-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sovietmečiu populiari ir valdžios propaguota turizmo ir krašto pažinimo veikla turėjo ir kitą pusę. Nors ir skatino domėtis savo kraštu, sovietų valdžia įdėmiai stebėjo ir net persekiojo tuo besidominčiuosius. Ieškoję kitokios, nei sovietai deklaravo, Lietuvos istorijos, į grupes susibūrę žygeiviai slapta bandė išsaugoti tautai svarbią atmintį.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė Albina Saladūnaitė, po studijų atvykusi dirbti į Panevėžį, tik iš nuogirdų žinojo apie žygeivius, tarsi slapta keliavusius per Lietuvą ir nepriimtinus tuometei valdžiai.
Panevėžyje nespėjusi dar gerai apšilti kojų, 1980-aisiais ji sulaukė panevėžiečio Juliaus Beinorto kvietimo dalyvauti Rasų šventėje.
„Nesu panevėžietė, nieko čia nepažinojau. J. Beinortas buvo bibliotekos skaitytojas. Vieną kartą jis man sako: norėčiau pakalbinti, ar nebijote rizikuoti pakliūti į KGB akiratį? Ar nenorėtumėte kartu su mumis vykti į Rasų šventę? Kur čia nenorėsi, kaip čia nenorėsi!“ – pamena A. Saladūnaitė.
Taip pirmąją savo Rasų šventę bibliotekininkė atšventė Žemaitijoje.
Pasak jos, žygeiviai turėjo gražų paprotį – kiekvienas Rasas švęsti vis ant kito piliakalnio.
Vis kitą maršrutą žygeiviai rinkosi ne tik iš didelio noro pažinti Lietuvą, bet ir iš praktinės pusės – prieš šventę jie sutvarkydavo piliakalnius, iškirsdavo juos apaugusius krūmokšnius. Tais laikais tokiu šalies paveldu nelabai kas ir rūpinosi.
Pasak A. Saladūnaitės, tai dabar ši šventė švenčiama deginant laužą, renkant žolynus, plukdant jų vainikus, laukiant patekančios saulės ir laikantis visų kitų senųjų tradicijų.
„O anais laikais mums tai buvo rezistencija ir lietuvybės paliudijimas, papročių saugojimas“, – teigia aktyvioji žygeivė.
Širdys žygeiviams virpėdavo, kai vidurnaktį ant aukščiausios kalvos užgiedodavo „Lietuva, brangi“.
„Tą jausmą, kurį tada pirmą kartą išgyvenau, ir dabar tebenešioju širdy. Tai yra tokia jėga, kad neįmanoma net apsakyti. Kaip Vincas Kudirka sakė: „pasijutau lietuviu esąs“, – ir dabar susijaudinusi kalba A. Saladūnaitė.
Albinos Saladūnaitės teigimu, Julius Beinortas (viduryje) žygeiviams buvo didžiulis autoritetas, itin protingas, turėjęs tvirtą nuomonę ir labai stiprius moralinius įsipareigojimus Lietuvai. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Žygeiviai būtinai minėdavo ir Vėlines.
Pasak A. Saladūnaitės, jų metu vykdavo daug baltiškų apeigų, tačiau niekas nejautė priešpriešos su katalikybe.
„Mums viskas derėjo. Juk baltiškos tradicijos liko. Būdavo, per Vėlines ir vėles pamaitini, ir sukalbi „Viešpaties angelą“, „Amžiną atilsį“, ir žvakes degini“, – pasakoja bibliotekininkė.
Vėlinėms žygeiviai rinkdavosi svarbiose, lietuviams šventose vietose.
Tuo metu nežinota, kur žuvusių už Lietuvos laisvę partizanų kapai. Tad Panevėžio žygeiviai vykdavo prie 1863 metų sukilėlių kapų. Ir kaskart vis į kitą vietą: į Šaravus Kėdainių rajone, Žaliąją girią, Biržų girią ir kitur.
Taip sovietmečiu būdavo sutvarkomi kapai, pagerbiami žuvusieji už Lietuvos laisvę ir neleidžiama praeičiai nugrimzti į užmarštį.
„Žygeivystėje buvo daug stiprybės, daug grožio. Tai – turtas, apie kurį dabar net papasakoti sunku. Reikėjo tame augti.“
A. Saladūnaitė
Šiltuoju metų sezonu žygeiviai leisdavosi į įvairius žygius.
A. Saladūnaitė juokiasi, jog tam būdavo labai parankios sovietinės šventės – gegužės 1-oji ir gegužės 9-oji.
Tuomet paprastai ir prasidėdavo žygiai po kraštą.
Į juos Lietuvos mylėtojai leisdavosi kartais dviračiais, kartais – pėsčiomis.
Kartais išeidavo dienai, kartais – ilgesniam laikui.
Vasarą žygeiviai būtinai leisdavosi bent į vieną didesnį teminį žygį – knygnešių keliais, 1863 metų sukilimui svarbiomis vietomis.
„Ne vieną žygį esame surengę nuo Morkių kaimo Kelmės rajone, kur gimė vienas sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius, einant per mūšių vietas“, – pasakojo A. Saladūnaitė.
Pasak bibliotekininkės, tai dabar sudaryti maršrutą labai paprasta – susirandi internete lankytinas vietas ir baigta. O prieš kelias dešimtis metų žygeiviams tekdavo po kruopelytę susirankioti maršruto informaciją.
Lietuvos istorijos faktus, kuriems sovietai buvo uždėję veto, tekdavo rinkti pusiau slaptai, o literatūros nebuvo.
Keliaudami sukilėlių takais, žygeiviai būtinai aplankydavo Paberžę, tėvą Stanislovą. Pas tautos mylėtąjį dvasininką nuvykdavo ir į talkas.
Svečiavimasis Paberžėje A. Saladūnaitei, tuomet jaunai specialistei, leido išvysti ir prieškarinius leidinius – „Naująją romuvą“, „Trimitą“ ir kt. Kitomis aplinkybėmis bibliotekininkė juos pavartyti būtų galėjusi nebent gavusi specialų valdžios leidimą.
„Tais laikais kas gi leis vartyti „Naująją romuvą? Tai buvo kažkas tokio, ko dabar nebeliko, nes viską galima susirasti – nebeliko atradimo jausmo, begalinio džiaugsmo. O tuomet tiesiog prarydavai – ir tą skaitai, ir aną skaitai“, – pasakoja panevėžietė.
Prisidengdami gimimo dienomis ar metų aptarimu, žygeiviai švęsdavo Vasario 16-ąją.
„J. Beinortas gimęs vasario 11-ąją, kas gi mums uždraus švęsti gimtadienį?“ – juokiasi bibliotekininkė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Po žygeivių apsilankymų prie sukilėlių kapų iškildavo koplytstulpiai.
Pasak A. Saladūnaitės, jie gimdavo labai greitai – pakakdavo vyrams rasti kokią didesnę sausą pušį.
„Kol mes sutvarkome aplinką, vyrai pušį nuleidžia, nuima žievę, kažkuo nutepa, išskaptuoja vietą Dievuliukui, įbetonuoja. Bronius Mažylis, drožęs rūpintojėlius, žiūrėk, jau traukia iš kuprinės, greitai sukala stogelį, įstato šventuoliuką – štai ir paminklas“, – pamena šviesuolė.
Žygeiviai atliko ir nemažai kitų svarbių, nors ir nematomų darbų.
Rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas daktaras Jonas Leonas Petkevičius palaidotas Laimučių kapinėse ties Panevėžio ir Pasvalio rajonų riba. Šalia jo amžino poilsio atgulė ir keli šeimos globotiniai. Šią garsios šeimos kapavietę atradę žygeiviai ją saugojo, tvarkė.
A. Saladūnaitė pamena, jog ten smėlio karjeras, tad vietiniai net buvo pradėję ardyti kapines kapčiuodami bulves – sandėliuodami daržoves po žeme žiemai.
Visgi žygeiviams pavyko apsaugoti kapinaites nuo suniokojimo. Vienas jų, medžio drožėjas Arvydas Petrulis, iš ąžuolo daktarui išskaptavo krikštą – Mažosios Lietuvos antkapinį paminklą. Pasak A. Saladūnaitės, nors jau nepriklausomoje Lietuvoje minint J. L. Petkevičiaus mirties metines būta daug pažadų pastatyti paminklą, iki šių dienų tebestovi kadaise žygeivių statytas krikštas – tik jau restauruotas.
Dalyvauti žygeivių veikloje reiškė nemenką riziką. Albinai Saladūnaitei yra tekę patirti, kai važiuojant į žygį pareigūnai stabdydavo automobilius, kratydavo bagažines, jiems tekdavo aiškintis, kam reikalingos sukrautos palapinės. P. ŽIDONIO nuotr.
Dalyvauti žygeivių veikloje reiškė nemenką riziką.
Ir pačiai A. Saladūnaitei yra tekę patirti, kai važiuojant į žygį pareigūnai stabdydavo automobilius, kratydavo bagažines, jiems tekdavo aiškintis, kam reikalingos sukrautos palapinės.
Būdavo, kad į žygeivių susibūrimo vietą saugumiečiai per laukus atburgzdavo motociklu su priekaba.
„Mūsų vadovai ramiai patardavo atvažiuoti šeštą ryto ir patikrinti: nebus nei nuodėgulių, nei butelių“, – pamena A. Saladūnaitė.
Ir ji pati yra sulaukusi bibliotekos tuometės vadovės mestelėjimo, kad nenorinti saugumo ataskaitose pamatyti savo darbuotojos pavardės.
Visgi didesni nemalonumai jauną bibliotekininkę aplenkę. Tiesa, A. Saladūnaitė įtaria, kad visiems darbuotojams keliant atlyginimus, ją toks džiaugsmas aplenkdavo dėl tos žygeiviškos veiklos.
„Kadangi niekada nenorėjau daryti karjeros, nebuvo ir to jausmo, kad kažko netenku. Eilinei pelytei buvo gerai“, – svarsto panevėžietė.
Tačiau ji net neabejoja, kad į žygeivystę pačią įtraukęs J. Beinortas buvo sekamas gana stipriai.
„Mūsų vadovus saugumas kviesdavosi po kiekvienos tokios šventės ar žygio – jie jau buvo įskaitoje. Niekada Julius Beinortas tokių dalykų nepasakodavo“, – pasakoja A. Saladūnaitė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
J. Beinortas žygeiviams buvo didžiulis autoritetas, itin protingas, turėjęs tvirtą nuomonę ir labai stiprius moralinius įsipareigojimus Lietuvai.
„Sėdi išsižiojęs, jo klausai, stebi ir supranti tik viena – čia yra tavo pasaulis“, – sako A. Saladūnaitė.
Prie laužo užgimdavo ne tik naujos pažintys ir bendrystė, bet ir vykdavo susipažinimas su uždraustais dalykais.
Bibliotekininkė iki šiol pamena, kaip kažkas prie laužo iš kuprinės išsitraukė disidento Mindaugo Tomonio poeziją. Šis inžinierius kliuvo valdžiai dėl savo pasisakymų, ne kartą „gydytas“ psichiatrijos ligoninėje. Dabar išleista M. Tomonio eilėraščių knyga, o anksčiau jie tiesiog keliaudavo per rankas.
„Dabar gali paimti iš lentynos ir laisvai skaityti tuos nepaprastai gražius eilėraščius, o tada skaitydavom prie laužo ir slapta“, – atsidūsta bibliotekininkė.
Arba kažkas atsinešdavo kokį nors nelegalų, per kalkę atspausdintą tekstą.
„Tiek nusitrynusios, kad sunku beįskaityti, kas parašyta, bet tai buvo nuotrupos, kurios mus augino“, – sako buvusi žygeivė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
A. Saladūnaitė pasakoja buvusi kaip ir dauguma tarybinių vaikų: mokykloje mokytojai kalbėdavo viena, namuose tėtukas – ką kita.
„Bet kaip čia tikėti tėtuku? Nesąmonė! Juk mokytoja sako kitaip, mokytoja – autoritetas“, – pamena A. Saladūnaitė.
Visgi suvokimas, kad Lietuvos istorija ne tokia, kokios mokoma sovietinėje mokykloje, atėjo gana greitai. Nepaklusimo sistemai daigus augino šeima: namuose laikytasi visų lietuviškų papročių, tėveliai buvo tikintys žmonės.
A. Saladūnaitės teigimu, niekas su vaikais sovietmečiu per daug apie skaudžius istorijos dalykus nekalbėdavo, tačiau kartais tėvai prasitardavo. Mama užsimindavo, kad dalis jos draugų tapo stribais, dalis – partizanais, o dalis – emigravo.
„Nueini į ganyklą perkelti karvės, o mama pasakoja: čia praėjo du partizanai, labai greitai apsupo mišką, kažkas išdavė. Būdavo, einame grybauti, o jaunuolyne kryželis stovėjo. Pamenu, kaip tėvelis sakydavo: vaikai, šiandien Vasario 16-oji. Nors tėvai nebuvo disidentai, bet visada primindavo, kad ta diena yra šventė, kad čia yra Lietuva“, – pamena bibliotekininkė.
Jos atmintyje įstrigę ir vakarai, kai tėvelis klausydavo tuo laiku draudžiamų „Amerikos balso“, „Vatikano radijo“ laidų.
„Aš po šiai dienai girdžiu „Amerikos balsą“ ir „Vatikano radiją“ – kaip radijas traška“, – šypsosi A. Saladūnaitė.
Gimtieji namai buvo tie, kurie tikėjo, kurie saugojo atmintyje nepriklausomą Lietuvą.
„Žygeivystėje atradau tai, ko visą gyvenimą norėjau. Kažkas buvo iš namų atsinešta ir sudėta“, – mano šviesuolė.
G. KARTANO nuotr.
A. Saladūnaitei iki šiol neišblėsęs jausmas, kokį patirdavo žygiuojant. Anot jos, žygeivystė buvo daugiau nei universitetas. Ši veikla padėjo išdrįsti prieštarauti santvarkos tiesoms.
„Mes atėjome į Sąjūdį užauginti žygeivių. Mums atrodė: ačiū Dievui, dabar jau visi kursime Lietuvą“, – sako panevėžietė.
Lemtingą 1988 metų birželio 3-iąją, kai Vilniuje susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, žinia apie šį įvykį ją pasiekė prie laužo. Panevėžio žygeiviai tuomet keliavo Kėdainių rajone.
„Vakare sėdime prie ąžuolo, kur sukilėliai aukojo šv. Mišias ir buvo užpulti. Kažkas jau žinojo, kad Vilniuje, Mokslų akademijoje, įvyko pirmasis Sąjūdžio susirinkimas“, – pasakoja A. Saladūnaitė.
Vėliau įvykiai sekė vienas kitą, o galiausiai Panevėžio žygeiviai pabiro.
„Žygeivystėje buvo daug stiprybės, daug grožio. Tai – turtas, apie kurį dabar net papasakoti sunku. Reikėjo tame augti“, – įvertina A. Saladūnaitė.
