Daugelį nepriklausomybės kovų dalyvių joms pasibaigus suvienijo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Nuotraukoje – Panevėžio apskrities skyriaus pietūs 1928-aisiais. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka

Nepriklausomybę gynė ne tik ginklu

Nepriklausomybę gynė ne tik ginklu

Lietuvai neleidę atsikvėpti ir ramiai kurti savo valstybę, vienas po kito ją puolę priešai atremti ne tik ginklu, bet ir pasitelkus diplomatiją.

Lietuva nepriklausomybę paskelbė ne ramiausiais laikais. Tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, tad šalyje buvo vokiečių kariuomenė. Šiai traukiantis, į ką tik atsikūrusią valstybę ėmė kėsintis nauji priešai – ir ne vienas: ginklo teko imtis prieš bolševikus, bermontininkus, lenkus.

Ir pagalbininkai, ir priešai

Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Strateginės komunikacijos departamento vyresnysis patarėjas, karo istorikas profesorius daktaras Valdas Rakutis patvirtina: metas, kuomet griuvo net dvi imperijos – pirmiausia Rusijos, vėliau Vokietijos, negalėjo būti lengvas.

„Susidarė savotiška niekieno žemė – niekam nepriklausanti teritorija, apėmusi gana plačią juostą nuo Suomijos šiaurėje iki Rumunijos pietuose, – aiškina to meto situaciją ekspertas. – Kadangi atsirado tuštuma – politinis vakuumas – atsirado ir daug jėgų, norėjusių įsitvirtinti naujoje erdvėje.“

Ir, pasak karo istoriko, kiekviena valstybė toje erdvėje – Lenkijos, bolševikų Rusijos, baltosios Rusijos, Lietuvos, Latvijos, taip pat provokiškos bei kitos jėgos, – turėjo savą viziją, kaip tai turėtų atrodyti.

„Mes turime suprasti, kad vyko kova dėl susikūrimo ir Lietuva buvo tik viena tų jėgų. Taigi reikėjo tuos konkurentus įveikti išnaudojant savo kariuomenę, politines sąjungas, galimybes. Lietuva šiose kovose išgyveno“, – pabrėžia V. Rakutis.

Jo teigimu, iš pradžių Lietuva save labai aiškiai suprato kaip Vokietijos sąjungininkę. Atsikūrimo pradžioje buvome matomi ne tik kaip valstybė, bet kaip Vokietijos imperijos sudėtinė dalis. Dėl to pradiniu nepriklausomybės kovų laikotarpiu sulaukėme vokiečių pagalbos.

„Ir jeigu ne ta Vokietijos pagalba, mes su bolševikais nebūtume pajėgę kariauti“, – neabejoja profesorius V. Rakutis.

Tačiau jau 1919 metų vasarą Lietuva sustiprėjo, tapo pajėgi ir karine prasme, atradusi naujų sąjungininkų, taigi galinti išsiversti be vokiečių paramos.

Profesoriaus Valdo Rakučio teigimu, prie to, kad Lietuva išlaikė nepriklausomybę, prisidėjo ir karinės, ir diplomatinės pergalės. DELFI nuotrauka

„Įdomu tai, kad nemaža dalis vokiečių, kurie mums padėjo kariauti su bolševikais, tada nuėjo į bermontininkus, – pasakoja istorikas. – Pavyzdžiui, generolas Valteris fon Eberhardtas. Jis buvo saksų savanorių vadas ir de facto bermontininkų vadas, nes pats Pavelas Bermontas-Avalovas daugiau buvo politinė figūra, bet tikrai ne realus vadovas.“

Tai, pasak jo, lėmė, kad lietuviai su bermontininkais kariavo labai keistai, o Latvijos supratimu – iš viso nekariavo. Kaimynų akyse dėl to buvome išdavikai, išdavę jų tautą, kas pastūmėjo latvius į sąjungą su lenkais. Dėl lenkiškų simpatijų Lietuvos santykiai su latviais irgi tapo šaltoki.

Pavojus tapatybei

V. Rakučio vertinimu, bolševikai Lietuvai labai didelio pavojaus nekėlė, nes ir patys turėjo labai daug priešų – į jų gretas rikiavosi ir latviai, ir estai, ir baltagvardiečiai, kiti. Be to, lietuviai sugebėjo jiems atsispirti ir išstumti bolševikus iš savo teritorijos, dėl ko jų grėsmė dar sumažėjo. Pasak istoriko, lenkai lietuvius net kaltino buvus raudonųjų rusų sąjungininkais, nors tikrovėje nuoširdumo santykiuose su sovietais nebuvo. Netgi tuo metu, kai, atrodė, prieš lenkus kariavome bendrai, lietuviai, V. Rakučio patikinimu, nepasitikėjo bolševikais ir karinės sąjungos nebuvo.

„Kalbant apie lenkus, jie buvo pats didžiausias pavojus, – aiškina jis. – Nes lenkai taikėsi ne tik į tam tikras teritorijas, bet į pačią Lietuvą, pačią Lietuvos idėją.“

„Lenkija iš esmės deklaravo, kad Abiejų Tautų Respublika yra pirmoji Lenkijos Respublika, todėl statys Lenkiją. Ši formuluotė Lietuvai buvo ypač pavojinga todėl, kad jai pritarė nemaža dalis krašto gyventojų“, – apibendrina V. Rakutis, primenantis, jog simpatizuojančių lenkams anuomet buvo ir miestuose, ir kaimuose. Lenkijos idėją palaikė ir didelė dalis dvarininkų.

Itin pavojingi Lietuvai lenkai, anot eksperto, buvo politine prasme, nes daug anksčiau pradėjo įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje.

„Tai, kad mes sugebėjome atsispirti šiam bandymui mus ignoruoti, buvo didelis mūsų diplomatijos laimėjimas“, – pabrėžia.

1920 metais Lietuva atgavo Vilnių, tačiau jau netrukus generolas Liucijus Želigovskis surengė žygį į Vilniaus kraštą. V. Rakučio aiškinimu, jis buvo pavojingas ne tik ta prasme, kad užėmė nemažą dalį Lietuvos teritorijos ir mūsų šalis tapo problemiška valstybe, bet ir dėl to, kad sukūrė kitą Lietuvą – Vidurio Lietuvos Respubliką.

„Ta Vidurio Lietuvos idėja tapo kaip atsvara vadinamajai Kauno Lietuvai. Gerai, kad tarptautinė bendruomenė neužkibo ant šio žaidimo ir palaikė Lietuvos pusę, bet karai su lenkais buvo labai sunkūs, nuožmūs ir vyko iš esmės dėl pačios tapatybės, o ne dėl teritorijos“, – apibendrina istorikas.

Biedni“, bet ryžtingi

Nepaisant susidarančio nesibaigiančių kovų įspūdžio, visi Lietuvos priešai nepuolė vienu metu, primena profesorius. Kai vyko karas su bolševikais, nekariauta su lenkais – formaliai net buvome sąjungininkai. Išvijus bolševikus, prasidėjo kovos su bermontininkais. Pasibaigus šioms, kurį laiką vyravo santykinė taika, kol 1920 metais prasidėjo koviniai veiksmai su lenkais. Jiems Lietuva jau turėjo patyrusių žmonių – dalis karininkų ir kareivių buvo dalyvavę Pirmajame pasauliniame kare. Vykdytos mobilizacijos užtikrino reikiamą karių skaičių, juolab kad prie jų jungėsi savanoriai. Tiesa, trūko vyresniųjų, aukštesnio rango karininkų. Su ginklais irgi būta visko.

„Iš pradžių buvome labai „biedni“, – patvirtina V. Rakutis. – Paskui įvairiais būdais ginkluotės pirkdavome. Valstybė pinigų neturėjo, tad įsigydavome už paskolas, už įvairią paramą.“

Karo istoriko žiniomis, kai kuriuos ginklus pavyko gauti net labai pigiai, ir 1920 metais šiuo atžvilgiu jau buvome šiek tiek apsirūpinę.

Tuo metu, kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, primena V. Rakutis, į Panevėžį atvyko karininkas Jonas Variakojis. Jis čia surinko pirmą būrį, vėliau išaugusį į Ketvirtąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką.

„Šis dalinys didele dalimi buvo suformuotas iš panevėžiečių ir Panevėžio tapatinimasis su juo, sakyčiau, labai sėkmingas“, – mano karo istorikas, pridūręs, jog pats Panevėžys netrukus virto kovų arena. Kovojant su bolševikais miestas net keletą kartų ėjo iš rankų į rankas.

Neaplenkė karas ir Kupiškio. Priešu neretai tapdavo latvių raudonieji šauliai, su kuriais buvo sunku kariauti.

Kova ir širdyse

Istorikas primena, kad anuomet Panevėžys buvo susiskaldęs – palaikymo čia sulaukdavo įvairios idėjos, taip pat ir bolševikinės. Miesto bendruomenės vienybę trikdė vidinės kovos.

„Panevėžio miestas buvo visoks, – pasakoja V. Rakutis. – Nesakau, kad blogas, bet įvairiatautis, palaikantis įvairias puses. Generolas Stasys Raštikis atsiminimuose minėjo, kad ir po karo Panevėžio karininkai tarpusavyje kalbėjo lenkiškai.“

Be to, Panevėžio krašte dominavo dvarai, o dvarininkai dažnai buvo nelietuviai.

1920-aisiais kovose su lenkais žuvo ne vienas Panevėžio krašto šaulys. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka

„Nuo Panevėžio link Kauno palei Nevėžį buvo nemažai lenkų simpatikų“, – pripažįsta profesorius, teigiantis, jog visa Lietuva panašiai atrodė, net ir Žemaitija.

„Įsivaizduojame, kad žemaičiai buvo labai gryni. Ne, – patikina V. Rakutis. – Pagrindiniuose miestuose taip pat buvo labai daug lenkų simpatikų – Telšiuose, Plungėje, kitur. Tai nebuvo iš kažkur atvažiavę lenkai, bet lietuviai, save daugiau tapatinę su lenkiškumu negu su smetonine Lietuva. Karas vyko ir žmonių smegenyse, ir širdyse…“

Pasak istoriko, kartais apie nepriklausomybės kovas bandoma papasakoti tarsi suteikiant joms legendos aurą. Tačiau tikrovėje buvo ir labai daug kitamanių. Tad Lietuva kitaip susiklosčius aplinkybėms galėjo tapti visai kitokia valstybe.

Stūmė priešą iš Lietuvos

Nepriklausomybės kovose aktyviai dalyvavę Panevėžio krašto žmonės į karo veiksmus įsiliejo itin sudėtingu valstybei laikotarpiu.

Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, Raudonoji armija 1919 metų sausio 5-ąją jau buvo užėmusi Vilnių ir veržėsi tolyn. Panevėžio srities apsaugos būrys turėjo trauktis link Kėdainių. Po keturių dienų Panevėžyje jau šeimininkavo raudonarmiečiai, o sausio 13-ąją Panevėžio srities apsaugos būrys turėdamas apie 90 savanorių atvyko į Kėdainius, kur buvo pasilikusi stipri vokiečių kareivių įgula.

„Pakeliui būrys įsigijo arklių, ginklų ir kitos amunicijos, – vardija muziejininkas. – Nedidelę dalį ginklų Panevėžio savanoriai buvo gavę iš 1918 metų lapkritį susikūrusios Panevėžio milicijos, kurios dalis milicininkų tapo savanoriais.“

Vasarį Panevėžio srities apsaugos būrys kartu su Kėdainių komendantūra pradėjo kovą su Raudonąja armija. Pirmosios kautynės užvirė dėl Šėtos. Jose ir žuvo pirmasis savanoris Povilas Lukšys.

D. Pilkausko pasakojimu, Panevėžio srities apsaugos būrys su vokiečių pagalba nuo kovo vidurio nusprendė išstumti Raudonosios armijos dalinius iš Panevėžio ir tai pavyko. Tačiau mieste lietuviai išsilaikė tik iki balandžio pradžios.

„Bendras savanorių kariuomenės skaičius dar buvo nepakankamas, tad veiksmai buvo derinami su vokiečių kariuomene“, – aiškina jis.

Bendradarbiaujant su vokiečiais, priešai išstumti iš Vilkmergės (dabar Ukmergė). Tačiau dar kartą išlaisvinant Panevėžį vokiečiai dalyvauti atsisakė. Nors prie vadavimo operacijos prisidėjo užimdami Upytę.

Raudonoji armija galutinai iš Lietuvos išstumta 1919-ųjų rugpjūčio pabaigoje. O spalį Panevėžio batalionas, pasak istoriko, išvyko į bermontininkų frontą – dalyvavo kautynėse ties Šiauliais ir kitose Lietuvos vietovėse.

1920-ųjų pradžioje visas pulkas persikėlė į Kaišiadoris, kur saugojo frontą nuo lenkų ir, metams baigiantis, stojo su jais kauti.

Didvyriškumą pripažino net lenkai

1920 metų rugsėjo 17 dieną buvo įsteigtas Lietuvos šaulių sąjungos šaulių fronto štabas, tad į kovą su lenkais, D. Pilkausko teigimu, aktyviai įsitraukė ir Panevėžio šauliai.

„1920 metais Panevėžyje buvo surengtas didelis mitingas, kuriame dalyvavę šauliai išvyko į frontą kovoti su lenkų kariuomene“, – pasakoja istorikas.

Iš pradžių išvykęs dvidešimties vyrų būrys, vadovaujamas leitenanto Kazio Petkevičiaus.

Fronte jie išbuvo mėnesį, kol pakeitė Adomo Lastausko vadovaujamas Šeduvos būrys.

Lapkričio 1-ąją išvyko dar trys būriai, vėliau dalyvavę kautynėse Saldutiškio–Kaltinėnų rajone. D. Pilkausko žiniomi, iš šio būrio lenkų nelaisvėn netrukus pateko iš Ramygalos kilęs šaulys Kazys Šlekys, kuris dingo be žinios. Žiemą į nelaisvę pateko dar keletas šaulių.

„Daliai jų iš nelaisvės pavyko pasprukti, o broliai Grasys ir Alfonsas Misevičiai 1921 metais iškeisti į lenkų belaisvius“, – pasakoja apie jų likimą istorikas.

Pasak jo, sunkiausias išbandymas teko šauliams, susidūrusiems su įsiveržusiais lenkų raiteliais. Žuvo net keli, kilę iš Troškūnų ir jo apylinkių, taip pat du Ramygalos progimnazijos moksleiviai.

„Stasys Klimaitis ir Jonas Ambrazas (Ambruožas) žuvo Truskavoje, susidūrę su lenkų raitelių būriu. Jų didvyrišką kovą aprašė ir lenkų spauda“, – pabrėžia muziejininkas.

Susibūrė į sąjungą

D. Pilkauskas pasakoja, kad jau gyvenant taikoje ir 1925 metais minint Didžiojo Vilniaus Seimo 20 metų sukaktį, kilo mintis įsteigti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungą. Pirmieji iniciatoriai buvo šakiečiai, nusprendę surengti visos šalies savanorių suvažiavimą.
Į tą suvažiavime, įvykusį 1926-ųjų rugsėjį, atvyko apie 100 savanorių. Tą pačią dieną Kaune vyko ir iniciatorių suvažiavimas, kuriame dalyvavo 61 savanoris bei partizanų, ir savanorių suvažiavimas Joniškėlyje, kuriame buvo apie 400 dalyvių.

„Jie bendrai nutarė suorganizuoti visos Lietuvos savanorių kongresą ir parengti savanorių organizacijos įstatų projektą“, – dėsto D. Pilkauskas.

Pirmasis kongresas įvyko 1927 metų pradžioje. Panevėžiui atstovavo Stasys Balčas, Adomas Kuodys, Saliamonas Antanaitis, Kazys Kubilius, Vladas Vaitkevičius, Pranas Aižinas, Kazys Masiulis ir Adolfas Klibas. Kongrese iškelti reikalavimai dėl savanorių aprūpinimo žeme, priėmimo į valstybės tarnybą sąlygų, gydymo, jų vaikų mokslo ir panašių dalykų.

Organizacijos tikslai buvo keli – kelti tautos sąmonę, saugoti ir ginti nepriklausomybę, gerinti savo narių ekonominę būklę, rūpintis karžygių įamžinimu.

Sąjungą sudarė apskrityse įsikūrę skyriai. Panevėžio apskrities skyriaus suvažiavimas įvyko 1926 metų rudenį. Jame dalyvavo daugiau nei puspenkto šimto savanorių, buvo išrinktas organizacinis komitetas, kurio pirmininku tapo Jurgis Elisonas. Pasak istoriko, kiek žinoma, į šį suvažiavimą įsiveržė komunistai, tad kilo triukšmas, susirėmimai, buvo ir sužeistų. Jis pasakoja, kad oficialia Panevėžio skyriaus įsteigimo data laikoma 1927 metų balandžio 3-ioji, kai susirinko tikrieji sąjungos nariai. Per tuos metus į skyrių priimti 238 savanoriai.

Skyriuje buvo aktyvūs nariai, nariai rėmėjai ir garbės nariai. Aktyvūs nariai – visi Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, nariais rėmėjais galėjo būti visi Lietuvos piliečiai, pritarę sąjungos veiklai. Garbės nariai – garbingi Lietuvos piliečiai, kurie žodžiu, darbu ar ginklu prisidėjo prie kovų ar ypatingais darbais pasižymėjo sąjungos veikloje.

Pasak D. Pilkausko, 1930 metų rugsėjo 21 dieną Panevėžio miesto kapinėse atidengtas Juozo Zikaro paminklas savanoriams. Jų veiklą visoje Lietuvoje nutraukė okupacija. Dalis savanorių patyrė represijas, dalis pasitraukė į Vakarus.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų