Orlaivio pilotė: norint skristi, reikia skristi

Orlaivio pilotė: norint skristi, reikia skristi

Valstybės sienos apsaugos tarnybos straigtasparnio pilotės Aušrinės Keršytės pagalbos kasdien prireikia sudėtingiausiose operacijose. Su kolegomis, mergina gelbėja miškuose paklydusius žmones, ieško kontrabandininkų pėdsakų, sekundžių tikslumu į vietą pristato antros galimybės gyventi laukiantiems ligoniams donoro organus. Tai – tik maža dalis to, ką ši žavi, kukli, bet labai ambicinga orlaivio vadė daro kasdien.

Dar mokydamasi mokykloje Aušrinė Keršytė vis pagalvodavo apie žydrąsias padanges. Tačiau stojant į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą trūko informacijos, kokius dokumentus reikia pateikti, norint mokytis orlaivių pilotavimo. Mergina pamena, kaip išlaikius fizinio pajėgumo testą ir kitą dieną atėjus į profesinio tinkamumo įvertinimą, jai buvo pasakyta, kad atsinešė ne tos formos sveikatos pažymėjimą ir kitą kartą gali atvykti tik po metų. Tačiau atkaklumo niekada nestokojusi Aušrinė rankų nenuleido ir visus tuos metus mokėsi teorijos piloto mėgėjo licencijai gauti.

Pradėjau skraidyti su ultralengvuoju lėktuvu bei studijavau Kauno technologijos universitete. Tačiau per tą laiką tik dar labiau supratau, kad noriu studijuoti orlaivių pilotavimą. Tai, kas man ir patinka“, – šypteli dabar vienam jų vadovaujanti mergina.

Aušrinė yra vienintelė moteris, dirbanti sraigtasparnio piloto darbą Lietuvoje.

Lytis neturi reikšmės

Aušrinė yra vienintelė moteris, dirbanti sraigtasparnio piloto darbą Lietuvoje. Labai dažnai aviacija ir kiti su tuo susiję dalykai laikomi išimtinai vyrų zona, bet A. Keršytė gyvenime jokiais stereotipais niekada nesivadovavo ir neketina to daryti.

Ji ne tik pilotuoja lėktuvą, bet dar ir moko to studentus. Ir sako kiekvieną dieną tik dar labiau įsitikinanti, jog studentų lytis jokių skirtumų nelemia. Veikiau įtakos turi asmeninės kiekvieno žmogaus savybės.

Gal prieš daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje ir buvo gaji mintis, kad tai vyrų sritis ir apskritai specialybės priskiriamos lyčiai. Pavyzdžiui, teko matyti licenciją, ant kurios buvo parašyta „Stiuardesės licencija“, tačiau situacija keičiasi“, – pastebi pašnekovė.

Ji džiaugiasi, kad dabar žmonės darosi laisvesni, kad mokslas yra atviras visiems, tad išmokti norimų dalykų gali kiekvienas, nepaisant lyties.

Ar pačiai kada teko išgirsti replikų, esą kur jau čia mergina orlaivio vadė ar sraigtasparnio pilotė?

A. Keršytė juokiasi, jog viena yra girdėti, kita išgirsti. Tad dažniausiai ji į piktas replikas numojanti ranka.

Neigiamas komentaras – tai dažniausiai tebūna informacija apie komentuotoją. Nors kritiką vertinu, nes tobulėti noriu. Kalbant apie stereotipus, sunku surasti tokį, kuris būtų naudingas, tai kam jie iš viso reikalingi?“ – retoriškai klausia Aušrinė.

Visgi moteris ir aviacija yra plati tema, o pilotė orlaivio kabinoje vis dar kelia nuostabą. Pati Aušrinė sutinka, jog reakcijų sulaukia įvairiausių.

Pavyzdžiui, per vienus apdovanojimus juos teikiantis asmuo, visiems paspaudęs ranką sakė: „Sveikinu“, o aš išgirdau: „Orlaivio vadė!..“ – kvatoja.

Kadangi dauguma Aušrinės veiklų yra tokios, kad aplink būna daugiau vyrų, tai jai tokia aplinka jau įprasta.

Vyriška aplinka – įprasta

A. Keršytės kolektyvas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, kuriame mergina sukasi kasdien, yra beveik išimtinai vyriškas. Po kelerių Aušrinės tarnybos metų VSAT į darbą buvo priimta skrydžių operatorė, tad dabar ji bent nebėra vienintelė moteris jame.

Kadangi dauguma mano veiklų yra tokios, kad aplink būna daugiau vyrų, tai man tokia aplinka jau įprasta. Bet, kalbant apie darbą, veiklas, aš neskirstau žmonių pagal lytį. Tiesiog kiekvienas yra savita asmenybė su savo charakteriu, įsitikinimais, požiūriu“, – samprotauja pilotė.

Remiantis statistika, piločių moterų yra gerokai mažiau nei vyrų. Tačiau asmeninė A. Keršytės patirtis rodo, jog ši profesija tikrai tinkama moterims ir žada puikią karjerą.

Kiek teko matyti tyrimų, geriausių rezultatų pasiekia mišrus kolektyvas. Orlaiviai yra pagaminti taip, kad jiems valdyti didelės jėgos nereikia, net atvirkščiai. Dažnai vairai yra labai jautrūs, tad reikia kantrybės ir atidumo. Pilotams reikalingų įgūdžių yra išmokstama, kiekvienas gali lavinti atidumą, pastabumą, ištvermę, dėmesio paskirstymą“, – pasakoja Aušrinė.

A. Keršytė pastebi, jog vis daugiau merginų renkasi piloto profesiją. Tačiau ji niekad nesiūlo sukti į šią ar kurią kitą sritį tik dėl mados.

Vis daugiau žmonių išsilaisvina nuo stereotipų ir siekia būti laisvesni. O šis procesas užtrunka. Juk Lietuvoje moterys gavo balsavimo teisę tik 1918 metais. Pirmąją moterį valstybės vadove demokratiškai išrinko tik 1980-aisiais Islandijoje“, – atkreipia dėmesį orlaivio vadė.

Santaupas paaukojo licencijai

A. Keršytės studijos universitete truko net penkerius metus, tačiau, anot jos, pilotai mokosi visą gyvenimą. Jie yra nuolat egzaminuojami, tobulina kvalifikaciją.

Studijų metu Aušrinė nebuvo vienintelė mergina grupėje. O ir instruktorių požiūris į ją greitai pasikeitė, kai parodė, ką sugeba.

Pamenu, jau pirmasis mano instruktorius sakė, kad galėčiau dirbti instruktoriaus darbą. Vėliau tą pasakė ir kitas mane mokęs instruktorius. Man tai buvo didelis įvertinimas – juk daug patirties tada neturėjau“, – prisimena.

Kai A. Keršytė baigė aviacijos studijas, šalyje buvo įsisiūbavusi ekonominė krizė. Tad prireikė kantrybės, kol pavyko gauti piloto darbą.

Tada Aušrinė sulaukė ir pasiūlymo įgyti skrydžių instruktoriaus kvalifikaciją. Teko sudėti visas savo santaupas, paprašyti ir tėvų pagalbos, bet mergina sėkmingai baigė kursus ir pradėjo mokyti kitus, puoselėjančius tą pačią svajonę, kaip ir ji kadais – skraidyti.

Priėmusi kvietimą dirbti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje sraigtasparnio pilotu Aušrinė greitai suprato, kad čia niekada negali žinoti, kokia diena laukia. Gali tekti dirbti tik su dokumentais, o gali būti, kad visą dieną teks skraidyti ieškant dingusiųjų, stebėti sustojusį traukinį, ieškoti kontrabandą gabenusių asmenų ar kažkur skubiai pristatyti donoro organus su medicinos personalu.

Apskritai sraigtasparniais galima atlikti labai daug darbų: nukentėjusiųjų gelbėjimas panaudojant keltuvą, gaisrų gesinimas naudojant išorės pakabą, desantavimas, krovinių, žmonių gabenimas, kinologų su šunimis pervežimas“, – savo darbus vardija pilotė.

Būdas džiaugtis gyvenimu

A. Keršytė tvirtina, jog pirmaisiais savo skrydžiais ir galimybe kilti į dangų ji labai džiaugėsi. Dabar svarsto, kad gal net kiek per daug.

Vieną dieną instruktorius pasakė, kad galiu skristi viena. Bet aš savarankiško skrydžio laisvę sugebėdavau pajusti ir anksčiau, kai instruktorius buvo kabinoje. Matydavau, kad jau kai kuriuos skrydžio etapus padarau pati“, – pirmąsias patirtis kylant mena orlaivio vadė.

Savo studentus ji dabar taip pat pagiria, kai jie patys, be pagalbos, nutupdo orlaivį. Tai, anot Aušrinės, motyvuoja ir kuria teigiamą atmosferą.

Priėmusi kvietimą dirbti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje sraigtasparnio pilotu Aušrinė greitai suprato, kad čia niekada negali žinoti, kokia diena laukia.

Būna, kai kurie tokia akimirka apsidžiaugia gal net labiau, nei po pirmojo savarankiško skrydžio. Nors išties kiekvieną skrydį randu kuo pasidžiaugti. Įgūdžiai su kiekvienu buvimo ore, ypač valdant skirtingų klasių ir tipų orlaivius, taip pat tobulėja“, – sako ji.

Pasak instruktorės, viena yra mokėti valdyti orlaivį, visai kas kita – pastebėti kito klaidas, žinoti ribas, kiek galima leisti klysti.

Tačiau bene didžiausias menas yra surasti kelią kiekvienam, kad jis tų klaidų nedarytų. Norint išmokti skristi, reikia skristi“, – šypteli ji.

Aušrinė tikina, jog jai aviacija – tai dar vienas būdas džiaugtis gyvenimu. Ypač jai patinka valdyti sraigtasparnį, nes, pasak jos, šio plieninio dangaus žirgo labai didelės galimybės. Tačiau taip pat jie linkę ir dažniau gesti.

Sraigtasparniuose juntama didesnė vibracija ir mūsų turimuose nėra oro kondicionieriaus, tad, pavyzdžiui, Graikijoje sraigtasparniui pastovėjus ant saulės, kabinoje temperatūra pakyla gerokai virš 40 laipsnių. Tada galima pamatyti, kaip kolegai nuo pirštų kapsi prakaitas“, – juokiasi pasakodama.

Sraigtasparnį kartais pakeičia riedučiais

Jei sraigtasparniui kas nors nutinka, ar yra gedimų, kuriuos Aušrinė pataisytų pati? Pasak pilotės, aviacijoje yra griežtai reglamentuota, kas gali atlikti techninius darbus, tad net tepalus gali papildyti tik licencijuotas mechanikas. Tačiau ji puikiai pamena, kai tėvai padovanojo orchidėją stikliniame inde su girlianda, kuri nešvietė, ir tėtis pasakė: „Mes žinome, kad tu pataisysi.“

Tai nuskambėjo kaip įvertinimas, – šypsosi A. Keršytė. – Po minutėlės girlianda jau švietė.“

Aušrinės tėvai labai palaiko jos pasirinkimą pilotuoti lėktuvus. Ir dabar šeima visada labai apsidžiaugia, kai dukra praskrenda virš namų, ir jai pamojuoja. Instruktorė juokiasi, jog dėl to visi studentai dabar žino, kur gyvena jos tėvai.

Orlaivio vadė tikina, jog jai skraidymas nėra aštrus pojūtis. O ir kasdien to aštrumo būtų per daug ir pasidarytų nebeskanu.

Baimę mes susikuriame patys, prisigalvodami įvairių dalykų. Tačiau kaip galvoti, yra pasirinkimas. Pilotuojant reikia priimti teisingus sprendimus“, – pabrėžia pilotė.

A. Keršytė sako, jog tiek vaikystėje, tiek dabar buvo ir yra labai aktyvi. Mama merginai ne kartą pasakojo, kad su kiemo vaikais, su kuriais žaisdavo, jie buvo pakrikštyti trimis muškietininkais. Teko Keršiams savo atžalą praskelta galva ir į Priimamąjį vežti. Bet mergina džiaugiasi, kad tėvai leido pažinti ir pačiai suprasti, ką reiškia skausmas, gyvenime neapraizgė daugybe draudimų ir baimių.

Ir dabar orlaivio vadė, išlipusi iš jai įprastos transporto priemonės, ant žemės neatsisako judraus gyvenimo būdo – mėgsta važinėtis riedučiais, yra riedėjimo instruktorė. Taip pat jai labai patinka šaudyti, tad taiklią savo akį ir ranką kaskart išbando Lietuvos praktinio šaudymo federacijos organizuojamose varžybose.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų