-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau nurimus futbolo aistroms trijų atžalų tėvas savaitę dažniausiai pradeda viename Kauno vaikų darželyje.
Trapi teisėjo karjera
Kaip teisėjas G. Mažeika yra dar sąlyginai jaunas, tačiau turintis solidžios, tarptautinės patirties. Praėjusius metus arbitras užbaigė ypač skambiai. Pirmąkart UEFA Čempionų lygos turnyre rungtynėms teisėjavo Lietuvos futbolo teisėjų brigada, o pagrindiniu aikštės arbitru buvo būtent 38-erių G. Mažeika.
Pajėgiausiame pasaulyje klubinių komandų futbolo turnyre iki tol neteisėjavo nei vienas Lietuvos atstovas.
Pats G. Mažeika nesureikšmina šio fakto: stebuklų nebūna, o kad galėtų teisėjauti Čempionų lygai, reikėjo nueiti ilgą kelią, kuriame netrūko klaidų, kažkuriuo momentu galbūt lydėjo sėkmė ir greičiausiai nebūtų pasiekęs tokių aukštumų, jei ne šeimos ir tiesioginio darbo vadovų palaikymas.
Klystate, jei manote, kad geriausių Europos teisėjų gretoms priklausantis G. Mažeika gyvena tik iš darbo futbolo aikštėje su švilpuku. Dažniausiai Lietuvos čempionato rungtynės vyksta savaitgaliais, o eilinėmis dienomis G. Mažeika – Kauno vaikų darželio „Vaivorykštė“ fizinio lavinimo mokytojas.
„Kai pirmąkart prieš 8-9 metus atvykau į FIFA teisėjų kursus, tuomet vienas patyrusių arbitrų sakė: „Žinote, teisėjavimas yra labai svarbu, bet už teisėjavimą yra žymiai svarbiau šeima, tik antroje vietoje – darbas“.
Man akys ant kaktos iššoko, galvojau, kaip suprasti? Maniau, kad šiems aukštos klasės teisėjams be teisėjavimo apskritai daugiau niekas neegzistuoja. Galvojau, ką jie čia šneka, kažkoks nesusipratimas. Bet kai įgauni patirties, šeima yra visko pagrindas ir teisėjavimas yra gyvenimo prieskonis, leidžiantis keliauti į kitas šalis, pamatyti kito lygio futbolą. Tai yra svarbu“, – kalbėjo Gediminas Mažeika.
Pasak jo, darbas yra gyvenimo garantas ir svarbi jo kasdienybė. „Kas yra teisėjavimas? Suprantate, patyrus netikėtą traumą tavo karjera gali labai greitai baigtis. Arba viena, kita klaida ir Europoje liksi pamirštas. Ypač iš tokios šalies, kur futbolas nėra aukšto lygio“, – teigė G. Mažeika.
Pataria ir sūnūs
Už galimybę būti futbolo aikštėje su švilpuku rankose jis labai dėkingas Kauno vaikų darželio vadovybei.
„Ji sudaro idealias sąlygas ir teisėjauti, ir keliauti į teisėjų kursus. Vasario mėnesį 4-ias dienas praleisiu Malagoje, grįšiu tik savaitės pabaigoje, tad darbe Kaune būsiu tik penktadienį. Po to vėl kitos savaitės pabaigoje išskrendame su Lietuvos teisėjais į savaitės trukmės stovyklą Turkijoje.
Grįšiu vasario antroje pusėje, greičiausiai būsiu paskirtas teisėjauti Europos lygos rungtynėms, vėl lauks 2-3 dienų kelionė. Tad apie savo vadovybę galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais.
Niekada tiesioginiame darbe nesulaukiu priekaištų ar klausimų. Žinoma, aš tą darau savo atostogų arba tėvadienių sąskaitą. Tad tas žmogiškas požiūris yra didžiulė paskata“, – teigė trijų vaikų tėvas.
Anot jo, būtų pernelyg sudėtinga, jeigu dar tektų galvoti, ar išleis darbas, ar suteiks papildomas laisvas dienas, kad galėtų teisėjauti ar nuvykti į arbitrų kursus. Juk to streso ir taip pakanka futbolo aikštėje.
G. Mažeikos šeimoje – du sūnūs ir dukrytė. „Vyresniam šiemet bus dvylika, jaunesniam – 10 metų. Jie po truputį supranta, ką aš veikiu aikštėje. Dukrelė kol kas tik džiaugiasi ir garsiai krykštauja, kad per televiziją mato tėtį, o ką jis veikia aikštėje, ko gero, dar nelabai suvokia. Bet vyresnieji pasižiūri, bando pasakyti pastabų“, – šypsosi geriausiu Lietuvos teisėju pripažintas G. Mažeika.
Jam grįžus iš Leverkuzeno mieste vykusių Čempionų lygos rungtynių žmona pasakojo, kad vyresnysis sūnus emocingai ir jautriai reagavo į tėčio darbą aikštėje. „Pirmame kėlinyje buvo toks momentas, kai kamuolys baudos aikštelėje pataikė gynėjui į ranką. Žmona vėliau pasakojo, kad vyresnysis, kai pamatė tą momentą, susijaudino, sakė – einu miegoti, nes tėtis neužfiksavo žaidimo ranka“, – šyptelėjo G. Mažeika.
Galbūt kažkiek keista, bet nors sūnūs dažnai mato rungtynes, kuriose dirba tėtis, tačiau nei vienas rimčiau nesusidomėjo futbolu. Vyresnysis žaidžia krepšinį, o jaunesnysis pasirinko ledo ritulį.
Sulaukė įvertinimo
Nuolatiniai seminarai, kursai ir testai – neišvengiama futbolo teisėjų darbo dalis. Norint vadovauti rungtynėms, neužtenka tik puikiai išmanyti futbolo taisykles. Būtini geležiniai nervai, savitvarda ir ideali sportinė forma. Juk privalai suspėti paskui į greitą ataką išsiruošusius žaidėjus, palaikyti jų tempą, užsiimti tinkamą poziciją, matyti ne tik kamuolį, bet ir aplink esančią erdvę. Iššūkių teisėjui ne ką mažiau, nei žaidėjams. O kur dar atsakomybė? Arbitro klaida gali lemti rezultatą, laimėtoją, o tave dar ilgam atsimins kaip tą, kuris suklydo ir nulėmė galutinę mačo baigtį.
Klystate, jei galvojate, kad po futbolo sezono teisėjai ilsisi iki pavasario naujų kovų. Tiesą sakant, klausantis Gedimino, panašu, kad šią žiemą ilgesnės pauzės be futbolo jis neturėjo. Gruodžio 7-ąją jis teisėjavo įsimintinose Čempionų lygos rungtynėse, Naujuosius metus sutiko Saudo Arabijoje, kur sausio 1-ąją vadovavo aukščiausios lygos mačui, o grįžęs į Lietuvą pradėjo intensyviai ruoštis naujam futbolo sezonui bei būsimiems teisėjų testams.
O juos laikys ir Lietuvoje, ir Ispanijoje. Kai skaitote šį pasakojimą, greičiausiai G. Mažeika šiuo metu yra Ispanijos pietuose, Malagoje. Paskutiniu metu labai gerą formą UEFA rungtynėse demonstruojantis kaunietis iškviestas į UEFA TOP teisėjų kursus Malagoje, kurie prasideda sausio 30-ąją ir tęsis iki vasario 1 dienos. Šių kursų metu visi UEFA TOP teisėjai laikys fizinio pasirengimo testus bei laikys teorijos egzaminus. Sėkmingai įveikus šiuos kursus, kaunietis vėl gali tikėtis kvietimo į tarptautines futbolo rungtynes.
Sportuoja vienas
Gediminas fizinėms pratyboms kompanijos neieško, jau kurį laiką yra įpratęs vienas sportuoti. Ir tai savaime suprantama: kadangi teisėjai gyvenime turi papildomas veiklas ir darbus, kartu sudėtinga suderinti patogų laiką.
„Nėra taip, kad aš treniruočiausi tik prieš sezono pradžią. Visų metų laiku turiu nuolatinį fizinį krūvį. Tik po paskutinių rungtynių leidžiu sau atsipalaiduoti maždaug tris savaites per metus. Daugiau – nuolatinis sportinis režimas, treniruotės, atsigavimo laikotarpiai“, – kalbėjo G. Mažeika.
„Paprastai arbitrai naujam sezonui pradeda ruoštis sausio pirmą savaitę po didžiųjų metų švenčių. Kadangi turiu kvietimą į Malagą, pradėjau savaitę anskčiau ruoštis. Jei oras neleidžia, jei šalta ar slidu, renkuosi maniežą. Teisėjai turi sudarytas fizinio pasirengimo programas. Tarptautinės kategorijos arbitrai vadovaujasi specialiomis, UEFA parengtomis fizinio apsiruošimo programomis. Tad metodika yra, svarbiausia – turėti noro ir surasti galimybių“, – tvirtino patyręs arbitras.
Vietoj svarmenų renkasi krosą
O noro sportuoti kauniečiui tikrai netrūksta. Sausio pradžioje G. Mažeiką buvo galima sutikti Kėdainiuose vykusiame Lietuvos bėgimo taurės I etape. Tame nieko keisto, jei ne viena detalė: tą šeštadienį lauke spaudė beveik 20-ies laipsnių šaltis. Net tokios sąlygos neatbaidė žinomo futbolo teisėjo nuo 10-ies kilometrų varžybų. Per 43 minutes nuotolį įveikęs kaunietis pateko į pirmą trisdešimtuką ir aplenkė beveik 100 kitų bėgikų. Tačiau rezultatas – antrame plane. „Man bėgimas – kaip hobis. Neturiu specialių treniruočių programų, nesiekiu konkrečių rezultatų, nes ilgi ištvermės bėgimai šiek tiek neatitinka mūsų darbo specifikos ir tas teisėjų treniruočių procesas yra visai kitoks. Kai turiu laisvo laiko, kai oras neblogas, tarp treniruočių įterpiu lengvą 10-ies kilometrų krosą“, – teigė G. Mažeika.
O Lietuvos bėgimo taurės etapus G. Mažeika atrado visai netikėtai. „Nuo praėjusių metų vidurio gyvenu Rumšiškėse. Tarp mano feisbuko draugų mačiau, kad kažkas dalyvavo Lietuvos bėgimo taurės etape, Rumšiškių pusmaratonyje. Pagalvojau, kaip čia man po nosiai vyksta, o aš net nežinojau apie tokį renginį. Pasidomėjau, kas yra ta bėgimo taurė, kokie etapai. Mačiau, kad bėgimai vyksta mažuose miesteliuose, kuriuos būtų įdomu aplankyti, bet ko gero, šiaip specialiai neužvažiuotum. Pagalvojau, kad gali būti gera pramoga visai šeimai. Aš dalyvaučiau varžybose, šeimyna pamatytų kai ką nauja. Tad praėjusių metų pabaigoje kilo tokia idėja ir spoontaniškai, kai tik atsirado galimybė registruotis, užsiregistravau į Kėdainių bėgimą. Kažkaip apie tą šaltį tuo metu net negalvojau“, – šyptelėjo G. Mažeika.
Tačiau futbolo teisėjams svarbus ne tik bėgimas ir greitis. Reikia įdėti darbo ir su lengvais svarmenimis, stiprinti raumenyną, nugaros sritį, pilo presą. Bet G. Mažeika nuoširdžiai prisipažįsta – tai yra jo silpnoji vieta. „Man sunku prisiversti daryti specialius pratimus. Svarmenų apskritai nesu kilnojęs, tik stiprinu taip vadinamą branduolį, darau statinius pratimus, skirtus nugaros apačiai ir pilvo presui. Su svarmenimis nelabai draugauju, nes tai neteikia malonumo, reikia prisiversti, o tai sunku. Jei reikia ilgai, sunkiai, bėgti, aš tą galiu, man tai labiau prie širdies, nei štangos ar svarmenų kilnojimas“, – prisipažino G. Mažeika.
Griežti normatyvai
Futbolo teisėjams keliami konkretūs fizinės būklės reikalavimai, o jeigu jų neatitinki, gali atsisveikinti su tarptautinės ar nacionalinės kategorijos teisėjo statusu.
„Taip vadinamas Kuperio testas jau seniai nėra teisėjų fizinio pajėgumo rodiklis. Kai pradėjau teisėjauti, maždaug apie 2000-uosius, dar tuomet reikėjo įvykdyti Kuperio testą (bėgti 12 min. be sustojimo stadione). Dabar yra FIFA, UEFA testai. Lietuvos futbolo teisėjai renkasi ir laiko FIFA fizinio pasiruošimo testą. Jis nuo šių metų keitėsi. Testą sudaro bėgimo rungtys, reikia 75 metrus įveikti per 15 sekundžių, tuomet 25 metrus eiti 18 sekundžių, aikštės asistentams – 20 sekundžių, čia atsigavimo laikotarpis. Ir tokias atkarpas reikia įveikti 40 kartų“, – apie svarbiausią teisėjų fizinį egzaminą žiemą kalbėjo G. Mažeika.
Prieš šią užduotį dar yra sprinto rungtys. Aikštės asistentai bėga penkis kartus po 30 metrų, kuriuos reikia įveikti per 4,7 sek. Toks testas laikomas Lietuvos arbitrų. Taip šiemet susiklostė, kad testą Lietuvoje šalies arbitrai laiko sausio 29 dieną, o sausio 31-ąją G. Mažeikos laukia kitas UEFA testas Malagoje.
Jis dar vadinamas „yo yo“ testu. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, tai gana paprasta užduotis, tačiau be specialaus pasiruošimo jis sunkiai įveikiamas. Pagal signalą reikia bėgti 20 metrų į priekį, 20 metrų atgal. Kažkuriuo momentu laiko tarpas nuo pyptelėjimo iki kito signalo sutrumpėja, atstumą turi įveikti greičiau. Ir taip po truputį vis greitėja tempas.
„Kai pirmą kartą nuvykau į teisėjų kursus Šveicarijoje, iš mūsų 90-ies teisėjų jį iškaikė gal 10-12 procentų. Susitikus po pusmečio, matėsi, kad daugelis sustiprėję, numetę svorio, pasidarė žymiai atletiškesni“, – apie būsimus fizinio pasiruošimo testus kalbėjo Gediminas.
Naujieji metai – toli nuo namų
Gediminas Mažeika su asistentais Vytautu Šimkumi ir Vyteniu Kazlausku Naujuosius 2017 metus pasitiko Saudo Arabijoje teisėjaudami Saudo Arabijos aukščiausios lygos rungtynėms. Lietuviai pakviesti neatsitiktinai.
Saudo Arabijos arbitrų korpusui vadovauja praeityje garsus anglų teisėjas Howardas Webbas, dirbęs pasaulio čempionatuose, Čempionų lygos finaluose. Esmė tame, kad šios šalies klubai nelabai pasitiki vietos arbitrais, tad jis vis ieško užsieniečių teisėjų, kurie galėtų vadovauti vietos aukščiausios lygos rungtynėms. Pasak G. Mažeikos, arbitras iš užsienio vietinėms komandoms suteikia daugiau pasitikėjimo už vietinius.
Dažniausiai H. Webbas kviečiasi tokius teisėjus, kurie turi bent Čempionų lygos patirtį. Tad G. Mažeikos darbas Čempionų lygos rungtynėse buvo vienas iš tų kriterijų, kodėl buvo pakviesti lietuviai.
„Kai ruošiausi rungtynėms, peržiūrėjau porą vaizdo įrašų, bendravau su teisėjais, kurie ten jau yra teisėjavę. Ten dirbo ir vienas mano pažįstamas baltarusis teisėjas, ir serbas. Jie sakė, kad ganėtinai aukšto lygio, greito tempo futbolas. Bet mums dirbant to nesijautė. Ypač pirmasis kėlinys priminė lengvą pasivaikščiojimą, tik antroji mačo dalis tokia labiau įtemptesnė. Matėsi, kad aikštės šeimininkai yra žymiai stipresni, tačiau po pirmojo kėlinio buvo lygus rezultatas – 0:0. Prasidėjus antrąjam kėliniui svečių ekipa bandė vilkinti laiką, tačiau krito pirmasis įvartis, kuris mums palengvino darbą. Tas laiko vilkinimas teisėjui nėra lengvas. Buvo kilusi šiokia tokia įtampa, bet mes gana greitai nuraminome aistras ir ganėtinai ramiai pabaigėme. Vėliau atėjo laiškas iš H. Webbo, kad jie labai patenkinti mūsų darbu ir jei bus galimybė, galbūt dar kada turėsime šansą grįžti į Saudo Arabiją“, – apie tolimą kelionę kalbėjo G. Mažeika.
Kaunietis tikėjosi karštų emocijų, nepasitenkinimo apraiškų, juk Azija, kur futbolininkai ganėtinai temperamentingi. Tačiau nieko panašaus. „Buvau maloniai nustebintas, nereikėjo labai raminti aistrų. Renkantis taktiką rungtynėms, stengiesi būti arba žaidėjų draugas ir geranoriškai rasti sprendimus, arba gali būti toks kaip kareivis, griežtas ir yra aukščiau už juos. Pabandžiau rinktis švelnesnę taktiką ir ji pasiteisino. Radome komandos lyderius, ne pagal žaidimą, bet pagal psichologiją. Taip gana ramiai sugebėjome kontroliuoti rungtynes“, – apie psichologinius darbo aspektus kalbėjo patyręs arbitras.
Turime drąsiau svajoti
Pasak geriausio šalies futbolo teisėjo, mūsų šalis taip pat gali patekti į svarbiausius pasaulio ir Europos futbolo čempionatus ir turnyrus, tačiau tam yra aibė faktorių, kurių dėka gali mus aplankyti sėkmė: pradedant nuo valstybės požiūrio į futbolą, ypač jo infrastruktūrą ir pačių mūsų futbolo žmonių profesionalumu.
„Kai kas džiaugiasi Lietuvos futbolo rinktinės praėjusio rudens pasiekimais, tačiau aš sakyčiau, kad mums nepasisekė, nes mes praleidome du įvarčius paskutinėmis minutėmis. Jeigu iš tikrųjų mums būtų pasisekę, šiuo metu savo sąskaitoje turėtume 4-iais taškais daugiau.
Kartais man atrodo, kad mes svajojame per mažai ir tenkinamės tuo, ką turime, o galėtume žiūrėti aukščiau. Aišku, negali pamesti sveiko proto, negali galvoti, kad tik pradėjęs atrankos ciklą tapsi pasaulio čempionu, tai būtų beprotybė. Tačiau tie tikslai visada turi būti kuo aukščiausi. Svajonė negali būti tuščia, ją reikia pagrįsti nuosekliu darbu. Jei tu susidarysi planą, jei žinosi, ką daryti ir to nuosekliai kas dieną savo darbu sieksi, tuomet viskas įmanoma. Taip pat realu ir Lietuvai patekti į Europos ar pasaulio čempionatą. Tik reikia labai daug darbo“, – teigė G. Mažeika.
Pasak jo, tie patys dėsniai galioja ir teisėjavime. „Kartais atrodo, štai, pasisekė ir dirbai Čempionų lygos rungtynėse, bet buvo aštuoneri metai ėjimo į tai. Aštuoneri metai dėl vienerių rungtynių! Tai pasiekta nuosekliu darbu. Aukoji šeimos, tiesioginio darbo interesus, tam kad turėtum šansą“, – kalbėjo Gediminas.
Ir teisėjai gali klysti
Anot jo, nelabai pastebimas tas juodas darbas, kurį teisėjai atlieka. „Kartais arbitrui būna skaudu: jis suklysta, o mūsų futbolo bedruomenė sunkiai priima tai, kad arbitrai irgi žmonės, kurie gali klysti. Tai natūralu. Kaip klysta žaidėjai, taip gali suklysti ir teisėjai. Kažkodėl vyrauja nuomonė, kad jei arbitras suklydo, vadinasi, jis tyčia padarė klaidą. Sąžiningos klaidos terminas labai retai vartojamas“, – neslėpė nusivylimo geriausias šalies arbitras.
Anot jo, kiekvienų rungtynių analizė yra privaloma. „Apmaudas, kad galbūt kažkur suklydai, galėjai priimti kitą sprendimą, išlieka labai ilgam. Jei rimtose rungtynėse – rimta klaida, kartais savaitę laiko analizuoji, kodėl taip sušvilpei, o ne kitaip.
Su patirtim, su amžiumi šitą lengviau priimi. Kai buvau jaunesnis, kažkada išgyvenau etapą, kai buvau trumpam palikęs teisėjo darbą dėl tų pačių klaidų. Tikrai nėra taip, kad koks skirtunas, ar tu suklydai ar nesuklydai. Manau, nei vienam teisėjui taip nėra. Kaip žaidėjas, neišnaudojęs šimtaprocentinės progos, graužia save, taip ir suklydęs teisėjas lengvai neužmiršta savo klaidų“, – tvirtino G. Mažeika.
Bandė ir papirkti
G. Mažeika teigia meluotų, jei tvirtintų, kad niekada niekas nebandė jo papirkti. „Mano karjeros pradžioje kažkada, neužsimenant apie konkrečias sumas, buvo siūlymų, bandymų pasakyti, kad jei padėčiau konkrečiai komandai, skoloje neliktų ir panašiai. Jei bent leidi suprasti, kad bandai klausytis tokių pasiūlymų, jei bandai tiems žmonėms duoti bent menkiausią viltį, kad jie gali iki tavęs prieiti ir derėtis dėl tokių dalykų, tavo karjera labai greitai pasibaigs“, – tvirtino G. Mažeika.
Kiekvienam pradedančiam teisėjui, sulaukus tokių neadekvačių pasiūlymų, jis linki labai aiškiai ir griežtai pasakyti, kad visiškai tai jo nedomina, kad futbole teisėju dirbama ne dėl to.
„Kalbant apie mane, nebuvau sulaukęs konkrečios siūlomos sumos, nebuvau sulaukęs prašymo kažkam skirti 11 metrų baudinį, bet užuominos buvo. Kai aiškiai pasakai, kad tavęs tai nedomina, tokie žmonės daugiau ir nebando nesąžiningai susitarti su tavimi. Aš kalbu apie Lietuvos futbolo virtuvę“, – kalbėjo G. Mažeika.
Tačiau suvenyrams, ypač dirbant tarptautinėse rungtynėse, nėra kliūčių. Yra nurodyta, kad dovanos negali viršyti 200 eurų sumos. Pasak G. Mažeikos, dažniausiai teisėjai gauna namų komandos marškinėlius, kokį šalikėlį, raktų pakabuką ar konkrečių rungtynių suvenyrą.
„Visiems jauniems futbolininkams patarčiau įvertinti savo galimybes, ar jie sugebės tapti aukštesnės klasės žaidėju, kilti į viršų, ar jų kartelė nebus tik antros lygos lygio. Jei matote, kad netapsite top klasės žaidėju, gal tikrai verta išbandyti teisėjo švilpuką. Pradėjus rimtai teisėjauti nuo kokių 20-ies metų, rimtai žvelgiant į šį darbą, per 5-6 metus galima pasiekti nacionalinės kategorijos lygį“, – kalbėjo G. Mažeika.
Asmeninio archyvo nuotr.
