-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Savanorių aikštės 11-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame dabar jau daugelį dešimtmečių kepami konditerijos gaminiai, tarpukariu veikė viena žymiausių pasaulyje ješivų. Žydų, o ir ne tik jų, atmintyje Panevėžio ješiva – judaizmo dvasinė mokykla – išlikusi iki šių dienų. Svečiai iš Izraelio kasmet aplanko šį kultūros paveldu paskelbtą pastatą Aukštaitijos sostinės centre, o kadaise šiame mieste veikusios ypatingos mokyklos istoriją iki šių dienų mena Panevėžio vardu pavadinta ješiva Izraelyje.
Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas medžiagą apie šiame mieste veikusią ješivą rinko apie penkiolika metų, nuo tada, kai pradėjo vadovauti bendruomenei. Ši mokymo įstaiga įsteigta rabino Isaako Rabinovičiaus 1909 metais. Tiesa, nuosavų patalpų ji neturėjo, nuomotos lenkų gimnazijoje Ramygalos gatvėje. Ješiva rengė rabinus, o jais netapę auklėtiniai galėjo dirbti žydų religinių mokyklų mokytojais. Šioje švietimo įstaigoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Taip pat buvo mokoma žydų etikos, tikybos filosofijos ir kitų dalykų. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. O pačios mokymo įstaigos vadovu buvo paskirtas garsus mokslininkas ir dėstytojas R. Istelė Ponevėžer. Pirmojo pasaulinio karo metais ši ješiva buvo perkelta į Ukrainą – Mariupolį.
Rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą ir ji tapo didžiausia žydų dvasine mokykla Lietuvoje. Mokslas ješivoje trukdavo septynerius metus. Pasak G. Kofmano, norinčiųjų mokytis buvo daug, todėl esamose patalpose mokykla nebetilpo. Gautas leidimas statyti naują ješivos pastatą ir tam surinkti pinigai – statyboms aukojo tiek Panevėžio žydų bendruomenės nariai, tiek užsienio rėmėjai.
Josefas Šlioma Kahanemanas.
G. Kofmanas pasakoja, kad prie ješivos veikė ne tik nuosava biblioteka. Judaizmo dvasinė mokykla turėjo savas medicinines priemones, reikalingas ritualiniams žydų berniukų apipjaustymams. Be to, kiekvienas rabinas ješivoje, be savo tiesioginių dėstytojų pareigų, turėjo ir kitas. Pavyzdžiui, J. Š. Kahanemanas buvo teisėjas. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivoje mokėsi ir paties J. Š. Kahanemano sūnus Abraomas. Tai netikėtai atsiskleidė išnagrinėjus vieną ješivos meto nuotraukų su studentų pavardėmis.
Tarpukario spauda rašė, kad 1932 metais į pastatą Savanorių aikštė 11, laikantis nustatytos ceremonijos, iš senosios ješivos į naująją iškilmingai pernešta Tora, knygos, dokumentai. Juos lydėjo eisena su deglais.
G. Kofmanas pasakoja, kad tarpukario savaitraštyje „Mūsų kraštas“ aprašyta, jog iškilmių dieną ješivos salė buvo gražiai išpuošta. Svečių buvo tiek, kad didžioji jų dalis salėje netilpo – teko stovėti kieme ir net gatvėje. G. Kofmano manymu, tai nenuostabu, nes iškilmėse dalyvavo ne tik žymesnieji Panevėžio žydų visuomenės atstovai, bet ir suvažiavo beveik visų Lietuvos miestelių rabinai ir net svečiai iš užsienio valstybių. Iškilmės pradėtos trumpomis pamaldomis už tuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sveikatą. Rabinas J. Š. Kahanemanas šventėje kalbą sakė lietuviškai. Po kalbų sušukta tris kartus „valio“ už Lietuvos Vyriausybę ir orkestras sugrojo šalies himną. Kiti kalbas taip pat sakė lietuviškai. Kiek žinoma, ne vienas pasisakęs kalbėjo apie ješivos reikšmę – juk joje buvo auklėjami ne tik rabinai, bet visi žydų inteligentai.
„Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas sveikino žydų bendruomenę ir linkėjo, kad ši mokslo įstaiga auklėtų solidžius Lietuvos piliečius ir mokytojus. Panevėžio miesto valdžia savo kalboje nurodė, kad kiekviena seminarija savo auklėtiniams įskiepija tikro idealizmo. Linkėjo, kad ir šioje seminarijoje būtų studijuojamas ne tik Talmudas, bet ir filosofija. Tik jungiant Talmudą su filosofija, seminarija išauklėsianti ne fanatikus, bet tikrus dvasininkus“, – pasakojo istorinę medžiagą surinkęs G. Kofmanas.
Po iškilmingų kalbų sekė sveikinimai. Beveik visi rabinai susirinkusiuosius sveikino jidiš kalba. Vėliau skambėjo žydų liaudies dainos. Pasak G. Kofmano, tarpukario savaitraštis gana išsamiai aprašė iki vėlumos vykusias iškilmes.
„Nuotaika per vakarienę buvo labai gera. Įsidėmėtina, kad žydai tokiose iškilmėse elgiasi labai laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas jų šventes daro savotiškai įdomias. Dainoms visą laiką vadovavo nors jau ir senas, bet labai linksmas Biržų rabinas“, – pasakojo G. Kofmanas.
Dabar sunku pasakyti, kaip viskas vyko. Panevėžio žydų bendruomenės vadovo turimais duomenimis, ješiva Savanorių aikštėje jau galėjo veikti dar iki šių iškilmių ir netgi ne vienerius metus. Nors istoriniai šaltiniai mena, kad Tora į naująją ješivą pernešta 1932-aisiais, G. Kofmanas sako turintis 1928 metų nuotrauką, darytą iš oro, kurioje matyti jau stovintis dvasinės mokyklos naujasis pastatas.
Panevėžio žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Š. Kahanemanas nebuvo, kaip dažnai teigiama, vyriausiasis Panevėžio rabinas. Jis buvo rabinas, Talmudo mokytojas, kuris kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą. Visgi šis žmogus buvo vienas autoritetingiausių Panevėžio žydų bendruomenės narių. Jis gimė 1888 metų gegužės 13-ąją Plungės rajone. Vaikystėje J. Š. Kahanemanas mokėsi Plungės ješivoje, vėliau mokslus tęsė Naugarduko ir Rodūnios ješivose. Vedė Vidžių miestelio (dabartinė Baltarusija) rabino dukrą. Jo biografijoje minima, kad 1911 metais, kai J. Š. Kahanemano uošvis buvo paskirtas Ukmergės rabinu, perėmė šio pareigas Vidžiuose. Po penkerių metų J. Š. Kahanemanas vadovavo Gardino ješivai, o 1919 metais jis tapo Panevėžio rabinu. Panevėžyje gimė jo vaikai – Estera ir Izaokas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, J. Š. Kahanemanas buvo veiklus įvairių europinių organizacijų, Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys. Jis atstovavo ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos žydų bendruomenėms, rūpinosi viso krašto reikalais. Pasak G. Kofmano, yra išleistas labai įdomus 1932 metų filmas, kuriame nufilmuoti ješivos studentai, tuomet dar jaunas J. Š. Kahanemanas. Žinoma, kad rabinas užsiėmė ir labdaringa veikla, yra prisidėjęs prie mokyklų, ješivų statybų.
Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – 1940-aisiais – Panevėžio ješiva buvo uždaryta, dalis dėstytojų ir moksleivių ištremti, kiti nužudyti per vokiečių okupaciją. Pats ješivos pastatas 1942 metų balandį perduotas Pieno centrui ir ješivai statytos patalpos imtos naudoti pieninei. Pasak G. Kofmano, 1943 metų pavasarį į jį vėl sugrįžo žydai. Tik grįžimas nebuvo džiaugsmingas, nes ješivos patalpose buvo įsteigtas laikinasis getas iš Vilniaus į Panevėžį dirbti atvežtiems žydams. Žinoma, kad dalis atvežtųjų padedami vietinių gyventojų pabėgo, o likusieji buvo grąžinti į Vilnių ir sulaukė tokio pat likimo, kaip daugelis jų tautiečių karo metais – buvo sušaudyti.
Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr.
Kahanemanų šeimos likimas taip pat tragiškas. G. Kofmanas pasakoja, kad 1940 metais rabinas kartu su sūnumi Abraomu išvyko į komandiruotę su diplomatine misija į JAV. Jie net nenujautė, kad tai bus jų išsigelbėjimas. Rabinas su sūnumi Abraomu – vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos ir gausios giminės. J. Š. Kahanemano žmona, dukra ir kitas sūnus, kaip ir jų giminaičiai, buvo nužudyti. G. Kofmanui archyve pavyko rasti ir dokumentus, liudijančios apie šios šviesuolių šeimos tragediją. Rabinas apie sušaudytą šeimą sužinojo būdamas svečioje šalyje.
1944 metais J. Š. Kahanemanas Izraelyje, maždaug 10 kilometrų nuo Tel Avivo esančiame Bnei Brako mieste, atidarė Panevėžio ješivą. G. Kofmano teigimu, šios ješivos vyriausiasis rabinas šiuo metu yra J. Š. Kahanemano, mirusio 1969 metais, ainis Eliezeris Kahanemanas. Kartu su kitais šeimos nariais, taip pat rabinais, jis 2001 metais viešėjo Panevėžyje, buvo apsistojęs G. Kofmano namuose. Tai buvo pirmas tokio aukšto rango žydų dvasininkų vizitas Panevėžyje.
„Lietuvos ir Panevėžio vardai mums, šios ješivos vadovams, žinomi jau seniai, – tuo metu „Sekundės“ dienraščiui pasakojo vyriausiasis Panevėžio ješivos rabinas. – Su malonumu aplankėme miestą, kuriame gyveno vienas iš garsiausių ir žymiausių rabinų, vaikščiojome jo jaunystės keliais, apžiūrėjome jo statytus pastatus.“
