-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Spalvingus piešinius ant odos skausmui pakanti jauna moteris jau yra suplanavusi keleriems metams į priekį. Visuose jų, pasak 28-erių Saulės Markevičienės, – gyvūnai, kurie ją tiesiog užbūrė.
Rašalą panevėžietė prisijaukino prieš daugiau nei dešimtį metų. Būdama vos šešiolikos ji pasidarė pirmąją tatuiruotę.
Pritarimą šiam žingsniui paauglė išsikovojo ir iš savo tėvų.
„Tėvus ruošiau nuo pat vaikystės, nes jau tada žinojau, kad turėsiu daug tatuiruočių – man buvo labai gražu“, – atvirai kalba „Panevėžio balso“ pašnekovė.
S. Markevičienė juokiasi, jog tėvams teko išklausyti ilgas ir nuobodžias kalbas, argumentų tiradas, kodėl jie tiesiog privalo palaiminti dukters norą pagražinti kūną nedideliu vienspalviu piešiniu.
Atėjus ilgai lauktam gimtadieniui, paauglė pagaliau pasiekė savo. Saulė lig šio džiaugiasi, jog užsispyrimas ir kantrybė psichologiškai ruošiant tėvus padėjo jai pasiekti tikslą – išsitatuiruoti nedidelį driežiuką.
„Jie tikėjosi, jog turėsiu tik šią vieną – kuklią, paauglišką, mažytę. Nemanė, jog viskas įgaus pagreitį“, – šypsosi dabar moteris.
Niekuo neišsiskiriantis juodo rašalo piešinys, kaip sako pati pašnekovė, ant jos odos nugulė taip seniai, kad ir pačios požiūris į tatuiruotes jau smarkiai pasikeitė.
Pradžioje Saulė visai nesižavėjo spalvotais piešiniais, o dabar nė neįsivaizduoja besidaranti kitokias. Anksčiau, anot jos, ir meistrų darbo principai buvo kiti nei galiojantys šiomis dienomis.
„Būdavo, ateini, išsirenki, baksteli pirštu ir padaro. Dabar joks save gerbiantis meistras taip nedirba“, – įsitikinusi S. Markevičienė.
Šiuo metu panevėžietė jau skaičiuoja devynias skirtingas tatuiruotės. Bet planuose numatyta kur kas daugiau akį traukiančių paveikslų ant kūno. Ir vis dažniau Saulė pagalvoja apie galimybę padengti pirmąją tatuiruotę nauju piešiniu.
„Nesigėdiju jos, kažkada tikrai labai patiko, bet laukia rimtesni ir didesni projektai – reikia atlaisvinti vietą!“ – nusijuokia.
Saulė sako visada pati sugalvojanti prasmę kiekvienai savo tatuiruotei. „Kad būtų brangu ir žinoma tik man“, – paaiškina, kodėl. Asmeninio archyvo nuotraukos
Pirmąkart į tatuiruočių saloną Saulė koją įkėlė čia pat, Panevėžyje. Tą sykį už piešinį jai teko pakloti apie 500 litų. Dabar savo kūną puošiančias tatuiruotes ji sako galinti įvertinti maždaug 2 000 eurų.
„Jeigu tai kainuotų mažiau, tikrai turėčiau kur kas daugiau piešinių. Dabar tenka ir kiek pataupyti, nes spalvota, didelė tatuiruotė tikrai yra nepigi“, – atsidūsta.
Pastarąsias aštuonias spalvingas idėjas panevėžietė įgyvendino Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. „Manau, jog Panevėžys yra labai silpnas su meistrais“, – paaiškina tokį pasirinkimą, ir nors prisipažįsta mananti, kad Lietuva tikrai turi talentingų meistrų, gimtajame mieste išdrįstų pasidaryti tik nedidelį piešinuką. Dėl rimtesnių darbų rizikuoti nenorėtų.
S. Markevičienė prisipažįsta, jog labiausiai ją žavi tatuiruočių meistrai, dirbantys vienu stiliumi, turintys savitą braižą. Tokius ji gerbia ir jais žavisi bei tiki, kad darbus šie atliks nepriekaištingai.
„Kol kas meistrai Panevėžyje vis dar mėgsta piešti iš katalogų, mažai patys improvizuoja ar kuria eskizus. Dėl to man jie atrodo silpnai“, – dar sykį pakartoja Saulė.
Pastarąją savo tatuiruotę – zuikį ant blauzdos – S. Markevičienė pasidarė liepos mėnesį Klaipėdoje vykusioje tatuiruočių konvencijoje. Į renginį ji sako išvykusi visiškai spontaniškai, pakviesta pabūti savo ilgametės meistrės, kuri šiuo metu dirba Danijoje, modeliu.
„Planavau nesidaryti tatuiruočių – palaukti kokius metus. Bet teko pasiryžti dar vienam piešiniui“, – gūžteli panevėžietė.
Į konvenciją suvažiavo pripažinti meistrai iš visų šalių. Renginio metu Saulei turėjo būti ištatuiruotas dar vienas šuo, tačiau aplinkybėms netikėtai pasikeitus vietoj jo moters blauzdą papuošė zuikis. Piešinys laimėjo pirmąją vietą ir buvo pripažintas geriausia tatuiruote.
„Didžiavausi savo meistre, o man pačiai buvo šokas“, – prisimena įspūdžius S. Markevičienė.
Trečiąją dešimtį baigianti moteris dabar sako gyvenanti taip, kaip pati sugalvoja, jos pasirinkimų niekas negali kontroliuoti. Tačiau su tokia Saulės aistra tatuiruotėms niekaip nesusigyvena jos tėvai.
„Tėvelis labai nepatenkintas – jam tai labai nemaloni tema. O ir mama kiekvieną kartą viliasi, jog dar viena tatuiruotė šį kartą jau bus paskutinė. Bet man tenka tik atsakyti, jog ji klysta“, – šypteli.
Dėmesį traukiančios išvaizdos panevėžietė pati kol kas neturi atžalų, tačiau paklausta, ar ateityje pati leistų savo vaikams pasipuošti savo kūną ilgaamžėmis tatuiruotėmis, nė nemirktelėjusi sutinka. Tiesa, su viena sąlyga.
„Jauni žmonės labai dažnai darosi neprotingas tatuiruotes, – pastebi S. Markevičienė. – Tad tik viena patarčiau: kad nuspręstų daryti ką nors išskirtinio arba sulauktų kiek vyresnio amžiaus ir neskubėtų.“
Būdama viena iš trijų vaikų, panevėžietė sako vienintelė šeimoje susirgusi tatuiruočių liga. Nei sesuo, nei brolis jų neturi, o jos kolekcija artėja prie apvalaus skaičiaus.
Saulė įsitikinusi: užsikrėsti tatuiruočių manija yra visiškai nesunku. Pasak jos, kiekvienas sumanęs pasidaryti pirmąją tatuiruotę tikrai anksčiau ar vėliau sugalvos, kaip papildyti savo kolekciją.
„Jeigu žmogus yra linkęs į tatuiruotes, jam tai patinka, jis tikrai sugalvos, ko nori dar. O jeigu nepatinka, jis paprasčiausiai neturės nė vienos“, – mano.
Moteriai svarbu, kad jaučia didelį savo sutuoktinio palaikymą. Jos pavyzdžiu sekantis vyras savo kūną išmargino jau trimis masyviais piešiniais.
„Jis tikisi mane aplenkti, tik nežinia, kaip seksis“, – šelmiškai meta iššūkį Saulė, tatuiruotes laikanti savotišku menu.
Ją dominančios ne tik šių laikų, bet ir senovėje vyravusios odos puošybos tendencijos. Tačiau pati labiausiai susidomėjo neotradicinio stiliaus tatuiruotėmis, kurios detalios, realistiškos. Net penkiomis šio stiliaus tatuiruotėmis ji spėjo išmarginti savo kojas.
Panevėžietė nenorėtų, jog asmeniškai jai sukurtas tatuiruotes kas nors nukopijuotų. Sako, tai būtų didelė nepagarba tiek jai, tiek jos ilgametei meistrei.
„Save gerbiantis meistras niekada nekopijuos – visada atkalbės. Ir aš esu atėjusi su svetimu darbu, prašydama jį atkartoti. Norėjau ir viskas! Gerai, kad vėliau pavyko susivokti“, – sako Saulė.
Juolab kad visos jos tatuiruotės neatsirado spontaniškai. Kartais mintį S. Markevičienė brandina net kelerius metus, neskuba daryti skubotų pasirinkimų.
„Nenoriu ant savo kūno turėti visiškai beprasmio dalyko, bet nemanau, kad žmogus privalo ir nuolat ieškoti prasmės. Man labai patinka, kai žmonės išsitatuiruoja tikrų tikriausias nesąmones, bet gražias nesąmones!“ – linksmai tarsteli.
Saulei nepatinka visame pasaulyje žinomą simbolinę reikšmę turinčios tatuiruotės.
„Aš sugalvoju savo prasmę, kad būtų brangu ir žinoma tik man. Mano tatuiruotės susilieja į vieną – meilę gyvūnams“, – pabrėžia.
Visi moters kūną meno kūriniu verčiantys piešiniai susiję su gyvūnijos pasauliu.
„Mano meilė gyvūnams yra beribė, jaučiuosi labai artima jiems, beveik visą gyvenimą esu vegetarė“, – pasirinkimų paslapties šydą praskleidžia pašnekovė.
Panevėžietė tikina, jog jaučia didelį altruizmą gyvūnams, tad jų nevalgo neatsitiktinai – tiesiog nemano, jog jie tam sukurti. Moters pavyzdžiu seka ir sutuoktinis, natūraliai atsisakęs valgyti mėsą.
Saulė prisipažįsta neatmetanti minties, jog ateityje savo kūną papuoš ir kitokiomis, ne gyvūnams dedikuotomis, tatuiruotėmis. Tačiau iš karto skuba užbėgti už akių, jog tikimybė – labai maža.
Vidinę S. Markevičienės dilbio pusę puošia itin jautrią istoriją slepianti šuns tatuiruotė.
„Ji dedikuota mano jau nugaišusiam šuniui. Kai ją pasidariau, Foksui buvo maždaug trylika metų. Norėjau, kad jis su manimi liktų amžinai“, – atvirai prisipažįsta.
Iš pažiūros trapi šviesiaplaukė savo odoje įamžintų istorijų neskuba visiems atskleisti – laiko tai asmenišku, privačiu dalyku. Sako, jog dažnai ir nesulaukianti klausimų, kodėl ant jos kūno atsirado viena ar kita tatuiruotė. Jeigu visgi toks susidomėjimas kyla, ji mandagiai atsiprašo negalinti atsakyti į asmeniškus klausimus.
Saulė Markevičienė sako nemėgstanti populiarių simbolinių tatuiruočių – jai piešinys ant kūno privalo būti savitas, unikalus. Asmeninio archyvo nuotraukos
Iš pažiūros drąsi jauna moteris iš tiesų eina prieš savo prigimtį. Išskirtiniai drabužiai, ryškus kasdienis makiažas, drąsus įvaizdis – žali, violetiniai, raudoni plaukai – S. Markevičienės būdas išreikšti save.
„Tiesiog mėgstu taip atrodyti, turėti savitą, niekam nesuprantamą stilių“, – atvirauja.
Saulė nusijuokia suvokianti, jog situacija atrodo kiek makabriškai ir ironiškai. Sulaukdama iš tiesų nemažai aplinkinių dėmesio, ji mieliau nuo to pasislėptų.
Kraštietės tatuiruotes Panevėžio jaunimas yra linkęs pagirti. Kiek kitokių komentarų ir nemalonių replikų Saulė sako sulaukianti iš senjorų.
„Žmonėms trūksta kultūros, jie galėtų susilaikyti nuo komentarų. Man nereikia, kad jiems patiktų mano tatuiruotės, kad jie mane suprastų. Norėčiau, kad bent jau santūriau reaguotų, pasilaikytų savo nuomonę sau“, – nusivylimo neslepia pašnekovė.
Saulė teigia: Panevėžyje būti ryškia asmenybe yra nelengva. Kur kas paprasčiau didesniame mieste, kuriame kartais netgi sunku išsiskirti iš didmiesčio ritmu plaukiančios minios.
Per kitus 3–5 metus S. Markevičienė ketina piešiniais uždengti didžiąją dalį savo kūno: abi rankas, nugarą, krūtinę, likusias laisvas vietas ant kojų. Tik kaklą ir veidą sako paliksianti ramybėje.
Drąsi panevėžietė sako kartais pagalvojanti, ši jos aistra nepakiš kelio ieškant darbo. Tačiau netruko suvokti, jog darbai, kurie varžytų laisvę, – ne jos būdui.
„Neketinu rinktis tokio darbo, kur tatuiruotės man trukdytų, – merdėčiau“, – lakoniškai tarsteli.
Ką darys, kai nebebus laisvos vietos dar vienam piešiniui, Saulė negalvoja. Sako, greičiausiai imsis tobulinti ar keisti tatuiruočių spalvas, jas ryškinti.
Apie ryškią senatvę kol kas irgi anksti kalbėti, tačiau reikia pripažinti, jog nuo besiraukšlėjančios odos nepavyks pabėgti. Tačiau net ir čia ji vadovaujasi optimistišku požiūriu.
„Manau, jog geriau raukšlėtas tatuiruotas kūnas nei tiesiog raukšlėtas“, – nusijuokia.
