I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Nebaisu būti suvalgytam

Nebaisu būti suvalgytam

Kunigas – tai suvalgytas žmogus. Paklaustas, ko gyvenime tenka atsisakyti katalikų dvasininkui, sako ateityje kunigu tapti pasirengęs 22-ejų Benas Jackūnas

Valgomas, kartais gal ir plėšomas ar draskomas leidiesi žmonių, kurių labui gyveni, dirbi, kuriems esi pasišventęs, aiškina Benas. O kunigo tikslas – dvasiniu penu pamaitinti, prie Dievo priartinti, jo teikiamą palaimą padėti pajusti kuo daugiau žmonių. Tad būti suvalgytam – tai atiduoti save, savo žinias, jėgas, savąją meilę, jei reikia – ir sveikatą ar net gyvybę kitiems. Gal dar kitaip: tai gyventi dėl kitų išganymo.

Siekis – tarnauti kitiems

Iš Pasvalio kilęs klierikas Benas Jackūnas, baigęs tris kunigų seminarijos kursus, šiuo metu praktiką atlieka Krekenavos bazilikoje. Jei pavyks sėkmingai baigti mokslus, turėtų tapti Panevėžio vyskupijoje tarnaujančiu kunigu.
Jaunas vyras juokauja, kad šiuo metu su kunigu daktaru Gediminu Jankūnu „stato bažnyčią“, mat bazilikos rektorius jau spėjo jį įtraukti į ūkinius, organizacinius, ekonominius baigiamo maldos namų remonto reikalus. Klierikui tai itin gera patirtis.

Dvejus metus Vilniaus ir vienerius Kauno kunigų seminarijose mokęsis Benas teigia: jei sėkmingai pavyks baigti mokslus, jei jo gyvenimo kely neatsiras kliūčių, dar po penkerių studijų metų taps dvasininku.

„Žaviuosi kunigo Gedimino gebėjimu į ūkinį parapijos gyvenimą įtraukti ne tik mane, bet ir daugybę parapijiečių, – sako. – Suorganizavęs juos, suteikęs pareigų ir atsakomybės, rektorius turi laiko kunigauti, gali rūpintis dvasiniu parapijos gyvenimu.“

Sparnuotą frazę apie suvalgytą žmogų – kunigą – pasakiusio klieriko teiravausi, ar tam, kad taptų kunigų seminarijos studentu klieriku, irgi reikėjo ko nors atsisakyti. Atsakymas buvo: taip, reikėjo.

Pirmiausia, seminarijoje nustatytas savotiškas režimas, dienotvarkė, vadinama regula. Taikydamasis prie jos, turi atsisakyti daugelio savo norų ir užgaidų. Pavyzdžiui, nori eiti pasivaikščioti po miestą, o regula įpareigoja tave melstis. Tai viena.

Antra, seminarijoje gyveni bendruomenėje, tad tam, kad sugyventum su kitais, netaptum našta, vėlgi turi atsisakyti užgaidų, savuosius norus derinti su kitų.

Kunigų seminarijų studentai daug rečiau lanko tėvus, negali dažnai susitikinėti su giminėmis, draugais. Taip mokomasi gyventi kitiems, būsimiems parapijiečiams, kurie ilgainiui turės tapti tavo artimaisiais – tais, kuriems tarnausi.

„Tokį atsisakymą galima pavadinti savotiška auka. Mes, klierikai, aukštesniam siekiui aukojame santykius, kuriuos galėtume palaikyti, pramogas, kurių galėtume turėti. O tas siekis – tarnystė kitam“, – dvasininko paskirtį aiškina B. Jackūnas.

Tarp aktorystės ir kunigystės

Pagal esamą tvarką dvejus metus Vilniaus ir vienerius Kauno kunigų seminarijose mokęsis Benas teigia: jei sėkmingai pavyks baigti mokslus, jei jo gyvenimo kely neatsiras kliūčių, dar po penkerių studijų metų taps dvasininku. Būtent tiek laiko skiriama parengti kunigą, tiek pat laiko tiriamas pašaukimas.

Prakalbęs apie pašaukimą, Benas prisipažįsta vis dar ieškantis atsakymo, kas tai yra. Tyrinėdamas dvidešimt dvejus savojo gyvenimo metus, jis mena, kad noras būti kunigu jį buvo apėmęs dar tada, kai nelankė mokyklos. Nesąmoningas tai buvo noras, bet gana stiprus.

B. Jackūnas augo tikinčioje šeimoje, močiutės nusivestas į bažnyčią, joje jautėsi gerai. Neslepia, kad paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje ir tikėjimą, ir bažnyčią buvo primiršęs. Bet tuomet jį traukė scena – vaidino joje, lankė dramos būrelį.

„Netgi svajojau tapti aktoriumi ar galbūt režisieriumi, nes scenoje man sekėsi, bet pagalvojau, kad aktoriaus duona labai sunki. O tada man pačiam netikėtai įsirėžė mintis, kad gal noriu būti kunigu“, – pasakoja Benas.

Energiją, aktyvumą, kuriuos mokyklos metais išnaudodavo vaidindamas scenoje, dabar B. Jackūnas panaudoja kunigų seminarijoje žaisdamas krepšinį, stalo tenisą.

Ženklu tapo vyskupo šypsena

Gyvendamas tąja mintimi, jaunuolis ėmėsi skaityti filosofines, psichologines, religines knygas. Ieškojo jose atsakymų, kokia gyvenimo prasmė, kas yra laimė, meilė, kokia žmogaus paskirtis Žemėje, kokia Dievo vieta gyvenime, o ir apskritai – kas yra Dievas.

„Skaičiau, mąsčiau pats vienas, o ką išmąstydavau, eidavau aptarti su Pasvalio bažnyčios klebonu Henriku Kalpoku. Tai iš jo išgirdau, kad mane kalbina pats Dievas. Tada nutariau kreiptis į patį Dievą, meldžiausi, prašiau atsakymų, kokių nors man reikšmingų ženklų“, – sako B. Jackūnas.

Kaip ženklą priėmė baigiant mokyklą mokytojos parodytą jo paties piešinį, pieštą pradinėse klasėse. Tuomet vaikai turėjo pavaizduoti, kuo bus užaugę. Mažasis Benas nupiešė save – kunigą su sutana. Paskui apie tai visai pamiršo, tad mokytojos parodytas piešinys tapo jam pirmuoju ženklu.

Buvo ir antrasis.

Sulaukęs pilnametystės, B. Jackūnas Panevėžyje laikė vairavimo egzaminą. Išlaikęs instruktoriaus buvo išleistas aikštėje prie „Babilono“.

„Kai mane išleido, apsižiūrėjau, kad neturiu pasiėmęs pinigų, pramogauti ar ko nors nusipirkti nėra už ką, tad lyg ir iš neturėjimo ką veikti vėl susimąsčiau apie kunigystę, kreipiausi į Dievą, prašydamas kokio nors ženklo, kad tikrai vertas būti dvasininku“, – mena Benas.

Ir kaip tik tada jis pamatė pro šalį einantį Panevėžio vyskupą Liną Vodopjanovą. Pasveikino jį, ganytojas į sveikinimą atsakė, nusišypsojo. Tąją šypseną, o ir patį faktą, kad sutiko vyskupą, klierikas teigia vėlgi priėmęs kaip paskatinimą.

Nelaimingos meilės nepatyrė

Baigęs Pasvalio P. Vileišio gimnaziją, B. Jackūnas teigia jau buvęs tvirtai apsisprendęs studijuoti kunigystę. Tad reikėjo gauti savos parapijos klebono rekomendaciją, taip pat vyskupo L. Vodopjanovo pritarimą.

O per stojamuosius jam ir kitiems jaunuoliams teko rašyti rašinį „Kodėl noriu būti kunigu“. Vyko pokalbis su dviem psichologais, reikėjo atlikti psichologinius testus, paskui rašė dar vieną rašinį gailestingumo tema, kunigai tikrino jo turimas katalikų tikėjimo žinias. Galiausiai, sėdęs prieš Vilniaus kunigų seminarijos vadovybę, pasakojo apie įtaką jam padariusią knygą – Benui tai buvo Klaivo Steiplzas Lùisas „Tiesiog krikščionybė“.

„Per stojamuosius jaučiausi gerai, gana tvirtai, tad tikėjau, kad būsiu priimtas. Taip ir atsitiko. Stojom devyni, priėmė septynis, dabar, po trijų kursų, studijuoti likome penkiese“, – skaičiuoja klierikas.

B. Jackūnas sako nesyk girdėjęs tvirtinant, esą vaikinus bei vyrus į kunigų seminariją pastūmėja nelaiminga meilė. Jo teigimu, tai mitas, tikrai neturintis pagrindo. Pats jis niekada nebuvęs atstumtas. Beje, buvo įsižiūrėjęs merginą, dargi tikėjo, kad ją myli. Bet dabar supranta, kad tai tebuvo susižavėjimas.

Susižavėjimas, aistros, anot Beno, trumpalaikės – jos praeina, o štai tikroji meilė yra toji, dėl ko norisi aukotis, dėl ko esi pasiryžęs gyventi, kam tarnauti, prireikus – ir dėl ko mirti. Jis tvirtina dabar tokią meilę jaučiantis Dievui.

Malda – ne poteriavimas

B. Jackūnui meilė, be to, kad yra auka, taip pat ir pareiga, ir atsakomybė. Tiek vienos, tiek kitos jis apgailestauja kartais pritrūkstantis. Atsitinka taip dažniausiai tada, kai seminarijos regula yra numačiusi maldos laiką.
„Būna, kad bloga darosi nuo maldų. Bet tada turi prisiminti, kad meilės dalis – ir pareiga, tad melstis reikia dar uoliau“, – atvirauja Benas. Ir priduria, jog malda – ne poteriai, nors gerai ir jie. Malda – tai buvimas su Dievu, pokalbis su juo, klausimų uždavimas Dievui, atsakymų laukimas, jų gavimas, apmąstymas.

Jaunas vyras džiaugiasi, kad per maldą, mąstymus geriau pažino save, tebesivaduoja nuo įvairių baimių, kompleksų.
„Supratau, kad nesu kontempliatyvus žmogus. Manau, kad iš vienuolyno išbėgčiau jau po kelių dienų. Uždara bendruomenė man būtų pernelyg didelis išbandymas“, – atvirai kalba dvasininko kelią pasirinkęs jaunas vyras.
O kas dėl savęs išsivadavimo nuo kompleksų, klierikas prisipažįsta, kad anksčiau jam norėjosi būti svarbiam, ryškiam, pastebėtam. Jis gana skaudžiai reaguodavo į nepatinkančias replikas.

Studijuodamas kunigystės mokslus vaikinas suvokė, kad esmė ne tavoji svarba, o tai, ar gali padėti svarbiam pasijusti kitam, šalia esančiam. Tad dabar jo noras – būti kuo paprastesniam, gebėti būti nuolankiam, tarnaujančiam kitam. Benui džiugu, kad pavyksta ir į nepatinkančias situacijas reaguoti gana ramiai, užuot supykus, ieškoti sprendimų, kaip išspręsti nepalankias situacijas.

Merginų dėmesio apstu

Energiją, aktyvumą, kuriuos mokyklos metais išnaudodavo vaidindamas scenoje, dabar B. Jackūnas panaudoja kunigų seminarijoje žaisdamas krepšinį, stalo tenisą. Mėgsta pralėkti elektriniu paspirtuku.

Ar yra kas nors, ko, mokantis kunigų seminarijoje, negalima daryti?

„Griežtai negalima vartoti alkoholio ir į seminariją be pateisinamos priežasties negrįžti nurodytu laiku. Už tokius atvejus veikiausiai būsi išmestas“, – paaiškina.

Dar, žinoma, negalima įsileisti į pernelyg artimas pažintis su merginomis. Kita vertus, anot Beno, klierikai ir kunigai būna nuolat apsupti moterų, o šių norai ne visada patys kilniausi. Tad dvasininko kelią pasirinkusiam ar juo einančiam tenka išlaikyti deramą atstumą bendraujant su moterimis, nesuteikti joms nepagrįstų vilčių.
Prakalbus apie tuos, kurie kunigystę meta dėl moterų, Benas svarsto, kad tie vyrai greičiausiai neturėjo tikro pašaukimo, vien manė ar dėjosi jį turintys.

„Žinau, kad visuomenė labai linkusi pasmerkti kunigystę iškeitusiuosius į moterystę, žada jiems pragarą“, – sako klierikas, bet svarsto, kad šie kunigauti teisės nebeturintys dvasininkai negali būti pasmerkti, nes Dievas duodą kitą galimybę atrasti gyvenimo prasmę.

Bažnyčia praranda pozicijas

Pats B. Jackūnas teigia svajojantis būti tokiu kunigu, kuris eitų pas žmones, būtų tarp jų, bendrautų su jais. Jeigu reikia – pamokytų, patartų: vestų Dievo link.

„Visi matome, kad Bažnyčia praranda anksčiau turėtas stiprias pozicijas. Negana to, mažėja žmonių pasitikėjimas ja. Ir į tikinčiuosius neretai pažiūrima kaip į nelabai vykusius, nelabai gudrius, pasaulietinio gyvenimo siūlomomis gėrybėmis negebančius pasinaudoti žmones“, – dėmesį atkreipia B. Jackūnas.

Klierikas aiškina, kad tikriems tikintiesiems dvasinis gyvenimas nepalyginti svarbesnis už materialų, buitinį, tokie žmonės geba džiaugtis šia diena, nedejuoja dėl nežinios, rytdienai nekaupia atsargų. Tad būtent toks netikinčiųjų požiūris ir įvardijamas kaip negudrus, nepraktiškas.

Pats Benas teigia pramokęs džiaugtis mažu, džiaugtis visu tuo, ką turi. Laimę, pasitikėjimą savimi, tikėjimą, kad viskas išeis į gera, jam teikia žinojimas, kad yra Dievo mylimas.

Ar ligšiolinis gyvenimas jį lepino, ar galbūt skriaudė, skyrė išbandymų?

Benas neslepia, kad išbadymas jų šeimai buvo staigi tėčio mirtis, ir pačiam teko porą kartų būti operuotam. O štai ne taip seniai susirgo kovidu. Sirgo nesunkiai, bet liga jį atitraukė nuo mokslų, draugų, teko izoliuotis.

Apie gyvą tikėjimą

Nepatinka B. Jackūnui į bažnyčią einantys, bet gyvo tikėjimo neturintys žmonės. Tai kas, kad jie dalyvauja mišiose, atlieka pamaldumo praktikas, jei nemyli kitų – susirūpinę tik savimi. Anot klieriko, gyvas tikėjimas yra Dievo meile dalytis su kitais, rūpintis kitais, padėti jiems.

Taip pat jam nepatinka niūrūs, nuo žmonių atitolę, bambantys, kad niekas nebeina į bažnyčią, bet iš tiesų realiai nieko nedarantys, kad parapijiečiai į bažnyčias rinktųsi, kunigai.

Kita vertus, sako Benas, kunigai iš tiesų būna daug ko atsisakę dėl kitų, tad nori būti suprasti, nori būti šviesuliai. Susidūrę su parapijiečių abejingumu, būna, išgyvena nuoskaudas, tampa uždari ir netgi ima piktintis, kad žmonės nevertina jų.

„Klysta tie, kurie mano, kad kunigo darbas lengvas, – patikina pašnekovas. – Fizinio darbo kunigai galbūt daug ir nedirba, nors ir jiems tenka pjauti žolę, genėti medžius, remontuoti kleboniją. Tačiau kunigai norom nenorom junta psichologinę įtampą, kylančią dėl atsakomybės už parapijos žmonių gerovę, už jų dvasinį gyvenimą.“

Pasak klieriko, kunigo darbas, jo pareiga – išklausyti kiekvieną, suprasti, patarti, padėti, būti dėmesingu užjaučiančiu, kantriu.

Po didinamuoju stiklu

„Be to, ir mes, klierikai, ir kunigai visuomenės akyse visuomet esame po didinamuoju stiklu. Iš mūsų reikalaujama daug daugiau nei iš pasauliečių, bet kokie mūsų poelgiai vertinami griežčiau, kategoriškiau, nei visų kitų žmonių“, – sako Benas.

Jis neslepia, kad toks požiūris, sakytum, perdėtas dėmesys, ne vien įpareigoja, bet ir tikrai vargina.

B. Jackūnas sako nesyk girdėjęs tvirtinant, esą vaikinus bei vyrus į kunigų seminariją pastūmėja nelaiminga meilė. Jo teigimu, tai mitas, tikrai neturintis pagrindo.

B. Jackūnas teigia besiruošiantis važiuoti į vaikų vasaros stovyklą. Ruošdamasis šiai stovyklai buvo perspėtas, kad jokiu būdu jokio mažylio neapkabintų, nuliūdusio nepriglaustų, nė vieno nepasisodintų ant kelių. Tai šiandienos visuomenėje gali būti neteisingai suprasta, o girdint kunigų pedofilijos skandalus, dvasininkams liepiama su vaikais elgtis ypač santūriai.

Tačiau Benas supranta: kunigo padarytas blogis visuomenei atneša daug didesnę žalą, nei pasauliečių paklydimai. Juolab kad tarp žmonių dar gajus posakis: jei jau kunigas nusidėjo, tai ir Dievo nėra.

„Turbūt suprantate, koks tai įpareigojimas – žmonėms atstoti Dievą“, – šypteli klierikas.

Na ir kaip nepaklausi mielai savo patirtimis, požiūriu besidalijančio klieriko apie kūnišką meilę. Nejau jam, jaunam vyrui, nesunku jos atsisakyti? Ar toks susivaldymas nėra kančia?

„Į jūsų klausimą atsakysiu irgi klausimu: o kas lieka po kūniškos meilės, po suartėjimo? Žinau daugybę pavyzdžių, kai prieš tai prie savęs glaudę vieną, paskui kitą patinkančią merginą vėliau vyrai nebegali į jas net pažiūrėti. Tad puikiai suvokiu, kad kūniški malonumai – trumpalaikiai. Gyvenime daug svarbiau vidiniai, dvasiniai, amžinieji dalykai“, – įsitikinęs Benas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų