PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

O. Maksimaitienė. Istorikė iš pašaukimo

O. Maksimaitienė. Istorikė iš pašaukimo

Žymios istorikės, kartografės, pedagogės daktarės Onos Maksimaitienės vardas neblunkančiu rašalu įrašytas į Panevėžio metrikus.

Čia ji ne gyveno ir dirbo kone du dešimtmečius, čia atgulė amžinojo poilsio įteikusi miestui retą dovaną – jo gimtadienį.

Ona Maksimaitienė su motina Rozalija Kuzmickaite-Girčiene ir dura Rimgaile Panevėžyje, 1940-aisiais. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

Ona Maksimaitienė su motina Rozalija Kuzmickaite-Girčiene ir dura Rimgaile Panevėžyje, 1940-aisiais. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

Visas gyvenimas – mokslui

Gimė Ona Maksimaitienė praėjusio šimtmečio pradžioje toli nuo Panevėžio – Sankt Peterburge, Rusijoje. Kaip pati rašė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomoje autobiografijoje, tėvai buvo amatininkai, abu kilę iš Zarasų krašto. Dukrą jie iš pradžių leido į lenkų pradinę mokyklą, vėliau – į privačią mergaičių gimnaziją, kur mergaitė baigė 4 klases. 1916–1918 metais šeimai gyvenant Voroneže lietuvaitės išsilavinimas pasipildė 6-iomis klasėmis M. Yčo gimnazijoje.

Į Lietuvą Onutė su seserimi ir broliu grįžo pirmieji – 1918 metais. Netrukus parvyko ir likusi šeima. Jaunuoliai į tėvų gimtinę vyko su viltimi studijuoti Vilniuje, tačiau lenkams jį užėmus, planai keitėsi. Tad nuo 1919-ųjų, kaip rašo pati O. Maksimaitienė, ji pradėjo mokytis Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Vėliau – Lietuvos universitete, kur studijavo Istorijos skyriuje.

Teko jai mokytojauti Kaune, vėliau – Mažeikiuose, Kėdainiuose. Panevėžio mergaičių gimnazijoje O. Maksimaitienė mokytoja dirbo 1935–1944 metais, paskui iki 1948-ųjų dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1948–1957 metais dirbo Panevėžio berniukų gimnazijos mokytoja.

Gyventi į sostinę ji išvyko 1957-aisiais ir iki 1970 metų dirbo Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institute. Nors ir išėjusi į pensiją, mokslinės veiklos nenutraukė.

1945-ieji, Panevėžio mokytojų seminarijos IV a ir IV b kursų auklėtiniai ir pedagogai. Pirmoje eilėje centre sėdi Ona Maksimaitienė. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Laimos Rapšytės fondo) nuotr.

1945-ieji, Panevėžio mokytojų seminarijos IV a ir IV b kursų auklėtiniai ir pedagogai. Pirmoje eilėje centre sėdi Ona Maksimaitienė. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Laimos Rapšytės fondo) nuotr.

Duoklė Panevėžiui

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkė Sigita Marcinkevičienė sako galinti ilgai vardyti istorikės paliktus darbus.

Ona Maksimaitienė su vyru Antanu, dukra Rimgaile ir sūnumis Algirdu ir Mindaugu. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

Ona Maksimaitienė su vyru Antanu, dukra Rimgaile ir sūnumis Algirdu ir Mindaugu. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

1937 metais buvo išleistas O. Maksimaitienės parengtas pirmasis lietuviškas sieninis Lietuvos istorijos žemėlapis. Ji parašė Lietuvos istorijos, istorinės geografijos knygų: „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.“ (1969), „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (1991) ir daugelį kitų.

„Ir nemaža dalis istorikės kūrybinio palikimo skirta Panevėžiui“, – pabrėžia bibliotekininkė.

1961-aisiais O. Maksimaitienė paskelbė mokslinį straipsnį „Pirmosios žinios apie Panevėžio miestą“. Išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), jau po istorikės mirties dienos šviesą išvydo jos monografija „Panevėžio miesto istorija: nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“ (2003).

Išliko ir straipsnių, skirtų Panevėžio mokyklų istorijai, Panevėžio rajono praeičiai, atsiminimų apie Salomėją Nėrį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Ona Maksimaitienė buvo pirmoji istorikė, kuri, išanalizavusi rašytinius istorijos šaltinius, 1961 metais nustatė seniausią Panevėžio pradžią minintį dokumentą.

Būtent O. Maksimaitienė buvo pirmoji istorikė, kuri, išanalizavusi rašytinius istorijos šaltinius, 1961 metais nustatė seniausią Panevėžio pradžią minintį dokumentą – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos raštą Ramygalos klebonui. Būtent nuo šios datos ir pradėta skaičiuoti miesto prie Nevėžio istorija.

Panevėžio mokytojų seminarijos 5-osios laidos (1949 metų) absolventų ir pedagogų susitikimas. 1-oje eilėje iš dešinės penkta sėdi Ona Maksimaitienė. 1974 metai. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Laimos Rapšytės fondo) nuotr.

Panevėžio mokytojų seminarijos 5-osios laidos (1949 metų) absolventų ir pedagogų susitikimas. 1-oje eilėje iš dešinės penkta sėdi Ona Maksimaitienė. 1974 metai. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Laimos Rapšytės fondo) nuotr.

Svarbi dovana

Tai, kad nemaža O. Maksimaitienės archyvo dalis saugoma Panevėžyje, atrodo natūralu žinant tyrinėtojos aistrą miesto istorijai. Tačiau galėjo būti ir kitaip.

1947-ieji, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai ir pedagogai prie Puntuko akmens. Stovi centre (šviesia suknele) Ona Maksimaitienė. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOJI BIBLIOTEKOS FONDŲ nuotr.

1947-ieji, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai ir pedagogai prie Puntuko akmens. Stovi centre (šviesia suknele) Ona Maksimaitienė. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOJI BIBLIOTEKOS FONDŲ nuotr.

S. Marcinkevičienė sako, kad 1996 metais tuometės Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyno darbuotoja Stasė Mikeliūnienė istorikei parašė laišką. Jame papasakojo apie tai, kaip 1991-aisiais biblioteka pradėjo rinkti ir komplektuoti Panevėžiui nusipelniusių žmonių rankraščius, jų dokumentus, nuotraukas, ir paklausė, ar betvarkydama savo archyvą O. Maksimaitienė galbūt irgi kažką galėtų paskirti.

Atsakymo anuomet, deja, nesulaukta. Tačiau 2000 metais, jau po istorikės ir pedagogės mirties, Panevėžį pasiekė dalis O. Maksimaitienės dokumentų – juos per Vilniaus panevėžiečių klubą perdavė ir bibliotekai dovanojo istorikės duktė Rimgailė Dambrauskienė.

Dabar O. Maksimaitienės fondą bibliotekoje sudaro 97 vadinamieji saugojimo vienetai – per 1 400 lapų. Šie dokumentai apima laikotarpį nuo praėjusio šimtmečio 3-iojo dešimtmečio iki 1996 metų.

S. Marcinkevičienės teigimu, fondas, palyginti su kitais, nėra itin gausus. Bet nėra ir mažas. Didžioji istorikės archyvo dalis, kiek žinoma, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Tad Panevėžiui turėti tokio miestui nusipelniusio žmogaus fondą svarbu.

Dokumentus, bibliotekininkės aiškinimu, galima suskirstyti į keletą grupių. Tai – bibliografinė medžiaga, kūrybinės veiklos dokumentai, tarnybinę-visuomeninę veiklą atspindintys dokumentai, ikonografinė ir kita medžiaga.

Bibliotekoje saugomi du O. Maksimaitienės rašytos autobiografijos variantai, yra ir asmens dokumentų originalų, nuorašų. Pavyzdžiui, Lietuvos universiteto studijų knygelės, įvairūs kiti su studijomis susijusių dokumentų nuorašai, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriaus fakulteto aukštojo mokslo baigimo diplomas.

Su dukra Rimgaile 1940-aisiais Panevėžyje. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

Su dukra Rimgaile 1940-aisiais Panevėžyje. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Onos Maksimaitienės fondo) nuotr.

Persipynę prisiminimai

Bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkės S. Marcinkevičienės teigimu, vienas seniausių fondo eksponatų yra istorikės 1923-iųjų užrašų knygelė. Tai buvo O. Maksimaitienės pirmieji mokytojavimo metai Kaune.

Saugoma daug įvairių istorikės, pedagogės atsiminimų. Pavyzdžiui, 7-ajame dešimtmetyje užrašyti atsiminimai apie pedagoginį darbą Kaune, mintys po susitikimo su buvusiais Kauno gimnazijos draugais praėjus pusei amžiaus nuo jos baigimo. Netrūksta prisiminimų apie mokytojavimo metus ir viešnages Panevėžyje, vizitus Kaune, aplankytus buvusius bendraklasius Voroneže. Užrašinėjo istorikė ir tai, kaip apie ją buvo kuriama kino kronika. Ypatingo dėmesio verti O. Maksimaitienės apmąstymai sulaukus 75-erių.

Bibliotekoje Panevėžyje galima perskaityti atsiminimus ir apie O. Maksimaitienės darbą Istorijos institute, susipažinti su epizodais iš instituto gyvenimo, įvairių istorikų susitikimų, dalyvavimo konferencijose, ekskursijose, atsiminimų apie mokslinių disertacijų gynimus, mokslinių darbų aptarimus ir panašiai. Pasak S. Marcinkevičienės, tai išskirtinis istorikės archyvo bruožas – jos darbo reikalai visada tarsi persipindavo su asmeniniais…

2000 metais Panevėžyje prie namo Pušaloto gatvėje 20, kuriame 1939–1957 metais gyveno istorikė, atidengta atminimo lenta.

Panevėžyje saugoma ir O. Maksimaitienės istorijos dėstymo Panevėžio mokyklose metodinė medžiaga, atsiminimai apie knygos „Panevėžio miesto istorija“ leidybą. Galima aptikti ir užrašytą atsiminimą apie archyvo dovanojimą Lietuvos mokslų akademijos centrinei bibliotekai, apie Lietuvos TSR atlaso išleidimą. Yra ir mokslinių darbų, susijusių su Lietuvos istorija, istorine geografija, Panevėžio istorija, 1863–1864 metų sukilimu. Saugomos O. Maksimaitienės „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožų“ 1-a ir 2-a korektūros, daug darbų apie Panevėžį atskirais istoriniais laikotarpiais. Galima išvysti ir O. Maksimaitienės prašymu Mykolo Karkos parengtus atsiminimus apie Panevėžio muzikinę ir teatrinę praeitį.

Panevėžio mergaičių gimnazijos 1944 metų absolvenčių ir pedagogų susitikimas 1969-aisiais. Pirmoje eilėje centre – Ona Maksimaitienė. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondo) nuotrauka

Panevėžio mergaičių gimnazijos 1944 metų absolvenčių ir pedagogų susitikimas 1969-aisiais. Pirmoje eilėje centre – Ona Maksimaitienė. PANEVĖŽIO APSKRITIES GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS (Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondo) nuotrauka

Mokėjo ir be vadovėlių

Bibliotekos fondų ypatinga vertybė – pluoštas O. Maksimaitienės šeimos ir darbinės veiklos nuotraukų. Tarp jų, sako S. Marcinkevičienė, yra susijusių ir su Panevėžiu bei istorikės šeimos gyvenimu mūsų mieste.

Tiesa, labai daug fotografijų, kurioje užfiksuota istorikė, pedagogė, dabar saugoma kitų asmenų fonduose. Pavyzdžiui, buvusios mergaičių gimnazijos absolventės gydytojos Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fonde yra nuotraukų iš buvusių absolvenčių ir klasės draugių susitikimų, kuriuose dalyvaudavo ir mokytoja O. Maksimaitienė. Fotomedžiagos atsirastų ir buvusios O. Maksimaitienės kolegės mergaičių gimnazijoje Irenos Moigytės, mokytojo Petro Rapšio, kituose fonduose.

1948 metų absolventės Silvijos Žiaunytės-Vilkončienės fonde laikomi Panevėžio mokytojų seminarijos ketvirtos laidos atsiminimai apie savo mokytojus, o juose – šilčiausi ir gražiausi žodžiai apie O. Maksimaitienę. Ne vienas jos auklėtinis mini, kad ir trūkstant vadovėlių istorijos išmokydavo puikiai, kaip ir tai, jog mokytojos ryšys su jais nenutrūko ir baigus seminariją – tęsdavosi per susitikimus. Į juos mokslininkė ir pati vykdavo noriai, ir priimdavo buvusius mokinius sostinėje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų