-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Net pačiuose seniausiuose „Panevėžio balso“ numeriuose buvo skiriamas dėmesys šeimai ir jos vertybių puoselėtojai – motinai
Su šeima, vaikais susijusios temos tiek ano meto, tiek dabartinėje spaudoje išliko tos pačios: tebedejuojama dėl demografinės situacijos, jaunosios kartos auklėjimo ir nerimto jaunimo požiūrio į „svarbiausią visuomenės ląstelę“. PB ARCHYVO nuotr.
„Pažiūrėjus mūsų tautos gyvenimo, per visą laiką reiškiasi didelė motinos rolė tautinio švietimo darbe. Tėvynės meilė, praeities gerbimas, religinio kulto laikymasis – vis tai buvo priaugančiai kartai motinos įdiegiami“, – rašyta 1929 metais laikraštyje. (Citatų kalba netaisyta.)
Atrodo, kad būtent nuo tų metų gegužės mėnesio oficialiai pradėta minėti Motinos diena.
„Panevėžio balsas“ tuomet rašė: „Motina, tas dabarties ir ateities žmonijos pradas, susilaukė pagaliau ir pas mus nors mažutės pagarbos – metuose viena diena skiriama jai pagerbti. Toji diena skiriama gegužės mėnesy . Ir laikas, ir mėnuo kaip tik tinka.“
Nuo to laiko Lietuvoje pirmąjį gegužės sekmadienį ir minima Motinos diena.
Prezidento kalba
Apie Motinos dieną medžiagos spaudoje galima rasti nemažai.
1938 metų gegužės mėnesį minint Motinos dieną Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Kaune, Karo muziejuje, pasakė kalbą. Kad tai, ką kalbėjo šalies vadovas, sužinotų ir tame renginyje nedalyvavusieji, „Panevėžio garsas“ A. Smetonos kalbą išspausdino.
Prezidentas sakė: „Pirmiausia, seniausia ir tvirčiausia žmonių draugija yra šeima. Joje vyras ir moteris, drauge gyvendami, randa pilną žmogaus paskirtį. Ir jis, ir ji, kol vieni tebėra, ilgisi, kaip graikų senovės vaizduotasi, savo pusės ir tik, kai ją susiieško, tuokiasi ir sudaro pastovų vienetą, įgimtos meilės pagrįstą, širdies pasižadėjimų ryšiais susietą.
Ir kai ilgesys pasibaigia, tai prasideda abiejų bendras gyvenimas ir bendras tikslas, kurio siekiant jiems tenka iš vieno džiaugtis ir visokiais rūpesčiais sielotis.
Jie ne tik vyras ir žmona, jie ir tėvas su motina, kai susilaukia vaikų.“
Prezidentas pabrėžė: „Šeima žmonijos mokytoja ir auklėtoja. Šeimos vaidmuo civilizacijos pažangoje yra visų didžiausias. Jos dėka tegalėjo rastis platesnių bendravimo santykių, kurtis įvairių draugijų, telktis giminės kiltimis ir tautomis. Šeima, vadinasi, yra kertinis akmuo visuomenės santvarkai.
Galiausiai, šeima dabar turi žymiausią vietą civilinėje teisėje, šeimos svoris visuomenėje didžiausias, jąja rūpinasi Bažnyčia ir valstybė. Saugodama tą pagrindinį visuomenės santvarkos narvelį visokiais atvejais, valstybė deda nemažai jai ir visokių pareigų.“
Ne tik sostinėje, bet ir daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių minint Motinos dieną būdavo organizuojami įvairūs renginiai.
Straipsnyje „Motinos dienos atgarsiai Paįstryje“ rašyta: „Bažnyčioje iškilmingose pamaldose dalyvavo didelis būrys „Angelo Sargo“ dr. vaikų su vėliava ir visos krikščionių organizacijos: Blaivybės, Darbo federacijos, Pavasarininkų, šaulės. Po pamaldų prof. Dovydaitis populiariai ar tris valandas pasakojo, kaip nuo žilos senovės moteris yra išradėja visų svarbiausių gyvenimo dalykų ir kas tai yra Motina šeimoje.“
Tarpukariu Motinos diena buvo populiari – ir ne tik Lietuvoje. Pasaulyje tapo madinga leisti sveikinimo atvirukus šia proga, juos kolekcininkai medžioja iki šiol.
Bažnyčios globoje
Apie šeimą, moters motinos įtaką joje spaudoje galima rasti ir daugiau medžiagos. 1939 metų liepos mėnesį straipsnyje „Kokios šeimos – tokia tauta“ cituota ištrauka iš „Ganytojiško Panevėžio Vyskupo rašto“:
„Nė vienas kitas sakramentas nesiekia taip giliai į šeimos santykius, neturi tiek įtakos visuomenės santvarkai, kaip moterystė, ant jos, kaip ant pamato, remiasi tautos ir valstybės gerovė. Kokia – moterystė, tokia – šeima, kokios – šeimos, tokia – tauta, kokios – tautos, tokios – valstybės. Ji perdėm socialus sakramentas.
Medis, kurio blogos šaknys, negyja, netarpsta, skursta, neveda vaisių, taip ir pakrikusi šeima linkusi gyventi vien kūno malonumais, saugosi naštos, vengia naujos kartos, darosi bergždžia, pasidaro ne gyvybės šaknis, o mirties nuodai, kurie žudo tautos viltis.“
Vartant senus Panevėžio spaudos numerius dažnai galima rasti straipsnių apie tvirtą šeimos ir Bažnyčios ryšį – viena be kitos anuomet sunkiai galėjo būti įsivaizduojamos.
„Katalikų pasaulėžiūros žmonėms yra aišku, kad šeima, valstybė ir Bažnyčia yra dieviškos kilmės, jų tikslas yra realizuoti žmogaus laimę individualiniame ir visuomeniniame gyvenime, todėl negali būti jų tarpe nesantarvės, bet šeima, valstybė ir Bažnyčia privalo dirbti harmoningai, kad gerai atliktų savo pareigas ir pasiektų sau užsibrėžtą tikslą.“
Šeimos krizė
Prieš daugiau kaip aštuoniasdešimt metų spaudoje bandyta atkreipti dėmesį į prasidėjusią šeimos ir visuomenės krizę.
Rašyta: „Sunkiau yra pakelti tautoms įsigalėjusią visuomeninio ir šeimyninio negalavimo krizę. Žmonijos istorija panašių krizių yra jau mačiusi. Istorija mini imperijų vardus, kurios buvusios labai galingos, bet, įsigalėjus visuomeninei ir šeimyninei krizei, išsigimė ir žlugo.
Nusiėmę istorinius akinius ir atmerkę akis, pažiūrėkime į dabartinį mūsų tautos visuomeninį ir šeimyninį gyvenimą. Jei palyginsime prieškarinį gyvenimą su dabartiniu, turėsime pripažinti, kad pas mus vis labiau įsigali ne tik mieste, bet ir kaime dvivaikė, vienvaikė, kitur bevaikė šeimos sistema. Kai kurie sociologai tą nelaimingą reiškinį mėgina teisinti sakydami, kad gimimo skaičiaus mažėjimo kaltė yra blogos ekonominio gyvenimo sąlygos. Bet tai nėra pakankamos priežastys.
Nepamatuojama taip pat nei vokiečių „bado teorija“, nei amerikiečių „gerbūvio teorija“, nei lietuvių „mados teorija“. Tikrosios priežastys glūdi mūsų pačių religiniame atšalime, negerbime tų šventų tiesų, kurias mums perteikia bažnyčia. Mes viskam pasidarėm indiferentiški, šalti. Mūsų sąžinė sumodernėjo.“
Laikraštis būdavo vieta, kur buvo galima išsakyti savo nuomonę, kreiptis nelaimei ištikus. O paviešinus žmogaus pagalbos prašymą tikėtasi sulaukti ištiestos pagalbos rankos, paramos. Tokios pagalbos prireikdavo ir pavieniams asmenims, ir šeimoms.
„Panevėžio balsas“ spausdino tokį kreipimąsi: „Inteligentiškas, didelės šeimynos tėvas, būdamas neapsakomai vargingame gyvenime ir silpnos sveikatos, nuolankiai prašo gailestingų žmonių paimti savo globon tris mažamečius vaikus: mergaitės 4 ir 2 metų ir berniukas 3 metų arba suteikti jiems materialinę pagalbą. Visa šeimyna kenčia badą, neturi jokių drapanų, baltinių ir apsiavimo.“
Žmonės buvo kviečiami aukoti labdarai, padėti vargstančioms šeimoms, šelpti elgetas. O kartais, paaiškėjus apgaulei, ir pasišaipoma: „Teko patirti, kad yra tokių elgetų, kurie turi žemės, pinigus žmonėms skolina ir iš procentų gyvena. Tų ubagų dukterys vaikšto aukštom kurkom, šilkinėmis pančiakomis , kepelušiuotos ir visos baltos nuo pudros.“
Sovietmečiu cenzūra prie šeimos, motinystės, žmonių tarpusavio santykių temų nelabai kabinėdavosi.
Opiu klausimu
Spaudoje nemažai randama patarimų negailinčių straipsnių.
„Panevėžio balsas“ 1926 metais straipsnyje „Seksualis klausimas“ pristatė taip pavadintą vyskupo Kazimiero Paltaroko knygą.
„Kas nežino, kaip opus yra seksualis (lytinio gyvenimo) auklėjimas. Iki šiol ne tik pas mus, bet ir svetur, bijant papiktinti jaunuomenė, stengtasi kuo mažiau kalbėti ir rašyti apie seksualius dalykus. O mūsų sodžiaus jaunimas apie tuos klausimus dažniausiai pats iš savęs „tyrinėja“.
Žinoma, iš tokio „auklėjimosi“ sukyla neribotas seksualis smalsumas ir padaro visokių iškrypimų jaunųjų gyvenime.
Tiesa, nemokėdamas tinkamai spręsti seksualinio klausimo, geriau nė nesikišk į tą dalyką: daugiau blogumo, negu gerumo padarysi.
Negalima laikytis per didelės laisvės seksualio auklėjimo srity. Jaunimas iš seksualio auklėjimo turi pasisemti seksualiam gyvenimui pagarbos, o ne geidulingo smalsumo. Tam reikia supratlyvo seksualio gyvenimo aiškintojo.
Dėl to tenka pasidžiaugti rimtu „seksualio klausimo“ veikalu, kurį parašė J. E. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Veikalo parašytojas ilgą laiką buvo jaunuomenės auklėtojas – pedagogas. Be abejojimo, jo veikale yra gražių vaisių iš ilgos pedagoginės praktikos. <….> Supažindinęs skaitytoją su seksualio klausimo praeitimi, autorius nurodo, kas, kada ir kokiu būdu turi supažindinti jaunuomenę su seksualiu klausimu. Reikia tikėtis, kad J. E. vysk. Paltaroko „Seksualis klausimas“ daugeliui padės išsipainioti iš tikrai keblios padėties, į kurią tenka pakliūti ne vienam mokytojui, auklėtojui, tėvui. Reikalas be piršimo peršasi.“
Gąsdino geltonoji spauda
Nedoras žmonių gyvenimas nuolat buvo smerkiamas ir primenama, kad tik darnioje, tikinčioje šeimoje galima išauklėti vaikus dorais žmonėmis.
Štai kas rašyta 1934 metais: „Žvilgtelėkime į statistiką. 1932 m. Lietuvoje įregistruota 4007 susirgimai venerinėm ligom. Kaune, gydytojų apskaičiavimais, iš 100000 gyventojų 15–16000 venerikų. Jaunimo tarpe nusižudėlių 15–29 metų 115. 1932 m. nemoterystėj gimė 4805 kūdikiai, palyginus su 1922 m. padaugėjo 1196 kūdikiais.“
Straipsnio autorius manė, jog „kiekvienas sveikai galvojąs žmogus pasakys, kad prie visko tiesioginiu ir netiesioginiu būdu labai dažnai prisideda blogoji spauda“.
„1934 m. krizis jau ne vieną šeimą privertė atsisakyti nuo šviesos – katalikiško laikraščio ir tematyti tik juodą, kraujuotą ir nelaimingą žemę, tuo tarpu kai po samanotus kaimus ir blizgančius miestus kaip maras plečiasi geltonoji, pornografinė ir neutrali spauda, kai mūsų gražūs ir dori papročiai, tradicijos baigia nykti, o ant jų griuvėsių progresuoja iš necivilizuotų tautelių ir žulikų smuklių atsibastę fokstrotai, džimi, tango, bublički ir kt. modernizmai, kai ir kaimuose jau pilna pornografinių atviručių, iš kurių į mus gašliomis akimis žiūri nuogos prostitutės ir „žavėja“ mūsų nesusipratusį jaunimą.
Deja, dar nemaža šiandiena tokių žmonių, kurie nesupranta, kad mūsų tautos dorovę, ypač kaimuose, labiausia griauna blogoji spauda.
Į sargybą kol dar ne vėlu, kol „geltonosios“ ir „drungnos“ bangos neužliejo dar visų šeimų… Katalikiškai spaudai gerąsias jėgas!“
Neretai būdavo pateikiama informacija apie ne santuokoje gimusius vaikus, kurių likimas būdavo labai liūdnas.
1924 metais rašyta: „Piniava. Kovo 20 dieną Likpetrių kaime rastas nužudytas tik gimęs kūdikis. Motina sulaikyta ir pasodinta į Panevėžio kalėjimą.“
1940 metais skelbta: „Tarp Nevėžio ir Pajuosčio plento prie sentikių kapinių rastas mažas gyvas kūdikis, o prie jo motinos-mergaitės raštelis, kuriame parašyta, kad dėl sunkių gyvenimo sąlygų kitaip pasielgti negalėjusi, drauge primindama kad kūdikis nekrikštytas.“
Šeima svarbi visada
Sovietmečiu „Panevėžio tiesa“ vadintas laikraštis šeimai, dorovei, darniems santykiams taip pat skirdavo nemažai dėmesio. Cenzūra prie šeimos, motinystės, žmonių tarpusavio santykių temų nelabai galėdavo prisikabinti. Apie komunistų partijos ir vyriausybės rūpinimąsi šeima užtekdavo įžangoje įrašyti sakinį, kitą. O vėliau ir to nebereikėdavo.
Vyresni skaitytojai prisimena, kad „Panevėžio tiesioje“ buvo specialūs puslapiai, skirti šeimai, jos problemoms, pasiekimams, džiaugsmams. Juose gydytojai, psichologai, pedagogai, negailėdavo patarimų šeimos kūrimo, vaikų auklėjimo, buities klausimais.
„Šeima – tai sudėtingas dviejų žmonių kūrinys. Būtina jos egzistavimo sąlyga – tarpusavio supratimas, pagarba, įvertinimas, didžiausia vertybė – geri santykiai. Šių dėsningumų turėtume nepamiršti“, – rašyta straipsnyje „Švelnumas dar tebemadingas“.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
