-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė bei asociacijos „Bitės namai“ narė Vitalija Vasiliauskaitė pabrėžia, kad G. Petkevičaitės-Bitės asmenybė formavosi vadovaujantis tėvo Leono Petkevičiaus demokratinėmis nuostatomis. Nepaisant to, jog XIX amžiaus antroje pusėje gajus buvo įsitikinimas, jog moteriai nereikia aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, todėl būsimajai rašytojai tėvas neleido siekti aukštojo mokslo. Mergaitės pareiga buvo padėti tėvui vaistinėje, ligoninėje, rūpintis jaunesniais broliais.
„Nuo pat vaikystės jai buvo įdiegtos tokios vertybės: pagalba vargingai gyvenantiems žmonėms, dalinimasis su stokojančiais. Tai ji matė dar būdama maža, kai mama pilstė viralą dvaro darbininkams bei kaimo apylinkių žmonėms“, – pasakojimą „Panevėžio balsui“ pradėjo V. Vasiliauskaitė.
G. Petkevičaitė-Bitė lietuviškumo keliu eiti tvirtai pasiryžo į rankas paėmusi Vinco Kudirkos leidžiamą laikraštį „Varpas“. Šis bendravimas netrukus davė vaisių – aplinkiniuose dvareliuose ji pradėjo garsėti kaip litvomanė.
Nuo tada gydytojo dukra visuomenei opiais bei aktualiais klausimais labai aktyviai reiškė savo nuomonę „Varpe“, o po V. Kudirkos mirties perėmė redaktoriaus skiltį, kurią pervadino „Pasikalbėjimais“.
Pradėjusi rašyti į laikraštį, G. Petkevičaitė-Bitė susipažino su to meto tautinio atgimimo šviesuliais – Jonu Šliūpu, Jadvyga Juškyte. Net vienas iš varpininkų suvažiavimų buvo surengtas jos gimtajame Puziniškio dvare.
Besimokydama Mintaujoje rašytoja susipažino su Jonu Jablonskiu, o vėliau suėjo su kalbininku į giminystės ryšius – kartu su V. Kudirka tapo jo pirmagimės krikštatėviais.
Giminystė G. Petkevičaitę-Bitę siejo ir su Antano Smetonos žmona Sofija, abi moterys buvo kilusios iš Chodakauskų giminės.
G. Petkevičaitė-Bitė 1921-aisiais su kitomis Steigiamojo Seimo atstovėmis. Sėdi iš kairės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, stovi iš kairės – Ona Muraškaitė-Račiukaitienė ir Salomėja Stakauskaitė.
Puziniškio dvarelis netruko tapti šviesuomenės gūžta, kur susikirsdavo Lietuvos inteligentų keliai. Čia atvykdavo Panevėžyje gyvenęs Jonas Biliūnas su savo žmona Julija Janulaityte. 1905 metais į Naujamiestį paskirtas Juozas Tumas-Vaižgantas irgi susibičiuliavo su G. Petkevičaite-Bite. Į Raginėnų piliakalnio tyrinėjimus per Puziniškį ir Rozalimą vyko Jonas Basanavičius. Kadangi apsistoti nebuvę didelio pasirinkimo, užsukęs pas lietuvius šviesuolius Petkevičius…
Pasak V. Vasiliauskaitės, aktyvios visuomenininkės galvoje labai anksti susiformavo žinojimas, kad tarnystė tautai turi eiti per švietimą bei ugdymą. Ir 1894 metais 33-ejų Gabrielė kartu su J. Juškyte įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems ir gabiems vaikams šelpti.
Tam, kad talentingas jaunimas galėtų eiti mokslus užsienyje ar šalies gimnazijose, G. Petkevičaitė-Bitė sukosi kiek įmanydama. Pinigų prasimanydavo pardavinėdama medų bei vašką, dalį jų draugijai išreikalaudavo iš kortuojančių dvarelio lankytojų.
„G. Petkevičaitės-Bitės sąmoningumą skatino ir ankstyvas susidūrimas su knygnešyste, – pasakojo V. Vasiliauskaitė. – Joniškėlyje, vėliau Puziniškyje neretai lankydavo pats Jurgis Bielinis. Dvarelyje buvo slepiama spauda. O grįžusi iš Mintaujos gyventi į Puziniškį rašytoja pati lietuviškus leidinius platino jaunuomenei.“
Muziejininkė pabrėžia, kad vienas iš kertinių valstybės kūrimo akmenų yra tautos švietimas, lavinimas ir dorinių vertybių diegimas. Ši mintis G. Petkevičaitei-Bitei buvo labai svarbi, lydėjo ją visą gyvenimą.
„Jos lietuviškumas buvo stipriai išugdytas, todėl ji labai drąsiai ėjo į tautinio atgimimo sąjūdį“, – šypsosi V. Vasiliauskaitė, pasak kurios, nepriklausomai Lietuvos valstybei pamatus padėjo būtent tautinės kultūros atgimimas XIX amžiaus pabaigoje.
„Knygnešių judėjimas, lietuviškos dramaturgijos kūrimas bei tų kūrinių statymas, kuriame dalyvavo ir G. Petkevičaitė-Bitė, – kertinius tų pamatų akmenis vardijo pašnekovė. – Vėliau turėjome faktą: 1918 metų vasario 16 dieną.“
Nenuilstanti visuomenės veikėja G. Petkevičaitė-Bitė rašyti grožinę literatūrą kartu su Žemaite ir pradėjo iš sąmoningo suvokimo, kad trūksta lietuviškos dramaturgijos. Buvo ji ir viena iš iniciatorių pastatyti pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje.
„Tarnystė tautai per konkrečią veiklą rašytoją subrandino iki politinių veiksmų. 1902 metais ji tapo viena iš demokratų partijos kūrėjų bei parengė jai įstatus“, – taip, pasak V. Vasiliauskaitės, prasidėjo naujas G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo etapas.
Tautinio atgimimo laikų aktyvistė iki pat senyvo amžiaus liko ištikima Lietuvos moterų judėjimui.
„Moterys yra ne kvietkos, ne lėlės, jos ne tik prie puodų virtuvėje ir puošmena prie vyro, bet turi turėti savo teises“, – liudija eilutės G. Petkevičaitės-Bitės atsiminimuose.
1907 metais jos ir kitų iniciatyvių moterų Felicijos Bortkevičienės, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėka Lietuvoje įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Jam pirmininkavusi G. Petkevičaitė-Bitė šį įvykį įvertino kaip vieną svarbiausių tuometės Lietuvos istorinių įvykių po Vilniaus Didžiojo Seimo.
Po metų aktyvistė kartu su Žemaite vyko į visos Rusijos moterų suvažiavimą atstovauti Lietuvos moterų teisių. Čia G. Petkevičaitė-Bitė skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“ ir supažindino su Lietuvos moterų socialine nelygybe mieste ir kaime.
Silpnos sveikatos, bet vidinės energijos kupina moteris degte degė idėjomis. 1920 metais G. Petkevičaitė-Bitė dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų suvažiavime Ženevoje. Tuo pat metu ji įsteigė moterų žurnalą „Žibutė“, kurį viena užpildydavo savo rašiniais.
Pirmasis pasaulinis karas G. Petkevičaitę-Bitę užklupo Vilniuje, besidarbuojančią „Lietuvos žinių“ redaktore, tačiau ji nusprendė grįžti į Puziniškį. Gimtajame dvarelyje ji sulaukė ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
„Karo meto dienoraščiuose“ yra užfiksuotos jos džiaugsmo akimirkos, tačiau kartu G. Petkevičaitė-Bitė išreiškė didelį susirūpinimą dėl ateities ir buvo įsitikinusi, kad valstybę reikia kurti nuo švietimo. Todėl ji 1919 metais neatsispyrė direktoriaus Juozo Balčikonio kvietimui ir pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje.
„Jei mums pasiseks iš tikrųjų sukurti nepriklausomą valstybę, tai ypač žmonės, stovį prie valstybės vairo, turėtų duoti didžiausią demokratizmo pavyzdį“, – savo dienoraščiuose rašė visuomenininkė.
V. Vasiliauskaitės manymu, XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios tautinio atgimimo laikotarpiu vienu iš didžiausių G. Petkevičaitės-Bitės nuopelnų galima laikyti mokytojavimą bei moterų judėjimo organizavimą.
1905 metais rašytojai Panevėžio krašto žmonių vardu teko dalyvauti Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame buvo priimta deklaracija dėl Lietuvos autonomijos bei suformuoti tikslai žengiant nepriklausomybės link. O 1920-aisiais G. Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą kaip socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė. Viena iš penkių į jį patekusių moterų.
G. Petkevičaitė-Bitė pirmininkavo pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui kaip vyriausia delegatė – tuomet ji ėjo 60-uosius metus. (Nors iš tiesų vyriausias buvo Simonas Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo lietuvių kalbos.)
„Laiminga esu galėdama tai padaryt kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvienų pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų ar kapitalo. (…) Pavesta juk mums versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos. Stenkimės visom išgalėm tą naują lapą išlaikyt gryną, patikrindami visiem mūsų valstybės gyventojam lygias piliečio teises, leisdami jiems savo būvį gerint ir visiems drauge žengt į aukštesnį kultūros laipsnį“, – sveikinimo kalboje sakė Steigiamojo Seimo pirmininkė.
Dalyvavo G. Petkevičaitė-Bitė ir Konstitucijos projekto rengimo komisijoje. Tad nereikėtų stebėtis, kad į Laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo įtrauktas straipsnis apie moterų ir vyrų lygias teises Lietuvoje bei moterims suteikta teisė balsuoti rinkimuose.
1922 metais lapkričio mėnesį rašytoja dar kartą buvo išrinkta į Pirmąjį Lietuvos Seimą. Tačiau jo darbe jau nedalyvavo ir savanoriškai pasitraukė, nes jautėsi reikalingesnė mokykloje nei politikoje.
„Tačiau ji ir toliau išliko labai pilietiška ir savo poziciją įvairiais klausimais išsakydavo per publikacijas. Ji prezidentui Smetonai rašė liūdesio telegramas, jei manydavo, kad jis kraštą valdo neteisingai. Tačiau nesibodėdavo jį pasveikinti ir su pasiekimais“, – tvirtina V. Vasiliauskaitė.
Kaip visada bebaimė, G. Petkevičaitė-Bitė prezidentui priekaištavusi, jog A. Smetona, kaip valstybės galva, esąs per daug autoritariškas.
Tiesa, ir pati aktyvistė buvo iškėlusi savo kandidatūrą į prezidentus. 1926 metais valstiečių liaudininkų sąjungoje būta trijų kandidatų: Kazimiero Griniaus, Felicijos Bortkevičienės ir G. Petkevičaitės-Bitės.
Visuomeninė veikla ir nuopelnai buvo ne sykį įvertinti rašytojai dar gyvai esant. Ji 1929 metais buvo apdovanota Gedimino III laipsnio ordinu, o 1936 metais, pažymint rašytojos 75 metų jubiliejų, švietimo ministras profesorius Juozas Tonkūnas įteikė Gedimino 1-ojo laipsnio ordiną. Ji buvo pirma moteris, pelniusi tokį garbingą apdovanojimą.
„Ji daugelyje sričių buvo pirmeivė ir drąsiai išsakydavo savo pilietinę poziciją. Vėliau daugelis nuėjo jos parodytais keliais“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Asociacijos „Bitės namai“ narė Vitalija Vasiliauskaitė neabejoja, jog didžiausias rašytojos palikimas Panevėžio kraštui ir tautai yra jos mintys ir idėjos, praėjus šimtui metui nepraradusios aktualumo.
Visas rašytojos turtas po jos mirties atiteko Panevėžio miestui. Visuomenės veikėja nepaliko raštiško liudijimo, tačiau tokį norą ji buvo išsakiusi globėjai Marijai Galiauskaitei.
Šiuo metu Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma apie 600 eksponatų: baldai, sveikinimai, vizitinės kortelės, užrašų knygutės, jai siųsti kultūros ir visuomenės veikėjų laiškai.
G. Petkevičaitės-Bitės memorialinis muziejus, kuris veikė Šv. Zitos gatvėje esančiame name, dėl prastos būklės jau kurį laiką užvėręs lankytojams duris. Nuomojamame būste visuomenininkė praleido paskutinius vienuolika gyvenimo metų.
Amžino poilsio rašytoja atgulė Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, kur šalia jos ilsisi bendrakeleivis – Julijonas Lindė-Dobilas.
Įvertinant šios iškilios lietuvių literatūros veikėjos nuopelnus tautai bei jos ryšius su Panevėžiu, 1989 metais miesto viešajai bibliotekai suteiktas G. Petkevičaitės-Bitės vardas. Kiekvieną pavasarį, per visuomenės veikėjos gimtadienį, čia rengiama mokslinė konferencija.
Kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė pažymi, kad didžiausias G. Petkevičaitės-Bitės palikimas Panevėžio kraštui ir tautai yra rašytiniuose dokumentuose užfiksuotos jos mintys ir idėjos, kurios ir praėjus šimtui metui lieka aktualios.
