Į baletą atėjusi šešerių L. Girdžijauskienė šiame šokyje sukasi jau daugiau nei penkis dešimtmečius. P. Židonio nuotr.

Nuo vaikystės su puantais

Nuo vaikystės su puantais

Panevėžietė Lijana Girdžijauskienė šypsosi net autobuso stotelėje laukianti stovėdama kaip balerina, o gatve eina visada pakeltu smakru ir tiesia nugara. Nuo šešerių metų balerinos batelius apsiavusi moteris kitaip nė nemoka.

Baletas – tikrojo moteriškumo mokykla“, – teigia ši smulkutė, lyriško būdo pedagogė, jau keturis dešimtmečius mokanti jaunąją kartą šokio.

Balete nuo šešerių

Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos mokytoja 61-erių Lijana Girdžijauskienė sako, kad baletas visada buvo jos didžioji svajonė ir svarbi gyvenimo dalis.

„Šis šokis man labai artimas. Jei nori šokti baletą, jį reikia labai mylėti“, – tvirtina pašnekovė ir priduria, kad šiais laikais pasigendanti tokio stipraus jaunosios kartos prisirišimo prie mėgstamos veiklos.

„Vaikai dabar itin dažnai keičia būrelius, popamokinius užsiėmimus ir galiausiai niekur nebeatranda savęs“, – pažymi pedagogė.

Ji savo pašaukimą pajuto būdama vos šešerių ir jam liko ištikima iki šiol.

Kaip prisimena, į senąjį Panevėžio teatrą Respublikos gatvėje ją atlydėjo pusseserė.

Maža mergaitė iš karto pareiškė norą tapti tuomet garsaus Irenos Rutkauskienės šokių kolektyvo nare.

„Gimiau ir užaugau Panevėžyje. Mano šeimoje aistringų šokėjų nebuvo, niekas manęs neskatino šokti. Televizijoje mačiau baletą, žinojau, kas tai. Mėgau šokti darželyje, todėl vos išgirdusi, kad senajame teatre vyks jaunųjų šokėjų atranka, pati ten nuėjau. Gal dėl vadovės asmenybės labai norėjau patekti į kolektyvą. Ji šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – su padėka vaikystės autoritetui kalba L. Girdžijauskienė, prisiminusi savo debiutą senojoje Panevėžio scenoje.

Neištrinama elegancija

Pirmojo septynmetės šokio laikraščio iškarpa vis dar guli pašnekovės namuose.

Senoje nuotraukoje matyti mergaitė su baleto suknyte ir dideliu kaspinu plaukuose.

Pasak L. Girdžijauskienės, anuomet pasirodymams viską gamino auksarankės jaunųjų šokėjų mamos. Tais laikais įsigyti išskirtinių drabužių ar papuošalų buvo sudėtinga, todėl kiekvienas rankų darbo rūbas ar aksesuaras turėjo ypatingą vertę.

Mokykliniais metais Lijana gyveno tik šokio ritmu. Jos kambarys buvo tarsi baleto pasaulio atspindys – segtuvai, sąsiuviniai, plakatai, spaudos iškarpos mirgėjo balerinų atvaizdais. Jos buvo grožio, elegancijos etalonas ir gyvenimo tikslas. O didžiausiu Lijanos įkvėpimu tapo neseniai šį pasaulį palikusi Lietuvos baleto primadona Leokadija Aškelovičiūtė-Razmienė.

„Tai buvo mano idealas“, – teigia baletui save atidavusi moteris ir priduria, kad šis šokis per ilgus metus tiesiog įaugo į jos kraują.

Net laukdama autobusų stotelėje pedagogė juokiasi nemokanti stovėti paprastai, kaip visi – visada renkasi sau patogiausią trečiąją kojų poziciją. Gatve eina pasitempusi, lengvu žingsniu, tarsi šokdama.

Lijana Girdžijauskienė. P. Židonio nuotr.

Aukšti reikalavimai profesionalams

Jei būčiau turėjusi dukrą, be jokių abejonių, ji būtų lankiusi baletą. Mergaitei tai – puikus būdas ne tik sportuoti, bet ir pajusti meną, muziką bei save“, – užtikrintai teigia L. Girdžijauskienė.

Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip – užaugino du tvirtus sūnus, kuriems baletas nebuvo artimas. Jaunėlį pašnekovė vos prikalbino pabandyti šokti, tačiau abiejų vaikų keliai pasuko į technologijų pasaulį, o muzikos mokyklą jie mena kaip mamos užgaidą.

L. Girdžijauskienės mokykliniai metai prabėgo tarp pamokų ir scenos.

Paauglystėje šoko buvusiame Panevėžio operetės liaudies teatre, ją ugdė garsus choreografas Vytautas Murauskas, išauginęs ne vieną panevėžiečių šokėjų kartą.

Anuomet choreografas nė neabejojo, kad Lijana sies savo ateitį su šokiu. Tačiau pati jautėsi nepakankamai pasitikinti savimi ir nedrįso siekti profesionalios karjeros.

Gerai prisimenu, kaip man skaudėjo, kai į mūsų kolektyvą atvyko atstovai ieškoti balerinų į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Jie pasirinko mano kaulėtą, liekną draugę, o manęs – ne“, – prisimena pašnekovė.

Pasak jos, profesionaliame balete labai svarbūs fiziniai duomenys, lankstumas, muzikinė klausa bei meninis pojūtis. Itin svarbus atrankos kriterijus – ir nepriekaištinga sveikata, nes didžioji scena nepriima šokėjų, turinčių traumų riziką.

Turėjau mokinę, kuri įveikė atranką į M. K. Čiurlionio mokyklą, tačiau nebuvo priimta dėl stuburo trūkumų. Niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės, kad ji ateityje gali susižaloti“, – apgailestauja L. Girdžijauskienė.

Lijana Girdžijauskienė su mokinėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Gamyklos balerina

Tokie aukšti reikalavimai kėlė baimę ir pačiai L. Girdžijauskienei, kai ji, savo choreografo V. Murausko Panevėžyje paskatinta, pirmą kartą bandė stoti mokytis svajonių profesijos.

Šokome tuomet su partneriu, kai mus abu V. Murauskas paragino nedelsti ir stoti mokytis choreografijos. Galvojau, kad ši specialybė man nepasiekiama – mokiausi labai gerai, tad planavau studijuoti lietuvių arba anglų kalbą“, – pasakoja pedagogė.

Vis dėlto mergina ryžosi pabandyti ir išvyko į Klaipėdą laikyti stojamųjų egzaminų visiškai nepasiruošusi.

Kaip išvyko paskubomis, taip ir grįžo į Panevėžį nieko nepešusi.

Niekas manęs neįspėjo, kas laukia, o gal pati per mažai domėjausi. Be klasikinio šokio, kurį tikrai mokėjau, teko sukurti ir liaudies šokį. Tai buvo man visiškai svetima sritis. Išsigandau ir net nelaukusi egzaminų pabaigos sėdau į artimiausią traukinį, grįžau namo“, – prisimena Lijana.

Nusivylusi ir metusi šokio svajonę, L. Girdžijauskienė nusprendė padirbėti tuometėje „Ekrano“ gamykloje, gavo kontrolierės pareigas.

Toks darbas jai patiko: nesunkios užduotys iki pietų, nebloga alga, o po darbo – repeticijos iki vėlyvo vakaro „Ekrano“ ansamblyje ir Panevėžio operetėje.

Kaip ir kituose miesto fabrikuose, „Ekrane“ buvo daug galimybių užsiimti menine veikla. Toks gyvenimas man buvo visai mielas. Tačiau draugės pradėjo spausti rimčiau galvoti apie ateitį – jos teigė, kad paprastos pareigos fabrike neužtikrins kokybiško gyvenimo“, – neslepia L. Girdžijauskienė.

Pasidavusi įtikinėjimams, po metų vėl ryžosi stoti į choreografiją. Šįkart – daug sėkmingiau.

Buvau rimtai pasiruošusi tiek liaudies, tiek klasikiniams šokiams. Be to, ką tik buvau grįžusi iš gastrolių Kuboje – pasitikėjimo savimi netrūko. Stojamuosius įveikiau lengvai. Baigiau choreografiją ir grįžau į Panevėžį. Jau buvau ištekėjusi ir susilaukusi pirmojo sūnaus“, – pasakoja pašnekovė.

Lijana Girdžijauskienė. P. Židonio nuotr.

Nauja lėlė“ grįžo

Lijanos vyras buvo tos pačios konservatorijos studentas, šokių mokytojas. Tačiau choreografijos ir pedagogikos jis atsisakė Lietuvai atgavus nepriklausomybę – iš muzikos mokyklos pasuko į verslą, kuriame iki šiol ir dirba.

O L. Girdžijauskienė su šokiais liko iki šių dienų.

Tiesa, šioje profesijoje ji save laiko labiau dėstytoja nei kūrėja: daugiausia dėmesio skiria technikai ir mokinių judesių tikslumui.

Daugiau kūrybinių jėgų pamokose pedagogei prireikė prieš dvidešimt metų, kai nusprendė tuometėje Panevėžio muzikos mokykloje vesti baleto pamokas ir įkūrė šio šokio studiją.

Ilgą laiką pas mus baleto skyriaus visai nebuvo. Tačiau 2005-aisiais, kai mokykloje pradėjo vykti pokyčiai ir atsirado naujovių poreikis, prisiminiau savo seną aistrą baletui ir pasiūliau pradėti mokyti atskirai šios specialybės“, – pasakoja L. Girdžijauskienė.

Anksčiau pedagogei tekdavo vaikams rodyti tik baleto judesius ir techniką, o studijoje jau reikėjo ir šokius statyti.

Pirmąjį kūrinį ji pasirinko iš savo vaikystės – tą patį debiutinį septynmetės numerį su baleto suknele „Nauja lėlė“.

Nors savo vaikystės žingsnelius mokytoja puikiai prisiminė, kitų scenos draugių judesius teko kurti iš naujo, taip pat ieškoti tinkamos muzikos.

Viską reikėjo perprasti pačiai, remiantis daugiausia asmenine patirtimi. Dabar dažnai internetu stebiu užsienio baleto mokytojų pamokas, lyginu, mokausi ir tobulėju“, – atvirauja pašnekovė.

Šokis – nebe toks populiarus

Nors baleto muzikos mokykloje tenka mokytis gana ilgai (dabar septynerius metus), jau iš pradžių L. Girdžijauskienei nestigo mergaičių, susižavėjusių šiuo klasikiniu šokiu. O vėliau baletas tapo itin populiarus tarp jaunosios kartos šokėjų.

Tačiau šiandien, pasak pedagogės, vaikai rečiau domisi šokiu, nepaisant, jog Panevėžyje jiems siūloma daug galimybių: organizuojami koncertai, gastrolės, net kelionės į užsienio šalis.

Atrodo, vaikams gerai sekasi šokti, bet ateina laikas ir jie persigalvoja, imasi ko nors naujo. Aš skatinu, raginu nenuleisti rankų, bet dabartinė karta kitokia, nei mes buvome. Daugelis neturi kantrybės, noro pabaigti pradėtą veiklą iki galo. Dažnam trūksta muzikinės klausos, sunku ilgai išlaikyti dėmesį, stinga motyvacijos“, – kalba pedagogė.

Be to, L. Girdžijauskienė pastebi ir silpnesnę vaikų sveikatą, prastesnius fizinius duomenis.

Mergaitės ateina kreivais stuburais, susikūprinusios nuo per ilgo sėdėjimo prie telefonų, netaisyklingos laikysenos. Ne viena yra pilnapadė, greitai pavargsta. Tačiau būtent baletas puikiai sprendžia šias problemas – jis labai naudingas kūnui“, – pabrėžia Lijana.

Pasak mokytojos, klaidinga manyti, kad baleto gali mokytis tik labai lieknos mergaitės. „Profesionalioje scenoje iš tiesų galioja griežti standartai, tačiau mes mokome visas, kurios to nori. Pas mus šoka ir apkūnesnės, jos puikiai atlieka net solo numerius. Turime ir specialiųjų poreikių turinčių mokinių – stebėtina, kaip šokis jas keičia“, – pasidžiaugia L. Girdžijauskienė.

Lijana Girdžijauskienė. P. Židonio nuotr.

Žizel norėtų pailsėti

Visą gyvenimą šokusi L. Girdžijauskienė prisipažįsta per tiek metų jaučianti nuovargį.

Tik pastaruosius ketverius metus ji grįžta namo anksčiau.

Be pedagoginio darbo, visada buvo šokiai Panevėžio kolektyvuose. Po užsiėmimų operetėje sekė šokiai Panevėžio bendruomenių rūmuose, kolektyve „Verdenė“. Visos dienos ant kojų. Net važiuodama namo autobusu sėdėdavau užsimerkusi ir bijodavau, kad tik vairuotojas manęs neišprašytų lauk“, – šypsosi pedagogė.

Vis dažniau ji pagalvoja apie pensiją, kuri jau nebetoli.

Mane dar vis kviečia šokti, bet, tiesą sakant, tiek daug noro jau nebeturiu. Žiūrėdama senas nuotraukas kartais ir ašarą iš ilgesio nubraukiu, bet viskam savas laikas“, – atvirai kalba L. Girdžijauskienė.

Dėl savo pasirinkimo šokti ji niekada nesigailėjo.

Jei grąžintų laiką atgal, kitos profesijos nesirinktų ir labai džiaugiasi įgyvendinusi svajonę mokydama vaikus.

Turėdama progą, ji visada lydi mokinius į baleto pasirodymus didžiosiose šalies scenose.

Tačiau stebėti tokius pasirodymus jai nelengva – kaip mokytoja, ji negali atsiriboti nuo noro pasimokyti iš profesionalų ir jų pamokas pritaikyti savo ugdytiniams.

Paklausta, koks šokis labiausiai galėtų apibūdinti ją, kaip asmenybę, L. Girdžijauskienė minutėlę susimąsto.

Esu lyriška, plaukianti“, – svarsto.

Balete jai artimiausia romantiškoji Žizel, iš to paties pavadinimo garsaus kūrinio. Ne veltui gimusi kovo 8-ąją L. Girdžijauskienė visa savo esybe įkūnija tikrąjį moteriškumą.

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite