Panevėžiečiai tarybinėje šventinėje demonstracijoje. Priekyje su skarele - mokytoja Elena Gabulaitė. Panevėžys. Apie 1947 m.

Neleido okupantams atsikvėpti

Neleido okupantams atsikvėpti

Greta partizanų dėl Lietuvos laisvės kovojo ir pogrindinių organizacijų nariai – tiek platindami atsišaukimus, nelegalią literatūrą, tiek ir teikdami materialinę pagalbą kovotojams miškuose.

1944–1953 metais vykstant ginkluotajam pasipriešinimui, neatsiliko ir neginkluotoji rezistencija. Tuo laikotarpiu ir Panevėžyje aktyviai kurtos pogrindinės organizacijos. Nors dauguma jų egzistuodavo visai neilgai, kiekvienos indėlis į kovą su sovietų režimu buvo reikšmingas.

Nepabūgę mirties bausmės

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad esminis pogrindinių organizacijų tikslas buvo įvairių atsišaukimų, nelegalios spaudos platinimas. Esminis, bet ne vienintelis. Dalis pogrindininkų stengėsi užmegzti ryšius su kovojančiais partizanais ir jiems iš miesto pristatyti būtiniausių reikmenų, pradedant vaistais ir tvarsliava ir baigiant dokumentais.

Šiose organizacijose, pasak D. Juzėno, buvo labai daug jaunimo, o kai kurios netgi kūrėsi gimnazijose. Ir Panevėžys, žinoma, nebuvo išimtis.

Pirmąja pogrindine organizacija mieste laikomas „Gedimino būrys“, istoriko duomenimis, KGB dokumentuose iš pradžių figūravęs šiek tiek kitokiu pavadinimu.

Ši organizacija susikūrė 1944 metų rudenį antisovietinei veiklai bei propagandai. Nariai, tokiais tapdavę tik davus priesaiką, platino slaptą literatūrą, įvairius atsišaukimus.

„Jiems taip pat pavyko susisiekti su Žaliosios girios partizanais ir su jais palaikyti ryšį, padėti reikalingais daiktais, taip pat informacija apie sovietų kariuomenę, vadinamus „liaudies gynėjus“ – stribus“. Organizacijos nariai net stengėsi stoti į komjaunimą, kad galėtų gauti informacijos apie sovietų valdžios veiksmus“, – pasakoja muziejininkas, pabrėžiantis, jog „Gedimino būrio“ būta gerai organizuoto ir turėjusio aiškią struktūrą.

Kiekvienas iš organizacijos, kuriai vadovavo Vladas Rutkauskas, skyrių – agitacijos ir propagandos, žvalgybos ir kontržvalgybos, baudžiamasis, – vykdė atskiras misijas.

Skyriai dar buvo skirstomi į smulkesnius poskyrius, kurių vadovai turėjo po 4 narius. Taip elgtasi, kad saugumui būtų sudėtingiau susekti.

„Šarūno“ organizacijai vadovavęs gimnazistas Vytautas Misevičius. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotraukos

D. Juzėno teigimu, vienas reikšmingiausių „Gedimino būrio“ nuopelnų buvo 1945 metų vasario 16-ąją išplatinti atsišaukimai, kuriuose pogrindininkai kvietė kovoti už nepriklausomą Lietuvą.

„Deja, „Būrys“ veikė ne itin ilgai, nes paprastai sovietų saugumas tokias organizacijas sugebėdavo atskleisti“, – konstatavo istorikas, pasak kurio 1945 metų kovą, kai jau buvo prasidėję areštai, tarp suimtųjų atsidūrė ir „Gedimino būrio“ nariai. V. Rutkauskas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau nuosprendis sušvelnintas. Kiti organizacijos nariai gavo mažesnes bausmes.

Nuo medikų iki gimnazistų

1944 metų pabaigoje, pasakoja D. Juzėnas, Panevėžyje susikūrė dar viena pogrindinė organizacija. „Baltoji lelija“ nuo kitų skyrėsi tuo, jog priklausė jai beveik vien moterys ir merginos.

Viena esminių šios organizacijos veiklų buvo medicinos pagalbos teikimas partizanams: perduoti vaistų siuntas, surasti patikimų medikų ir panašiai. Istoriko teigimu, net būta atvejų, kai partizanai slapta patekdavo į Panevėžio ligoninę ir ten buvo operuojami. Kai kurie įstaigos medikai parūpindavo jiems ir tvarsčių, vaistų. Vienas jų – gydytojas Albertas Gocentas – 1945 metų spalį už tai buvo suimtas.

Parūpindavo organizacijos nariai partizanams ir fiktyvių dokumentų.

D. Juzėno duomenimis, „Baltoji lelija“ veikė ne tik mieste. Jos kuopelės buvo ir keliuose Panevėžio valsčiuose – Raguvos, Šeduvos, Troškūnų, Pušaloto. Viskam vadovavo Panevėžio vaikų darželio darbuotoja Barbora Birutė Budrytė.

Ši organizacija taip pat turėjo struktūrą – buvo pasidalijusi į penketukus, kurie kartais net nebuvo kitų akyse regėję. Narės duodavo priesaiką, gaudavo pažymėjimą.

Nepaisant atsargumo priemonių, D. Juzėno teigimu, tai visiškos konspiracijos negarantavo, ir jau 1945-ųjų rugsėjį prasidėjus areštams buvo suimta apie 40 su „Lelija“ sietų asmenų.

Bet jau po metų, 1946-aisiais, Panevėžys turėjo naują pogrindinę draugiją – „Šarūnas“.

Jai vadovavo gimnazistas Vytautas Misevičius, dauguma narių mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje (nors organizacijos veikloje dalyvavo ir keletas Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivių). Be ryšių su partizanais, jie platino antisovietinę literatūrą, patys leido pogrindinį laikraštį „Kovojantis aidas“, spausdino ir skleidė atsišaukimus.

Ne be pogrindininkų įtakos būta miesto gimnazijose, D. Juzėno teigimu, ir nepaklusnumo sovietinei propagandai bei oficialiosios santvarkos normoms atvejų.

„Vaikai buvo priversti įstoti į pionierius, turėdavo nešioti kaklaraiščius, tačiau juos paslėpdavo arba nenešiodavo“, – kaip pavyzdį pateikia muziejininkas.

Kitą sykį „Šarūno“ organizacijos nariai prieš spalio revoliucijos šventes gimnazijoje apgadino plakatus, transparantus.

„Tokios nepaklusimo akcijos visą laiką susilaukdavo represijų, bet vis tiek vykdavo“, – patriotiškasis Panevėžio jaunimas, anot istoriko, nepaisydavo pavojų.

1947 metų vasario mėnesį Panevėžio saugumo darbuotojai, pagaliau surinkę pakanakamai informacijos apie „Šarūno“ veiklą, ėmėsi veiksmų. Kovą prasidėjus areštams, V. Misevičius nuteistas dešimčiai metų kalėjimo, kiti nariai gavo mažesnes bausmes.

Pogrindyje – ir milicininkas

1946 metų rugsėjį mieste susikūrė dar viena pogrindinė organizacija – „Raudonoji kaukolė“. Nors, pasak D. Juzėno, dokumentuose nurodomas ir kitas jos pavadinimas – „Laisvos Lietuvos gynėjas“. Istoriko žodžiais, dabar jau sunku pasakyti, kuris pavadinimas buvo plačiau naudojamas. Įdomu tai, kad šiai organizacijai vadovavo tuomečio Panevėžio pasų stalo darbuotojas milicijos seržantas Henrikas Jaškūnas. „Kaukolės“ nariai spausdino atsišaukimus, leido laikraštį „Laisvės kovotojas“, o 1947-ųjų vasarį padegė pasų stalą. Istoriko spėjimu, tokiais veiksmais greičiausiai siekta sunaikinti ten buvusius dokumentus, tačiau apdegė tik baldai.

Po šios akcijos prasidėjo areštai. Pats H. Jaškūnas ir organizacijos nariai buvo nuteisti ilgiems metams nelaisvės.

Tų pačių 1947 metų pavasarį prie Algimanto apygardos partizanų susikūrė Juostino pogrindinė organizacija. Jai vadovavo Antanas Kubilius, gimęs Troškūnų valsčiuje ir palaikęs ryšius su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu. Būtent pastarojo nurodymu Panevėžyje ir įkurta organizacija. Kiek žinoma, ji nebuvo itin gausi – branduolį tesudarė 7 žmonės. Tačiau, D. Juzėno duomenimis, aktyvumo jie nestokojo: užsiėmė ne tik partizaninės spaudos platinimu, bet stengėsi ir išsiaiškinti galimus provokatorius, padėjo partizanams gauti ginklų, apsirūpinti dokumentais, pagelbėdavo nelegaliai gyvenantiems ryšininkams.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno teigimu, nuo tada, kai mieste 1944-aisiais pradėjo veikti pirmoji pogrindinė pasipriešinimo sovietams organizacija, jokiomis represijomis saugumui nepavyko užgniaužti jų kūrimosi. PB archyvo nuotrauka

Istorikas pasakoja, kad išdavus provokatoriams, 1949 metų vasarį A. Kubilių suėmė saugumas. Per kratą pas jį radus Algimanto apygardos partizanų vadui rašytą ataskaitą, pogrindininkas buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Kiti nariai taip pat išgirdo nuosprendžius ir buvo išsiųsti į lagerius. Neilgai po šito gyvavo ir pati Algimanto apygarda. Tais pačiais 1949-aisiais sulaukusi skaudaus smūgio – vado Antano Starkaus-Montės žūties, – kitąmet ji buvo panaikinta…

Pasak D. Juzėno, 1947 metų pabaigoje veikė Panevėžyje ir pogrindinė organizacija „Tauras“, vadovaujama Leono Valio.

„Jos nariai rengėsi vykdyti teroristinius aktus prieš sovietų saugumą – MGB“, – pasakoja istorikas.

Organizacija buvo pradėjusi kaupti ginklus, spausdino ir platino atsišaukimus, tačiau jau 1948 metų rugpjūtį visi buvo suimti neįvykdę rimtesnių teroristinių aktų.

Svarbi tautai data

1945 metų vasario 16 dieną mieste rasta ir pogrindinių atsišaukimų, išplatintų Vilniaus partizanų štabo vardu. Platinančios šiuos lapelius buvo sulaikytos dvi Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės – Emilija Dralužytė ir Liucija Virvišiūtė. D. Juzėnas mano, kad kituose miestuose veikusios pogrindinės organizacijos greičiausiai turėjo savo atstovų Panevėžyje ir kitose vietovėse arba jų nariai buvo panevėžiečiai studentai, moksleiviai, grįžtantys namo pas tėvus. Jie ir atgabendavo įvairių atsišaukimų.

Žinoma, kad vasario 16-ąją Panevėžio gimnazistai vaikščiojo su prisegtomis trispalvėmis juostelėmis, o ant vienos gimnazijos sienų buvo nupieštas Lietuvos herbas, atsirado vasario 16-ajai skirtų užrašų.

Mieste buvo ir daugiau pogrindinių organizacijų. Viena tokių 1952 metų vasarį išaiškinta pogrindinė organizacija „Aušra“, kurios štabo viršininku buvo Panevėžio fotografas Jonas Cibulskis.

Veikė ji irgi labai neilgai – pogrindininkai buvo greitai išaiškinti, 25 jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas su būriu veikė apie Šilus. Vienu metu, pasak D. Juzėno, Šilų mokykloje buvo įkūręs bunkerį, spausdino leidinį „Lietuva brangi“. 1950 metais vado nurodymu Šilų miestelyje buvo įkurta pogrindinė organizacija, kuriai vadovavo A. Smetonos-Žygaudo giminaitis Elegijus Smetona.

Organizacijos nariai palaikė ryšius su partizanais, padėjo apsirūpinti maistu, saugojo sužeistus kovotojus, stengdavosi perspėti apie sovietų kariuomenės judėjimą, platino atsišaukimus.

Šios organizacijos likimas kaip ir kitų – nariai buvo susekti ir nuteisti po 25 metus kalėti lageriuose.

1953 metais buvo žinoma slapta moksleivių organizacija „Juodasis kaspinas“. Pasak D. Juzėno, ji irgi gyvavo neilgai. Kaip ir kitų, jos tikslas buvo antisovietinė veikla.

„Visos pogrindinės kovos tikslas buvo laisva Lietuva. Kokia ta kova bebūtų: lygi, nelygi, tikslas buvo iškovoti laisvę“, – sako istorikas.

Mieste panašiu metu veikė ir „Atžalynas“, „Kovotojas už laisvę“ ir kt. Kiekviena jų suvaidino savo vaidmenį.

Naudojosi proga

„Ginkluota kova vyko kaimiškose vietovėse, miestuose daugiau buvo kitoks pogrindinis – per atsišaukimus, nelegalią spaudą visuomenė sužinodavo tikrąją situaciją“, – sako D. Juzėnas.

Istorikas sako, jog pasibaigus partizaninei kovai, mieste vis tiek buvo palaikoma pasipriešinimo prieš okupantus dvasia. Be to, D. Juzėno teigimu, pogrindis skatino jausmą, kad ne viskas baigta. Tad tai buvo svarbu ir dvasiškai.

„Didžioji dauguma žmonių aktyviai nedalyvavo pasipriešinime dėl įvairiausių priežasčių, bet manau, kad nemaža jų dalis palaikė. Atsišaukimai, literatūra žmonėms buvo labai svarbūs psichologiškai. Patiems partizanams pogrindinės organizacijos taip pat buvo labai svarbios, nes tai buvo ne tik moralinė pagalba, bet ir kažkiek padėdavo materialiai. Sovietai tą suprato ir ėmėsi represijų, stengėsi užgniaužti organizacijų veiklą mieste“, – sako jis.

Pirmaisiais pokario metais Panevėžio berniukų gimnazija išsiskyrė aktyviu jaunimu: čia veikė pogrindinė organizacija „Šarūnas“, 1947-ųjų vasario 16 dieną mokykloje buvo sudraskytas Lenino portretas.

Pasak istoriko, jeigu sovietų struktūroms kildavo įtarimų arba sužinodavo informacijos apie įtartiną veiklą, buvo užvedamos agentūrinės bylos, organizuojamas sekimas, verbuojami specialūs agentai, stengiamasi užverbuoti įtariamųjų aplinkos žmones ir per juos rinkti informaciją bei pan.

D. Juzėno teigimu, 1945 metais net buvo tokia direktyva, jog reikia išsiaiškinti „kiek buržuaziniai nacionalistai remiasi jaunimu“.

„Mieste pogrindinės organizacijos veikė visą laiką iki pat Sąjūdžio. Išaiškinus vienas, susikurdavo kitos“, – pasakoja D. Juzėnas.

Pogrindinių organizacijų nariai paprastai buvo jauni žmonės ir dauguma jų, istoriko manymu, stokojo konspiracinės veiklos patirties.

„Jaunuoliai, kurie dar nacių okupacijos metais dalyvavo antinacinėje veikloje, patirties turėjo, tačiau dauguma buvo nepatyrę. Tai ir leido sovietų agentams greičiau išgauti informaciją ir sunaikinti organizacijas“, – sako jis.

Pogrindinių organizacijų narius, kaip ir partizanus, sovietų saugumiečiai žiauriai tardydavo, kankindavo, vėliau laukė kalėjimas. Jie patirdavo ir didžiulį psichologinį spaudimą. Pasak istoriko, buvo bandoma įteigti, kad tokių organizacijų nariai yra nusikaltėliai. Vieni pajėgdavo atsispirti smurtui, kiti – ne.

Patys pogrindinių organizacijų nariai stengėsi kuo daugiau išmokti kovai bei išgyvenimui naudingų dalykų. Pavyzdžiui, stodavo į komjaunimą, lankydavo sovietų karinio mokymo pamokas.

„Bent dalis visa tai darė, kaupė patirtį tikslingai ruošdamiesi ateičiai, jeigu tektų paimti į rankas ginklą“, – D. Juzėnas sako, kad organizacijų nariai stengėsi įvairiomis progomis pasiruošti ateičiai.

Pasak istoriko, buvo ir kitokių situacijų. Pavyzdžiui, partizaninio karo pradžioje įkalbėtas stribų būrys – daugiau nei 20 asmenų, – perėjo pas partizanus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų