(BNS nuotr.)

Net ir esant laisviems būtina kovoti už laisvę

Net ir esant laisviems būtina kovoti už laisvę

Su Lietuvos Rytų Europos studijų centro direktoriumi, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi, politologu Linu KOJALA kalbamasi apie valstybingumo šaltinį, iššūkius, su kuriais susiduriame, ir darbus, kuriuos būtina padaryti.

Kurgi slypi Lietuvos valstybingumo šaltinis?

– Tai labai platus klausimas. Aš manau, reikia paminėti keletą dalykų. Valstybingumas turi gilią istoriją ir labai svarbu pamatyti tęstinumą – tai yra kad valstybingumas tęsiasi ir išlaikomas per amžius. Tai labai svarbi detalė siekiant, kad ir šiandien būtume stiprūs.

Vasario 16-oji, aišku, mūsų modernios valstybės pradžia, tam tikras pamatas, kuris leidžia mums kalbėti apie valstybingumo tąsą ir bendrąja prasme tą istoriją. Dėl to mes ir diskutuojame apie paminklus Jonui Basanavičiui, dėl to ir kalbame apie istorijos mokymą mokyklose, apie pilietiškumą, kaip labai svarbią detalę kuriant visuomenę, kurioje žmonės visgi suvokia, ką reiškia turėti savo valstybę.

Pasaulyje iš tikrųjų turime nemažai tautų arba piliečių grupių, kurios savo valstybės taip niekada nesukūrė ir galbūt niekada ir nesukurs. Natūralu, kad tai kelia jiems tam tikrų dilemų. Aš manau, kad istorija yra labai svarbus aspektas.

Kitas dalykas – politinė sistema. Bet kokia valstybė negali gyvuoti be tam tikros politinės sistemos. Tada jau kyla klausimas, kokia ji yra. Ar valstybė sugeba užtikrinti demokratiją, laisves ir teises visiems piliečiams, ar vis dėlto tampa valdoma siauros grupės žmonių, centralizuota ir iš esmės neturinti to tikrojo valstybingumo, kur kiekvienas pilietis atlieka savo funkciją?

Kaip pagrindinį iššūkį nūdienos Lietuvai politologas Linas Kojala įvardija būtinybę baigti spręsti pagrindinius valstybės klausimus.

Kaip pagrindinį iššūkį nūdienos Lietuvai politologas Linas Kojala įvardija būtinybę baigti spręsti pagrindinius valstybės klausimus.

Pabrėžiate istorinės atminties svarbą valstybingumui. Artėja mūsų valstybės šimtmetis – jį minėsime lygiai po metų. Ką reikėtų akcentuoti, kokių priemonių imtis, kad ir jaunimas galbūt geriau tą suvoktų, brangintų istorinį paveldą?

– Aš manau, kad reikia padaryti tikrai labai daug. Mes Vasario 16-ąją minime kasmet, bet turbūt ne iki galo įsisąmoniname – bent jau kalbant apie plačiąją visuomenę, – ką visgi tai reiškia. Kas galiausiai buvo tie žmonės, kurie pasirašė Vasario 16-osios aktą ir kodėl tai yra svarbus sprendimas.

Lietuva galėjo nebūti sukurta tuo metu. Visiškai natūralu manyti, kad istorija galėjo pakrypti visai kitokia linkme. Nepasinaudojus geopolitinėmis aplinkybėmis, kurios tuomet buvo palankios, neatsiradus žmonių, kurie vestų tautą į priekį, tikrai Lietuvos valstybės galėjo ir nebūti. Jei nebūtų susikūrusi tarpukariu, ko gero, sunkiai įsivaizduotume jos tęstinumą ir šiandien.

Manau, kad mes turime labai daug dėmesio skirti švietimui ir būtent tam supratimo ugdymui, ką reiškia ta data, kodėl ji yra mums svarbi. Nekartojant standartinių mantrų arba klišių, bet tiesiog gilinant daugelio žmonių supratimą.

Dėl to kartais galima ir klausti, ar tikrai minint šimtmetį mums labiausiai trūksta kažkokių simbolių, paminklų statymo? Jų, be abejo reikia. Ypač tokiems žmonėms kaip Jonas Basanavičius. Bet dar daugiau jėgų reikėtų skirti šviečiamiesiems projektams, kurie leistų užčiuopti viso to esmę, o ne tiktai formą, kuri dažnai akcentuojama – ypač per jubiliejinius minėjimus.

O kokia tuomet, jūsų manymu, toji dabartinė mūsų švietimo situacija?

– Akivaizdu, kad yra problemų. Jos labai praktinės – dėl to, kad keičiasi mūsų šalies demografinė situacija, keičiasi situacija regionuose, kur gyventojų skaičius ypač sparčiai mažėja, tuo metu miestuose – jų daugėja.

Mes kalbame ne apie turinį mokymosi prasme, ne apie tai, ko mokosi vaikai, bet kaip išvis išlaikyti esamą sistemą, kaip ją reformuoti, kad ji galėtų efektyviai atlikti savo funkciją. Man atrodo, kad tai šiek tiek užgožia diskusijas apie turinį, apie tai, ko vaikai turėtų mokytis, kokie turėtų būti akcentai, galiausiai kokie dalykai privalomi, o kokie neprivalomi. Mes kol kas nesugebame atlikti sisteminės švietimo reformos, kuri sujungtų ir aukštąjį, ir vidurinį mokslą. Jei tą padarytume, tie žingsniai būtų žengiami, pagaliau galėtume susikoncentruoti į programas ir į konkrečius turinio dalykus.

Manau, kad tai viešojoje erdvėje šiek tiek nublanksta. Mes net negalime realiai konstatuoti, kokios yra tikrosios turinio mokymosi problemos. Turbūt tik žinome tą plačiai paplitusį svarstymą, kad mūsų mokyklų neišspręsta bėda, jog reikalaujame iš vaikų iškalti ir žinoti faktus, o ne išmokome juos mąstyti. Šiuolaikiniame pasaulyje faktus gauti labai lengva vienu ar dviem mygtuko paspaudimais. Bet štai mąstymas, logika, racionalus požiūris į pasaulį formuojamas gerokai sudėtingiau.

Jau išaugo karta, nemačiusi sovietmečio. Kaip manote, kiek jie suvokia vertę to, kas buvo iškovota, pasiekta 1990-aisiais, 1991 metais?

– Manau, kad suvokimo, be abejo, trūksta. Bet tai natūralu. Jie augo jau laikotarpiu, kai Lietuva buvo laisva, parduotuvėse nebuvo deficito, kai galimybes reikšti savo nuomonę turėjo kiekvienas, o ne tik privilegijuotoji klasė arba tik tie, kurie žino, kaip reikia pasakyti, neperžengia tam tikrų cenzūros ir politinės kontrolės aiškiai nubrėžtų ribų.

Būnant laisvu žmogumi, turbūt sunku save įstumti į situaciją, kai esi suvaržomas. Dėl to labai svarbus yra švietimas.

Mano nuomone, filmai ir kito pobūdžio lengvai prieinamos priemonės turėtų būti pasitelkiamos labiau. Ir kitų šalių praktika rodo, kad tai tikrai gali būti bent šiek tiek paveiki priemonė parodant, kokia buvo tų laikų atmosfera.

Labai gerai atsimenu vieną filmą, sukurtą apie Rytų Vokietijoje veikusią slaptąją tarnybą „Stasi“ ir jos persekiotus žmones. Iš esmės tas filmas laisvą žmogų, atėjusį į kino teatrą arba žiūrintį filmą namuose, perkelia į situaciją, kai esi kontroliuojamas. Sukuriama terpė, leidžianti pajusti, ką reiškia gyventi kitokioje aplinkoje. Aišku, tas jausmas negali būti ilgalaikis – tai tik filmas. Bet, manau, tokios priemonės gali šiek tiek priartinti praeitį ir kartu skatinti suvokti, kad dėl šiandien mūsų turimos laisvės daug žmonių padėjo galvas, buvo išvežti į Sibirą, tapo disidentais pogrindyje. Suvokti, kad reikia kovoti ir esant laisviems, nes laisvę bet kada galima prarasti.

Lietuvos Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos teigimu, būtina skatinti jaunimo siekį domėtis savo šalies praeitimi – mokykloje versti kalti ne faktus, o diegti suvokimą apie tikrąją šiandien mūsų turimos laisvės kainą nuo trėmimų į Sibirą iki Sąjūdžio eros ir lemtingais tapusių Sausio 13-osios įvykių.

Lietuvos Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos teigimu, būtina skatinti jaunimo siekį domėtis savo šalies praeitimi – mokykloje versti kalti ne faktus, o diegti suvokimą apie tikrąją šiandien mūsų turimos laisvės kainą nuo trėmimų į Sibirą iki Sąjūdžio eros ir lemtingais tapusių Sausio 13-osios įvykių.

Kalbant apie laisvės trapumą… Dabartinė geopolitinė situacija gana sudėtinga. Kokius iššūkius nūdienos Lietuvai paminėtumėte pirmiausia?

– Mums pagrindinis iššūkis visgi yra iki galo pabaigti spręsti pagrindinius valstybės klausimus. Turiu omenyje tam tikrų sričių reformas, kurios turėtų pagaliau paversti Lietuvą iki galo vakarietiška valstybe.

Mes iš tikrųjų padarėme labai daug. Turėtume suvokti, kad žengta labai toli, ir kitos šalys gali mums pavydėti tiek fakto, kad tapome Europos Sąjungos nare, tiek fakto, kad priklausome NATO. Taip pat to, kiek pakilo gyventojų pragyvenimo lygis per tą laikotarpį, kiek priartėjome prie Vakarų savo mentalitetu, elgesio bruožais. Tai tikrai yra labai daug. Jei kas mano, jog esame vis dar labai smarkiai atsilikę, turėtų nuvykti šiek tiek labiau į Rytus, gal į tą pačią Rytų Ukrainą – neturiu omenyje konflikto zonos, – ir pamatytų, kiek iš tikrųjų žingsnių esame žengę į priekį.

Šis darbas, aišku, nėra iki galo baigtas. Mano nuomone, turime kelias sritis, gana aiškiai identifikuotas, kuriose dar reikalingas labai ženklus postūmis į priekį, kad galėtume kalbėti apie gerai nuveiktus darbus. Tai vėl ta pati švietimo sistemos reforma – turime pritaikyti ją prie dabartinės tikros situacijos, o ne prie tos, kurios galbūt nori kai kurie politikai. Taip pat sveikatos apsaugos sistema ir kova su korupcija. Vienas skiriamųjų bruožų tarp vakarietiškų demokratijų ir teisinio valdymo principų ir korupcijos, oligarchijos ir kitokio pobūdžio neskaidrumų, kurie yra labai būdingi Rytams, ir yra būtent korupcijos lygis. Kol kas kova su korupcija yra mūsų amžinas probleminis taškas.

O kokios išorinės problemos?

– Išorės grėsmės mums yra labai aktualios, bet jas dažniausiai sprendžiame ne pavieniui, o ieškodami sąjungininkų pagalbos. Čia turbūt turime pasidžiaugti tuo, kad 2004 metais įstojome į NATO. Priešingai, nei, pavyzdžiui, Ukraina, kuri rinkosi neutraliteto kelią. Šiandien, manau, tuo labai džiaugiamės, nes puikiai suvokiame, jog esame 28 valstybių klube, kurios visos traktuoja grėsmes kaip savas, nepaisant to, kad jos gali kilti tik vienai ar kelioms narėms labai toli nuo kai kurių kitų narių. Šiuo atveju priklausome saugiausiam ir tvirčiausiam gynybiniam aljansui, kada nors sukurtam šiame pasaulyje. Mano nuomone, tai labai smarkiai sustiprina mūsų saugumą. Paradoksalu, bet įvykiai Ukrainoje tapo ta situacija, kuri paskatino mūsų partneres dar rimčiau pažvelgti į padėtį Baltijos šalyse ir dar labiau sustiprinti jų saugumą. Paradoksas slypi tame, kad tarsi visai netoli mūsų vyksta karas, bet Baltijos valstybės turbūt per savo istoriją tokių saugumo garantijų, kurios yra šiandien, niekada neturėjo.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų