-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rasa neslepia, kad skaudi vaikystės patirtis, kai jai buvo nuolat prikišama, jog yra neištekėjusios moters vaikas, visa puokštė pirmagimės dukros ligų, sunki vyro liga ir jo netektis, galiausiai ir pačios negalia ne tik neatėmė gyvenimo džiaugsmo, bet, atvirkščiai, – paskatino rūpintis ir padėti tiems, kuriems dar sunkiau.
„Tiesdama pagalbos ranką kitiems jaučiu prasmę, o drauge patiriu ir gyvenimo džiaugsmą. Tai mane „veža“, – valiūkiškai šypsodamasi ištaria R. Remeikienė.
Šiuo metu ji, edukologijos mokslų magistrė, vadovauja Panevėžio rajone veikiančiam neįgaliųjų dienos centrui „Vilties sodas“.
R. Remeikienė gimusi Pasvalyje. Gyvenimą gimtajame mieste moteris sako galinti padalyti į du etapus, nulemtus mokantis dviejose mokyklose.
Vienoje ji, dar visai maža mergaitė, kentė patyčias, o tarp besityčiojusių buvo ir pedagogų.
„Aš, pradinukė, buvau beveik nurašyta kaip – ką čia ir slėpti – be tėvo augantis „mergautinis“ vaikas, iš kurio nėra ko gero tikėtis. Dabar jau drįstu pasakyti, kad ryškų priešiškumą man tuomet demonstravo ir mokytojai“, – skaudžias vaikystės patirtis mena brandi, penktą savo gyvenimo metų dešimtmetį bebaigianti neįgaliųjų globėja.
Laimė, mama ją perkėlė į kitą Pasvalio mokyklą. Joje Rasai, jau paauglei, pavyko atsigauti. Pajutusi, kad draugų ir pedagogų yra vertinama, pradėjo net labai gerai mokytis, o ir gyvenimas tapo mielas.
O štai dabar, prisiminusi vaikystėje patirtas skriaudas, moteris sako labai gerai suvokianti, kaip jaučiasi žmonės, iš kurių bandoma šaipytis ar net tyčiotis.
Todėl visada apgins tuos, kuriuos bandoma pažeminti.
Jaunatviškai, žvaliai ir energingai Rasai Remeikienei gyvenimas nepagailėjo baisių išbandymų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Kai Pasvalyje baigiau pagrindinę mokyklą, toliau mokytis atvykau į Panevėžį. Koks didelis miestas man tuomet atrodė Panevėžys!“ – mena R. Remeikienė.
Panevėžyje ją aplankė ir pirmoji meilė. O pirmuoju ir vieninteliu jos gyvenime mylimuoju tapo jaunuolis, netrukus pasiūlęs savąją ranką ir širdį.
Jųdviejų santuoka dovanojo Kotryną.
„Iki gimstant Kotrynai, apskritai nebuvau mačiusi neįgalių žmonių. Nieko nežinojau nei apie proto negalias, nei apie dvasios ar kūno ligas. Žinojau, kad tokių žmonių esama, bet jų nemačiau, o gal nenorėjau matyti ir todėl nepastebėdavau“, – pasakojo R. Remeikienė.
Jos, besilaukiančios pirmojo, abiejų su vyru neišpasakytai trokštamo vaikelio, laukė žemę iš po kojų išmušanti žinia.
„Daktarai pasakė, kad mano nešiojamas kūdikis – kažkoks monstras, nes darydami tyrimus specialistai mato vaisių turint tik pusę galvos“, – su skausmu prisimena mama.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pasak R. Remeikienės, tuomet niekas jos neklausė, ar pasirengusi susilaukti neįgalaus vaiko, tačiau, diagnozavę daugybines vaisiaus anomalijas, nusiuntė skatinamajam gimdymui.
Skatinimas būdavo skiriamas tam, kad pasmerkto kūdikio motinai nebereikėtų jo nešioti, iki šiam ateis laikas išvysti pasaulį.
Rasa mena, kad paklausiusi daktarų patarimų nuvykusi į, kaip ji vadina, kūdikių žudynių vietą.
Tačiau ten išvydusi akis moterų, pasiryžusių netekti nešiojamų sūnų ir dukterų, apsisuko ir grįžo namo.
Rasos sprendimui leisti į pasaulį ateiti žmogučiui, kad ir koks jis būtų, pritarė, ją rėmė, teikė jėgų ir tikėjimo ir vyras, ir mama.
Josios Kotryna gimė laiku. Ji buvo gražutė. Išskyrus pažeistą nugarytę, mergytė, pasak mamos, niekuo nesiskyrė nuo kitų naujagimių.
„Daktarai pasakė, kad mano nešiojamas kūdikis – kažkoks monstras, nes darydami tyrimus specialistai mato vaisių turint tik pusę galvos.“
R. Remeikienė
„Puikiai žinojau, kad gimusius mažylius padeda mamoms ant krūtinės. Bet nežinau, tyčia ar netyčia, specialiai ar ne, bet mano pagimdytą kūdikėlį padėjo taip, kad pamatyčiau jos nugarytėje, stubure, žiojinčią skylę. Tas vaizdas, toji skylė vaiko kūnelyje persekioja mane visą gyvenimą“, – neslepia R. Remeikienė.
Rasa vardija daugybę Kotrynos ligų, jos patirtų operacijų.
Dabar jau 25-erių Kotryna negali, o ir niekada negalėjo, vaikščioti, turi ir kitų sveikatos problemų, jai reikalinga kitų pagalba.
„Pažiūrėjus į mano dukrą neatrodo, kad ji labai skirtųsi nuo sveikųjų. Neslėpsiu, man malonu išgirsti, kai žmonės, pamatę mane, neįgaliojo vežimėlyje vežančią Kotryną, dukrai sako, lai ji, tokia sveika, lipa iš vežimo ir stumia mane, mamą“, – šypsosi Rasa.
Kotryna baigė Panevėžio K. Paltaroko gimnaziją, tiesa, dėl sveikatos nuo baigiamųjų egzaminų buvo atleista.
Po to, mamos padedama, studijavo buhalteriją, tačiau mokslai neįgaliai merginai pasirodė per sunkūs.
Dabar ji lanko Jaunuolių dienos centrą, o R. Remeikienė džiaugiasi, kad dukrai ten tikrai gerai, iš jo visada grįžta laiminga. Dėl to patenkinta ir mama.
„Pati aš labai mėgstu keliauti, kelionėse pailsiu, atsigaunu. Bet man labai skaudu, kad į keliones negaliu pasiimti Kotrynos. Žmonėms, kurie juda neįgaliojo vežimėliuose, mūsų šalyje nėra pritaikytų nei autobusų, nei traukinių“, – apgailestauja mama.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
R. Remeikienė svarsto, kad neįgali dukrelė yra tas žmogus, dėl kurio ji net ne stūmėsi, o, regis, šuoliais lėkė į priekį.
Jaunystėje įgijusi virėjos profesiją, Rasa, augindama Kotryną, o po to susilaukusi ir jokių sveikatos problemų neturinčios Vakarės, baigė mokslus net keliose aukštosiose mokyklose.
Dabar R. Remeikienė – bakalauro laipsnį turinti socialinė pedagogė ir edukologijos magistrė, o jos darbas susijęs su pagalba neįgaliesiems.
„Kai dar būdama paauglė, vėliau – panelė svajodavau, kuo noriu tapti užaugusi, net nesudvejodavau: noriu būti mažylių auklėtoja“, – mena Rasa.
Beje, iš Pasvalio atvažiavusi į Panevėžį ji ir buvo priimta studijuoti pedagogikos, tačiau, į tą pačią specialybę neįstojusios draugės paraginta, perstojo į virėjas.
Tačiau virėja dirbti jai beveik ir neteko.
O socialinį darbą Rasa dirbo neįgaliųjų namuose, neįgaliųjų draugijoje ir jau metai, kai vadovauja Panevėžio rajone esančiam neįgalių jaunų žmonių dienos centrui.
Į šį centrą iš įvairių rajono vietų suvežami itin sunkią negalią turintieji.
Kai vakarais užveria įstaigos duris, R. Remeikienė teikia įvairiais paslaugas negalios žmonėms neįgaliųjų bendrijos patalpose arba jų pačių namuose.
Ir tiek daug dirba nepaisydama, kad pačiai taip pat nustatyta negalia.
Rasa serga sąnarių liga, pasireiškusia prieš dvylika metų, netekus vyro.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Aš labai mylėjau savo vyrą. Jo netekusi, palūžau ir aš“, – prisipažįsta Rasa.
Po sutuoktinio mirties gyvenimas jai išties buvo išslydęs iš po kojų.
„Pabūgau man tekusios naštos auginti dukras, kurių vienai reikia ypatingos priežiūros. Ėmiau pernelyg graužtis, gailėti savęs ir tada prie manęs pripuolė sąnarių liga. Gydytojai pripažino, kad tokios ligos kaip tik ir atsiranda nerviniu pagrindu“, – rodydama nebe visai dailias ir kiek patinusias rankas, pasakoja R. Remeikienė.
Ji kenčia nuolatinius skausmus, tačiau jie nenuslopina gyvenimo džiaugsmo.
Rasa tikina, jog dabar ją supa patys geriausi žmonės. Ir jų tikrai daug.
Pati didžiausia atrama gyvenime Rasai buvo ir tebėra jos mama.
Su didele meile R. Remeikienė prisimena ir trylika santuokos metų drauge su vyru auginant dvi dukras. Abi mergaitės – jos stiprybės, džiaugsmo, meilės šaltinis.
„O koks puikus mano darbo kolektyvas, kaip džiugina mus nuolat lankantys, visuomet pasirengę padėti savanoriai“, – vardija R. Remeikienė.
Užaugo jau ir antroji Rasos dukra Vakarė. Veterinarijos mokslus studijuojanti mergina šįmet baigia antrą kursą.
O svarstydama apie Kotrynos ateitį, mama pasvajoja, kad neįgali dukra kada nors gyvens su kitom neįgaliomis moterimis, o joms pasirūpinti buitimi padės ateinanti socialinė darbuotoja.
Ir pasirūpins jomis taip, kaip dabar neįgaliaisiais rūpinasi pati Rasa.
„Juk su saule negyvensiu“, – į ateitį žvelgia R. Remeikienė.
