A. Gudo nuotr.

Pamilusi panevėžietišką teatro dvasią

Pamilusi panevėžietišką teatro dvasią

Teatro magiją Ieva Brikė atrado Panevėžyje vos peržengusi legendinės kultūros mekos slenkstį. Taip pat greitai Juozo Miltinio dramos teatro aktorė, performerė prisijaukino ir miesto publiką, kuri, jos manymu, geriau nei kas kitas moka tikėti teatro stebuklu.

Šiuo metu Ieva Brikė su režisiere Kotryna Siaurusaityte pradeda Juozo Miltinio dramos teatre repetuoti ukrainiečių kilmės rašytojo Nikolajaus Gogolio kūrinį „Apsiaustas“. Tad didžioji dalis jos laiko ir energijos skiriama būtent šiam darbui.

Taip pat Ieva savarankiškai ruošiasi būsimiems naujo teatro sezono spektakliams. Netgi per karantiną tikina kūrybinio sąstingio nepatyrusi – veiklų teatre buvo net daugiau nei įprasta. Be kasdienių repeticijų, teatro komanda pradėjo aktyviai kurti ir skaitmeninį turinį: audioknygas, advento kalendorių.

„Karantinas vienareikšmiškai buvo iššūkis visam gyvo meno sektoriui, – sutinka I. Brikė. – Tačiau tiek teatrinėje kūryboje, tiek performanso mene sugebėjau prisitaikyti ir pozityviai išnaudoti situaciją.“

Performansai buvo filmuojami ir gyvai transliuojami internetu. O teatre visus per karantiną sukurtus spektaklius, sukaupę jėgas, teatralai sugebėjo pristatyti per itin trumpą laiką – gegužės ir birželio mėnesius, kai tik buvo leisti gyvi susitikimai su žiūrovais.

„Karantinas mums padovanojo ir naują tradiciją – teatro pikniką. Šis renginys gimė iš noro susitikti, būti kartu ir privalomų karantininių ribojimų. Taip atsirado sezono uždarymo šventė gryname ore su teatriniu prieskoniu“, – pasakoja aktorė.

Maksimalizmo ir idealizmo vedama

Pirmoji I. Brikės scena buvo ir liks Kauno muzikinis teatras.

Jau nuo mažens ji svajojo šokti: vaikščiodavo ant pirštų galiukų ir kasdien ūžė mamai galvą, kad nori tapti balerina. Per laimingą atsitiktinumą talentingą mergaitę priėmė į baleto studiją Kauno muzikiniame teatre. Taip dar pradinėse klasėse Ieva pradėjo lankyti ir pirmuosius sceninius mokslus.

„Pamokas greituoju būdu paruošdavau teatre ant palangės prieš repeticijas, o savaitgalį laukdavo spektakliai“, – prisiminusi šypsosi pašnekovė.

Tiesa, profesionalia balerina I. Brikė taip ir netapo. Mama tiesiog nesiryžo mažos mergytės išleisti gyventi labai spartų gyvenimo ritmą diktuojančiame Vilniuje.

Jau vėliau, paauglystėje, Ieva susižavėjo dramos teatru, tačiau šokis ir fizinis teatras bendrąja prasme liko pirmuoju jos sąlyčiu su scena.

Dabar I. Brikė – diplomuota teatro ir kino vaidybos specialistė. Jos studijos baigėsi tik šią vasarą įgijus teatro meno magistro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Anot aktorės, magistro studijos suteikė puikią platformą reflektuoti savo kūrybą dramos teatre ir performanso mene, atskleidė kūrybinio proceso ir atlikimo panašumus bei skirtumus.

O kino ir teatro vaidybos bakalauro studijos Vytauto Didžiojo universitete Ievai – patys gražiausi ir valiūkiškiausi laikai.

„Buvom tikri maksimalistai ir idealistai. Šventai tikėjome, kad teatras gali pakeisti pasaulį. Mes ieškojome tiesos ir tikrumo teatre. Būtent šios paieškos mane ir nuvedė į performanso meno praktiką“, – pasakoja I. Brikė.

„Man atrodo, kad ryšio su žiūrovu aš nemezgu – tai lyg vieša vienatvė…“, – sako aktorė I. Brikė. A. Gudo nuotr.

Trūkstama dalis

Dabar žvelgdama į studijų laikotarpį, Ieva sako galinti teigti, jog esminiai kūrybiniai principai susiformavo būtent tada. Nors daugelis idėjų šiandien jau nuosaikesnės, požiūris – ne toks radikalus, performansai tapo aktorės arkliuku.

Dar besimokydama ji, susipažinusi su skirtingais Kauno teatrais, juto, jog kažko vis trūksta. Antrame kurse jau pabuvusi Kauno nacionalinio dramos teatro, Kauno lėlių teatro ir Kauno mažojo teatro scenose, vis nerado sau tinkamos vietos. Tad, svarsto, tikriausiai jaunatviško maksimalizmo ir gyvo, nenuspėjamo proceso poreikio vedama ir pasuko eksperimentinio šiuolaikinio teatro link.

Tuo metu Kaune I. Brikė susipažino su Justinu Kalinausku, kuris Klaipėdoje pas Gytį Padegimą studijavo režisūrą ir Čechovo metodą. Būtent jis įtraukė į įvairius specifinės vietos, postdraminio teatro, hepeningų projektus. Tokia buvo Ievos pradžia. Vėliau – studijos ir podiplominė praktika organizacijoje „Performanso meno studijos“ (ang. Performance art studies), grupiniai ir individualūs performansai festivaliuose, per parodų atidarymus. Netgi dirbtuvių organizavimas šioje srityje.

„Performanso menas man suteikė galimybę naujai pažvelgti į atlikimą teatre ir vaidybą“, – teigia aktorė, aiškinanti, jog jai svarbu kelti klausimus, būti kartu temose ir šalia temų, kurios ne visai malonios, ne visai suprantamos, kurių mes vengiame.

Išvaizdos pokyčiais ieškojo atsakymų

Dalis I. Brikės performanso kūrybos glaudžiai susijusi su ir moteriškumu, lytiškumu.

„Buvo metas, kai labai aktyviai mąsčiau lytiškumo tema, – prisimena Ieva. – Buvau nusiskutusi plaukus, žaidžiau su savo socialine lytimi, stebėjau, kaip keičiasi aplinkos požiūris į mane priklausomai nuo mano išvaizdos. Labai įdomu, kaip jautriai į tokius pasikeitimus sureagavo teatrinė aplinka…“

„Matyt, nėra sudėtinga atsakyti į klausimą, kaip dažnai mes scenoje matome moterį be plaukų“, – su šypsena priduria menininkė.

I. Brikės požiūris į pasirinktą profesiją su laiku keitėsi. Anksčiau jai atrodė, kad labai svarbu viską intensyviai išjausti, parodyti. Norėjosi didelių temų, daug dramos ir išgyvenimų… Dabar Ieva prisipažįsta labiau vertinanti tikslumą ir subtilumą.

„Tikriausiai įdomesnis pasidarė žaidimas laike, kaip atsiskleidžia skirtingos vaidmens savybės, koks personažo diapazonas visos istorijos rėmuose. Kartais vienas pasirinkimas, kuris taip ir lieka paslaptingas, padiktuoja visą judėjimą scenoje. Man tai yra aktorinės kūrybos grožis.“

A. Gudo nuotr.

Nebijo klausti ir klysti

Anksčiau aktorė labai daug galvodavo apie savo pirmuosius žingsnius dramos teatre. Pasak Ievos, jos kurso pedagogas Artūras Areima turėjo labai gilų teatro supratimą ir tiesos teatre pojūtį, kurį iš dalies sugebėjo perduoti studentams.

„Aš labai tuo žavėjausi ir man reikėjo laiko, kad paleisčiau mokytojo viziją ir pradėčiau ieškoti savo atsakymų, – sako ji. – Dabar esu kelyje, kuriame klausiu, atsakau ir klystu pati, todėl labai retai galvoju apie praeitį. Veikiau reflektuoju patirtis ir užsibrėžiu uždavinius ateičiai.“

Tikriausiai vienas iš įdomesnių procesų, leidusių I. Brikei apčiuopti formalistinės kūrybos pobūdį, buvo šiuolaikinėje komiksų operoje „Alfa“ kurtas Arlekino vaidmuo. Vaidmens partitūrą sudarė nuotraukos ir vaizdo medžiaga, kuriuos reikėjo kuo tiksliau atkartoti.

„Įdomu, kad tokio, atrodytų, grynai mechaninio proceso metu susikuria mąstančio ir veikiančio personažo įspūdis. Lyg gyvas kūnas negali tapti daiktišku net ir tokiuose griežtuose rėmuose“, – stebisi Ieva.

Ji taip pat labai vertina savo patirtį su vokiečių režisieriumi Rolfu Dennemannu, puikiai atskleidžiančiu specifinės vietos pastatymų grožį ir specifiką.

Scenoje aktorei labai įdomu stebėti, kaip personažo kūrimo procese supanašėja su fikciniais veikėjais to nė nenorėdama. Tai, anot Ievos, procesas, kuriame ji mokosi, atranda, nustebina pati save.

„Kartais klausiu, ar čia aš, ar čia ji“, – prisipažįsta.

Tačiau patekus į neįprastą situaciją į pagalbą visada gali ateiti jau anksčiau sukurti personažai, sako Ieva: „Kur jie gyvena, koks jų santykis su pačia manimi. Čia labai įdomūs klausimai, į kuriuos atsakyti net ne visada norisi“.

A. Gudo nuotr.

Gydantis menas

I. Brikė – šių metų Juozo Miltinio dramos teatro premjerų rekordininkė. Ir, kaip pati sako, labai dėkinga visai kūrybinei komandai už jų pasitikėjimą.

„Šiame teatre jaučiuosi puikiai ir galimybė kurti jame viršijo visus mano turimus lūkesčius“, – tikina.

„Scena ir kūryba teatre man vis dar yra labai paslaptinga, – atvirauja Ieva. – Sudėtinga apie tai kalbėti, nes ne visai aišku, kas tiksliai atsitinka tada, kai mes patiriame bendrą sceninį išgyvenimą.“

Aktorei šis kelias – nuolatinis judėjimas žmogaus prigimties pažinimo link. Ji tiki, jog per teatrą kartais galima paliesti esminius gyvenimo dėsnius, geriau suvokti savo realybę, apsivalyti dvasines žaizdas.

Per visus aktorystes metus Ieva išmoko vieną tiesą: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Nes kuo daugiau praktikos, tuo didesnė įvairovė išsiskleidžia prieš akis ir atrodo, kad viso to iki galo nė neįmanoma aprėpti.

„Juk kiekvienas režisierius – tai vis kita teatro samprata, kita sceninė kalba. Kiekviena literatūrinė medžiaga – temos, laikmečio dvasia ir autoriaus asmeninis pasaulio matymas. O nepaisant viso pasiruošimo, kiekvienas spektaklis – tai dar vienas gyvas organizmas, kelioms valandoms susikuriantis mini kosmosą, kuriame ne tik kūrybinė komanda su savo pasiruošimu, bet ir žiūrovai su savomis emocijomis, patirtimis ir istorijomis“, – apie teatro magiją kalba pašnekovė.

Nenori žinoti visko

Yra aibė puikių personažų, kuriuos I. Brikė labai myli. Kai kurie, tokie kaip Merė Popins ar Pepė Ilgakojinė, su ja gyvena nuo pat vaikystės. Tad aktorė tikrai mato prasmę su jais supažindinti ir daugiau žmonių.

„Kiekvienas personažas turi tam tikras savybes, kuriomis mes žavimės, iš kurių mokomės. Man asmeniškai svarbu matyti ir vaizduoti stiprias ir ryžtingas, žaismingas ir savarankiškas moteris bei mergaites. Ypač tokiame teatro literatūros kontekste, kuriame dažniausiai esi kažkieno žmona, mama ar dukra“, – aiškina Ieva.

Ji niekada nekelia lūkesčių, kurdama vaidmenį scenoje. Veikiau pats vaidmuo kelia tam tikras užduotis ir įnoringai reiškia savo poreikius. Juos, prisipažįsta Ieva, ne visada pasiseka ne tik kad įgyvendinti, bet ir išgirsti.

I. Brikė norėtų išlikti paprasta, žmogiška ir aktyviai kurti kuo ilgiau. Ją be proto žavi vyresni žmonės, vis dar užsiimantys šiuo amatu.

„Norėčiau išlikti imli ir vis dar kažko nežinanti iki garbaus amžiaus. Visada yra pavojus tapti aktoriumi, kuris moka vaidinti, žino, kaip tai daryti. Nenorėčiau, kad man taip nutiktų. Bet tai atrodo labai sudėtinga…“

Anot Ievos, aktorystė apgaubta šlovės ir garbės, pripažinimo idėjomis, nors jai svarbu visai ne tai.

„Atskirti tą profesijos esmę nuo paviršinio blizgesio nėra paprasta, – supranta menininkė. – Bet nuosekliai to mokausi ir viliuosi, kad man pavyks.“

A. Gudo nuotr.

Sinchrone su personažu

Į sceną I. Brikė lipo jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Tačiau jaudulį vis dar jaučia prieš kiekvieną spektaklį.

„O jeigu nesijaudinu, tai jaudinuosi dėl to, kad nesijaudinu, – juokiasi. – Jei nėra to jaudulio, vadinasi, nėra rizikos, laisvo kritimo ir tada jau nebeįdomu.“

Kameriniai spektakliai Ievą visada žavėjo savo artumu žiūrovui, sceninės realybės mikroniškumu. Didžiojoje scenoje jausmai kitokie: labiau veikia šviesos, scenografija, kostiumai bei garsas.

„Dažnai ryšio pobūdis jau yra išguldytas spektaklio struktūroje ar medžiagos dramaturgijoje, – sako I. Brikė. – Todėl labai įdomu stebėti, kaip jis kuriasi. Bet man atrodo, kad ryšio su žiūrovu aš nemezgu – tai lyg vieša vienatvė… Taip, turiu jausti tam tikrą sinchroniškumą su personažu, su savimi, bet ryšys su žiūrovu – tai jau kas kita. Tas ryšys yra autonomiškas nuo mano valios, nors iš dalies priklauso nuo mano atliekamų veiksmų.“

Panevėžio planuose nebuvo

Kaune gimusią ir augusią I. Brikę į Aukštaitijos sostinę atvedė būtent meilė scenai. Apsigyveno čia dėl galimybės mokytis ir kurti Juozo Miltinio dramos teatre.

Atvažiavusi į Panevėžį gegužės mėnesį, Ieva pamatė jį patį gražiausią – jau vasarėjantį.

„Ir šiandien tai mano miestas: aš jame gyvenu, čia prieš keletą metų gimė mano dukra. Visada žiūrėsiu į Panevėžį kaip į dukros gimtinę ir savo teatro namus“, – jautriai kalba menininkė.

Pirmą kartą mieste ji lankėsi dar mokyklos laikais – gal devintoje ar dešimtoje klasėje. Tuomet Panevėžyje vyko respublikinė matematikos olimpiada, Ieva su keliais bičiuliais joje dalyvavo. Moksleivius apgyvendino kažkur bendrabutyje, tad nenuostabu, jog miestas kaunietei tąkart paliko groteskišką įspūdį.

Antrą kartą ji čia atvyko į mokyklų mainus su J. Balčikonio gimnazija. Gyveno pas vieną merginą, kartu su ja ėjo į mokyklą, leido laiką Senvagėje su panevėžietės draugais. Tie prisiminimai, anot Ievos, ir dabar labai šviesūs.

„Kai 2018-aisiais atvykau į Juozo Miltinio dramos teatrą, irgi visai neplanavau čia pasilikti. Bet tai, kad jau treji metai gyvenu Panevėžyje ir bent kol kas nesiruošiu kraustytis niekur kitur, iškalbingiau už bet kokius žodžius parodo mano požiūrį į šį miestą ir čia gyvenančius žmones“, – šypteli panevėžiečių simpatijas labai greitai spėjusi užkariauti aktorė.

Erdvė kolektyvinei kūrybai

Ir pačios I. Brikės manymu, Panevėžio publika yra tiesiog puiki. Jau nuo pirmųjų dienų Juozo Miltinio dramos teatre, pajuto begalinį žiūrovų tikėjimą teatro stebuklu.

„Tai reta ir labai žavu. Už dekoracijų, kostiumų, žodžių, muzikos ir šviesų yra kažkas bendražmogiško – tas dvasinis judesys, kuris pagauna spektaklio metu. Panevėžio publika atpažįsta tai, to tikisi ir laukia. Mane tai labai sužavėjo“, – žiūrovus liaupsina aktorė.

Ieva yra meno pasaulio žmogus ir puikiai mato, kaip evoliucionuoja šiandieninis kultūros laukas ir teatras. Jai atrodo, kad atsiranda nemažai spekuliacijų kūrybiškumo ir inovatyvumo sąvokomis, kai jos taikomos grynai technologiniame lauke. Tuo metu platus technologijų vartojimas, anot jos, skurdina vaizduotę ir veikiau moko kurti produktus, nei kelti klausimus ir kurti dialogą.

A. Gudo nuotr.

„Manau, toks poslinkis medijuoto buvimo link atsiliepia susiaurėjusiu mąstymu, polinkiu į radikalizaciją. Būtent dėl tokios bendros tendencijos man šiandien teatras atrodo itin patraukli vieta. Tai erdvė kolektyvinei kūrybai: pokalbiams, bendradarbiavimui, bendrai fizinei veiklai tame pačiame erdvėlaikyje, buvimui kartu“, – sako Ieva.

Jos manymu, teatras, kuris šiandien renkasi skatinti dialogo kultūrą, tiek kūrybiniame procese, tiek meninėmis formomis, tiek edukacinėmis veiklomis yra labiausiai aktualus ir atliepiantis šiandienos aktualijas.

Šeimoje teatro išgyvenimų negvildena

I. Brikė stengiasi nieko nuo scenos namo neparsinešti: emocijas, kiek tai įmanoma, palieka savo grimo kambaryje. Jei dar jaučiasi labai susijaudinusi po repeticijos ar spektaklio, skiria laiko refleksijai, atsipalaidavimo ar techniniams pratimams.

„Man labai svarbu namuose gebėti įsiklausyti jau tik į savo vyro ir vaiko poreikius, – sako aktorė. – Būti su šeima, išgirsti jų dienos istorijas ir pajausti, kokia gi nuotaika šiandien mes gyvename…“

„Žinoma, be personažo emocijų ir minčių, visada lydi dar ir profesinis džiaugsmas arba nusivylimas, kuriuo galiu pasidalinti su šeima“, – priduria Ieva.

Paklausta, kaip pavyksta suderinti aktorystę ir motinystę, Ieva atvirai sako visada žongliruojanti. Stengiasi prisitaikyti prie dukros poreikių ir kiekvieną laisvą akimirką skirti kokybiškam laiko praleidimui kartu.

„Nuo pat dukros gimimo kartu su vyru dalijomės vaiko priežiūros vargais ir džiaugsmais. Jis yra mano pagrindinis ramstis ir visada ištiesia pagalbos ranką. Taip pat esu be galo dėkinga su dukrele dirbantiems pedagogams. Mums labai pasisekė, kad į darželį ji eina su šypsena“, – džiaugiasi pašnekovė.

Klauso savo kūno

Kūrybinio įkvėpimo aktorė ieško literatūroje, muzikoje, pokalbiuose.

„Vizualieji menai, šokis, kasdienio gyvenimo stebėjimas, kelionės ir laisvalaikis su šeima – tai pagrindiniai mano šaltiniai“, – vardija I. Brikė.

Net kai būna pervargusi ir užplūsta silpnumo akimirkos, kol dar turi jėgų, sako tiesiog judanti toliau. Tik kuomet visai vidinių išteklių, atrodo, nebelieka, skiria laiko miegui, o persitempusi emociškai leidžia sau išsiverkti.

A. Gudo nuotr.

Atsipalaiduoti, pasak Ievos, gali padėti net arbatos puodelis, pasivaikščiojimas ar geras pokalbis. Kartais po sudėtingų intensyvių periodų moteris palepina save vonia, masažais ar paprasčiausiai nieko neveikimu.

„Mane labai teigiamai veikia ir namų ruoša: valymas lyg padeda susidėlioti, apsišluoti vidų, – sako I. Brikė. – Atrodytų, kad didelių persitempimų ar nuovargio akimirkų nėra. Stengiuosi klausytis savo kūno ir dažniausiai jis viską sureguliuoja. Pavyzdžiui, po intensyvių periodų, jau praėjus visiems įvykiams, aš dažniausiai susergu fiziškai. Tada pats kūnas sako: „Stop, man reikia tavo dėmesio!“

Dabar aktorės gyvenime toks etapas, kai viskas stovi ant vėžių, ir reikia tik labai daug ir nuoseklaus darbo, kad tas traukinukas judėtų toliau. Praėjęs teatrinis sezonas, anot I. Brikės, buvo labai intensyvus, taip pat rašė magistro darbą, todėl dar likusius keturis šių metų mėnesius planuoja nieko naujo nepradėti. Skirs visas jėgas ir laiką šeimai, namams, teatrui bei… vairuotojo pažymėjimui, kurio jau labai reikia, įgyti.

Uždavus paskutinį klausimą – ką svarbiausio užrašytų apie save, jeigu prieš ją atsirastų tuščias popieriaus lapas, – Ieva susimąsto.

„Užsiiminėju praktine filosofija. Myliu gyvenimą ir priimu mirties neišvengiamybę“, – netrukus tarsteli.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų