Randė.

Sprendžia nedarbo problemą

Savanoriavimas paprastai laikomas tokia veikla, kuri patenkina vidinius žmogaus poreikius padėti kitiems. Pasak R. Daubaraitės-Randės, jauno žmogaus gyvenime savanorystė gali paskatinti ne tik vystyti asmenybę, teikti visuomeninę naudą, bet ir lavinti profesinius įgūdžius bei įgyti naujų žinių, kurios praverstų norint įsitvirtinti darbo rinkoje ar netgi per savanoriavimą užsitikrinti būsimą darbo vietą. Tai ženkliai prisideda prie jaunimo nedarbo problemos sprendimo.
Anot Robertos, savanoriavimas taip pat gali reprezentuoti tam tikrą karjeros išbandymų laikotarpį ir suteikti galimybę saugiai eksperimentuoti.

„Šiandien tikrai yra labai daug savanorystės veiklos formų ir galimybių įgyti patirties. Manau, įdirbis svarbus, kad šiandien ne tik jaunas žmogus savo turimą laiką ir talentus skirtų veiklai, kuri jam patinka“, – sako pašnekovė.

Lygiaverčiai mainai

Pasak Robertos, dirbant su šių dienų jaunais žmonėmis, kurie yra smalsūs, motyvuoti, imlūs ir norintys keisti pasaulį, labai svarbu užmegzti kontaktą ir suteikti saugumo jausmą. Nes tik jausdamasis saugus žmogus gali mokytis.
„Kiekvienais metais iš kiekvienos savanorių grupės gaunu labai daug. Daug ko išmokstu, į kiekvieną jauną žmogų žiūriu kaip į geriausią jo versiją. Tikiu, kad jis pasitikės savimi ir nebijos padėti žmogui. Kai tik išgirstu apie savanorių iniciatyvas, kurios yra prasmingos jiems ir kitiems, visada palaikau ir stengiuosi juos ugdyti savo asmeniniu pavyzdžiu – ieškoti pozityvumo visose situacijose“, – teigia savanorių koordinatorė.

Ugdydama jaunus žmones panevėžietė dažnai taiko svarstyklių metaforą: jei viena pusė persveria kitą, negerai. Svarbu, kad būtų pusiausvyra.
„Tai taikau ir sau. Tik atiduodami savo laiką, talentus, jėgas, idėjas, gauname patirties, naujų kompetencijų, daugiau supratimo apie save, mokomės, ieškome problemų sprendimo. Tad gaunu tiek, kiek ir savęs atiduodu. Ir kartais gavimo dalis persveria davimą“, – šypteli R. Daubaraitė-Randė.

Savanorystė prasideda šeimoje

Panevėžietė šiuo metu koordinuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių savanorius. Tad kaipgi plėtėsi savanorystės misija už Lietuvos ribų?
Roberta sako, jog ši tarptautinė savanorystė jai yra labai brangi veikla. Nes priimdami jaunus žmones savo namuose, tampame visos mūsų šalies ambasadoriais. Dažnai šios patirtys jauniems žmonėms tampa pačios svarbiausios, keičiančios nusistovėjusias nuostatas, požiūrį. Beje, su tarptautiniais savanoriais R. Daubaraitė-Randė dirba jau daugiau nei penkiolika metų.
Anot jos, savanoriška tarnyba puikiai išmoko planuoti gyvenimą, praturtina emociškai, atveria širdį bei vienija su kitais žmonėmis.

Didžiausias Robertos Daubaraitės-Randės gyvenimo džiaugsmas yra šeima ir trys augantys vaikai.

„Kartu ji išmuša iš galvos tokius žodžius, kaip „nenoriu“, „nebegaliu“, „man nuobodu“. Pavyzdžiui, jei jaunas žmogus svajoja tapti pedagogu, jam verta pasavanoriauti vaikų darželyje ar mokykloje, o norintiems studijuoti kultūros vadybą apsispręsti padės savanorystė bibliotekoje, kultūros namuose. Be to, visai nepastebimai gali išmokti ir tos šalies kalbą“, – tarptautinės savanorystės pliusus vardija specialistė.

Anot Robertos, savanorystė – dar ir daugybės galimybių šaltinis bei brandos resursas.
„Patikrinta tiesa yra ta, kad savanoriaudami jauni žmonės išmoksta daugybės naudingų dalykų, kurių neišmoksta nei namuose, nei mokyklose“, – pati ne kartą įsitikino R. Daubaraitė-Randė. – Taip pat svarbu pabrėžti, kad savanorystė – tai ne atostogos. Jauni žmonės neatlygintinai veiklai skiria mažiausiai 30 valandų per savaitę ir nuosekliai įsivertina, ką naujo išmoko, suprato ir kokių įgūdžių įgijo.“

Anot Robertos, atsidavimas šiai veiklai labiau priklauso ne nuo galimybių, o nuo noro.
„Jei tik bus bent kiek noro ir užsidegimo, atsiras galimybių!“ – neabejoja pašnekovė.
Anot R. Daubaraitės-Randės, savanorystė prasideda dar šeimoje. Joje mes mokomės vienas kitam besąlygiškai padėti, nereikalaudami jokio atlygio.

„Svarbu savęs paklausti – kodėl aš noriu savanoriauti“, – pabrėžia koordinatorė. – Per motyvacinius pokalbius dažnai paklausiame to savanorių.“

Subūrė tikintį jaunimą

Prieš dešimtmetį Panevėžyje švęstas krikščioniško jaunimo susitikimas, kuris truko net dvi dienas.
Tai bene didžiausias katalikiškas renginys Lietuvoje, suburiantis daugybę jaunimo. Kartu tai proga jaunam žmogui sutikti tikinčius, abejojančius, klausiančius, ieškančius, trokštančius bendrystės.
Tokį susitikimą mūsų mieste organizavo ne kas kitas, o R. Daubaraitė-Randė, tapusi savotiška katalikiškomis vertybėmis gyvenančio jaunimo šaukle.

„Tuomet tai buvo penktasis susitikimas ir Panevėžyje sulaukėme apie 7 000 dalyvių iš visos Lietuvos. Pamenu, programos grupė atvykusi į renginio vietą pakeitė savo scenarijų ir paklausė, ar negalėtume rasti Panevėžyje alpinisto. Žinoma, tokį žmogų radome! Suderinome visus saugumo reikalavimus ir renginio dalyviai dar iki šiol pamena renginio vedėjų nusileidimą virvėmis. Nors tokius susitikimus dar teko koordinuoti Kaune ar Vilniuje, tačiau priimti juos savo gimtajame mieste buvo didelis džiaugsmas ir dovana. Ten, kur susitinka daug vienminčių, viskas įmanoma“, – neabejoja Roberta.
Moteris sako šiandien jaučianti didelį džiaugsmą ir dėkingumą už galimybę kurti ir dirbti su nuostabiais žmonėmis.

„Per šią patirtį praplėčiau savo ribas, atradau vidinio potencialo, kurio netikėjau, kad tiek turiu“, – neslepia panevėžietė.

Roberta ne tik dirba su savanoriais, bet ir lyg bitė avilyje sukasi Panevėžio bendruomeniniuose šeimos namuose, pagalbos ranką tiesia visoms su sunkumais susidūrusioms Panevėžio šeimoms.

Kuria autentiškas patirtis

Roberta ne tik dirba su savanoriais, bet ir lyg bitė avilyje sukasi Panevėžio bendruomeniniuose šeimos namuose, pagalbos ranką tiesia visoms su sunkumais susidūrusioms Panevėžio šeimoms. „Šiuo projektu siekiame įgalinti Panevėžio miesto šeimas spręsti iškilusius sunkumus bei vykdyti šeimos krizių prevenciją. Teikiame individualias vaikų, suaugusiųjų psichologo konsultacijas, vedame vaikų ir suaugusiųjų terapines grupes, taikome šokio, dailės, muzikos terapijos metodus“, – vardija Roberta. – Be to, siekiame taikaus susitarimo, tad siūlome mediatoriaus konsultacijas, padedame šeimoms rengdami socialinio darbuotojo konsultacijas, pozityvios tėvystės mokymus, kviečiame jaunimą į įvairių mokymų programas, siekiame stiprinti šeimos ryšius.“

R. Daubaraitė-Randė džiaugiasi, jog projektas gyvuoja daugiau nei metus ir šiomis paslaugomis pasinaudojo apie 2 000 Panevėžio miesto gyventojų.

„Esame laimingi, kad šiuo projektu žmonės tiki. Norime sužinoti, kokių paslaugų šeimai reikia ir kokios privalės likti jam pasibaigus“, – sako Roberta.

Grįžusi namo po darbų veiklioji panevėžietė kasdien įvertina, kokias pamokas išmoko, kokios patirties parsivežė.

„Esu reflektuojantis žmogus. Turiu įprotį mokytis iš savo klaidų. Dažnai taikau Kolbo mokymosi ratą: patirtis-refleksija-išvados-pritaikymas. Kartais pavyksta geriau, kartais prasčiau, tačiau kiekviena patirtis moko, – sako R. Daubaraitė-Randė. – Jau išmokau, kad man svarbu atlikti užduotis. Ir kad visi turime tiek pat laiko. Tačiau kuriame savo autentiškas patirtis.“

Komentarai

  • Puiki mama, moteris, malonu, kad vaikštom po tą patį kaimą

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų